Sri Aurobindo. Žmonijos vienybės idealas

 

Skaitytojo dėmesiui siūlome ciklą vertimų iš žymaus Indijos mąstytojo, poeto, politinio veikėjo ir reformininko  Sri Aurobindo (1972–1950) rašytinio palikimo. Trys jo veikalai – „Žmonijos ciklas“ (The Human Cycle, išleistas 1949 m.), „Žmonijos vienybės idealas“ (The Ideal of Human Unity, publikuota žurnale „Arya“ 1915-1918 m., išleistas su autoriaus papildymais 1950 metų balandį) ir „Karas ir apsisprendimas“ (War and Self-determination,  publikuota žurnale „Arya“ 1916-1920 m.) aprėpia tokias svarbias temas, kaip Jungtinių Tautų kūrimasis, tautų sambūvis ir valstybių vaidmuo kuriant bendrą ateitį. Eilėje esė svarstydamas žmonijos lygybės, brolybės ir bendruomeniškumo problemą, jis atkreipia dėmesį, kad geros iniciatyvos dažnai esti sustabdomos praeityje įsišaknijusio nepasitikėjimo, o natūraliai savarankiškas mąstymas pajungiamas egoistiniams, vitalistiniams ir materialistiniams interesams bei ambicijoms, kurios ne pasitarnauja vienybei, o priešingai, stiprina įtampą ir nesutarimus. Prasimanymai ir išisigalvojimai dažnai pridengiami apgaulingu idealizmu, iš dalies dėl politikams įprasto diplomatinio veidmainiavimo, o daug didesne dalimi – dėl bendros pusiau savanoriškos saviapgaulės, kuri baigiasi tamsių nepatenkintų jėgų įsiveržimu ir brutaliais netobulais siekiais, panašiais į tikėjimą bolševizmu. Tokia slinktis, pasak jo, sudaro sąlygas gauti naudos iš neramumų ir nepasitenkinimo. Tačiau net ir pagirtina iniciatyva susitarti, kad karo neliktų, ir kad būtų sustabdytos revoliucijos, maištai ir suirutė gali užtikrinti tik trumpalaikę nenatūralią taiką. Karas su šaknimis būtų išrautas tik pašalinus jo vidines priežastis, tačiau ir tuo atveju ateityje įgautų labiau paslėptas formas, pirmiausia – ekonomines. Sri Aurobindo apžvelgia įvairius istorinius laikotarpius ir juos analizuodamas pateikia įdomias išvadas bei pasiūlymus, kurie, mūsų nuomone, dar nesulaukė platesnio susidomėjimo ir įvertinimo, ir tebėra aktualūs dabartinių pasaulinių įvykių fone.

Sri Aurobindo Kašmyre 1903 metais

 

Pasaulinės valstybės[1] pavojai

 

Tokia yra kraštutinė įmanoma socialistų, mokslininkų ir humanitarų išsvajota pasaulinės valstybės forma, reprezentuojanti aukščiausią šiuolaikinio proto savimonės tašką, iš kurio įmanoma nustatyti jos kryptis, nors pusiau racionalizuotam protui paprasto žmogaus, kurio žvilgsnis nesiekia toliau šios dienos ir artimiausio rytojaus, jų spekuliacijos gali pasirodyti esančios chimeriškos ir utopiškos. Iš tikrųjų jos tokios nėra; iš esmės, nebūtinai savo pavidalu, tos kryptys, kaip jau matėme, yra ne tik logiškas padarinys, bet neišvengiamas praktiškas pradinio postūmio link žmonijos vienybės išbaigimas, jeigu vadovaujasi mechanišku unifikavimo principu, – tai yra, valstybės principu. Dėl šios priežasties mums pasirodė svarbu apibrėžti apjungtos ir galiausiai socialistine tapusios nacionalinės valstybės veikiamuosius principus ir būtinybes tam, kad pamatytume, kaip tas pats judėjimas link tarptautinio apjungimo nuves iki tų pačių rezultatų pagal analogišką vystymosi būtinybę. Valstybės principas neišvengiamai veda į uniformiškumą, reguliavimą ir mechanizavimą; įprastai jis baigiasi socializmu. Tame nėra nieko atsitiktinio, kaip nėra vietos politinei ir visuomeninei plėtotei. Socializmo atsiradimas buvo nei atsitiktinis, nei dalykas, kuris galėjo arba negalėjo būti, veikiau jis, kaip neišvengiamas padarinys, kilo iš pačios valstybės idėjos užuomazgos. Jis tapo neišvengiamu tą pačią akimirką, kada idėja pradėta kaldinti praktiškai. Alfredo ir Karolio Didžiojo, kaip ir kitų pernelyg ankstyvų nacionalinių arba imperialistinių vienytojų, darbas visada užtikrintai pasižymėjo šia baigtimi, nes žmonės beveik visada dirba nežinodami, kuriam galui jie dirba. Tačiau dabartiniais laikais požymiai yra tokie aiškūs, kad, mechaniškai dėdami pagrindą pasaulio unifikacijai, neapsigaukime ir neįsivaizduokime, jog pačioje pastangoje glūdinti pasekmė nereikalaus pastarosios siekti, kad ir kaip tolima ji kol kas atrodytų. Griežtas suvienodinimas, plataus masto uniformiškumas ir vadeliojama apjungtos žmonijos socializacija būtų iš anksto nulemtas mūsų darbo vaisius.

Šitokios išdavos galima būtų išvengti, jeigu priešinga jėga įsiterptų ir uždėtų savąjį veto, kaip atsitiko Azijoje, kada valstybės idėja, nors ji buvo stipriai įtvirtinta savo ribose, įsikūnijo tik iki tam tikro laipsnio, mat fundamentalus tautinio gyvenimo principas pasipriešino nepakančiam ir visiškam jos išvystymui. Net labiausiai organizuotos Azijos gentys šiuolaikiniu supratimu visada buvo daugiau liaudis, nei tautos, arba tautos tik ta prasme, kad turėjo bendrą sielą ir gyvenimą, kultūrą, visuomenės santvarką ir politinį vadovą, tačiau ne tautines valstybes. Valstybinė mašina veikė ribotai ir dirbtinai; tikrąjį žmonių gyvenimą lėmė kitos galios, ir į jas valstybė negalėjo kištis. Pagrindinis jos uždavinys buvo sergėti tautinę kultūrą ir užtikrinti pakankamą politinę, socialinę bei adiministracinę tvarką – jei įmanoma, nekintančią tvarką – idant žmonės galėtų gyventi tikrą gyvenimą savo nuožiūra kuo mažiau trikdomi ir sekdami savo įgimtais polinkiais. Vietoj organizuotos pasaulinės valstybės panaši žmonių vienybė įmanoma, jeigu tautoms pasisektų išsaugoti savąjį išvystytą nacionalizmo instinktą nepaliestą ir pakankamai stiprų, kad jis galėtų pasipriešinti valstybės idėjos vyravimui. Tuomet rezultatas būtų ne viena žmonijos nacija ir pasaulinė valstybė, bet vieningi žmonės, laisvai susiję per nacionalinius vienetus. O gal tauta, kokią mes žinome šiandien, išnyktų, o vietoj jos rastųsi kitos naujos rūšies grupės-vienetai, parengtos kurio nors pakankamo tarptautinės tvarkos mechanizmo tam, kad jie galėtų taikiai ir natūraliai užtikrinti visuomeninius, ūkinius ir kultūrinius santykius.

Tad kuri šių dviejų galimybių būtų geistinesnė? Norėdami atsakyti į šį klausimą turėtume savęs paklausti, kokią gyvenimo laimėjimų ir praradimų sąskaitą žmonių rasei galiausiai pateiks unifikuotos pasaulio valstybės sukūrimas. Atsižvelgus į visus skirtumus tarp anuomet ir dabar, visų greičiausiai pasekmės iš esmės būtų visiškai tokios pačios, kurias matėme senovės Romos imperijoje. Iš pradžių pasiektume didžiulį laimėjimą – užtikrintą taiką pasaulyje. Valstybė nebūtų visiškai apsaugota nuo vidinių smūgių ir sutrikimų, tačiau jei, tarkim, tam tikri pirmutinės svarbos klausimai būtų sutvarkyti siekiant patvarumo, ji pašalintų net tokius dažnus visuomeninės įtampos židinius, su kuriais susidurdavo Romos imperijos ekonomika ir, kad ir koks sąmyšis galėtų ją ištikti, įtvirtintą civilizacinį audinį išlaikytų nesutrikdytą ir apsaugotų jį nuo didelių ryžtingų ir smurtinių pokyčių kančių.  Užtikrinus taiką, suklestėtų dar nematyta lengvo ir gero gyvenimo plėtra. Didžiumą svarbiausių problemų išspręstų susivienijusi pasaulio inteligentija, besidarbuojanti nebe fragmentiškai, o išvien. Gyvybinis žmonių rasės gyvenimas nusistovėtų pasiekus racionalią tvarką, jis taptų patogus, gerai sustyguotas, pažinus, patenkinama jo sandara padėtų pasitikti visus sunkumus, kritišką padėtį ar uždavinius su kuo mažiausiomis trintimis ir sumaištimi, o nuotykis ir pavojus būtų mažai tikėtinas. Iš pradžių suklestėtų kultūra ir intelektualinis gyvenimas. Mokslas būtų organizuotas žmonių gyvenimo gerinimui, žinių ir mechaniško veiksmingumo didinimui. Įvairios pasaulio kultūros – tos, kurios dar gyvuoja kaip atskiros duotybės – artimiau keistųsi mintimis, tačiau pasiekimus sudėtų į bendrą iždą, nauji postūmiai ir pavidalai prasiskintų kelią į mintį, literatūrą ir meną. Žmonės bendrautų daug artimiau ir apimliau nei kada nors anksčiau, išplėtotų geresnį abipusį supratimą, kuriame nebeliktų atsitiktinių nesantaikos skatulių, nūnai egzistuojančios neapykantos ir nepalankumo ir pasiektų jei ne brolybę – o ji negali rastis vien politinės, visuomeninės ar kultūrinės sąjungos dėka, – tai jos panašumą, pakankamai malonų ryšį ir tarpusavio apsikeitimą. Plėtojant tokį gyvenimą atsirastų nebūta prabanga, patogumas ir malonumas, ir neabejotinai koks nors iškilus amžiaus poetas, rašantis bendra arba oficialiąja kalba – sakykime, esperanto? – patikimai apdainuotų aukso amžiaus artėjimą, o gal net apreikštų jo tikrąjį atėjimą ir amžiną trukmę. Tačiau po kurio laiko jėga pradėtų mąžti, nejudra sukaustytų žmogaus protą ir gyvenimą, tuomet ateitų sąstingis, skilimas ir iširimas. Žmogaus siela pakibtų vidur įgytų gėrybių.

Tokie padariniai sektų dėl tų pačių esminių priežasčių kaip ir pateiktame Romos pavyzdyje. Būtų prarastos virte verdančio gyvenimo sąlygos, laisvė, judri įvairovė ir laisvai bėgančių skirtingų gyvenimų sandūra. Galima būtų teigti, kad taip neatsitiks, mat pasaulinė valstybė būtų demokratinė valstybė, ji nestingdytų laisvės it kokia imperija ar autokratija dėl to, kad laisvė ir pažanga yra pati svarbiausia šiuolaikinio gyvenimo taisyklė, ir joks jai priešingas vystymasis nebus pakenčiamas. Vis dėl to visame šiame dalyke nėra jokio siūlomo saugiklio. Tai, kas yra dabar, neturėtų išlikti susidarius kitoms aplinkybėms, o idėja, kad išliks, tėra keistas  miražas, permetamas iš dabarties aktualijų į galimai visiškai kitokią ateities realybę. Demokratija jokiu būdu neužtikrina laisvės išsaugojimo; priešingai, nūdien regime, kaip demokratinė valdžios sistema tvirtai žygiuoja link tokio organizuoto asmeninės laisvės panaikinimo, kokio nesapnavo nė senosios aristokratinės ar monarchinės sistemos. Gali būti, kad iš su šiomis sistemomis siejamų smurtingesnių ir brutualesnių despotiškos priespaudos formų demokratija išvadavo tąsias tautas, kurioms pasisekė pasiekti ir sukurti liberalias valdymo formas, ir tai neabejotinai yra didelis laimėjimas. Nūnai anos atgyja tik revoliucijų ir sąjūdžių laikotarpiais, neretai kaip minios tironija arba laukinė revoliucinė ir reakcionieriška priespauda. Tačiau egzistuoja ir kitoks laisvės atėmimas, kuris atrodo respektabiliau, yra subtilesnis ir labiau susistemintas, pasiekiamas švelnesniais būdais vien todėl, kad turi galingesnes jėgas užnugaryje, ir kaip tik dėl šios priežasties yra veiksmingesnis ir skvarbesnis. Daugumos tironija tapo įprastu posakiu, o jos mirtiną poveikį su didžiausiu pasibjaurėjimu aprašė kai kurie modernūs intelektualai;[2] vis dėlto ateitis mums žada kažin ką dar grėsmingesnio, visumos tironiją, save užhipnotizavusias mases, engiančias ją sudarančias grupes ir vienetus.[3]

Tatai yra įstabus poslinkis, ypač todėl, kad demokratinio judėjimo užuomazgoje asmeninė laisvė buvo idealas, kurį jis kėlė ir senaisiais, ir dabartiniais laikais. Graikai demokratiją siejo su dviem pagrindinėm idėjom, pirma, veiksmingu ir asmeniniu kiekvieno piliečio indėliu į veikiantį valdymą, įstatymdavystę ir bendruomenės administravimą, antra, plačia individo temperamento ir veiksmų laisve. Tačiau nė viena iš šių charakteristikų negali tarpti šiuolaikinio tipo demokratijoje, nors Jungtinėse Amerikos Valstijose vienu metu tam tikru mastu buvo krypstama eiti šia linkme. Didelėse valstybėse asmeninis kiekvieno piliečio indėlis į valdymą negali būti veiksmingas; jis gali turėti lygią dalį – tariamą individui, bet veiksmingą masėms – tik periodiškai renkantis įstatymų leidėjus ir valdytojus. Net jeigu jie praktiškai nerenkami iš klasės, kuri nėra visa ar bent dalis visuomenės, šiuo metu beveik visur viduriniosios klasės, vis tiek tie įstatymų leidėjai ir valdytojai neatstovauja savo rinkėjams. Jėga, kuriai jie atstovauja, yra kitas, beformis ir bekūnis subjektas, kuris užėmė aristokratijos ir monarchijos vietą, toks nuasmenintas grupinis organizmas, ir jis įgavo išorinį milžiniškos modernios valstybės pavidalą, kūną ir sąmoningą veikimą. Prieš šią galią individas yra žymiai bejėgiškesnis, negu prieš senąsias priespaudas. Kuomet jis jaučia spaudimą, brukantį jį į uniforminius marškinius, jis nebeturi jokių kitų išteklių, kaip tik impotentišką anarchizmą arba atsitraukimą, o šis iki tam tikro laipsnio įmanomas pasitraukus į sielinės arba intelektualinės esybės laisvę.

Kadangi viena iš šiuolaikinės demokratijos naudų, iki galo nesuvoktų senovinės laisvės ir dar neatmestų, yra visiška kalbos ir minties laisvė. Ir tol, kol ši laisvė išlieka, sukaustytos žmonijos ir įkandin atslenkančio sąstingio baimė gali atrodyti neturinti jokio pamato – ypač jeigu ją lydi visuotinis lavinimas, siūlantis plačiausią įmanomą lauką gaminant vykdančiąsias galias. Minties ir kalbos laisvė – abi būtinai eina kartu, nes negali būti tikros minties laisvės, jeigu ant kalbos laisvės užkabinama spyna – yra neišbaigta be bendrijos laisvės; mat kalbos laisvė reiškia propagandizmą, o propagandizmas esti veiksmingas tik per susivienijimą dėl jo objekto realizavimo. Ši mažiau ar daugiau kokybiškai apribota arba apdairiai apsaugota trečioji laisvė taip pat gyvuoja visose demokratinėse šalyse. Tačiau kyla klausimas, ar šios didžiosios pamatinės laisvės buvo laimėtos žmonių visiškai saugiai – atskirai nuo dažnai pasitaikančių jų sustabdymų net laisvose tautose ir reikšmingų suvaržymų, kuriais jos apribojamos pavaldžiose šalyse. Tam tikri netikėtumai ateityje šia linkme yra įmanomi.[4]

Minties laisvė bus paskutinė žmogaus laisvė, tiesiogiai puolama viską reguliuojančios valstybės. Ji iš pradžių sieks tvarkyti visą individo gyvenimą pagal visuomenės arba jos valdytojų įtvirtintą nuostatą. Tačiau kuomet valstybė pamatys, kokį visuotinai svarbų vaidmenį nuomonė vaidina formuodama gyvenimą, ji bus vedama užvaldyti ir pastarąją, asmens mąstymą formuodama valstybinėse edukacijos įstaigose ir lavindami žmogų taip, kad jis priimtų patvirtintas bendruomenines, moralines, socialines, kultūrines ir religines idėjas, kaip buvo padaryta su daugeliu lavinimo formų senovėje. Tačiau jei valstybė matys, kad ginklas neveiksmingas, ji apribos mąstymo laisvę pasitelkdama tiesioginį argumentą, neva ši laisvė kelia pavojų valstybei ir civilizacijai. Mes jau matėme valstybės teisę įsikišti į individualią mintį, paskelbtą tai čia, tai ten kuo grėsmingiausiu būdu. Galima būtų įsivaizduoti, kad bent jau religinė laisvė žmonijai buvo užtikrinta; tačiau neseniai išvydome „naujojo mąstymo“ rodiklį, pozityviai stumiant doktriną, esą valstybė neprivalo pripažinti individo religijos laisvės, ir net jei ji užtikrina religinio mąstymo laisvę, ji gali būti pripažinta tiktai dėl praktinių sumetimų, bet ne pagal teisę. Buvo užginčytas įsipareigojimas leisti kulto laisvę; kadangi valstybė turi teisę reguliuoti visą asmens gyvenimą, ji tikrų tikriausiai turi teisę reguliuoti jo religinius įsitikinimus, sudarančius tokią svarbią jo gyvenimo dalį, ir jo mąstymą, taip galingai tą gyvenimą veikiantį.[5]

Sakykime, kad viską reguliuojanti pasaulinė socialistinė valstybė bus įkurta, ir tada minties laisvė tokio režimo sąlygomis būtinai reikš ne tik jos atskirų elementų, bet ir pačių egzistuojančios dalykų padėties principų kritiką. Ši kritika, jei ji žvelgs ne į mirusią praeitį, o į ateitį, gali pasukti tik vienu keliu – anarchijos keliu, arba dvasinio tolstojiško pobūdžio, arba inteletualinio anarchizmo, kuriuo šiuo metu tiki mažuma, tačiau jis yra auganti jėga daugelyje Europos šalių. Jis deklaruos laisvą individo raidą kaip savo evangeliją, o valdžią atmes kaip blogį, ir kaip visai nebebūtiną blogį. Jis patvirtins laisvą individo religijos, etikos, proto ir temperamento augimą iš vidaus kaip tikrą žmogaus gyvenimo idealą, o visa kita paskelbs nereikalingais dalykais, nevertais kainos, sumokėtos už šio idealo atmetimą, atmetimą, kurį anarchistas apibūdins kaip savosios sielos praradimą. Visuomenės idealu jis paskelbs laisvą individų santykį  arba brolystę be jokios valdžios ir bet kurios rūšies prievartos.

Ką pasaulinė valstybė darytų su šio tipo laisvu mąstymu? Ji galėtų pakęsti jį tol, kol jis nepersiduotų veikiančiam asmeniui arba susivienijimui; tačiau tą pačią akimirką, kai jis paplistų arba virstų praktišku savęs įtvirtinimu gyvenime – nusitaikytų į pačią esminę valstybės ir jos egzistavimo taisyklę, – jos pamatai būtų išplauti, sumenkinti, valstybei grėstų pavojus. Pakirsti destrukciją iš šaknų arba sutikti su savo pačios nuvertimu įtvirtintai valdžiai būtų vienintelė alternatyva. Vis dėlto dar prieš atsirandant šiai būtinybei, visų reikalų valstybinio reguliavimo principas išsiplėstų iki protinio ir fizinio žmogaus gyvenimo pagal bendruomenines nuostatas, kas ir buvo praėjusių civilizacijų siekinys. Visuomenė neišvengiamai sustabarėtų, nes be individo laisvės ji negali išlikti pažangi. Ji turėtų įsitekti į reguliuojamo tobulumo vėžes arba į kažką, kam duotų vardą vardan sistemos racionalumo ir simetriškos tvarkos idėjos. Bendruomenės masės visuomet esti konservatyvios ir nepaslankios sąmonės, lėtai juda pasąmoningos prigimties nerangia eiga. O laisvas asmuo yra pažangios sąmonės; tik tada, kada jis sugebės perduoti savo kūrybingą ir judrų sąmoningumą masėms, pažangi visuomenė gali tapti įmanoma.

 

Sri Aurobindo Nainitale 1901 metų balandį

 

Įvairovė vienovėje

 

Svarbu nuolat laikyti galvoje pagrindines gyvenimo galias ir tikrovės reiškinius, jeigu nenorime būti išduoti savavališkai vadovaujančio loginio proto ir jo prisirišimo prie griežtos ir aprėžiančios idėjos dėl eksperimentų, kurie, kad ir kokie patogūs praktiškai ir nesunkiai pasigaunami unitarinio bei simetrinio mąstymo, gali lengvai nuskurdinti ir sugriauti gyvenimo pagrindus. Kadangi tai, kas loginio protavimo sistemai yra tobula ir patenkinama, gali neigti gyvenimo tiesą ir gyvybinius žmonių poreikius. Vienybė nėra visiškai savavališka ar netikroviška idėja, nes vienybė yra pats būties pamatas. Vienybė paslaptingai glūdi visų daiktų pagrinduose, o besivystanti dvasia Gamtoje juda į viršų, kad būtų sąmoningai suvokta; evoliucija keliauja per įvairovę nuo paprastos iki sudėtingos vienovės. Tai vienybė, kurios linkui žmonija juda ir vieną dieną įsisąmonins.

Tačiau uniformiškumas nėra gyvenimo įstatymas. Gyvenama įvairovėje; gyvenimas reikalauja kiekvienos būtybės ar draugės, net jei savo visuotinumu sutapusių su kitais, buvimo nepakartojamais, o tai lemia kismo principas, arba kaitos per atskiras daleles tvarka. Per didelė centralizacija, kaip veikiančio vienodumo, vienarūšiškumo sąlyga, nepasižymi sveika prieiga prie gyvenimo. Iš tiesų tvarka, bet ne dirbtinis reguliavimas yra gyvenimo įstatymas. Gyvoji, skambi tvarka ateina iš vidaus kaip prigimties išdava, kada ji save atranda ir įsteigia savo pačios dėsnius, o kartu ir santykio su kitais dėsnius. Todėl tikriausia tvarka yra toji, kuri yra grindžiama kuo didžiausia laisve, nes laisvė vienu metu yra gyvastingo kintamumo ir savęs atradimo sąlyga. Gamta užtikrina įvairovę, dalindama visetą į grupes, ir reikalauja laisvės, pasiremdama individualumo galiomis tarp grupės narių. Todėl tam, kad žmonių vienybė būtų visiškai išreikšta, sveika ir derėtų su giliausiais gyvenimo dėsniais, ji turėtų remtis laisvais dariniais, o šie – būti paremti prigimtiniais laisvų asmenų ryšiais. Tokio idealo esamomis salygomis, be abejo, neįmanoma įgyvendinti nei dabar, nei artimiausiu metu; tačiau jį verta turėti galvoje. Kuo arčiau jo būsime, tuo aiškiau jausimės einą teisingu keliu. Plačiai įsišaknijęs į žmogaus gyvenimą dirbtinumas, nenatūralumas yra pačių giliausių negerovių priežastis. Nenatūralus žmogus nėra ištikimas pats sau ir nenuoširdus prigimties atžvilgiu, todėl klumpa ir kankinasi.

Natūralių susibūrimų naudą ar būtinybę galime nustatyti, svarstydami didžiojo prigimties skyros principo tikslą ir veikimą atsižvelgdami į jos primygtinį akinimą dėl kalbų gausos. Bendros visiems kalbos paieškos buvo labai didelės praėjusio amžiaus pabaigoje ir prasidėjus šiajam, jos davė pradžią keletui bandymų, iš kurių nė vienas ilgiau netvėrė. Kad ir koks būtų poreikis turėti bendrą kalbinį tarpininką tarp žmonių, kad ir kaip tam pasitarnautų bendras dirbtinės ar sutartinės, ar įprastos kalbos, tokios kaip lotynų, o kiek vėliau šiek tiek ir prancūzų, naudojimas, kada ta kalba kurį laiką buvo bendra kultūros kalba Europos tautoms, kaip sanskritas – indams, joks suvienodinimas, sunaikinęs ar užgožęs, sumenkinęs ar neskatinęs plataus ir laisvo gimtosios kalbos vartojimo pasaulyje negali nepadaryti žalos žmogaus gyvenimui ir pažangai. Babelio bokšto legenda byloja apie kalbų įvairovę kaip apie žmonių rasės prakeiksmą; tačiau kad ir kokie būtų trūkumai, auganti civilizacija ir tarpusavio ryšiai juos mažina, taigi įvairovė greičiau yra palaiminimas, negu prakeikimas, dovana žmonijai, o ne jai primesta negalia. Netikslingai ką nors perdėti visada yra blogai. Perteklinis skirtingų nereikšmingų šnektų, kuriose nėra tikrosios įvairovės dvasios ir kultūros, pritempinėjimas prie kalbos iš tikrųjų daugiau kliudo, nei padeda, tačiau šis seniau egzistavęs perviršis[6] vargu bau ar turi ateitį. Kryptis veikiau priešinga. Kadaise skirtingos kalbos padėdavo atsiriboti nuo žinojimo ir palankumo, dažnai tapdavo dingstimi pasibjaurėjimui ir linko į pernelyg griežtą atsiskyrimą. Nepakankamas tarpusavio įsiskverbimas palaikė tiek neveiklų norą suprasti, tiek veiklų klaidingą supratimą. Vis dėlto visa tai buvo neišvengiamas tam tikros augimo pakopos blogis, perdėta būtinybė, kuri radosi dėl gyvastingos stipriai suasmenintos grupinės sielos plėtros žmonėse. Šie trūkumai dar nepašalinti, tačiau glaudėjant santykiams ir augant žmonių bei tautų troškimui susipažinti su vieni kitų mąstymu, dvasia ir asmenybe, mąžta ir yra linkę vis labiau nykti, todėl nėra priežasčių, dėl kurių jie netaptų neveiksmingi.

Skirtingos kalbos pasitarnauja dviems svarbiems žmogaus dvasios tikslams – susivienijimui ir išdailoms. Kalba padeda susitelkti visiems ja kalbantiesiems į tam tikrą didelę sąjungą ir ugdyti mąstymą, būdą, brandinti dvasią. Tai yra proto, estetikos ir išraiškos ryšys, sušvelninąs perskyras ten, kur jos egzistuoja ir sustiprinąs vienybę ten, kur ji buvo pasiekta. Ypač gimtoji kalba suteikia savimonę tautinei ar rasinei vienybei ir sukuria bendros saviraiškos bei bendro pasiekimų užrašymo garantiją. Kita vertus, ji yra nacionalinės diferenciacijos priemonė, ir turbūt pati galingiausia iš visų; tai ne lėkštas vien skaldantis, bet vaisingas ir naudingas išsiskyrimo veiksnys. Mat kiekviena kalba yra ją iš prigimties vartojančių žmonių sielos žymuo ir jėga. Todėl kiekviena jų išplėtoja savitą ypatingą dvasią, mąstymo būdą, nužymi kelius į gyvenimą, žinojimą ir patirtis. Jeigu gimtoji kalba gauna ir priima kitų tautų mintį, gyvenimo patirtį ir dvasinę įtaką, vis tiek ji perkeičia jąsias į naują savitumą pagal save, ir šia perkeitimo galia praturtina žmonijos gyvenimą vaisingais skoliniais, o ne vien pakartoja svetimus pasiekimus. Todėl didžiausią vertę nacijai ir žmonių grupei turi gimtosios kalbos išsaugojimas ir pavertimas stipriu ir gyvybingu kultūros instrumentu. Praradusi kalbą nacija, tauta ir liaudis negali gyventi nei visaverčio, nei tikro gyvenimo. Šis nacionalinio gyvenimo pasiekimas tuo pačiu metu yra ir visos žmonių giminės pasiekimas.

Kiek daug išsiskirianti žmonių grupė praranda, nevaldydama atskiros savo kalbos, arba iškeisdama prigimtinę saviraišką į svetimą kalbos formą, matyti iš britų kolonijų, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Airijos pavyzdžių. Psichologiniu požiūriu kolonijos susideda iš realiai atskirų žmonių, nors jie dar nesudaro atskirų tautų. Visumoje ar bent didžiąja dalimi savo kilme, politinėmis ar socialinėmis simpatijomis anglai, kolonistai nėra Anglijos kopijos, bet jau turi skirtingą temperamentą, savo polinkius ir besivystantį ypatingą charakterį. Tačiau šis naujasis asmeniškumas pasireiškia daugiausiai išorinėse ir mechaniškose gyvenimo pusėse, ir net tada nepasižymi įspūdingu, veiksmingu ir vaisingu stiliumi. Kultūros pasaulyje britų kolonijos nieko nereiškia, nes neturi gimtosios kultūros, o vien pats kalbėsenos faktas juos daro ir privalo daryti tik Anglijos provincijomis. Kad ir kokias protinio gyvenimo ypatybes jie galėtų sukurti, sukurs tik tipišką provincializmą, bet ne kertinį intelektualinį, estetinį ir dvasinį savo pačių gyvenimą su aiškiai apčiuopiama svarba žmonijai. Dėl tos pačios priežasties Amerika, nepaisant galingos nepriklausomos politinės ir ekonominės būties, veikiau linkusi būti kultūrine Europos provincija, kai šalies pietūs ir vidurys priklauso nuo ispanų, o šiaurė – nuo anglų kalbos. Vien tik Jungtinių Valstijų gyvenimas veržiasi tapti didinga ir atskira kultūrine būtimi, tačiau ši sėkmė nesulyginama su jų jėga. Kultūriškai jos didžia dalimi vis dar yra Anglijos provincija. Nei Amerikos literatūra, išskyrus du ar tris garsius vardus, nei menas, nei mintis, nei dar kas nors aukštesnio mąstymo srityje nesugebėjo iškilti iki gyvastingo brandumo, nepriklausomo pagal savitą sielos pobūdį. Taip yra todėl, kad sielos saviraiškos instrumentas, kalba, kurią nacionalinis protas turėtų formuoti ir savo ruožtu būti formuojamos jos, buvo lipdomas ir greičiausiai toliau bus lipdomas kitos šalies su visiškai kitu mentalitetu ir bandys joje rasti savo ašį ir vystymosi dėsnį. Senaisiais laikais Amerika būtų išsivysčiusi ir pakeitusi anglų kalbą priklausomai nuo savo pačios poreikių, kol ji būtų tapusi nauja kalba, panašiai kaip viduramžiais tautos dorojosi su lotynų kalba, ir tokiu būdu pavertė ją charakteringu savitos raiškos padargu; bet šiuolaikinėmis sąlygomis tai nėra taip lengva.[7]

Airiai turėjo savo kalbą tada, kai turėjo laisvą tautiškumą ir kultūrą, ir jos praradimas buvo visos žmonijos praradimas tiek pat, kiek ir pačios airių tautos. Ką dar ši keltų gentis su išlavintais dvasiniais polinkiais, skvarbiu protavimu ir švelnia vaizduote, ženkliai prisidėjusiais prie Europos kultūros ir religijos ištakų, per visus šiuos amžius natūraliomis sąlygomis būtų galėjusi duoti pasauliui? Tačiau prievarta primesta svetima kalba ir tautos pavertimas provincija per daugelį šimtmečių Airiją paliko nebylia ir kultūriškai sustabarėjusia, mirusia galia Europos gyvenime. Negalime laikyti tinkamu nuostolių atlyginimu ir menką netiesioginę šios tautos įtaką anglų kultūrai ar keletą tiesioginių įnašų, padarytų gabių airių, priverstų savo įgimtą genijų išpilstyti į svetimas minties formas. Netgi kada Airija kovoje už laisvę veržėsi atgauti laisvą sielą ir suteikti jai balsą, ji buvo suvaržyta vartojimo kalbos, kuri natūraliai neišreiškia jos dvasios ir ypatingos kreivės. Su laiku ji gali įveikti šią kliūtį, kalbą susavinti, priversti ją prabilti savitai, tačiau tai būtų ilgas, jei iš viso įmanomas kelias, kol Airija pasiektų tą patį turtingumą, jėgą ir nevaržomą individualumą, kokį ji būtų išreiškusi gėlų kalba. Ją šalis stengėsi atkurti, bet natūralios kliūtys buvo ir greičiausiai bus perdėm didelės įveikti ir per stipriai įtvirtintos, kad šis žygis susilauktų visiškos sėkmės.

Kitas ryškus pavyzdys yra šiuolaikinė Indija. Niekas taip nekliudė greitai Indijos pažangai, niekas taip sėkmingai neužkirto kelio jai atrasti save ir vystytis šiuolaikinėmis sąlygomis, kaip ilgai trukęs indų kalbų, kaip prigimtinių kultūros įrankių, užgožimas anglų kalba. Pažymėtina, jog viena iš pradžių nesutikusi vilkti jungo Indijos potautė atsidavė gimtosios kalbos plėtojimui, ilgam padarė tai svarbiausiu užsiėmimu ir sutelkė šiam tikslui pačius savičiausius protus ir gyvybingiausias jėgas, visa kita atlikdama atsainiai, nepaisydama verslo ir vykdydama politiką kaip intelektualinį ir oratorinį laisvalaikio užsiėmimą – tai bengalai. Bengalija pirmoji atgavo sielą ir visa sudvasino, privertė visą pasaulį išgirsti didžias dvasines asmenybes, davė jam pirmąjį šiuolaikinį indų poetą ir pasaulinio garso indų mokslininką, atgaivino merdintį Indijos meną. Bengalija pirmoji pradėjo vėl kažką reikšti kultūros pasaulyje, pirmiausia kaip atlygį išoriniame gyvenime įgijusi gyvybingą politinę sąmonę ir politinį judėjimą, – anaiptol ne ką nors mėgdžiojantį ar išvestinį dvasia ir pagrindiniu siekiu.[8] Štai tokią svarbią reikšmę nacijos gyvenime turi kalba; ji tokia reikšminga visų žmonių pažangai, jog per gyvybingą grupinę individualybę žmonių bendrijos turėtų saugoti, vystyti ir naudoti savą prigimtinį raiškos instrumentą.

Bendra visiems kalba siekia vienybės, ir todėl galima sakyti, kad žmonijos vienybė reikalauja kalbinės vienybės; neva įvairovės privalumai turėtų būti užmiršti vardan šio didesnio gėrio, kad ir kokios laikinos aukos būtų sudėtos. Tačiau tikra, daug žadanti ir gyva vienybė įmanoma tik tada, kada ji yra natūrali žmonijos išraiška arba tokia tapo ilgo pritaikymo ir vystymosi iš vidaus keliu. Universalių kalbų, kuriomis žmonės kalbėjo, ir kurios nebuvo jiems prigimtinės, istorija visai neguodžianti. Visada jos linkdavo nunykti, kol vyravo – vaidino sterilizuojantį vaidmenį, ir tik joms suirus ir išsibarsčius į naujas išvestines kalbas arba nukrypus nuo senosios kalbėsenos, kuri vis dar laikėsi, atgijo su nauju žymeniu ir įtaka. Pirmąjį šimtmetį dominavusi Vakaruose lotynų kalba nepajėgė sukurti nieko naujo, gyvo ir vaisingo ja kalbėjusių tautų kultūroje; net tokia galinga jėga kaip krikščionybė negalėjo jos atgaivinti. O laikotarpiai, kuomet ji buvo Europos mąstyme instrumentinė, buvo būtent tie, per kuriuos mąstymas buvo labiausiai slegiantis, pats tradiciškiausias ir mažiausiai našus. Spartus ir energingas gyvenimas pradėjo leisti daigus pasirodžius naujoms kalboms iš mirštančios lotynų kalbos nuoskėlų, arba jos vietą užėmus senosioms dar neprarastoms kalboms, pasireiškusioms kaip išbaigti nacionalinės kultūros įrankiai. Mat negana, kad žmonės kalbėtų gimtąja kalba; ji turi tapti aukščiausia jų gyvenimo ir minties išraiška.

Kalba, kuri tarnauja vien kaip tarmė ar provinciali šnekta, panašiai kaip valų po anglų užkariavimo arba čekų, sykį išlikusi Austrijoje, arba rusinų ir lietuvių – imperinėje Rusijoje, tai išvalyta kalba, nieko neduodanti tikrajam išlikimo tikslui.

Kalba yra žmonių kultūrinio gyvenimo požymis, sielos, minties ir proto rodiklis, juos remiantis ir praturtinantis jų veiklą. Šioje vietoje įvairovės reiškinys ir nauda yra geriausiai matoma, geriau, negu vien išoriniuose dalykuose; o šios tiesos svarbios dėl to, kad tinka apibūdinamiems dalykams ir kartu pasitarnauja kaip instrumentas. Kalbų įvairovę verta išlaikyti, nes kultūrų įvairovė ir žmonių skirtumai verti palaikymo, o be to gyvenimas praras žaismės pilnatvę; šito netekus kyla nuosmukio ir sąstingio grėsmė. Nacionalinės įvairovės išnykimas vienoje suvienodintoje žmonių vienybėje, apie kurią sisteminis mąstytojas galvoja kaip apie idealą, o šis, kaip matėme, yra įkūnijama ir net įgyvendinama galimybė, jeigu tam tikra kryptis įsivyrautų, galėtų vesti į politinę taiką, ūkinę gerovę, ištobulintą valdymą, šimtų medžiaginių bėdų sprendimą, kas ir vyko romėniškos vienybės laikais mažesniu mastu. Tačiau koks gėris iš to, kad jis veda į nekūrybingą proto išvalymą ir sielos sąstingį? Pabrėždami kultūros, proto ir dvasios reikšmę nesiekiame nurašyti materialiosios gyvenimo pusės; neturiu tikslo sumenkinti to, ką Gamta atkakliai vertina. Priešingai, vidinis ir išorinis sandas priklauso vienas nuo kito. Mes regime, kad tautos gyvenime didingas kultūros, našios minties ir sielos periodas visada yra dalis bendro sąmyšio ir judėjimo, kuris atsispindi išoriniame politiniame, ekonominiame ir praktiniame gyvenime. Kultūriniai reikalai atneša arba padidina pažangą, bet kartu kultūrai  būtina klestėti pačiai savaime. Žmonių pasaulio taika, gerovė ir tvarka yra didžiai norimas pagrindas pasaulinei kultūrai, kurioje visa žmonija bus apjungta; tačiau nei viena iš šių sąjungų, išorinių ar vidinių, neturėtų stokoti dar svarbesnio nei taika, tvarka ir gerovė, laisvė ir gyvastis, elemento, kuris gali būti užtikrintas variantiškumu, grupine ir individualia laisve. Iš to seka, kad ne uniformiška vienybė, logiškai paprastas ir moksliškai sustabarėjęs, gražiai sudėliotas ir mechaniškas vienodumas, o  gyva sveikos laisvės ir kismo kupina vienybė yra idealas, kurio reikia neišleisti iš akių ir stengtis jį įkūnyti ateityje.

Tačiau kaip įgyvendinti šį sudėtingą uždavinį? Jeigu per didelis suvienodinimas ir centralizacija linksta išstumti svarbią kaitą ir laisves, gyvoji daugmė ir stiprus grupinis individualizmas gali nuvesti į neišgydomą užsispyrimą arba nuolatinį grįžimą prie separatizmo, o šis užkirstų kelią žmonių vienybės išbaigimui ir net neleistų jai įsišaknyti. Negana sudedamosioms grupėms ar padaloms turėti formaliai atskirtą administravimą ir įstatymdavystę, panašią į Jungtinių Valstijų, kuriose laisvė suprantama kaip mechaniški pokyčiai, o sveiki nukrypimai nuo vientisos linijos nepalaikomi ir draudžiami. Nepakaks ir vokiško tipo vienybės su vietine nepriklausomybe; čia nugalinti jėga buvo disciplinuojantis prūsiškumas, todėl nepriklausomybė tebuvo formali. Net anglų kolonijinė sistema nepasiūlys mums nieko naudingo; vietinė nepriklausomybė ir atskirai verdantis gyvenimas nepaneigia fakto, kad smegenys, širdis ir dvasia telkiasi metropolijoje, o visa kita tėra per atstovybės skleidžiama anglosaksoniškoji idėja.[9] Panašiai Šveicarijos kantonai nesiūlo nieko vaisingo; šalia išskirtinio geografinio santykio ir įrėminimo, vientisas šveicarų gyvenimas praktine dvasia ir protu priklauso nuo trijų užsienio kultūrų, ir tai ryškiai skiria tautą;  bendra šveicarų kultūra neegzistuoja. Platesniu mastu ir sudėtingesnė problema, vienu metu kilusi Britanijos imperijai, buvo ši: kaip iš viso įmanoma suvienyti Didžiąją Britaniją, Airiją, kolonijas, Egiptą, Indiją ir šių šalių laimėjimus nukreipti į bendrą aruodą, panaudoti energiją bendram tikslui, padėti surasti nacionalinį identitetą viršnacionaliniame gyvenime ir kartu tą tapatybę išlaikyti – airius ir indus su jiems būdinga dvasia, gyvenimo būdu ir kultūra, o kitas tautas vystančias savitumą be bendro anksčiau buvusio imperinio anglizavimo siekio – tai yra, aptikti dar nesamą būdą visus laikyti laisvai drauge. Niekada nebuvo pasiūlyta nieko, išskyrus kamuolį tinklų, sujungiančių atskiras dalis ne pagal bendrą praeities vienybę ir ištakas, kurių nėra, o dirbinį vieningą administravimą, kurį bet kada gali nutraukti išcentrinės jėgos.

Galiausiai galima tarti, jog vienybė yra svarbiausia ir turi būti pasiekta bet kuriomis priemonėmis, kaip ir nacionalinė vienybė buvo pasiekta pajungiant atskiras vietines dalis; vėliau kitoks, nei tautinis naujas grupinių skirtumų principas galįs būti atrastas. Tačiau palyginimas yra aiškiai tariamas, nes stokoja svarbaus dėmens. Tautos gimimas istoriškai rodo mažesnių giminingų darinių susiliejimą. Senasis mažesnių darinių turtingumas, davęs puikų kultūrinį, bet ne politinį rezultatą, Graikijoje, Italijoje ir Indijoje buvo prarastas, tačiau įvairovės laiduotas aiškus gyvenimo būdas buvo išsaugotas skirtinguose tautų vienetuose ir kultūriniame kontinento gyvenime, kuris turi bendrą pamatą. Šiuo požiūriu nieko panašaus būti negali: pasaulinės valstybės atveju rastųsi vientisa vienybė, o išoriniai įvairovės šaltiniai išnyktų. Todėl vidiniai židiniai turėtų pasikeisti, būti savaip subordinuoti, bet išsaugoti ir skatinami išlikti. Visai gali būti, kad taip nebus, o unitarinė idėja stipriai dominuos ir esamas nacijas pavers tik geografinėmis provincijomis ir administraciniais vienos gerai mechanizuotos valstybės vienetais. Bet tokiu atveju paniekintas gyvybinis poreikis siektų atpildo per apmirimą, griūtį arba padarytą žalą, kurtų naujas atskirtis arba vidinį pasipriešinimą. Pavyzdžiui, gali sustiprėti anarchistų pranašai ir, sugriovę pasaulio tvarką, sukurti kažką kita. Klausimas yra toks: ar egzistuoja kur nors vienovės įvairovėje principas, kuriuo šis veiksmo ir atoveiksmio, kūrimo ir griovimo, įkūnijimo ir atoslūgio dėsnis būtų jei ne galutinai išvengiamas, tai bent sušvelnintas ir vedantis link ramesnės ir darnesnės veiklos.

 

Versta iš: Sri Aurobindo, The Peril of the World State; Diversity in Oneness

Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė

PUBLIKUOTA: Aurobindo, Sri. Žmonijos vienybės idealas. .//Naujoji Romuva, 2022 m. Nr. 1.

[1] Kada Sri Aurobindo sinonimiškai vartoja tokias sąvokas, kaip „World-State“, „world-order“ ar „single State“, jis neabejotinai nurodo į šiuo metu sparčiai kylančios ir peršamos NWO, arba Naujosios Pasaulio Tvarkos, atitikmenį ir prototipą.(Vert. Past.)

[2] Ibsenas dramoje Žmonių priešas.

[3] Pirmą kartą šio drastiško reiškinio pradžia buvo pastebėta fašistinėje Italijoje ir Sovietų Rusijoje. Man rašant šias eilutes, jo vystymąsi galima buvo tik spekuliatyviai numatyti. Vėliau jis įgijo ryškėjančio fakto apybraižas, o nūnai galime stebėti išbaigtą milžinišką kūną.

[4] Jau nebe netikėtumas, bet vis labiau įtvirtintas faktas. Šiuo metu kalbos ir nuomonės laisvė Rusijoje nebeegzistuoja; kuriam laikui ji buvo visiškai sustabdyta Vokietijoje ir Pietų Europoje.

[5] Numatant ateitį buvo klaidinga daryti prielaidą, kad valstybė kurį laiką dvejos visiškai užgniaužti minties laisvę. Tai buvo padaryta iškart ir ryžtingai bolševikų Rusijoje ir totalitarinėse valstybėse. Religijos laisvė dar nėra visiškai sugriauta, bet yra griežtai išgyvendinta iš Rusijos, kaip tai buvo ir Vokietijoje, valstybiniu spaudimu.

[6] Indijoje pedantai suskaičiavo nežinia kiek šimtų kalbų. Tatai yra kvailas ir klaidingas teiginys; gyvuoja tuzinas didžiųjų kalbų, o kitos – tik dialektai arba čiabuvių gentinių šnektų liekanos, kurios pasmerktos išnykti.

[7] Yra patvirtinimų, kad toks nepriklausomas kalbos vystymasis Amerikoje vyksta; reikėtų palaukti, kaip labai tai taps iš tikrųjų gyvybinga tikrove; kol kas ji prilygsta tik provincialiai srovei, savos rūšies nacionaliniu žargonu ar net nepadoria keistenybe. Netgi toliau besivystydama ji būtų tik kažkas panašaus į dialektą, bet ne nacionalinė kalba.

[8] Šiuo metu, žinia, viskas pasikeitė, ir šios pastabos nebepritaikomos tikrajai dalyko padėčiai Indijoje.

[9] Dabar to gal mažiau, bet pagerėjimas menkas.