Tomas Mutis 1983 m.
Pandičerio rožės spygliui (Daivai T.)
Kryžkelėj
Kryžkelėj tarp rytų ir vakarų –
Po praeito šimtmečio karų
Su pašauktais pirmagimiui žodžiui
Vagą ariu.
Po Tadž-Mahalo kupolu skaidriuoju
Šimtarankis Šiva valiūgiškai
Dramblio kaulo baltaisiais klavyrais
Bacho preliudą Es-dur groja:
Rūta gailiąja rasa nubyra:
Į karmos bedugnį ąsotį.
Matau pargrįžtantį
Gelsvų drabužių vyrą.
O iš jo rankų smėlio gėlės byra.
Dabar ir tu gerai žinai
Negiliai iškastas šulinys vis tiek išdžius,
Nes pirmas žaibas jau perskrodė nešventintus žodžius.
Iškalk dievadirby pirmagimiams visiems kitokį veidą,
Baltoji saulė – nepakilo,
Juodoji dar nenusileido.
Aure –
Vandeny ir žemėj ir ore –
Sausuolis žydi –
Nežinau, ko dar iš saulės paprašyti?
Dabar ant molžemio lentelių parašyti
Ir iškalti pirmi ateinančių vardai.
O tu vartai
Nebūties upe plaukiančius pergamento lapus
Prieš naktį nepaglostyti žodžiai skyla perpus.
Iš miegančiojo rankų krinta lapai paskutinės sutros.
Jas prakuroms surinks šudros.
Ne gyvybės vanduo, o iš tyriausiojo šaltinio teka
Sutros.
Šito miegančio miesto neišgelbės budinčios žąsys:
Čia amžinojo žydo nerami vėlė klajoja,
Ji murma kabalos žodžius – klejoja,
O tarp septynių senamiesčio vartų
Septynios mano sielos nykiai vartos.
Čia dar nieko nieko nebuvo:
Ir alyvmedis, ir erškėtis nudžiūvo.
Kaire ranka – žegnotis nebemoku,
Dešinioji – dutūkstantąjį kartą nešvari.
Tuoj virš miesto praskrendančios paukštės
Klajūną į kelią iš miesto išvarys.
Nes čia tave dabar ir amžinai lydės –
Ir nuolankiąją gentį –
Kaktoj išdeginta penkių kampų žvaigždė.
Čia – šventovėn vartai užsklęsti.
Nebeskamba varpai.
Altorių dengia tirštos dulkės.
Ant septynių bokštų septynių vartų
Krankia varnas.
Sugrįžki į Amarną, grįžki į Amarną.
Tegu sau skamba žodžiai gatvės juokdario:
„Būti ar nebūti.“
Palaimink, Viešpatie, sąvartynuos išsiskleidusią žibutę.
Dabar o broli, seserie, paduoki ranką,
Nes Viešpats naujai žemei naują gentį renka.
Girdžiu žodžius:
„Vaikeliai tyraširdžiai, būkite atidūs,
Nes jau ryškėja kontūrai pirmosios Atlantidos.“
Yra toks ženklas:
Oriono žvaigždyne aklieji klajojant regi
Iš sudaužyto herbo ištrūkusį vienaragį.
O bronzos veidrodžio antroj pusėj surasi
Tau skirtus žodžius „Tat tvam asi.“
O užklydęs į senamiestį, kitus žodžius ištarsiu:
„Namaste.“
Savo krauju patepsiu kojas deivei Kali,
Nes tyrlaukiuos girdžiu rujojant šimtaspenę kalę,
O mano sielos gelmėj keistas karmos paukštis kali
Pakilt nenori, baltais sparnais mazgoja juodą kelią.
O, niaurų mėnesį balto vasario
Ant mano boluojančių kaulų
Užmeski iš lotosų nertą sarę.
Vakaruos – virš Gralio taurės juodas mėnuo dyla,
Rytuos Pandičerio rožė vieninteliu spygliu persmeigs tylą.
Naktie
Naktie,
Mirusioms mintims esi negailestinga:
Joms kapuos vietos stinga.
Balta katė, juoda katė…
Ant akių uždėki man tvarstį raupsuotojo,
Kad neišvysčiau veido sočiojo.
Tegu dievadirbiai iš naujo drožia
Naują Motiną – Pandičerio rožę.
O aš, jos pašauktasis menestrelis.
Ji tokia romi. Aš – jos aštrios strėlės.
Rožė vėjų spygliais subadė manos šventyklos stogą.
Dabar laikai menkatikiams labai patogūs.
Netaisysiu išniekinto ir sudarkyto švento namo.
Jį peržegnojau ir ištariau: sudie ir amen.
Kitaip gyvensiu: veidu švariu atsigręžęs į saulę.
Neleisiu prašalaičiui dergti vientiso trapaus pasaulio.
Keliais einu. Jie sočiojo puotos dalyviams visiškai nerūpi.
Ar mato, kad laiko girnos palengvėle trupa?
Ką Vientisasis iš derliaus mūsų menkojo sumals?
Ko praeinantys prastom maldom ne savo amžiui mels?
Atėjo metas pagaliau reikia pasirinkti,
Ką ubago terbon, akmenį ar sėklą naujajam sodui rinkti?
Nerimasčiu ir abejonėmis kasdien drebu:
Mano sielos laukia tūkstantis naujų darbų.
Siela tokia tinguliu ir kvaituliais nepasotinama.
Ar išdrįsiu tiesiai į akis pažvelgti amžių Motinai?
Manęs nekeiki neprakeiki: esu ir būsiu visad toks.
Praeivis ir prekeivis mane pamatę, gaižiai nusijuoks.
Tik viena mintis protan geležinį vinį kala.
Ar tavo Veidą išvysiu, Viešpatie, prieš savo galą?
Esu per gležnas ir trapus kovoti su malūnais.
Tegu aštriais sparnais iliuzijas kasdienes mala.
Pasirinkti paprasta: ar tu už tiesą, ar už melą.
Ne vienas dingo sužavėtas apgaulės ir kvailybių liūnuos.
Tomas Mutis, 2003 m.