Daiva Tamošaitytė. Žiupsnelis prisiminimų apie orientalistinės veiklos pradžią

 

Naujieji Vilniaus peripatetikai ir pogrindinė orientalistinė veikla

 

Pasakojimą pradėčiau nuo to, kad sovietmečiu domėjimasis Rytų kultūra, ypač religijomis buvo disidentinė veikla, stebima ir net baudžiama, kaip antai vaišnavų mėginimas praktikuoti vegetarystę. Knygos kontrabandos būdu buvo atvežamos iš užsienio – pamename kad ir Sigito Gedos žygdarbį, kai jis atgabeno Bhagavadgytos tomelį. Mokslininkai budizmą studijavo vykdami į Buriatiją ar kitas respublikas, arba mėgino skaityti bibiliotekose spec. fonduose saugomą literatūrą. Kai kada tos pastangos prilygo kone detektyvui. Filologas Kazimieras Seibutis nesitenkindavo Vilniaus universiteto „profesoriais“ (taip buvo vadinama skaitykla), o vykdavo į Maskvos centrinę biblioteką ir dominančias knygas, kurių nė su žiburiu nebūtum radęs Lietuvoje, susitaręs su bibliotekininke, slapčia atsišviesdavo. Kai kurie tomeliai būdavo iš perfotografuotų mikrofilmų, kuriuos jis su draugais susiūdavo. Ši veikla ir skaitymas (o raidės buvo mažytės, vos įskaitomos, fonas pilkas) tapo kone ritualiniu užsiėmimu. Tuo metu (tai buvo septintas, aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis) Seibutis turėjo unikalią namų biblioteką, kuria naudojosi dabar žinomi Lietuvos mokslininkai, literatai, dailininkai, muzikantai, diplomatai: Algis Uždavinys, Dainius Razauskas, Regimantas Tamošaitis, Gitenis Umbrasas, Julius Keleras, Erikas Slavėnas, Dainius Strazdas, Eglė Sausanavičiūtė, Mindaugas Butkus, Rasa Jurgelėnaitė, Ginas Dabašinskas ir daugelis kitų, galėję pasirinkti kokią tik nori sritį: skaityti Lao Dze, Šventąjį raštą, sanskrito tekstus su žodynu, Toynbee ar Berdiajevą… Arba klausytis klasikinės indų muzikos plokštelių. Pažvelgus atgal galima teigti, kad tai buvo nauja knygnešystės forma, suvaidinusi didžiulį vaidmenį tarp naujosios kartos lietuvių inteligentų.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek tai kainavo pastangų. Talentingas jaunimas buvo akylai sekamas KGB. Tačiau pirmieji žmonės, prakirtę kelią į Rytus po 90-tųjų buvo būtent to rato, tos kartos žmonės (išskyrus, žinoma, vyresniuosius kolegas, kaip antai prof. Antanas Andrijauskas, Indijos-Lietuvos draugijos pirmininkas Vytautas Narvilas, poetas Alfonsas Bukontas, vydūnietis Vacys Bagdonavičius, rerichiečių draugijos nariai, pažintį su Rytais pradėję gerokai anksčiau). Naujoji banga buvo ta, kuri mokslo ir pažinimo tikslais  važiavo į Indiją: keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, integraline neovedanta susidomėjęs Kazimieras Seibutis, budizmu – Jurga Ivanauskaitė, kiek vėliau VU Orientalistikos centrą įkūrę indologas Audrius Beinorius ir sanskrito dėstytojas Vytis Vydūnas, menotyrininkas Valdas Jackūnas, etnologas Vytas Tumėnas… Tarp jų buvau ir aš.

 

Nuotraukos iš KGB archyvų

 

Pažintį su Rytais pradėjau toje legendinėje Kaziuko bibliotekoje nuo daoizmo studijų.

 

Kadangi mokykloje ir konservatorijoje studijavau vokiečių kalbą, privačiai pradėjau mokytis anglų kalbos, kad galėčiau skaityti tuos veikalus. Įdomios literatūros į rankas patekdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, Naująjį Testamentą perskaičiau 10 klasėje, skaičiau Katalikų bažnyčios kroniką, nes mano sesuo Dalia buvo slapta vienuolė tretininkė, ji tuos tekstus gaudavo. Pamenu populiarų per rankas einantį tekstą rusų kalba „Septynios dienos Himalajuose“, kitus. Tačiau rimtos studijos prasidėjo tik susipažinus su Kazimiero rateliu. Jis man buvo ir liko vieninteliu autoritetu, anais laikais nepastebimai formavusiu pasaulėžiūrą Platono Akademijos ir Aristotelio paripatetikų mokyklos principu. Likėjo miškelį mums atstojo Antakalnio miškai ir paneriai, kuriuose kasdien vaikščiodavome po kelias valandas, klausydamiesi lakštingalų ir gvildendavome daugybę problemų. Įsidėmėtina tai, kad kiekvienas savarankiškai atrasdavo savo širdžiai mielą sritį, kelią, o jei matydavo rimtą nusiteikimą, Seibutis žmogų skatindavo ir visaip jam padėdavo. Mažai kas žino, kad, pavyzdžiui, deja anapilin anksti išėjęs tarptautinio masto mokslininkas Algis Uždavinys Antakalnio užuovėjoje ne tik atrado Plotiną ir sufijus, kurie padėjo išbristi iš krizės, bet  galėdavo ilsėtis Seibučių namuose Palangoje, kur palėpėje prie Ronžės krantų, ošiant Kazimiero Tėvelio sodintoms tuopoms, palaimingoje vienumoje mėgino jėgas grožinėje kūryboje: prirašydavo daugybę puslapių, kūrė romanus… O pirmuosius laiškus islamiškojo tradicionalizmo, lyginamosios religijos ir metafizikos grandams, Hosseinui Nasrui ir Frithjofui Schuonui jo vardu taip pat parašė Kazimieras, neblogai mokėjęs anglų kalbą ir tokiu būdu prakirtęs Algiui langą į pasaulį ir finansinę paramą studijoms. Tokių pavyzdžių – apstu. Juokais savo ratelį Kazimieras pakrikštijo Ordo assinorum. (Tai, kas nepriklauso oficialiems galios institutams). Kaip jau sakiau, iš jo išėjo visa grupė stiprių, savitai mąstančių ir smarkiai apsišvietusių asmenybių. Na, ir kuo ne tikri, įsikūniję Šiaurės Atėnai?

 

 

 

 

Nepriklausomybės atgavimas ir nauji vėjai

 

Man pačiai atradimas buvo Aurobindo Ghose’o, daugiau žinomo kaip Sri Aurobindo, rašytinis palikimas, jo idėjos. Būtent jo raštuose atradau atsakymus į man rūpimus klausimus: kas mes esame, kodėl viskas yra taip, kaip yra, koks žmogaus ir visos žmonijos gyvenimo tikslas. Jokia Vakarų filosofija man to tikrumo ir saugumo, žinojimo nesuteikė, net Biblija. Išprotautos tiesos, sistemos, mitai man dvasinės įtakos nedarė, nors nuo mažens buvau knygos žmogus. Skaitydama tarp eilučių pajusdavau, ar autorius kažką išradinėja, perpasakoja, ar remiasi autentišku patyrimu. Šiuo atveju skaitymas atvėrė ir vidinius horizontus, įkvėpė graikišką entuziazmą pažinti pasaulį ir jo sandarą ne tik protu, bet ir vidinėmis juslėmis, intuicija. Pripažįstu, kad kiekvieno individo sankloda yra savita, ir todėl vienam artimos vienos religinės ar meninės tiesos, kitiems – kitos. Tai natūralu, iš čia kyla kosminė įvairovė. Besidominčių Aurobindo buvo ir daugiau, todėl jau 1992 metais Seibučio kvietimu į Lietuvą iš Indijos atvyko Sri Gopalas Bhattacharjee ir įkūrė Sri Aurobindo draugiją kaip Indijos draugijos padalinį, kuri vėliau buvo performuota į savarankišką Sri Aurobindo kultūros židinį, veikiantį iki šiol. Vienas židinio tikslų – studijuoti Aurobindo ir jam artimų autorių rašytinį paveldą. Kadangi Aurobindo ne tik rašymo stilius, bet ir mintys sudėtingos, reikalaujančios nemažo pasirengimo, be to, Seibučio išversti tekstai daugiausiai tebėra rankraščių pavidalu, tokios studijos yra prasmingos. Aš pati esu išvertusi jo mokinio psichologo Abdulo Dalalo knygelę „Psichologija, psichinė sveikata ir joga“ („Mažasis VYTURYS“, 2002), pavienių tekstų spaudoje, o šiais metais Židinys išleis mano vertimą iš anglų kalbos, kurį parašė vienas artimiausių Aurobindo žmonių, jo ilgametis sekretorius, daktaras Nirodbaranas. „Dvylika metų su Sri Aurobindo“ – tai biografinio pobūdžio knyga, parašyta lengvu ir įtraukiančiu stiliumi, kaip detektyvas. Kita vertus, tai labai specifinė knyga, kurią skaityti reikia be išansktinio nusiteikimo, nes daugelis faktų rodosi esą fantastiški, pagrįsti neįprastais, aukštesniais žmonių bendravimo principais, todėl kasdienis nusiteikimas joje surašytų dalykų nušviesti nepadės. Ištrauka iš šios knygos buvo publikuota „Metuose“ (2007, Nr. 7-8).

 

Prieš pradėdama kalbėti apie Aurobindo filosofinį paveldą, norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugeliui jo vardas siejasi tik su integraline, arba visuotine, joga. Kaip įprasta su naujais vardais, į Lietuvą ši asmenybė įžengė pro užpakalines duris: kažkas skaitė Satpremo „Sąmonės kelionę“, kažkas iš kažko girdėjo apie tokį jogą, kuris buvo laikomas dar viena populiaria, jeigu ne kičine asmenybe tarp kitų guru arba pseudoguru, besiskinančių kelią į Vakarus kaip njueidžo reiškinys. Tokioje šviesoje kalbėti apie Aurobindo kaip rimtą ir dėmesio vertą individualybę, žinomą tik iš nuogirdų, buvo beveik neįmanoma, o suteikti jam vietą akademinėje sferoje – beveik utopija. Todėl reikėjo padėti tam pagrindus. 1993–4 metais išvykau į Ameriką, ten lankiausi tarptautiniuose centruose Matagiryje (Niujorke), East-West Cultural Centre Los Andžele, kur susipažinau su mokslininkais Debashishu Banerjee, Bina Chaudhuri ir žmonėmis, tiesiogiai pažinojusius Aurobindo mokinius arba Mirrą Alfassą (Motiną). Ten dalyvavau tarptautinėje konferencijoje AUM. Asmeninė pažintis su vienu iš Aurobindo ašramo Indijoje valdytojų, žymiu rašytoju Manoju Dasu padėjo išrūpinti studijas Kazimierui Seibučiui, kuris metus praleido ašrame Pudučeryje, gilindamas sanskrito žinias, recituodamas vedas ir vykdydamas projektą su Madhuros brahmanu daktaru Maheshwari. Kai pirmą kartą 1995 metais atvykau į Sri Aurobindo ašramą, buvau patekusi tarsi į kitą dangų; pažintis su dvasiniais žmonėmis užfiksavau 4 valandų vaizdo juostoje. Mums pasisekė, nes dar gyvi buvo beveik visi artimiausi Aurobindo ir Motinos bendražygiai, su kuriais nusišypsojo laimė asmeniškai pabendrauti: tai Nirodbaranas, Pranabas, Sunilas, K. D. Sethna, Jayantilalas, Manoj das Gupta, gyvųjų tarpe nebebuvo tik Champaklalo, Pavitros ir Nolinio. Dabar ir jie visi – išėję… Daugelis sulaukę beveik šimto metų arba peržengę tą ribą. Ašrame susipažinome ir su prancūsų ir rusų inteligentais, tokiais, kaip Pitojevų šeima, Dmitrijus von Morenšildas. Šie legendiniai žmonės atskleidė savo širdies kampelį ir suteikė labai tikrą, vibruojantį anų laikų, kai Mokytojai dar buvo gyvi, pojūtį. Sužavėjo ir nestandartinė vaikų mokymo programa, pagal kurią ugdoma integrali asmenybė. Kelionių įspūdžius aprašiau spaudoje, straipsniai publikuoti knygoje „Sena ir nauja“ (Naujoji Romuva, 2010). Indijoje ir ašrame bei jo centruose Delyje ir Kalkutoje, taip pat Aurovilyje dar lankiausi 1998 ir 2010 metais. Keliones, suprantama, lėmė ir studijos. Susidomėjimas Aurobindo filosofija tapo profesija, ir 2009 metais KFMI apgyniau disertaciją Moteriškasis śakti principas Sri Aurobindo nacionalinės indų tapatybės sampratoje. Iš apie 30 mokslo straipsnių, konferencijų pranešimų didžiąją dalį ir sudaro indologijos studijos. Dabar galiu tvirtai pasakyti: Aurobindo orientalistų pastangomis užima deramą vietą akademinėje sferoje, nors tyrimai tik prasideda.

 

Sri Aurobindo naujoji mintis

 

 

Aurobindo Ghose’as gimė 1972 metų rugpjūčio 15 dieną Kalkutoje (dabartinėje Kolkatoje). Jo tėvas Krishna Dhanas Ghose’as buvo gydytojas chirurgas, o motina Svarnalata kilusi iš Brahmo judėjimo religijos ir visuomenės reformatoriaus Rajnarayano Basu. Tėvas buvo sahibas ir turėjo ambicijų išmokslinti sūnus, kad jie gautų tuo metu garbingiausią postą Indijos civilinėje tarnyboje. Kartu su jaunesniais broliais Aurobindo septynerių metų buvo išsiųstas į Angliją, kur mokėsi Dardžilinge Loreto vienuolyno mokykloje (Convent school), paskui privačiai Mančesteryje pas anglikonų pastorių W. H. Drewettą ir jo žmoną, mokslus tęsė Šv. Pauliaus mokykloje. Laimėjęs stipendiją, Aurobindo įstojo į Kembridžo Karaliaus koledžą (Kings College), kur studijavo klasikines kalbas (graikų ir lotynų), anglų literatūrą ir poeziją. Tad iki 17 metų (1877-1893) gimtoji jo kalba buvo anglų, ir tik grįžęs į Indiją, jau tarnaudamas Barodos Maharadžos princo Sayajirao Gaekwado III sekretoriumi, jis ėmė mokytis gimtosios bengalų ir sanskrito kalbų. Barodoje jis tapo nacionalinio koledžo vadovu, dėstė prancūzų kalbą. Dar studijuodamas Anglijoje Aurobindo prisijungė prie studentų pogrindžio organizacijos Rožė ir durklas (Rose and Dagger), kuri puoselėjo išsilaisvinimo iš britų kolonializmo planus. Barodoje užmezgė ryšius su indų revoliucionieriais, tarp jų Lokmanya Tilaku ir aire seserimi Nivedita, padėjo organizuoti sukarintas rezistencijos grupes Bengalijoje. Į ją grįžo tik 1906 metais, po Bengalijos padalijimo. Apsigyveno Kalkutoje, kurioje vedė Mrinalini, valstybės tarnautojo Bhupalo Bose dukrą. Tuo metu aktyviai studijavo revoliucinę Europos literatūrą, pradėjo aktyvią politinę veiklą kongrese, įkūrė nacionalistų partiją, sakė kalbas įvairiuose miestuose, rašė aštrius politinius straipsnius į Bande Mataram. 1908 metais buvo areštuotas ir metams įkalintas Alipūro kalėjime, pritrūkus įkalčių paleistas. Kalėjime jis išgyveno intensyvų dvasinį virsmą, apie kurį kalbėjo garsiojoje Utarparos kalboje. Pradėjo leisti savaitraščius Karmayogin ir Dharma. Gresiant persekiojimams, slapta išvyko į Čandernagorą, paskui į Pondičerį (dabartinį Pudučerį), kuris priklausė Prancūzijai.

Nuo 1910 metų iki mirties 1950 metų gruodžio 5 dieną jis gyveno atsiskyręs nuo pasaulio. Tuo laikotarpiu jo aplinką sudarė revoliuciniai bendražygiai, kurie netrukus tapo mokiniais. 1914 metais atvyko Mirra Alfassa Richard, kuri nuo 1920-ųjų pasiliko Pudučeryje visam laikui. 1878 metų vasario 21 dieną gimusi Mirra studijavo muziką, dailę ir domėjosi dvasiniais mokslais. I pasaulinio karo metus praleido Japonijoje, kur bendravo su Rabindranathu Tagore, tačiau bendradarbiauti  su juo Šantiniketane atsisakė. 1926 metais kartu su Aurobindo įkūrė ašramą. Lapkričio 24 dieną Aurobindo pasitraukus į vienatvę, perėmė visą ašramo organizavimo darbą. Mirė 1973 metais lapkričio 17 d.

Tokia tad būtų trumpa Aurobindo biografija. Dabar norėčiau nušviesti jo menkiau žinomas gyvenimo puses. Pirmiausia, nedaug kas žino, kad jis buvo vienas svarbiausių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio lyderių, pirmasis pareikalavęs Indijai visiškos laisvės, svaraj, ir sukūręs politinę nacionalizmo doktriną. Jo kritiniai tekstai spaudoje, anot britų, jį padarė pavojingiausiu žmogumi visoje imperijoje, nes žadino žmonių viltį ir pasiryžimą. Delyje, Parlamento rūmuose,  garbingiausioj vietoj šalia Gandhi, Nehru ir poros kitų žymiausių lyderių matome ir Sri Aurobindo nuotrauką. Buvo pristatytas Nobelio premijai. Antra, jis buvo poetas ir tokiu save laikė iki pat mirties. Visą gyvenimą kurtą poeziją, poemas vainikavo ilgiausias anglų kalba parašytas epas „Savitri“, kurį sudaro 24 000 eilučių. Aurobindo ašrame įkūrė poetų mokyklą, kurios principus nusakė veikale „Ateities pozija“. Trečia, jis parašė komentarus sanskrito tekstams – vedoms, upanišadoms ir Gytai, kurie kartu su svarbiausiu jo filosofiniu veikalu „Dieviškasis gyvenimas“ sudaro originalų indėlį į metafizinį hinduizmo paveldą, jį galima vadinti neovedantine pūrnadvaitos mokykla. Žinia, žmones jis labiausiai intriguoja kaip jogas. Lietuvoje pagaliau randasi suvokimas, kad joga yra psichofizinė disciplina, kuri padeda žmonėms atsipalaiduoti, pailsėti, geriau pasijusti fiziškai, žodžiu, pagerinti gyvenimo kokybę, todėl jogos sveikatos centrai populiarėja. Labiausiai paplitusi yra hatha joga, arba kūno pratimai, asanos. Aurobindo integralinė, arba visuotinė joga, kaip rodo pavadinimas, apima visas žmogaus sudedamąsias dalis, protą, gyvybę ir kūną. Jos principai yra išdėstyti knygoje „Jogos sintezė“ ir laiškuose mokiniams. Yra žinomas Aurobindo aforizmas, kad „visas gyvenimas yra joga“, kitaip sakant, žmogus vienaip ar kitaip tobulėja, kuria save.

Norėčiau išskirti tuos Aurobindo palikimo aspektus, kurie imponuoja minties šviežumu ir maštabais. Aurobindo yra vienas didžiausių XX a. mąstytojų, sukūręs originalią žmonijos ateities viziją, pagrįstą tradicine hindų pasaulėžiūra, upanišadomis ir sanatana dharmos, arba amžinosios religijos, konceptu. Tačiau hindų paveldą jis rekonstravo ir suformavo savitą sampratą, kurią sujungė su evoliucine žiūra, tiksliau, išlukšteno ją iš šventraščių simbolinės kalbos. Pasak jo, žmogus, kaip ir visa gamtoje, evoliucionuoja. Jis tėra tarpinė būtybė, kuri taps antžmogiu, tik ne nyčiškąja prasme, o dvasine. Svarbiausias dėmuo čia – sąmonė ir jos lygmenys. Antžmogiu žmogus gali tapti pasiekęs aukščiausią sąmonės pakopą, o šiame procese pamažu transformuoti visą save, taip pat ir kūną. Aurobindo vizija, ar net pažadas užsimena apie tokias būties sąlygas, kurias dar reikia sukurti, tačiau nepalieka abejonių, kad tai tikrovė, kuri ateis, nes yra užkoduota pačioje visatos sąrangoje.

Mes žinome, kaip dažnai žmonės neranda gyvenimo prasmės, yra kupini nevilties. XXI amžius yra stresų ir depresantų amžius. Kodėl? Žmonės nežino, kur ieškoti atsakymų, nors internetas yra visų paslaugoms. Tai paradoksas. Lietuvoje savižudybės pasiekusios nesuvokiamą mastą. Kodėl? Neranda paguodos, trūksta meilės. Sakyčiau, filosofinė Aurobindo mintis yra ne tik įdomi, bet absoliučiai optimistiška. Jis yra sakęs, kad jei žmonės žinotų, koks atlygis jų laukia iš Dievo, tučtuojau viską mestų ir sektų paskui Jį. Deja, prigimtis dažnai temdo sąmonę ir pasiryžimą. Toks kelias reikalauja ne tik užsispyrimo, nuojautos, bet ir tinkamo pasirengimo. Anksčiau ar vėliau žmogus, pasirinkęs dvasinį kelią, susiduria ne tik su vidaus demonais, bet ir su aplinkos priešiškumu, nesupratimu, turi pereiti pavojų pilną vadinamąjį „mirties slėnį“, arba kaip sako Kryžiaus Jonas, išgyventi sielos naktį. Ir vis dėlto, regis, kitos išeities nėra: arba eini į priekį, arba atgal. Todėl labai svarbu tikėtis, kad vieną gražią dieną šalia atsiras tas, kuris išves į šviesą, kad į rankas pateks knyga, kuri atvers akis.

Kitas svarbus momentas yra tas, kad visa Aurobindo pasaulėžiūra yra matricentristinė. Šiuo požiūriu jis toks vienas ir tarp vedantininkų, brahmanizmo šalininkų. Pagal jo doktriną pasaulį kuria dieviškoji Motina, arba šakti, sąmoninga energija. Ji yra transcendentinė ir gamtiška. Gamtoje jai atstovauja keturios dievybės – Mahakali, Mahešvari, Mahalakšmi ir Mahasarasvati. Indijoje ir dabar sutinkame daugybę dieviškosios Motinos ir deivių garbinimo formų, taip pat egzistuoja tantrinės praktikos, kur guru yra moteris. Tačiau Aurobindo metafizika paremta ne religiniu kultu, o rašytine tradicija. Vedantoje aptinkame dviejų pradų pusiausvyrą. Priešingai nei naujaisiais amžiais įsivyravusiam patriarchaliniam pradui ir pagal jį perkonstruotoms monoteistinėms religijoms, čia ryški moteriškojo prado aktyvi funkcija, tuo tarpu vyriškasis tėra pasyvus liudininkas, stebėtojas, dar – sankcijos davėjas. Būtent ši moteriškoji energija, kundalini šakti, vykdo perkaitą žmoguje.

Aurobindo yra parašęs veikalą Motina, kuriame išdėstė tos perkaitos ir moteriškosios esmės prielaidas. Realizuoti pagrindinį uždavinį – nužengdinti antsąmonę, arba antmonę į žemę, kad abi hemisferos, dangiškoji ir žemiškoji, susijungtų ir žmogus pakiltų į naują evoliucijos pakopą – jis ėmėsi su Mirros Alfassos pagalba. Todėl jis ją ėmė vadinti Motina, ir kreipinys prigijo tarp mokinių. Mirra visais atžvilgiais buvo unikali asmenybė: jos valios jėga, inteligencija, dvasiniai sugebėjimai  buvo skirti įkūnyti Aurobindo įžvalgoms. Įdomu, kad ne visi ašramo vyrai pajėgė tai priimti: Motina buvo moteris, prancūzė, be to, du kartus ištekėjusi…  Tokiems, kurie moterį laikė žemesne už vyrą, teko išvykti. O Motina ėmėsi drąsių žygių: ašrame moterims suteikė lygias teises su vyrais visose srityse, taip pat sporte. Kadangi Indijos Pietuose labai karšta, ji sukūrė specialias sportines uniformas , kurių apatinė dalis buvo šortai. Tai buvo tikra revoliucija, juk Indijoje pasirodyti viešai rodant apnuogintas kojas laikoma didžiausiu nepadorumu…

Kalbant apie poeziją, man svarbus hierarchinis momentas. Juk poeziją galima skirstyti ne tik pagal įtaigumą, genialumą, naujumą, bet ir pagal tai, kokios dvasinės aukštumos atsiveria eilėse.  Aurobindo teigia, kad aukščiausias poeto statusas yra kaip rišio, išminčiaus ir regėtojo. O nuo jo iki apačios yra daug laiptelių. Postmodernizmo sąlygomis girdime daug tuščios, nieko nesakančios ar net destruktyvios vadinamosios poezijos, kuri dvasinio peno žmogui neduoda, veikiau registruoja anomalijas. Svarbus ir buitinis lygmuo. Europoje įsigalėjęs mitas, kad kūrėjas, menininkas turi būti laisvas, kone asocialus, neigti priimtas etikos normas, gyventi bohemišką, palaidą gyvenimą, vartoti kvaišalus, propaguoti netradicinį seksą ir panašiai. Tačiau toks gyvenimo būdas neturi nieko bendra su poezijos ar meno kokybe. Aurobindo poetinė mokykla atkuria moralios laikysenos, švarios sąžinės ir sielos perspektyvą. Gera žinoti, kad yra ir kitaip, kad pasaulyje yra neliestų kampelių, kur žmogus yra žmogus, o ne gyvūnas. Kad iš tikrųjų disciplina, pastangos išaugti iš ydingai formuojamų stereotipų, tobulumo alkis yra žmogui įgimta savybė. Mane žavi poetas ar muzikantas, kuris geria žalią arbatą, vaikšto gamtoje ir skaito kokį Šelį ar Kytsą. Kūrybai ieško įkvėpimo savyje, vienatvėje, o ne trajektorijoje tarp barmenų ir sutenerių. Tuo tarpu menininko, neatsiejamo nuo valkatos ir palaidūno įvaizdžio, kultą palaiko visa šiuolaikinė medija, kinas, literatūra. Kitokį įvaizdį turbūt būtų sunku parduoti.

 

Ašramas

 

 

Sri Aurobindo ašramas vadovaujasi savivaldos principu ir iki šiol yra išlaikęs Motinos nustatytą dienotvarkę. Jame gyvena apie 2000 nuolatinių narių. Šis ašramas nepanašus nei į muziejų, nei į vienuolyną ar kokį kitą ašramą. Jo teritorija nėra atitverta nuo pasaulio. Visi  pastatai išsibarstę „baltojoje“ miesto dalyje ir iš pirmo žvilgsnio nekrinta į akis. Ne taip lengvai iš karto supaisysi, kad čia yra pagrindinis pastatas, ten valgykla, biblioteka ar mokykla, vienur teniso kortai, stadionas ir žaidynių aikštė, o kitur svečių namai. Yra net aštuoniolika ašramui pavaldžių viešbučių. Visur, išskyrus viešbučius, yra reikalingas specialus leidimas.  Čia gyvena bengalų, orisiečių, tamilų, amerikiečių, vokiečių, italų, rusų, prancūzų, slovakų, lenkų, žodžiu, įvairiausių tautybių, profesijų ir religinių įsitikinimų (veikiau įvairiose religinėse bendruomenėse išaugusių) žmonių. Ašramo gamybos padaliniuose gaminama įvairiausia produkcija, pradedant smilkalais, kvepalais ir rankų darbo popieriumi bei audiniais ir baigiant baldais, odos ir metalo dirbiniais; ašramui priklauso didžiulis ūkis, kuriame plėtojama daržininkystė ir sodininkystė, taip pat ajurvedinės vaistinės, restoranai ir knygynai; SABDA-oje, arba Sri Aurobindo knygų platinimo agentūroje, galima įsigyti nepriekaištingos leidybos knygų; veikia knygynas, kuriame yra daugiau nei 55 000 knygų dvidešimt penkiomis kalbomis, šimtai periodinių leidinių bei didelė Indijos ir Vakarų klasikinės muzikos įrašų kolekcija, taip pat ir meno galerija „Studija“. Didžiuliame ašramo teatre ir mažesnėse salėse vyksta kultūriniai renginiai, klasikinės indų muzikos koncertai ir dramos vaidinimai. Tačiau įspūdingiausi yra du Motinos inicijuoti projektai – Tarptautinis mokymo centras ir Aurovilis, arba „Aušros miestas“, įkurtas 1968 metais 10 km į Šiaurę nuo Pudučerio.

 

Aurovilis (Aušros miestas)

 

 

Aurovilis –  tai projektas ir iššūkis visai dabartinei pasaulio tvarkai. Jei Sri Aurobindo ašramo Pudučeryje tikslas – sudaryti optimalias sąlygas Sri Aurobindo ir Motinos mokinių vidinei plėtrai, tai Aurovilis buvo įkurtas kaip „vieta žemėje, kuri nepriklausytų jokiai nacijai, kurioje visi geros valios žmonės galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai “ (Motina). Miestą-eksperimentą remia UNESCO, o valdo Indijos vyriausybės kuruojamas Aurovilio fondas. Miesto inauguracijos ceremonija įvyko 1968 metų vasario 28 dieną. Į urną, simbolizuojančią tautų vienybę, buvo suberta žemės iš 124 šalių (ir iš Sovietų Sąjungos). Miestas, kurio architektūrinis planas primena spiralinę galaktiką, buvo suplanuotas penkiasdešimčiai tūkstančių gyventojų. Dabar jame gyvena daugiau kaip 2000 auroviliečių iš 43 šalių. Šiuo metu tai iš tiesų internacionalinis miestas, kuriame gyventojai yra pasiskirstę komunomis. Ateityje numatoma statyti įvairių tautų paviljonus, sudarysiančius tarptautinę zoną. Jo šventenybė Dalai Lama, 1973 metais apsilankęs Aurovilyje, pabrėžė norįs, kad tibetiečiai pirmieji įkurtų paviljoną. Po dvidešimties metų, kai buvo padėtas kertinis akmuo Tibeto kultūros paviljonui, Dalai Lama pasakė: „Esu be galo laimingas, matydamas čia vykstančius didelius pokyčius… Jūs turite bendruomenės jausmą, nepriklausomą nuo jokios religijos, kultūros ar rasės. Čia yra iš tiesų tai, ko mums reikia“. Tačiau nei religijai, nei politikai vietos čia nėra.  Skurdžioje žemėje, dykame 1200 ha plote per dvidešimt metų auroviliečiai pasodino apie 20 mln. medžių ir vaismedžių. Dabar ši vieta atrodo kaip ūksmingas, žaliuojantis ir žydintis sodas, kuriame per naktį girdisi džiunglių garsai, gerokai pažemėjo ir oro temperatūra, o klimatas Tamilnade labai drėgnas ir karštas. Auroviliečiai garsėja naujų pažangių ekologiškų technologijų taikymu tiek žemės ūkyje, tiek statyboje. Pagrindinis miesto energijos šaltinis yra saulės energija. Apybraižose apie Aurovilį galima rasti išsamios informacijos, kuo įdomiausių dalykų apie miesto struktūrą ir organizaciją, pradedant žemės ūkiu ir baigiant internetu, kompiuterių centru bei kultūros renginiais. Aurovilis šalia jį supančių skurdžių tamilų kaimų primena klestinčią salą. Auroviliečiai deda daug pastangų, kad pagerėtų tamilų švietimas, sveikatos apsauga ir aplinka. Šiuos pokyčius netruko teigiamai įvertinti Indijos vyriausybė, 1991 metais sudariusi Aurovilio fondo valdybą. Daugelyje užsienio šalių taip pat yra šį miestą remiančių tarptautinių ir valstybinių organizacijų.

 

 

Aurovilio širdis ir siela yra Matrimandiras. Tai didžiulis rutulio formos statinys su stogu, paauksuotu 56 kg aukso. Jo interjerą sudaro tik dvylika baltų kolonų, išdėstytų pasieniais, ir pačiame viduryje stiklo sferoje įtaisytas Motinos ir Sri Aurobindo simbolių derinys, į kurį pro lubų angą krinta saulės šviesos pluoštas. Visiškoje tyloje, apgaubti visa apimančio simboliško baltumo, žmonės gali medituoti ir nebūti susaistyti jokių religinių ritualų ar dogmų.

4 dalių Motinos parašytoje chartijoje skelbiama:

1. Aurovilis niekam konkrečiai nepriklauso. Aurovilis priklauso žmonijai kaip visumai. Norintis gyventi Aurovilyje turi būti savanoriškas Dieviškosios sąmonės tarnas.
2. Aurovilis bus nuolatinio lavinimosi, pažangos ir jaunystės, kuri niekada nesensta, vieta.
3. Aurovilis nori tapti tiltu tarp praeities ir ateities. Pasinaudodamas visais atradimais viduje ir išorėje, Aurovilis drąsiai skleisis ateities realizacijomis.
4. Aurovilis bus materialinių ir dvasinių tyrinėjimų kraštas tam, kad gyvai įkūnytų tikrąją Žmonijos Vienybę.

Taigi matome, koks tai didelis užmojis, kuris įsikūnys gal po tūkstančio metų, kas žino. Pavadinčiau jį drąsiausiu kada nors buvusiu globaliu projektu. Dabartinėmis sąlygomis, kai pasaulis paskendęs materializmo kulte, kur viską lemia jėga ir pinigai, vyksta religiniai ir ekonominiai karai, nesiliauja terorizmas ir liejasi kraujas, o žmogus prisirišęs prie senų papročių ir įpročių, tokia vizija atrodo nereali, dažnai nepriimtina. Tačiau minties skrydį galima sekti ir pamėginti suvokti, kad žmonių teisės, lygybė, brolybė ir vienybė galės realizuotis tik tada, kai dvasinis gyvenimas išeis į pirmą planą ir neliks žiauraus socialinio darvinizmo liekanų, kai konkurencija užleis vietą savitarpio supratimui ir pagalbai.

Apibendrinant pokalbį reikėtų pasakyti, kad Aurobindo filosofija ir gyvenimas, moters išaukštinimas suteikia viltį, kad kada nors žmonių pasaulyje įsivyraus harmonija, meilė ir tiesa.

 

 

 

Parengta LTR radijo laidai „Klasika“

2013 m. birželio 4 d.

Daivos Tamošaitytės archyvinės nuotraukos