Daiva Tamošaitytė. Vizija ir kaip ji keičia tikrovę

 

Šiame straipsnyje analizuosiu Rusijos daromą spaudimą pasaulio tautų bendruomenei ir galimas išeitis. Pamėginsiu aptarti šios šalies senąją strategiją ir taktiką, kuri lemia, kad Jungtinių Tautų priimti dokumentai, susiję su tokių konfliktų kaip Kalnų Karabacho priklausomybė, kitų rusenančių karinių židinių arba okupuotų teritorijų sprendimo būdais, vetuojami jau ne vieną dešimtmetį.

Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą ne tik išryškino silpnąsias Vakarų demokratijos puses, bet ir kelia pamatuotą pavojų Rytų Europos šalims, išsivadavusioms iš Sovietų Sąjungos kolonijinės priespaudos. SSRS teisių perėmėja Rusija neatsisakė pretenzijų į buvusias „sovietines“ teritorijas, nuosekliai kelia įtampą, o atplėštose Sakartvelo, Moldovos, Ukrainos dalyse įsteigė autonomines respublikas, kurias kontroliuoja. Esamoji padėtis neleidžia tikėtis, kad Rusijos Federacijos tautos bandys išsivaduoti, tačiau akivaizdu, kad tol, kol milžiniška, didžiausia plotu pasaulio valstybė nesubyrės, tol kels globalią grėsmę. Ar galėtų būti kitaip? Naivu tikėtis, kad šovinistinė Rusija mėgins pasukti demokratijos keliu, nes Putinas atbloškė šį procesą šimtmečiais atgal, jo veiksmai primena Aukso Ordos valdymą. Po Antrojo pasaulinio karo „tautų kalėjimas“ demonstravo konkurencingą galią, kurią stengiamasi susigrąžinti. Ne veltui pastatyta jau 100 naujų paminklų „nenugalimajam“ Stalinui. Tačiau ne tiek svarbu, į ką apeliuoja Russkij mir – į imperiją ar į Sovietų Sąjungą, nes jis grindžiamas iš esmės ne šiuolaikine nacionaline savimone ir atgimimu lygiomis teisėmis tarp kitų nacijų, bet agresija ir šovinistinėmis ambicijomis.

Kodėl Rusijai sekasi vykdyti savo planus? Be palaikymo tai neįmanoma. Kai kurie palaikytojai žinomi, bet ar tikrai Putinas neturi slaptų savo režimo fanų? Ronaldo Reagano politika kadaise akivaizdžiai parodė, kaip veiksmingai per trumpą laiką galima pažaboti blogio imperiją. Kas trukdo tą padaryti dabar? Nors ir vangi sankcijų politika vis dėlto duoda vaisių. Vakarų analitikai rugsėjo 10 d. prognozavo, kad Rusijos ekonomika gali sugriūti po pusmečio. RF biudžeto pajamos susitraukė 41 proc. Dėl nestabilios situacijos atitraukiamos investicijos, nuostolis jau siekia 600 milijardų – tai suma, kokią užsienis investavo per tris dešimtmečius. Iš Rusijos emigravo daug garsių ir įtakingų žmonių, be to, pasak The Guardian, nuo 2022 m. 20 000 milijonierių išvyko į Dubajų ar kitur, o tai sudaro 20 proc. šalies turtuolių. Dėl sankcijų auga nedarbas, kuris siekia jau 15 proc., o tarptautiniuose versluose – iki 40 proc. Importo nuostoliai sudaro 60 proc. ir yra pagrindinis ekonominės krizės variklis. Dėl puslaidininkių stygiaus trūksta pagrindinių prekių, tokių kaip šaldytuvai ir automobiliai. Be to, puslaidininkiai nusavinami karo reikmėms. Dėl antrinių sankcijų baimės infliacija išaugo nuo 20 iki 60 proc., o Indijai ir Kinijai naftą Rusija priversta parduoti gerokai pigiau negu Vakarams, ir tai neamžinai. Vakarų analitikai, pavyzdžiui, Jeilio profesorius Jeffrey’s Sonnefeldas, atskleidžia tikrąją Rusijos ekonomikos būklę, pridengtą oficialiu fasadu, ir prognozuoja suirutę Rusijoje, galimus armijos maištus, nes kareiviams mokama tik už tiek, kiek išsilaiko fronte. Tikimasi, kad dėl ekonominės krizės ir sankcijų Rusija nebegalės ilgai tęsti karo.

Kremlius dėl įsiveržimo į Ukrainą, tikėtina, patirs ne tik ekonominius nuostolius, bet ir praras uzurpacinę padėtį pasaulio arenoje, žinoma, jeigu Vakarai vėl nepradės nuolaidžiauti. Maskva jau seniai ir gana sėkmingai veikia dezinformacijos fronte, į Vakarų universitetus, net šalių vadovybes infiltruodama savo žmones, kurdama vadinamąsias susitarimų partijas, darydama poveikį nepriklausomų šalių žiniasklaidai ir kitais būdais pajungdama viešąją nuomonę savo naudai. Įkvėptas sėkmės kare su Gruzija, Kremlius propagandiniais kanalais bando įdiegti ukrainiečiams mintį, kad Vakarai juos išduoda, greičiausiai surengs pučą ir pasodins Kyjive savo statytinį. Mes iš istorinės patirties žinome, kaip sėkmingai veikė nematomas propagandos ir žvalgybos frontas, nugesinęs JAV pagalbą Lietuvai, prasidėjus rezistencinėms kovoms. Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas įtikino prezidentą Rooseveltą pusę Europos perleisti sovietams. Už tai galima padėkoti Kremliaus naratyvu patikėjusiam sovietofilui Harry’ui Hopkinsui, kuris buvo dešinioji Roosevelto ranka. Ši strategija ir vėliau nesikeitė. Anot istorikės Françoise’os Thom, po karo Rusija sudarė slaptus bendradarbiavimo susitarimus su Vokietija, o Egonas Bahras su kancleriu Willy’u Brandtu, vėliau su Helmutu Schmidtu sukūrė Ostpolitik strategiją. Tuo būdu sovietai užmezgė, pasak jos, „parazitinę koegzistenciją“ su Vakarais, leidusią atsigauti smunkančiai sovietų ekonomikai ir vykdyti galingą ginklavimosi programą – Maskva iki šiol naudojasi anuomet sukauptu arsenalu.

Panašu, kad naudingi susitarimai su Vašingtonu leido pradėti ir „karinę operaciją“ Ukrainoje 2022-ųjų vasarį, toleruojamą tol, kol nebus paliestos NATO šalys. Tą patvirtina neveikiantis lendlizas ir balsai, skatinantys taikiai susitarti, priverčiant Ukrainą susitaikius su žemių praradimu. Kodėl siekiama „nuraminti“ Putiną, o ne užpultos valstybės prezidentą Zelenskį? Deutsche Welle TV laidoje 2023 m. rugsėjo 12 d. garsiam žurnalistui Timui Sebastianui buvęs britų kariuomenės ir NATO generolas Richardas Schirreffas teigė, kad būtina kuo greičiau suteikti Ukrainai visą reikiamą ginkluotę, antraip karas užsitęs ir šalis pateks į aklavietę, o tai sukels pavojų visos Europos saugumui.

Vis dėlto bent jau Prancūzija ir Vokietija pradeda įsiklausyti į Baltijos šalių ir Lenkijos perspėjimus, Švedija ir Suomija ketina prisidėti prie bendros gynybos, o NATO viršūnių susitikimas Vilniuje parodė, kad pasaulyje protingai mąstoma. Panašu, amerikiečiai rengiasi stiprinti Suvalkų koridoriaus gynybą. Taigi vilčių, kad nepasikartos istorinis nuolaidžiavimas agresoriui, kaip atsitiko 1939 m. su Vokietija, kuri veikė susidėjusi su SSRS, yra.

Vis dėlto kol kas nepakankamai vertinamas psichologinio karo efektyvumas, o čia rusai tikri meistrai. Lygiai kaip 1917 m. Trockis įtikino prancūzus, kad palaikytų bolševikus, nes kitu atveju į valdžią esą ateis vokiečiai, pagrindiniai prancūzų priešai, taip dabar amerikiečiai labiausiai bijo chaoso Rusijoje ir galimo rusų aljanso su kinais. Todėl kai kurių politikų pastangos susilpninti Kiniją, neleidžiant sandėrių su Rusija, paradoksaliai pasireiškia kaip Maskvos palaikymas, aukojant Ukrainą. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad agresorius nesustos ir eis tiek, kiek jam bus leista. Toks kompromisų pomėgis rodo, kad politikai ne tokie įžvalgūs kaip kariškiai, raginantys stiprinti savo šalių gynybos pajėgumus, o ne nuolaidžiauti agresorei. Rusijos propaganda veiksminga ne vien todėl, kad į ją labai daug investuojama. Realpolitik orientuojasi į sankalbą tarp didžiųjų branduolinių valstybių, siekiant išlaikyti pusiausvyrą ir įtaką pasaulio regionams. Šiuo atžvilgiu mažesnių tautų interesai pamirštami. Tą liudija ir pačių Jungtinių Tautų steigimas, užtikrinant galingųjų teises, mažiau galingoms valstybėms realiai skiriant tik pritariamąjį vaidmenį.

Mažesnių valstybių ir tautų teisės vis dar laukia savo valandos. Šiuo metu sprendžiamas daugelio jų likimas ir ateitis dėl demografinių problemų, dėl emigracijos, dėl kintančios ekonominės ir politinės padėties. Pertvarkomas pasaulio galių žemėlapis didelių vilčių kol kas neteikia. Rusijos įtaka, manipuliuojant hibridinio ir psichologinio karo metodais, tebėra stipri. Prisiminkime neseną popiežiaus Pranciškaus kalbą Sankt Peterburgo jaunuomenei: „Jūs esate didžiosios Rusijos įpėdiniai, nepamirškite to“. Čingischano imperiją pontifikas pavadino „taikos pavyzdžiu“. Ne mažiau stulbina asmeninė Elono Musko laikysena, nekeista, kad nusipirkęs Twitter ir pavadinęs X, į draugus pasikvietė aršiausius Rusijos propagandistus. Anot Valterio Isaacsono, pernai spalio mėnesį Muskas išjungė starlink, kad ukrainiečiai Sevastopolyje negalėtų dronais atakuoti rusų laivyno, siekdami atsiimti Krymą. Šitoks sabotažas sukelia Rusijos politikų, tokių kaip Dmitrijus Medvedevas, džiūgavimą, nes Muskas turi milijonus sekėjų.

Nepaisant to, didvyriška ukrainiečių kova ne tik sėkminga, priešingai visoms prognozėms, bet ir subrandino juos kaip politinę tautą. Sėkmės pagrindas, kaip ir per amžius, yra rėmimasis savo tautine tapatybe, kalba, istorija, kultūra, vėliava ir himnu. Todėl nereikia toli ieškoti – Ukraina yra gyvas pavyzdys, kaip atsiranda vizija ir kaip ji keičia tikrovę. Nacionalinės tapatybės stiprinimas yra esminis valstybingumo veiksnys. Kuo stipresnis istorinis kultūrinis tautos klodas, tuo ji atsparesnė nutautinimui ir asimiliacijai. Nuolat kylantys iššūkiai gali tapti sustiprėjimo dingstimi tuo atveju, jeigu tautoje išlieka gyvas tikslas ir prasmė kovoti dėl tėvynės, tautos, šeimos, viso, kas yra brangu ir paveldėta. Ukrainiečių ir lietuvių politinių kalinių streikai ir sukilimai priartino Gulago sistemos pabaigą. Žinome, kokia didžiulė kaina mokama šiandien – tai kraujo upės. Didžiausias karas Europoje nuo Antrojo pasaulinio laikų gali tapti prielaida toliau vykdyti dekolonizaciją, ir šįkart – Eurazijos, dar menkai šio proceso paliestos žemyno dalies. Situacija palanki, nes buvusių santykių tarp Rusijos ir Vakarų atkurti nebeįmanoma. Ši padėtis kaip niekad išryškina nuostatas, kurių laikydamosios tautos gerokai pakoreguoja ne tik eilinio blitzkriego gaires, bet ir sudaro prielaidas, kad būtų išgirstos tautų forume.

Nuo Ukrainos kontrpuolimo baigties priklausys, ar Rusijos imperializmas ir kolonializmas žlugs visiems laikams, užleisdamas vietą išsivadavusioms tautoms ir sustiprėjusioms saugioms nacionalinėms valstybėms. Kultūros vaidmuo čia labai svarbus. Reikia pagaliau pripažinti, kad didžiąją vadinamosios „rusų kultūros“ dalį sudaro europiečių, pirmiausia vokiečių ir prancūzų, emigrantų indėlis, kuris taip ir liko svetimas azijinei pačios Rusijos dvasiai. Štai kodėl Rusija, ypač bolševikinė, taip atkakliai ir žiauriai naikino inteligentijos žiedą. Taip pat svarbu suvokti, kokią kultūrinę prarają XXI a. Rusijos karai atvėrė tarp šios barbariškos šalies ir kitų, visai skirtingų, jos įtakoje buvusių ar tebesančių tautų. Kaip tik dėl vėlai susiformavusios kultūrinės ir istorinės tapatybės Rusija stengėsi pavergti savo kaimynes, be kurių, ypač be Ukrainos, didysis jos naratyvas subliūkšta. Rusija net neslepia, kad norėtų visiškai sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę, o ukrainiečius laiko savo valstybės dalimi, savindamasi jų istoriją. Tačiau plika akimi matyti, kaip Rusų pasaulis skiriasi nuo Ukrainos kalbos, elgsenos ir moralės atžvilgiu. Todėl, norint nesupanašėti su Rusų pasauliu, būtina stiprinti savo etninį, kalbinį, dvasinį savitumą, atmetant šalies agresorės pseudomokslinę viziją, esą kam reikalingas pasaulis, jeigu jame nedominuoja Rusija.

Pasak apžvalgininko Peterio Dickinsono (redaktorius, Atlantic Council‘s Ukraine Alert, 23, August, 2023), Ukrainos pasipriešinimas yra ilgiausia kova Europoje su rusiškuoju imperializmu: „Atrodo, daugelis tarptautinių stebėtojų nesugeba suvokti kolonijinio konteksto, kuriuo grindžiama šiandieninė Rusijos invazija į Ukrainą. Tai atspindi dar fundamentalesnį nesugebėjimą pripažinti, kad šiuolaikinė Rusija tebėra beveik visiškai nerekonstruotas imperinis subjektas.“

Rusijos nusikaltimai, šimtmečiais jos vykdytas genocidas ir menticidas prieš ukrainiečius, lietuvius, kitas kaimynines tautas, periodiškai sukeliant badą, ekologines katastrofas, draudžiant raštą ir kalbą, prievarta rusinant, taikant kitas žiaurias priemones, iki šiol nepasmerkti. Tai leidžia jai toliau flirtuoti su Vakarais ir tęsti politiką, kurios plėšrūniško anachronizmo niekas nenori matyti. Tačiau daugybė ir dabar Rusijos gniaužtuose gyvenančių tautelių – jakutai, buriatai, kalmukai, čečėnai ir kiti, – tiksliau tariant, sąmoningoji jų dalis, tolesnės ateities su Rusija nesieja. Suvokia, kad tautos kiršinamos, šauktiniai, siunčiami į Putino karą Ukrainoje, atsiduria neteisingoje, nusikalstamoje pusėje. Tą pagaliau pradeda pripažinti ir paprasti žmonės.

Vadinamojo rusų pavasario lyderis Pavelas Gubarevas rugsėjo 30 d. interviu Russian Media Monitor pareiškė, kad Rusijai teks laimėti karą, antraip jos laukia „dekolonizacija, sukapojimas ir išgrobstymas“. Pasirodo, kolonizatorius bijo, kad rusus pakeis „etninės tautos“ (ar tos, kurios prievarta įjungtos į Russkij mir sudėtį?) ir emigrantai (įdomu, ar daug jų veržiasi į Sibiro platybes?). Jo manymu, „išnyks arba Rusija, arba Ukraina“, atseit „šio karo tikslas yra rusų tautos išnaikinimas“, nes ukrainiečiai juos „žudo ir nekenčia“. „Tik jėga ir kardo valdžia atneš tautoms teisingumą“, – teigia Gubarevas, apsimesdamas, kad nežino, kas bombarduoja Ukrainą. Štai toks Rusijos teisingumo supratimas.

Poreikį dekolonizuoti Rusiją iš vidaus supranta ir Ukraina, kurios parlamentas subūrė specialų komitetą ryšiams su mažais nacionaliniais čiabuvių judėjimais Rusijoje. Jaroslavas Jurčišinas aptarė multietninės Rusijos valstybės mentaliteto bruožus – nuolat kartojamos sąvokos „civilizuojanti misija“, „natūrali įtakos sfera“, „kultūrų hierarchija“, „neistorinės nacijos“. Visur pasaulyje remianti separatistus, Rusija visus, kurie skatina RF tautų atsiskyrimą, laiko maištininkais, net vidaus teroristais. Deja, daugelis demokratų opozicionierių šį „vieningos ir nedalomos Rusijos“ naratyvą palaiko, vengdami tikrų dekolonizavimo iniciatyvų. Kaip rašo Jurčišinas, po trumpo kultūrinio ir politinio laisvėjimo padėtis nuo 2000-ųjų smarkiai pasikeitė: „Rusijos valdžia stengėsi išardyti bet kokius politinės autonomijos pėdsakus etniniuose regionuose. Rusifikacija vėl tapo oficialia švietimo ir viešosios erdvės politika. Apribota finansinė nepriklausomybė, anksčiau leidusi etninėms respublikoms išsilaikyti. Tai kartu su gudria kampanija, kuria siekiama apšmeižti tuos, kurie atvirai priešinasi rusifikacijai, padidino įtampą šiuose etniniuose regionuose.“ Ukrainos parlamento narys, laikinos specialiosios komisijos dėl pagrindinių valstybės politikos principų, kaip užtikrinti bendradarbiavimą su mažų ir vietinių RF tautų nacionaliniais judėjimais, vadovas Jurčišinas mano, kad pagrindinis iššūkis Rusijos imperializmui bus dekolonizacinės etninių tautų pastangos. Tinkamai jas palaikant, galima tikėtis rusifikavimo pabaigos, tikros įvairovės ir etninių kultūrų pripažinimo, dar daugiau – Rusijos dezintegracijos atveju atsiras nauji stabilūs politiniai subjektai. „Esame įsitikinę, kad šis bendradarbiavimas sustiprins euroatlantinį saugumą ir sumažins būsimas grėsmes, apribodamas Rusijos galimybes smogti savo kaimynėms. Vidaus politinė transformacija gali dekolonizuotą ir sumenkusią Rusiją atgrasyti nuo agresyvių karų“, – teigia Jurčišinas.

Panašiai mąsto ir Lietuvos politikai, ypač konservatyvios pakraipos, suprantantys būtinybę paremti tautinių mažumų disidentus. Tam tikrų iniciatyvų šia kryptimi imasi ir akademinė bendruomenė, ir genocido tyrėjai. Rugsėjo 15 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko tarptautinė konferencija „Rusijos dekolonizacijos vizija ir užgrobtų tautų ateitis“. Buvo priimtas kreipimasis į Baltijos šalių parlamentus ir JT Specialųjį dekolonizacijos komitetą (C-24), jis išplatintas užsienio šalių ambasadoms Lietuvos Respublikoje, tautinėms partijoms Europos Sąjungos šalyse. Kreipimesi konstatuojama, kad Rusija yra paskutinė Europoje kolonijinė imperija, kuri griauna tarptautine teise paremtą pasaulio tvarką, kelia globaliu mastu grėsmę taikai ir saugumui. Jos plataus masto invazija į Ukrainą paženklinta genocidu ir kitais karo nusikaltimais. Padėtis iš esmės nepasikeis tol, kol Rusijai nebus pritaikyti JT pripažinti dekolonizacijos principai, o jos užgrobtos, rusifikuojamos ir naikinamos tautos neturės laisvo apsisprendimo teisės. Konferencija siūlo Jungtinėms Tautoms priimti Rusijos Federacijai priklausančias 22 nacionalines respublikas, 4 nacionalines apygardas ir kitas užgrobtas tautas įtraukti į sąrašą „savęs nevaldančios teritorijos“, kurioms privalu taikyti dekolonizaciją. Norint užkirsti kelią Rusijos agresijai, būtina sustabdyti jos narystę JT Saugumo taryboje, taikyti ekonominį embargą ir kitas tarptautines sankcijas tol, kol bus atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas ir pareikalauta atsakomybės už nusikaltimus žmogiškumui. Konferencija įsteigė komitetą, kuris sieks įgyvendinti kreipimesi išdėstytus siūlymus bei principus.

Pabaigai – keletas minčių, kokia vizija galėtų būti kelrodis į naująją Europą. Pritariant karo ekspertams, būtina Rusiją atgrasyti asimetriniu, konvenciniu, taktiniu ir visai kitais būdais, o perspektyvoje atgrasymo linija apjuosti Lietuvą, Latviją, Estiją, Gruziją ir kitas pavojuje esančias šalis, tarp jų Gudiją. Pasibaigus karui, priimti Ukrainą į NATO. Kadangi net po Ukrainos pergalės Rusijos užsienio politika ir užmačios vargu ar keisis, tik nuolatinis gynybinis veiksmingumas užtikrins Rytų Europos saugumą. Antras svarbus uždavinys yra sustabdyti dezinformacijos laviną ir mitus apie „galingą rusų pasaulį“, remiantis istoriniais faktais. Visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga. Ne išimtis ir ši, todėl jokie kompromisai nepadės, istorinio proceso nesustabdys, o esamos padėties užšaldymas, atsakomųjų veiksmų vilkinimas tik padidins nekaltų aukų skaičių.

 

PUBLIKUOTA: „Kultūros barai“, 2023 m. Nr. 10

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Rusijos dekolonizacijos vizija ir užgrobtų tautų ateitis“ 2023 m. rugsėjo 15 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje