„Perskaičius kai kurias ištraukas iš Jogos sintezės ir atsakius į vaikų klausimus, Sporto aikštelėje buvo išjungtos šviesos. Visi jie sėdėjo ant žemės, supdami ją pusračiu. Tolumoje buvo girdėti jūra, o sienos viršumi nubėgo švyturio spindulys — du trumpi blyksniai ir vienas ilgas. Vyko „trečiadienio meditacija“. Tamsoje matėsi Motina, — sėdinti savo žemame krėsle, kiek palinkusi priekin, su jostro žiedu nejudančiuose pirštuose. Ji visad atrodė balta, ši Motina, net tada, kai buvo apsirengusi raudonais ar kokios kitos spalvos drabužiais, tarsi kažkas spinduliuotų per jos kūną, kažkoks baltas spindesys, kuris kartais būdavo toks tankus, kad jį buvo galima matyti mūsų medžiaginėmis akimis. Buvo ir mokinių, kurie sėdėjo tyloje…“[i] Taip vienas mokinys prancūzas, buvęs čia 1956 metų vasario 29-ąją, perteikia įspūdį, kurį jis patyrė Sporto aikštelėje tuo metu, kai Žemės atmosferoje apsireiškė Antmonė.
Motina pati užsirašė tą vakarą: „Šį vakarą Dieviškoji Esamybė buvo čia, tarp jūsų, buvo konkreti ir materiali. Aš turėjau gyvo aukso pavidalą, didelį kaip visatą, ir stovėjau priešais milžiniškas masyvias aukso duris, skiriančias pasaulį nuo Dievystės. Pažvelgusi į duris, aš vienu sąmonės judesiu supratau ir išreiškiau valią, kad „ATĖJO LAIKAS“ (the time has come), ir iškėlusi milžinišką aukso kūjį, kurį laikiau abiem rankomis, sudaviau į duris smūgį, vieną vienintelį smūgį, ir durys subyrėjo į šipulius. Tada į žemę nenutrūkstamu srautu ėmė plūsti antmoninė šviesa, jėga ir sąmonė.“[ii]
Vėliau ji paaiškino kalbėdamasi su K. D. Sethna: „Visas dalykas yra ne tiek regėjimas ar potyris, kiek kažkas, ką aš padariau. Pakilau į Antmonę ir padariau, ką reikia padaryti. Man pačiai jokia žodinė formuluotė nebuvo reikalinga, bet kad žodžiais nusakyčiau tai kitiems, aš užrašiau tą patyrimą. Užrašius patyrimas ar sąmonės būvis visada tampa kiek ribotas: pats nusakymo veiksmas tam tikru mastu susiaurina tikrovę.“[iii]
Šio įvykio reikšmės neįmanoma pervertinti. Tai, ką Sri Aurobindo ir Motina užsimojo pasiekti tada, kai ėmėsi savo avatarinės jogos, dabar tapo tikrove. Ir ką jie buvo užsimoję pasiekti? Nužengdinti antmoninę, t. y. dieviškąją Sąmonę į Žemę, įterpti ją į žemiškąją evoliuciją ir taip atverti galimybę lemiamam evoliuciniam žingsniui, kurį žengus vieną dieną Žemėje atsiras medžiaginį kūną turinčios sudievintos rūšys … 1956 metų vasario 29 dienos Antmonės apsireiškimas, be kita ko, reiškia, kad būsimasis antmoningai sąmoningos būtybės, anapus Žmogaus esančio dieviškojo Antžmogio, įsikūnijimas dabar yra garantuotas, lygiai kaip garantuota, kad išsipildė nesuskaičiuojamais tūkstantmečiais puoselėti žmogaus siekiai: pasaulis visad nebebus frustracijos, kentėjimo ir mirties vieta. Kaip visa kita Vienatinėje Dievystėje jis galės medžiagiškai išplėtoti savo esmingą dieviškąją prigimtį. K. D. Sethna savo dienoraštyje rašo: „Įdomu, kada pasaulis suvoks, kad [1956 metų vasario 29 dieną] įvyko didžiausias įvykis istorijoje“.[iv]
Apie šį Įvykį Motina paskelbė 1956 m. balandžio mėnesio Bulletin numeryje. Pranešime su antrašte „Vasario 29-oji“ ji išspausdino šias keturias eilutes:
„Viešpatie, Tu pareiškei valią, ir aš įvykdžiau:
Nauja šviesa brėkšta žemėje,
Gimsta naujas pasaulis.
Dalykai, kurie buvo pažadėti, išsipildė“.[v]
Tai buvo kiek pakeistos keturios didžiosios eilutės iš jos dienoraščio įrašo, padaryto 1914 m. rugsėjo 25 dieną, prieš keturiasdešimt dvejus metus:
„Viešpats pareiškė valią, o Tu įvykdysi:
Nauja šviesa išbrėkš žemėje.
Gims naujas pasaulis.
Dalykai, kurie buvo pažadėti, išsipildys“.[vi]
Ateities lūkesčiai dabarties išsipildymu tapo itin iškalbingai. Tuo pat metu ji paskelbė tokią deklaraciją, datuotą 1956 m. balandžio 24-ąja: „Antmonės apsireiškimas žemėje yra nebe pažadas, bet tikras faktas, tikrovė. Jis reiškiasi čia, ir ateis diena, kai net patys akliausieji, patys nesąmoningiausieji, patys nepalankiausiai nusiteikusieji bus priverstas tai pripažinti“.[vii]
Nuo tada vasario 29-oji Ašrame yra vadinama Auksine diena.
Tekstas verstas iš: Georges Van Vrekhem, Motina, Jos gyvenimo istorija, psl. 415-425
Iš anglų kalbos vertė Kazimieras Seibutis
[i] Satpremas, Motina ar naujosios rūšys.
[ii] Motina, Motinos žodžiai III, CWM, t. 15, psl. 102.
[iii] K.D. Sethna, Sri Aurobindo atžvilgiai, psl. 120.
[iv] K.D. Sethna, Sri Aurobindo atžvilgiai, psl. 115.
[v] Motina, Motinos žodžiai IIII, CWM t. 15, psl. 103.
[vi] Motina, Maldos ir meditacijos, CWM t. 1, psl. 273.
[vii] Motina, Motinos žodžiai III, CWM t. 15, psl. 104