Motinos ženklas. Piešinys
IŠ AUROVILIO
Sri Aurobindo ir Mirros Alfassos – Motinos garbei
Statytojas gegnes ašramui suvėrė tvirtai –
Atnešk pabaigtuvių vainikui skaisčiąją gėlę.
Vaivorykštiniu drugeliu iš lervos neišvaizdžios virtai
Ir vėjo sūkurys tave aukštybėsna pakėlė.
Meistras išmokys, tikėk, smėlynuose vandenį rasti,
Tvirtą šulinį iš akmenų aštriabriaunių suręsti.
Kask, ieškotojau, smelkis gilyn, vis giliau –
Dosniai ištrykš požeminė versmė pagaliau.
Klajoklis smėlyje ateinančiam pirštu užrašė –
Čia sielai neramiai dovanota paskutinė oazė.
Šiam pasauliui keistas ir neišmintingas būsi –
Išdalijęs viską – ne dešimtinę ir ne pusę.
Išmesk tuščias kalbas prie miesto vartų –
Prašyk malonės, kad tik maldai lūpos prasivertų.
Purtyk iš savęs – lyg iš kilimėlio – paskutinį melą –
Baltą maną sanjasinui dangūs mala.
Dabar pasaulį vėl vaiko akim stebi, –
O akimirka, savo pilnatvėj esi nuostabi!
Širdis kartoja dūžiais vis tą pačią mantrą –
Šviesa apdovanoki bent kas antrą.
Praeivis staiga apstulbęs be žado nuščius –
Švelniai švyti sėdintysis po žydinčiu medžiu.
Ką dabar jo akys pranašingai mato –
Lotoso raibuliuojantį skaistį ar tamsybių metą?
Šventraščių kalba nebus tau niekad atšiauri –
Nueisi ten, kur įdėmiai visąlaik žiūri.
Iš mūšio paskutinio lauko nebėgsi lyg bailys –
Kai dangūs prasivers ir ugnimi telys.
Šį miestą mirtinai krūtine užstotum gindamas –
Dievo valanda, žinai, artėja, ji perdaug arti.
Gražiausiai aukai būsi šventas indas,
Neišniekins griovėjas kertinio akmens – jis tavo širdy.
Galią piktąją praranda rakšasai, pišačai ir asurai –
Juos degina Motinos maldos ir ašaros sūrios.
Saldžiai pavargęs užmiki, ilsėkis ant Motinos rankų
Tavo sparnams plunksnas paukščiai jau renka.