Motina (Mirra Alfassa)
Iš Motinos pokalbio su Satpremu 1961 m. kovo 11 d.
Sveikas!
Žinai, tenka smarkiai pasistengti, kad ištrūktum iš čia! Ėmiau koneveikti juos visus, sakyti, kad jie švaisto mano laiką. Tik taip pavyko ateiti. Kitaip niekaip.
(Mokinys (Satpremas) rengiasi pakišti pagalvėlę po Motinos kojomis)
Dabar tai beveik prabanga!
Kada tai buvo?… Ne praėjusią naktį, bet naktį prieš, aš buvau su tavimi, o paskui, kai buvau su tavimi, išgirdau mušant laikrodį. Neskaičiavau, bet tariau sau: „Keturios valandos“ ir pašokau iš lovos… po valandos pamačiau, kad yra keturios valandos! Atsikėliau trečią ryto. Iki trečios valandos ilgokai praleidome kartu. Nuėjau… Kur? Nežinau. Gyvenau kažkur (tikrai kažkokioje Proto dalyje) ir buvome kartu, dirbome kartu, darėme visokius dalykus, žodžiu, buvome kartu ilgą laiką… kiek ilgai, nežinau, kadangi laikas čia ne tas pats.
O tada turėjau grįžti čia, tai yra, į savo namus Indijoje (ne į savo namus kitur, į savo namus Indijoje, tai yra, pas Sri Aurobindo, turėjau grįžti pas Sri Aurobindo). Ten taip pat buvo Pavitra, bet su juo tai nenutiko; Pavitra ten buvo užsiėmęs, ir kai sužinojo, kad aš rengiuosi eiti, jis bandė įsikišti (tam, kad sutrukdytų Motinai palikti tą vietą), o tu tada, tu, priešingai, man padėjai. „Ar turiu paimti su savim kažką, ar ne? – paklausiau savęs. – Man nieko nereikia, eisiu vienut viena.“ Tave kiek neramino kelionė, tu sakei: „Laukia daug komplikacijų…“. Aš atsakiau (juokdamasi): „Tai neturi reikšmės.“… Bet kad tik tu žinotum, kaip tai buvo gyva, kaip konkretu! Įspūdžiai buvo tokie… Įspūdis, jog vyksti į ilgą kelionę — tai buvo ilga kelionė, tarsi plauktum per jūrą, supranti (bet ne fiziškai), ilga kelionė. Prisimenu, kad aš (buvau su tavimi, tu ten buvai) ir sakau sau: „Na pagaliau ir jis! Pagaliau radau protingą būtybę, kuri nemėgina sutrukdyti man padaryti tai, ką turiu padaryti!“ Buvau … (šelmiškai juokiasi) labai aukštos nuomonės apie tave, dėl to tai ir sakau tau!
O kai prabudau — prabudau staiga nuo laikrodžio dūžių (aš neskaičiavau) — prabudau, pirmas įspūdis buvo: „Na, ką gi! Iš tiesų, jis malonus! Štai geras draugas, jis labai malonus.“ Štai! Bet aš atsikėliau viena valanda per anksti! [Šis mįslingas potyris iš tikrųjų buvo labai reikšmingas, kaip Motina paaiškins kiek vėliau (kovo 17 d.): Motina paliko už savęs pajungimą protiniam funkcionavimui, kurį simbolizuoja ta vieta, kur dirbo Pavitra.]
O! (Motina pamato gėles savo rankose) Tai Antmoninis Grožis (gelsvai rausva kinrožė), tai Antmoninė Pergalė, o tai — Ištvermė (gvaizdūnė), reikalinga ten patekti! Ir dar Pažadas (nasturtė). O dar lelija, auganti šičia (Motina ilgai žiūri į ją), na… o į vidų įdėjau Prisirišimą Prie Dievystės (violetinę orchidėją). Atnešiau ją tau, nes ji tokia graži. Štai.
Ką šiandien darome? (Motina žiūri į Sri Aurobindo Aforizmus)… Aš jau pradėjau atsakinėti!
Jau pradėjai!
Taip! Tu žinai, aš skaitau, ir tai ateina štai taip, brrt! Tarsi būtų atsuktas čiaupas! (Motina skaito)
- Kai tu, uolus disputante, nugali debatuose, tu tampi pasigailėtinas; kadangi praradai galimybę išplėsti savo žinojimą.
Kaip puiku! Galima pasakyti daug dalykų…
Kam tarnauja diskusijos? — Paprastai tiems, kurie mėgsta diskutuoti, stimuliuojantis prieštaravimas reikalingas savo idėjoms išaiškinti. Tai kažkas, su kuo kone nuolat gyvenu: mane supa tokie žmonės! Tai akivaizdžiai pirminės intelektualinės stadijos ženklas.
Bet jei galite „dalyvauti“ diskusijoje kaip nešališkas žiūrovas (tai yra, nei jei su savimi pačiu kitas diskutuoja), jūs visad galite gauti naudos iš klausimo ar problemos apsvarstymo įvairiais požiūriais, o siekdami sutaikyti priešingas nuomones, galite išplėsti savo idėjas ir pakilti į visapusiškesnę sintezę.
Bet kaip geriausiai pasiekti, kad kiti suprastų tai, ką jautI esant teisinga?
Gyventi tuo — kitų būdų nėra.
***
Perskaityk man kitą aforizmą.
- Gyvulys, prieš tai kai pagedo, dar nevalgė nuo gero bei pikto pažinimo medžio; dievas atsisakė jo dėl amžinojo gyvenimo medžio; žmogus stovi tarp aukštesniojo dangaus ir žemesniosios prigimties.
Turi klausimą?
Ar iš tikrųjų buvo žemiškasis rojus? Kodėl žmogus buvo iš jo išvarytas?
Istoriniu požiūriu (kalbu ne apie psichologinį, bet apie istorinį požiūrį), paremtu mano prisiminimais (tik aš negaliu to įrodyti, nieko negalima įrodyti, ir aš nemanau, jog egzistuoja kažkoks tikrai istorinis įrodymas — šiaip ar taip, jis dar nėra rastas), bet anot mano prisiminimų… (Motina užmerkia akis, tarsi leisdamasi į prisiminimų paieškas — toliau ji visą laiką kalbės užsimerkusi). Žemės istorijoje tikrai buvo toks laikas, kai egzistavo kažkoks „žemiškasis rojus“, ta prasme, kad egzistavo tobulai harmoningas ir tobulai natūralus gyvenimas; tai yra, kad Proto reikštis sutiko — vis DAR pilnutinai sutiko — buvo visiškoje harmonijoje su Gamtos kylančiąja eiga, be iškrypimų ir deformacijų. Tai buvo pirmoji protinės reikšties materialiose formose stadija.
Kiek laiko tai truko? — Sunku pasakyti. Bet žmogui tai buvo gyvenimas, kuris priminė kažkokį gyvuliškojo gyvenimo išsiskleidimą. Ką prisimenu, tai gyvenimą, kuriame kūnas buvo tobulai prisitaikęs prie savo gamtinės aplinkos, o klimatas — prie kūno poreikių, kaip ir kūnas prie klimato reikmių. Gyvenimas buvo visiškai spontaniškas ir natūralus, toks, koks būtų šviesingesnis ir sąmoningesnis gyvuliškas gyvenimas; bet jis visiškai neturėjo tų komplikacijų ir deformacijų, kurias besiplėtodamas vėliau atnešė Protas.
Aš atsimenu tą gyvenimą, atsimenu jį — aš jį atsimenu, nes iš naujo pergyvenau jį, kai įsisąmoninau visos žemės gyvenimą. Bet negaliu pasakyti nei kiek laiko jis truko, nei kiek plačiai buvo paplitęs — aš to nežinau. Prisimenu tiktai tas sąlygas, tą būklę, tai, kas tuomet buvo materialioji Gamta, kas buvo žmogaus forma ir žmogaus sąmonė, tą kažkokią harmoniją su visais kitais žemės elementais: harmoniją su gyvuliškuoju gyvenimu ir tą tokią didžią harmoniją su augalų gyvenimu — reiškėsi kažkoks spontaniškas išmanymas, kaip naudoti Gamtos dalykus, augalų, vaisių ir viso, ką gali duoti augalinė Gamta, kokybes. Nebuvo agresyvumo, baimės, nebuvo nei prieštarų, nei trinties, jokio iškrypimo — protas buvo grynas, paprastas, šviesingas, nekomplikuotas.
Iš tiesų tik su evoliucijos pažanga, evoliucijos eiga, Protui pradėjus plėtotis sau ir savyje, prasidėjo visos komplikacijos, visos deformacijos. Tad šioje istorijoje, kuri atrodo tokia vaikiška, šioje Pradžios knygos istorijoje, esama tiesos. Senosios tradicijos, tokios kaip Pradžios knyga, primena Vedas tuo, kad jose kiekviena raidė buvo žinojimo simbolis; tai buvo vaizdinga tradicinio žinojimo santrauka, lygiai kaip Veda yra savo meto žinojimo vaizdinga santrauka. Tačiau negana to, pats simbolis pasižymėjo tikrove ta prasme, kad išties buvo toks gyvenimo žemėje laikotarpis (pirmasis suprotintos Materijos apsireiškimas žmogaus pavidalu), kai dar vyravo visiška harmonija su visa, kas buvo anksčiau. Tiktai vėliau…
Pažinimo medis simbolizuoja kaip tik tokį žinojimą… kuris nebėra dieviškas; šis materialistinis žinojimas kyla iš pasidalijimo jausmo, kuris pradeda viską gadinti. Kiek ilgai šis laikotarpis truko? Negaliu pasakyti. (Kadangi mano prisiminimai yra kone apie nemirtingą gyvenimą, atrodo, jog tai dėl kažkokio evoliucinio atsitiktinumo formų irimas tapo būtinas pažangai.) Taigi negaliu pasakyti, kiek laiko tai truko. Ir kur? — Iš tam tikrų įspūdžių (bet tai tik įspūdžiai), panašu, kad tai buvo kaimynystėje… nežinau tiksliai, ar tai Ceilono ir Indijos pusėje ar šitoje pusėje (Motina rodo į Indijos vandenyną arba į vakarus nuo Ceilono ir Indijos, arba į rytus tarp Ceilono ir Javos), bet šios vietos tikrai nebėra, ją turbūt prarijo jūra. Šios vietos vizija, kurią patyriau, ir šio gyvenimo ir jo formų sąmonė buvo labai aiški; tačiau negaliu pateikti tikslių materialių detalių. Ar tai truko amžius, ar tai buvo… Aš nežinau. Tiesą sakant, kai iš naujo išgyvenu tuos momentus, manęs nedomina pamatyti tas detales (būdamas kitoje dvasios būklėje, nesidomi materialiomis smulkmenomis: visa virsta psichologiniais duomenimis). Tai buvo… tai buvo kažkas taip… paprasta, šviesu, harmoninga, be visų nerimavimų, kurių turime, — kaip tik be visų tų nerimavimų dėl laiko, vietos. Tai buvo spontaniškas gyvenimas, be galo gražus ir toks artimas Gamtai! Kaip natūralus gyvuliškojo gyvenimo išsiskleidimas. Nebuvo nei priešingumų, nei prieštarų, ničnieko — viskas vyko geriausiu įmanomu būdu.
(tyla)
Kelis kartus skirtingomis aplinkybėmis man vėl buvo iškilę panašūs prisiminimai (tai nebuvo tiksliai tos pačios scenos ir tie patys vaizdai, ne, nes tai nebuvo kažkas, ką mačiau, — tai buvo gyvenimas, kurį gyvenau). Kurį laiką, nesvarbu, dieną ar naktį, aš tam tikro transo būklėje atrasdavau gyvenimą, kurį gyvenu. man buvo visiškai aišku, kad tai žmogiškosios formos išsiskleidimas žemėje — pirmosios žmogiškosios formos, pajėgiančios įkūnyti dieviškąją esybę, kuri esti viršuj: pirmą kartą aš galėjau apsireikšti tam tikra žemiška forma, tam tikra individualia forma (ne bendra gyvenimo forma, bet individualia forma), tai yra pirmą kartą per šios materialios substancijos suprotinimą tarp aukštesniosios Esaties ir žemesniosios esaties buvo nutiesta jungtis. Taip, aš gyvenau tai kelis kartus, visad panašioje aplinkoje ir su visai panašiu džiaugsmingo paprastumo jausmu, be painiavos, be problemų, be visų tų klausimų, nebuvo nieko tokio, visiškai nieko tokio! Tai buvo gyvenimo džiaugsmo išsiskleidimas, niekas tik tai… visuotinėje meilėje, visuotinėje harmonijoje: gėlės, mineralai, gyvūnai — visa tobulai sugyveno.
Tik gerokai vėliau (bet tai asmeniškas įspūdis), gerokai vėliau… reikalai pašlijo. Tikriausiai todėl, jog tam tikros protinės kristalizacijos buvo būtinos, neišvengiamos visuotinei evoliucijai, tam, kad protas galėtų pasirengti pereiti į kažką kitą. Tai čia, kur… tfu! tai atrodo lyg puolimas į duobę — į bjaurystę, į tamsą. Po to viskas tampa taip tamsu, taip bjauru, taip sunku, taip kankinama. Tai išties…išties palieka puolimo įspūdį.
(tyla)
Théonas sakė, kad tai nebuvo… (kaip tai pasakyti?) neišvengiama. Juk ar ne šis savanoriškas atsiskyrimas nuo Šaltinio visiškoje reikšties laisvėje esąs pakrikimo priežastis. Kaip tai paaiškinti? … Žodžiai yra per skurdūs kalbėti apie tokius dalykus. Galima pavadinti tai „neišvengiama“, kadangi tai įvyko!. Bet palikus šį kūrimą, galima įsivaizduoti (ar būtų galima įsivaizduoti) kūrimą, kur šis pakrikimas nebūtų įvykęs. Anot Sri Aurobindo, tai buvo maždaug tas pat: kažkoks, jei norite, „atsitiktinumas“, bet „atsitiktinumas“, kuris sudarė sąlygas daug didingesnei ir pilnesnei tobulybei nei ta, jei jo nebūtų buvę —rios mažų mažiausiai nėra naudingos. Bet kuriuos atveju potyris, pajautimas, visa tai… (Motina rodo smarkaus puolimo gestą) oi, vienu sykiu!.
Žemei galbūt taip ir nutiko vienu sykiu: kažkoks pakilimas, o paskui — puolimas. Bet žemė — tai labai maža koncentracija. Visuotiniu požiūriu tai kažkas kita.
(tyla)
Prisiminimas apie tuos laikus yra išsaugotas kažkur žemės atmintyje, toje srityje, kur užrašyti visi žemės prisiminimai, ir tie, kas pajėgia sueiti į sąlytį su šiuo prisiminimu, gali pasakyti, kad žemiškasis rojus vis dar kažkur tebeegzistuoja . Bet jis neegzistuoja materialiai… Aš nežinau, aš nematau.
(tyla)
Žinoma, šiuos dalykus galima visad paaiškinti simboliškai. Šį paaiškinimą, anot kurio žmogus buvo „išvarytas“ iš rojaus, Théonas aiškino taip: kai Būtybė — priešiška Būtybė — užėmė Aukščiausiojo Viešpaties poziciją žemiškosios realizacijos atžvilgiu, jai nepatiko, kad žmogus daro protinę pažangą, kuri suteiks pažinimą, leidžiantį žmogui nebepaklusti. Toks buvo okultinis Théono paaiškinimas. Anot Théono, tas žaltys visiškai nebuvo piktoji dvasia: tai buvo evoliucinė Jėga. Sri Aurobindo visiškai tam pritarė; jis man sakė tą patį: tai evoliucinė galia, protinė evoliucinė galia, kuri vedė žmogų į pažinimą, į pažinimą, kuris yra pasidalijimo pažinimas. Tai faktas, kad žmogus ėmė suvokti save kartu su Gero ir Pikto pojūčiu. Tad, suprantama, tai viską sugadino ir jis negalėjo sustoti: jį varė pati jo sąmonė ir jis nebegalėjo sustoti.
Bet ar juos išvarė Jahvė, ar jų pačių sąmonė?
Tai tik du skirtingi būdai pažvelgti į tą patį dalyką.
Mano nuomone, visų šių senųjų Šventraščių ir senųjų tradicijų turinys yra graduotas (ranka rodo skirtingus supratimo lygius) ir priklausomai nuo epochos, priklausomai nuo žmonių, priklausomai nuo reikalo iš jo būdavo ištraukiamas vienas ar kitas simbolis. Bet yra laikas, kai peržengi visus šiuos dalykus ir pamatai juos iš to, ką Sri Aurobindo pavadino „kitu pusrutuliu“, kuriame supranti, kad jie yra tik pasakymo būdai suvesti į sąlytį — kažkoks tiltas, saitas tarp žemesniojo būdo matyti ir aukštesniojo būdo žinoti.
Ir žmonės, kurie diskutuoja sakydami: „Ak! ne, tai yra taip, tai yra šitaip“, yra laikas, kai tai atrodo taip juokinga, taip juokinga! Nieko nėra komiškiau už tai, už šią spontanišką reakciją, kuri išsprūsta tiek daug žmonių: „Ak! tai neįmanoma“, nieko nėra komiškiau už patį šį žodį! Kadangi net būdami menkiausio, pasakyčiau, paties elementariausio intelektualinio išsivystymo turėtume žinoti, kad negalite nė pamąstyti apie kažką, jei tai yra neįmanoma!
(tyla)
Taigi, mano mažyli, kiek paplepėjome! Viskas gerai?… Taip? Ak! tu žinai, jei būtų galima tai vėl rasti, bet kaip? Išties, jie sudarkė žemę, jie sudarkė ją — jie sudarkė atmosferą, jie viską sudarkė! Ir kad tai vėl taptų kaip tai (kaip žemiškasis rojus), o! reikės nueiti ilgą kelią! Ypač psichologinį kelią.
Bet pati, pati Materijos struktūra (Motina čiuopia orą apie save) su jų bombomis, su jų bandymais, su jų… o! jie iš viso to padarė jovalynę!… Jie išties padarė jovalynę iš Materijos. Galbūt… ne, ne galbūt, visiškai neabejotina, jog to reikėjo tam, kad materija būtų suminkyta, sumušta ir paruošta priimti Tai, naująjį daiktą, kuri dar nepasireiškė. Ji buvo labai paprasta, labai harmoninga, labai šviesi — bet nepakankamai sudėtinga. Tai šitas sudėtingumas viską sugadino, bet… jis nuves į be galo sąmoningesnę realizaciją — be galo sąmoningesnę. Ir tada, kai žemė vėl taps tokia harmoninga, tokia paprasta, tokia šviesi, tokia gryna — paprasta, gryna, grynai dieviška — su šiuo sudėtingumu bus galima tada kažką padaryti.
(Motina pakyla išeiti)
Tai nesvarbu. Tai iš esmės nesvarbu. Vakar, kai ėjau… Aš ėjau kažkokioje visatoje, kuri buvo išskirtinai Dievystė — ji buvo lytima, ji buvo juntama: ji buvo viduje, išorėje, visur. Tris ketvirčius valandos nebuvo nieko tik tai, buvo visur. Ką gi, galiu patikinti, kad tuo momentu daugiau nebuvo jokių problemų, tikra tiesa! Ir koks paprastumas! Nieko, apie ką mąstyti, nieko, ko norėti, nieko, ką spręsti — būti! būti! būti!… (Motina atrodo šoka) Būti tobulos vienybės begaliniame sudėtingume: visa čia buvo, bet niekas nebuvo atskira; visa judėjo, bet niekas nekeitė vietos. Tai išties potyris.
Kai tapsime tokiais, viskas bus labai lengva. Iki pasimatymo, mažyli. Žinai, aš smagiai leidžiu laiką, smagiai leidžiu kiekvieną dieną!
(Motina pastebi žėrinčią purpurinę kaną, pamerktą vazoje)
Na, tikrai, buvo daug gėlių, tokių kaip ši, žemiškojo rojaus kraštovaizdyje — raudonų, tokių gražių!
Iš prancūzų k. vertė Kazimieras Seibutis