Nepriklausomybės diena prie Signatarų namų. 2022 m. vasario 16 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Vasario 20 dieną Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centre įvyko kolektyvinės monografijos „Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos“ pristatymas (išleido Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007). Dar neseniai ji buvo perkamiausių knygų dešimtuko aštuntoje vietoje, vadinasi, tema yra savalaikė ir aktuali. Leidinys neabejotinai vertingas tuo, kad 11 autorių iš įvairių pozicijų – politiniu, socialiniu, kultūriniu, filosofiniu bei istoriniu aspektais nagrinėja tapatybės fenomeną. Trečiajame skyriuje pateikta meninė ir literatūrinė perspektyva, o ketvirtasis supažindina su jau publikuotais, bet itin svarbiais temą papildančiais Juozo Girniaus ir Tomo Venclovos tekstais bei tarptautinės Rusijos organizacijos „Memorialas“ tezėmis. Šis įvairiapusiškumas manding yra teigiamas bruožas: pateikta daug skirtingų, savaip argumentuotų tyrimų išvadų, tačiau per pristatymą buvo iškeltas klausimas apie tautinės tapatybės „tranzito“ per mūsų istoriją vieta. Į šį klausimą šio straipsnio autorė ir mėgino atsakyti, siekdama problemą įašinti plačiame, o kartais – ganėtinai kontroversiškame kontekste.
Kolektyvinės monografijos „Tarp realybės ir utopijos” viršelis. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kuris tapo pagrindiniu projekto stimulu: ar lietuvių tautos tapatybė yra realybė, ar utopija? Vienareikšmiškas atsakymas būtų neabejotinas „taip“, realybė. Jei būtų priešingai, nūdien neegzistuotų nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių kalba, nei mes patys. Pats filosofiškai nepriekaištingai suformuluotas klausimas suvoktinas ne kaip lietuvio abejonė ir nesusivokimas, kas jis yra, bet veikiau kaip pastanga svariais moksliniais argumentais nusakyti savą tapatybę kitoms tautoms ir nacijoms – ypač toms, kurios ilgą laiką lietuvybės nepripažino ar manė ją esant neautentiška, nykstančia, geriausiu atveju mišria ar antrarūše. Taigi dabartiniu metu lietuvių tautos tapatybės esatis yra ne tik neginčytinas faktas, bet ir aksioma, teorema turinti virsti tik užsienio politikos erdvėje.
Antroji tezė būtų ši: tapatybės pasirinkti neįmanoma, nes visada gimstama kurioje nors tautoje. Tapatybė yra duotybė. Pastaruoju metu populiarinama neva galimybė rinktis viską, ko tik širdis geidžia – lytį, bet kurio pobūdžio orientaciją, pragyvenimo būdą, pažiūras, net tėvynę ir tapatybę, nelyginant sūrio ar tapetų rūšį, – iš esmės turėtų būti vertinama kaip reklaminis triukas, vaizduojant laisvos rinkos ekonomikos privalumus, kuri šiuo atveju laisva nuo sveiko proto, logikos ir atsakomybės už veiklos padarinius. Kitas dalykas, kad gali kilti keblumų dėl tautybės, jei šeima mišri ar gimstama emigracijoje, tačiau ir šiuo atveju sudedamosios mišrios kultūros dalys gali būti nesunkiai atpažintos bei nustatyti prioritetai.
Tapatybė yra kertinis ir giliausias save pažįstančio žmogaus suvokinys. Tai pamatas visam jo gyvenimui skleistis. Nesugebėjimas josios apčiuopti veda į asmenines ir kolektyvines krizes, gamina simuliakrus, falsifikuoja tikrovę, arba kuria vadinamąją virtualią tikrovę, kurioje saugu tik santykinai. Toks buvimas yra utopinis, nes neatitinka žmogaus būties paskirties, jis ir sukelia problemas, kurių apstu ne vien naujajame globalizacijos amžiuje.
Tautinė tapatybė – taip pat aiškiai suprantamas dalykas. Ją įgyjame iš Dievo malonės gimdami, o prarasti galime tik mirę. Silpnėti, pradėti nykti ji gali nykstant pačiai tautai, arba ją naikinant fiziniu būdu. Joks pasaulyje vykdytas genocidas neturėjo kitos prasmės, kaip tik ta, jog tapatybė ir savivoka neatsiejama nuo ją suteikiančios tautos kultūrinės savasties. Tatai tautų naikinimo iniciatoriams buvo pernelyg akivaizdu, kad jie lauktų šimtmečius, kol dusinami žmonės tapatybę praras ir galutinai asimiliuosis. Todėl jei girdime pionieriškus šūkius, bandančius rėksmingai supriešinti tautybę su pilietybe, turėtume neprarasti budrumo. Juk šiedu dalykai nėra priešybės, o viena kitą papildančios, viena nuo kitos pareinančios tiesos.
Nepaisant dabartiniais laikais nedidelėms tautoms kylančių grėsmių, vis dėlto būtina įsisąmoninti, jog lietuvių tauta, būdama ne didžiausia, bet ir ne pati mažiausia, į XXI amžių sugebėjo įžengti turėdama nacionalinę valstybę su visais jai būdingais institutais, savo valiuta ir valstybine lietuvių kalba, kuria rašomi mūsų naujausios istorijos dokumentai. Pati Lietuvos valstybė ir jos Konstitucija liudija tautinės bei nacionalinės (platesne prasme) tapatybės faktą, ir jei kam nors tai ne faktas, o utopija – ką gi, vadinasi, toks asmuo yra kraštutinai skeptiškų ar pesimistinių pažiūrų, galbūt tebegyvenantis sovietinio rojaus utopijoje, pasąmoningai susiliejusioje su jaunyste, o ši visada teisi. Negana to, galbūt jis tapatinasi su kita tauta ir valstybe, kadangi žmonių be tapatybės nebūna. Žinoma, įmanu įlįsti į antrinės, simuliakrinės tapatybės kiautą, tačiau tai tarpinė būsena, nesąmoningas buvimas, pseudo egzistencija. Prozelitų ir konvertitų dalia nepavydėtina. Taip pat tautinę tapatybę galima išsaugoti gyvenant svečioje šalyje.
Esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje: istoriškai žvelgiant turime modernią valstybę, tik jos privalumais reikia išmokti naudotis. Niekas mūsų tapatybei negresia, o pagal valstybingumo parametrus esame sena tauta, įtvirtinusi palyginti jauną valstybę. Iškeltas pesimistinis požiūris dėl lietuvių ateities, kurie, esą, nėra tokie pasiutusiai gyvastingi kaip graikai, žydai ar švedai, yra paremtas kelių šimtmečių stebėjimu – laipsnišku LDK žemių praradimu ir asimiliacija. Kitas požiūris pateikia taip pat liūdną statistiką apie savižudybes, dezintegraciją ir atomizaciją, kurios kelia grėsmę grupinei tapatybei augti ir būti saugiai. Ir vis dėlto niekas neuždraus manyti, kad nėra tokios žmogiškosios prognozės, kuri iš tiesų neklystamai pasitvirtintų. Klysta net pranašai ir regėtojai. Galbūt tauta išgyvena jungiškąjį individuacijos procesą, o geografiškai apribota teritorija leis veiksmingiau tvarkytis savo krašte? Juk imperijų gadynė praėjo, aušta nauja era, formuojasi kito lygmens tarptautiniai santykiai, ir mes dar galime sulaukti laikų, kai politinis chuliganizmas bei agresija, taip pat ir subtilesnės tapatybės naikinimo formos bus išgyvendintos. Jau dabar milijonams žmonių plika akimi matyti, kokios tai pasenusios, anachronistinės sąmonės ir pasaulio valdymo formos.
Savo straipsnyje dr. Vytautas Berenis teisingai teigia, jog, kalbant apie kitų tautų įtaką tautinei kultūrai, „tautos kultūros gyvybingumą lemia valstybinė kultūros politika, inteligentijos savimonė ir asmeninė laikysena“, taip pat tokie faktoriai, kaip „gyventojų populiacija, geografinė padėtis, krašto ekonominė būklė“. Visgi pastarieji tėra universalūs faktoriai, kurie gali būti palankūs arba nepalankūs. Visos tautos gyvybės, arba noro gyventi pagrindus, ontologinius apsisprendimo ir savižinos pradmenis išryškina ir pagrindžia savos, savitos, individualios kultūros buvimas ar nebuvimas. Tai ir yra lemiamas tautos ir kartu nacijos tapatybę nusakantis veiksnys. Dekonstruota nacijos samprata leidžia jai gyvuoti naujais pagrindais, ne totalitarinių režimų laikmečio dvasia, kuri privertė S. Šalkauskį griežtai atskirti tautą nuo nacijos. Nacija gali apimti ir daugiau tautų bei kalbų, kurios demokratijos sąlygomis įstengs gyventi taikiai ir kūrybingai.
Savaip įdomu, jog tautinė tapatybė nepasiduoda griežtesnių definicijų dogmoms, jų planingam eksplikavimui. Monografijos aptarime kilusi diskusija apie kryptingą tautinės tapatybės formavimo politiką baigėsi išvada, jog tai – mįslingas ir išorinių apibrėžčių atkakliai išvengiantis fenomenas, kuriam labiausiai patinka ne ideologizuota ar dirbtinai konstruojama, bet natūrali erdvė, leidžianti tapatybei savaimingai skleistis ir gyvuoti. Svarbiausia yra tas sąlygas sudaryti, akylai stebint, ar mūsų moderni valstybė užtikrina sąlygas visoms joje gyvenančioms tautoms palankią dirvą, nediskriminuojant nė vienos iš jų.
Kad etnosą aiškiai atskirtume nuo tautos, o etninę tapatybę – nuo tautinės, tereikia atkreipti dėmesį į lemiamą istorinį fenomeną, kuris liudija brandžiausią lietuvių tautos tapatybės susiformavimo, ar, veikiau, įforminimo fazę – tai profesionalaus tautinio meno ir literatūros radimasis bei suklestėjimas remiantis lietuvių folkloru, tradicijomis ir papročių visuma.
Profesionalusis lietuvių menas, dailė, poezija ir kitos elitinės kultūros formos giliausiomis savo apraiškomis remiasi mūsų etniniu paveldu – tokią išvadą teko padaryti, atlikus mūsų nacionalinės kompozicijos mokyklos analizę. Nė vienam iš kalbintų kompozitorių (tai Vytautas V. Jurgutis, Linas Rimša, Gintaras Sodeika ir šių metų Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Nakas) nekėlė abejonių nei tautinės tapatybės egzistavimo faktas, nei lietuviškumas kaip svarbiausias jos sandas. Lietuvių profesionalusis menas yra ne tik įtaigus, originalus ir pajėgus konkuruoti pasaulio kultūros rinkose, bet dažnai tampa aukščiausia bendrakultūrine, viršnacionaline vertybe. Tad apibendrinant, kas pasakyta, dar pažymėtina, jog būtent meno ir kultūros puoselėjimas yra esminis mūsų tautinės tapatybės gyvybingumo rodiklis bei garantas.
2008 m. vasaris 23 d.