Tomas Bakučionis. Šeši dešimtmečiai tarp muzikos ir filosofijos. Jubiliejinis pokalbis su muzikologe ir filosofe Daiva Tamošaityte.

 

Žvelgiant į Tavo biografiją įvykių, patirčių interesų įvairovė ir apimtys lengvai atima žadą. Man tai kažkoks kosmosas, kaip visa tai suderinama? Bet pradėkime nuo pradžių. Tavo tėvai buvo žinomi muzikai – tautinės muzikos atstovai. Kodėl pasukai, ar nukreipė į fortepijoną?

Kosmosas ar visata ir vieta joje – tai turbūt nubrėžta Dievo kiekvieno žmogaus likime. Kiek save pamenu nuo vaikystės, niekada nenorėjau turėti vienos vienintelės profesijos, kaip kad vaikai svajoja: būsiu kosmonautu, aktore ar dar kuo nors. Visada kirbėjo vienintelis klausimas: ar yra Dievas, ir kaip surėdytas pasaulis. Bet matyt ir lemtis tokia buvo, kad gimiau žymių menininkų šeimoje ir galėjau atsiduoti muzikai bei kultūrai. Mudvi su seseria tėvai atidavė į Čiurlionio meno mokyklą, iš kurios natūraliai stojome į valstybinę konservatoriją ir baigėme fortepijono klasę. Kurį laiką ir dėstėme, ir akompanavome, ir darėme įrašus į radiją, rengėme koncertus kiekviena savo Alma Mater: aš dabartinėje LMTA, kurioje dirbau 17 metų, o sesuo Dalia – Klaipėdos fakultetuose ištisą dešimtmetį. Neatsitiktinai užsimenu apie seserį, kuri baigė ir stacionaro aspirantūrą Sankt-Peterburge, tuometiniame Leningrade, Tamaros Fidler klasėje, bet paskui taip pat pasuko dvasinių ieškojimų keliu ir pasirinko vienuolės kelią klauzūriniame vienuolyne. Panašios intencijos daigus leido ir manyje. Bet pamatas buvo mūsų tėvų meilė tautinei muzikai, kuri mus visada supo, ir ta plati erdvė leido prusintis ir ieškoti savo pašaukimo. Bet ir pats pameni, kaip tuomet Lietuvoje muzikos pasaulis buvo persipynęs ir jos didžiosios asmenybės veikė kartu, ar liaudies menas, dainų šventės, ar filharmonijos ir kompozitorių sąjungos organizuojami koncertai, ar tolesni išvažiavimai į sąjunginį lygmenį – viskas būdavo sustyguota ir kompozitoriai, atlikėjai kartu su kultūros vadovais, ministrais rentė vientisą mūsų tautos aukštosios kultūros pastatą. Buvo rūpinamasi, kad mūsų laimėjimai pasiektų kiekvieną šalies kampelį kaimelyje ar miestelyje ir plačiausias tuometinių sąjunginių respublikų sales. Mano šeimos atveju žymiausi pasiekimai buvo pristatyti ir pasauliniu lygmeniu kartu su Sauliumi Sondeckiu, garsiausiais operos solistais ir kitais žymiais muzikais. Dabar apie tai galima tik pasvajoti.

 

Prie mamos fortepijono 2022 m. lapkričio 11 d.

 

 Kada užgimė mintis, kad vien muzikos Tau per mažai, ar buvo tam kažkoks impulsas (vidinis, išorinis)?

Man muzikos niekada nebuvo per mažai, galbūt per daug… Tiesa, dar mokykloje baigiant vienuoliktą klasę klasės auklėtoja Alė Kristapavičienė mane pasivėdėjo į šalį ir griežtai pasakė: jeigu ne tavo tėvai, aš primygtinai siūlyčiau stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvau klasės literatė, visi nuo manęs nusirašinėjo, kūriau libretus užklasinėms veikloms ir operai, ir tas kalbos talentas, paveldėtas iš mano tėvo, niekur nedingo, o bandė prasiveržti visomis progomis. Vėliau ketinau stoti į universitetą studijuoti lietuvių kalbos, bet mano vyras atkalbėjo, esą, aš ir taip galiu rašyti… O dabar gaila, nes kiekvienos studijos suteikia nepamainomų profesionalių žinių. Tad ta aistra rašyti ilgokai nesusifokusavo į apibrėžtą žanrą. Daugiausia rašau publicistikos, verčiu iš užsienio kalbų, nors paskutiniu metu bandau jėgas poezijoje ir grožinės literatūros žanruose.

 

 

Esi ne tik Muzikų sąjungos, bet ir Rašytojų sąjungos narė. Ar lengvai plunksnos broliai į savo tarpą priėmė menininkę iš kitos „gildijos“?

Pamenu, priimant mane į Rašytojų sąjungą, Viktorija Daujotytė mane ir įvardijo „rašančiu žmogumi“, o Jonas Mikelinskas apibūdino kaip renesansinę asmenybę, kurios akiratyje – ir muzika, ir literatūra, ir menas, ir kritika, ir humanitarinis mokslas, tai yra, telpa visa, kas žmogų išskiria iš tiesiog siaurai profesinės terpės. Žinoma, tas laukas beribis, ir nuolatinis ieškojimas visada veda į priekį. O grynai praktiniu lygmeniu jau dvidešimt ketverių metų turėjau viską, ko jaunas žmogus gali norėti: tik baigus akademiją jau dėsčiau ir galėjau visaip kitaip reikšti savo muzikines ar pasaulėžiūrines aspiracijas. Atėję Sąjūdžio ir permainų metai suteikė tas galimybes praplėsti.

 

 

Kas traukė prie Indijos? Iš esmės kitokia gyvenimo filosofija, nusivylimas vakarietiška kultūra, ar tiesiog spontaniškas smalsumas ir naujų patirčių poreikis?

Aš niekaip neradau atsakymo į man rūpimus klausimus apie būtį. Skaičiau Vydūną, gilinausi į kinų konfucionistus ir daosus, Bibliją, šventąjį Augustiną ir daugybę kitų rašytinių šaltinių, bet kažko trūko. O būtent, doktrinos ar pamato, kurlink juda mūsų civilizacija (šalia Osvaldo Spenglerio ir kitų Vakarų filosofų), ir kaip ištrūkti iš užburto rato, nes bendra visuotinė raštija siūlė išbaigtus modelius. Tik susipažinusi su žymaus bengalų revoliucionieriaus, poeto ir rišio Aurobindo Gošo metafizika ir politine veikla radau atsakymus. Ir dabar nematau nė vieno autoriaus, kuris tokia apimtimi ir taip preciziškai išaiškintų būties dėsnius ir pateiktų optimistinę ateities žmonijos viziją. Be to, jo indų vedų ir upanišadų rekonstrukcija sugrąžina į suvokimą, jog mes, lietuviai, esame tos bendros indoeuropiečių kultūros dalis. Tai lėmė mano posūkį į filosofiją, apsigyniau disertaciją iš indų nepriklausomybės kovų remiantis būtent Sri Aurobindo ir kitų to meto indų lyderių palikimu, taip pat skyriau atskirą dalį mūsų prigimtinės kultūros komparatyvistiniam palyginimui su indų paveldu. Buvo labai įdomu. Taigi tame filosofiniame diskurse susiliejo ir galimybės rašyti, šįkart mokslo darbus.

 

 

Indija ir Dono Campbelo knygos apie Mozartą vertimas. Tai skirtingi etapai ar ir čia yra kažkokių paslėptų sąsajų?

Indija ir vėliau dar kitos Azijos studijos (Viduriniųjų Rytų) yra mano tyrimų laukas. O knygą apie vaadinamąjį Mozarto efektą išverčiau kaip papildomą dėmesio objektą, nes muzikos poveikis yra mano, kaip muzikos kritikės, dėmesio lauke. Muzikos terapijai skyriau nemaža straipsnių. Tam tikra prasme visa muzika yra joginės pratybos, ir čia galima būtų daug kalbėti apie Rytų disciplinų įtakas žymiausiems XX a. kompozitoriams, ypač prancūzams. Bet amerikietis Donas Campbelas, atvykęs knygos pristatymui, buvo man reiškmingas tuo, kad supažindino su japonų gagaku atlikėjais, kada rengiausi surengti dar nebūtą Lietuvoje Rytų muzikos festivalį. Net japonų ambasados lietuvė atstovė nepatikėjo, kad toks prestižinis orkestras ketino atvykti į Lietuvą… Deja, neradau sponsorių brangiam orkestrui atvykti, nors jis prašė tik kelionės išlaidų. Net tabako agentūra, į kurią kreipiausi, suskaičiavo, kad neįkąs tokios sąmatos. Regis, tuomet buvo arti 250 000 litų. Mat orkestras didžiulis, o kiekvienam instrumentui skrydžio metu reikia užsakyti atskirą vietą. Todėl ir negirdėjome japonų gagaku Lietuvoje. Nežinau, ar čia juoktis, ar verkti, bet normalaus Rytų muzikos festivalio iki šiol neturime, nors viską buvau parengusi iki pat konferencijų lygmens, susisiekiau su žymiausiais man pažįstamais ir girdėtais klasikinės muzikos ir indų šokio bharatanatjam atlikėjais, tokiais, kaip pasaulinės garsenybės saksofonininkas Kadri Gopalnathas ir Malavika Sarrukai.

 

 

 Tavo tėvai atstovavo tautinei muzikai. Iš Tavo viešų publikacijų ir pasisakymų taip pat koncentruojasi mintis, kad tautos identitetas ir tautinės vertybės Tau labai svarbios ir artimos. Ar nūdien tautų apsisprendimo teisė vis dar svarbi vertybė vakarietiškoje aplinkoje, ar tai tapo kažkokiu reliktu? Ar žmonijos civilizacijos ateitį matai (jeigu apie tokią pagalvoji) tautų ir kultūrų įvairovėje,  ar viršų paims globalizmas, kultūrų maišatis (o gal sumišimas) ir universalizmas?

Matai, mano savimonę formavo žinojimas, kad esu iš abiejų pusių, ir mamos, ir tėvo, kilmingų giminių (bajorų ir kunigaikščių), kurios išlaikė lietuvybę, palikuonė, kurioms nedarė įtakos atėjūnų ar svetimos kultūros, net rasės įsiliejimas. Priešingai, iš tų fragmentų, kurie mane pasiekė, ir auklėjimo šeimoje supratau, kad tokia rezistencija ir pažiūrų, ištikimybės savo genetiniam kultūriniam paveldui per kartų kartas, per okupacijas tampa retenybe. Tai labai reta, kada gali savo genealogiją atkurti iki šimtmečių, ir ji yra grynai tautinė, nesumišusi, ir tik dabar suprantu, kad šitam paveldui yra iškilusi egzistencinė grėsmė. O kalbant apie vakarietišką kultūrą, tai mes, lietuviai, esame visai atskira baltiškoji kultūra ir civilizacija, kadaise buvusi didžiausia Europoje, ir tapatinimasis su tuo, kas vyksta Vakaruose, yra mūsų išnykimo dingstis lygiai kaip ir srovių iš slaviškojo pasaulio įtaka. Mūsų paveldo unikalumo nykimas, ar veikiau naikinimas vyksta jau šešis šimtus metų. Bet ne veltui tyrinėjau indų ir Azijos kultūrų paveldą, kad suprasčiau, jog tik senovinis autentiškas kultūrinis paveldas yra pakankamai atsparus globaliems skersvėjams. Mes, lietuviai, turime unikalų paveldą, bent jo likučius, kurie gali atsigauti, jei išlaikysime sveiką protą. Turime net valstybinį karkasą, kurio gali pavydėti ir žymiai skaitlingesnės tautų bendrijos. Ir globalizacija nėra universalizmas dvasine prasme. Universalizmas būtų kada susikalba skirtingų tautų atstovai, ginantys savo prigimtines teises tarptautinėje bendrijoje. Todėl tautų apsisprendimas negali būti ir nebus reliktas, nes jis sudaro sąlygas tautų susikalbėjimui ir bendradarbiavimui, apsikeitimui vertybėmis. Bėda ta, kad iki šiol nebuvo tikro apsikeitimo vertybėmis, nes jam trukdė tai šaltasis karas, tai kitos panašios priešinančios iniciatyvos. Bet mes turime išlaikyti savo savastį ir atėjus laikui parodyti pasauliui, ką turime pažangaus, kada jis bus priaugęs prie to lygmens. Per tūkstantmečius sukauptas patyrimas skleidžiasi kasdienos gyvenime sukuria atsvarą išorės grėsmėms. Tai ir liudijo lietuvių tautos brandumą tarpukario laikotarpiu. Turime atmesti bet kurią dirbtinę ar priešišką invazinę formą, kad išliktume kaip savita tauta. Taip elgiasi visos protingos visuomenės. Deja, šiuo metu buvusi natūrali kultūrinė aplinka atakuojama tavo minėtojo visuotinio sumišimo, mėginimo paskandinti tautų lytis simuliakruose, ir tai visada yra savanaudiškos antnacionalinės ideologijos variklis. Bet kada matai, kad svetimi skersvėjai kiaurai košia ir griauna paskutinį bastioną – kultūrą, supranti, kad civilizacija pasiekė tam tikrą lemiamą tašką. Manau, kad globalistinio marksizmo bacila dar ilgai nuodys pasaulį jau globaliu mastu, bet ji negali būti laimėtoja, nes juk žlugo ir stalinizmo, ir hitlerizmo atveju, nes negali būti jokio unifikuoto bedievio antžmogio tvarkos visam žemės rutuliui, tai baigsis kad ir kokia kaina. Tačiau svarbiausia suprasti, kad turime išsaugoti savo tautos gyvasties sėmenis, idant paskui, praūžus eiliniam civilizaciniam sukrėtimui, galėtume vėl kurti savo kultūrą, kuri yra iš Dievo, labai sena, daug senesnė nei monoteistinės religijos ir turi teisę į balsą būsimoje tautų bendrijoje.

 

Anądien skaičiau Tavo „postą“ Facebook‘e apie Justiną Marcinkevičių, kurį tie patys neo-marksistai, o gal neo-komjaunuoliai dabar puola ir bando apjuodinti, kai kurie pakankamai rafinuotai, pasitelkdami tokį kvazi-argumentą, kad visa Rašytojų sąjunga yra kažkoks sovietinis nomenklatūrinis reliktas (toks pavyzdys buvo pasirodęs LRT portale). Deja, nebe pirmą kartą iškilios Lietuvos asmenybės yra puolamos ir juodinamos, joms bandoma klijuoti net kgbistines etiketes. Prisiminkime kad ir 2018-ųjų pradžią, kai artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui buvo viešai apšmeižti tuo metu jau Anapilyje įsikūrę prof. Saulius Sondeckis, aktorius Donatas Banionis, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Dabar atėjo Justino Marcinkevičiaus eilė? Kaip tu manai su kuo tai susiję? Gal per nepriklausomos Lietuvos metų taip ir neužauginome Tautos Dainiaus ir Šauklio vardo vertų asmenybių, tikrų dvasinių ir politinių lyderių, o tuos, kurie galėjo turėti potencialo, tiesiog įtraukė nomenklatūirinė pelkė arba buvo sunaikinti, dirbtinai marginalizuoti? Ar tai reiškia, kad nūnai naujieji komjaunuoliai, jausdami savo dvasios skurdą, aršiai gina savo egzistencinį bastioną? Bet paradoksas, Justino Marcinkevičiaus puolimas regis vėl vienija neo-marksizmo skersvėjuose išblaškytus tautiečius, štai čia neo-komjaunuoliai ko gero nepaskaičiavo?

Justinas Marcinkevičius yra pripažintas klasikas, kuriam suteiktas Tautos dainiaus, poeto iš didžiosios raidės vardas. Jam mirus buvo paskelbtos dvi dienos gedulo, ir nepamiršiu, kaip prie jo šarvonės buvo nutįsusi milžiniška procesija atėjusiųjų atsisveikinti. Nei jo nuopelnų, nei išskirtinių pagarbos faktų iš istorijos neištrinsi, ką ir liudija susitelkusi šviesuomenė, vėl ginantį poetą, kurio eilės tapo tautos dainomis, vietą Lietuvos kultūroje. Ginčas dėl paminklo sugrąžino žmones prie jo knygų. Aš pati skaitau jo trilogiją, poeziją ir vis daugiau atrandu, ypač gėriuosi tais dvasiniais meilės tėvynei ir lietuvybei klodais, kurie taip paveikiai žadino visus okupacijos laikmečiu. Tokio rango šviesulys literatūroje yra turbūt antras po Maironio pagal reikšmę sąmonei. Manau, kad puolimo priežastys yra tos kurias pats įvardijai, taip pat nelemta linkmė link ateities pasaulio be tautinių autoritetų, o tuo naudojasi pavyduoliai, norintys užimti autoritetų vietą.

…tada natūraliai kyla klausimas, jei lietuviai į politinę valdžią renka vidutinybes ir pavyduolius, tai gal su lietuvių sąmone per tuos tris dešimtmečius įvyko kažkokie fatališki griaunantys procesai?

Manau, kad fatališki procesai įvyko ne su žmonių sąmone, o pačiame pasaulyje, kuris trijų milijonų tautai negali nedaryti triuškinančio poveikio. Įsivaizduok, koks galingas spaudimas tokiam dydžiui, „atidarius šliuzus” į visą pasaulį, kai sienos tapo kone efemeriškos, kai mūsų gamtos turto, paties žmogaus kaip turto panūdo nauji biznieriai, tarsi tradicinių konfliktų dėl įtakos ir išteklių su kaimynais būtų maža…  Norint išsaugoti savitumą, būtina speciali sustiprinto budrumo ir saugiklių sistema. Tačiau ji kaip tik išmontuojama, nes taip patogiau globalioms korporacijoms ir jų statytiniams. Lietuvis visada pasižymėjo ypatingu pakantumu, ištverme, prisirišimu prie kertinių būties aspektų. Jeigu tai leido parodyti lemiamais istoriniais momentais išskirtinę drąsą ir nuovokumą (kaip kova trimis frontais per antrąjį pasaulinį karą), apginti žmoniškumą ir eiti į laisvę (į Sąjūdį vedė poetai ir tikrieji dvasios milžinai, rimti žmonės, paskui kuriuos dėl jų autoriteto ėjo visi kiti), vadinasi, priežastys yra išorinės. Kiek mačiau pasaulio, kad ir kokios egzotiškos ar „vakarietiškos” jos būtų, negalėdavau atsidžiaugti grįžus namo ir dėkojau Dievui už Lietuvą, kuri net nualinta okupacijų išlaikė nesuvokiamai aukštą dvasinės brandos lygį: ramybę, santūrumą, ištobulintą estetinį skonį ir daugybę kitų dorovinių savybių, kurios yra priešingos tam, kas nūdien rėksmingai brukama, ir kaip tik todėl atrodo, kad vyksta kažkokie fatališki procesai. Tarkim, pasaulyje tai vyksta jau seniai ir ateina kaip tik iš ten, o būtent čia viskas atrodo ypač žalingai ir griaunamai, nes pati lietuvio prigimtis priešinasi šitokiam nematytam barbarizmui. Lietuva yra reta oazė, o lietuvio pasaulis visiškai nesuderinamas su jam primetamomis svetimomis elgesio taisyklėmis. Todėl ne, ne mes griaunam savo šalį, bet ties patys priešai, įsigudrinę išlikti valdžioje ir perėmę svertus. Nesugriovę mūsų paskutinių savitumo bastionų, jie negalės mūsų valdyti, todėl dabar labai skuba. Mes ėdami iš vidaus nematomų jėgų, nors tėvynės išdavikai vis tik yra aiškūs. Tai tie, kurie pamina Konstituciją, naikina valstybinę kalbą, etninę savastį, skurdina kultūrą ir dorovę. Ir jie tikrai ne „mes”, o svetima valdžia. Padėtis katastrofiška vieninteliu aspektu – tai prarandamu genofondu. Visa kita pataisoma, ir aš viliuosi, kad pastarojo dešimtmečio tendencijos (globalių korporacijų viršenybė prieš valstybes) bus sustabdytos viso pasaulio geros valios žmonių pastangomis.

 

Grįžkime dar prie tavo mokyklinių ir studijų laikų. Kokius savo mokytojus ryškiausiai atsimeni. Kas ryškiausiai formavo tavo muzikines estetines preferencijas? Ar buvai stropi mokinė?

Mokykloje vyresnėse klasėse buvau pirmūnė. Net iš solfedžio vienintelė klasėje turėjau penketą pas mokytoją Rūtą Naktinytę, kuri garsėjo savo reiklumu ir principingumu, nes be viso kito gerai rašiau diktantus. Visi puikiai prisimena, kad net ketvertą pas ją gauti buvo nelengva. Su harmonija pas Marceliną Slipkų irgi neturėjau problemų. Visi mokytojai buvo puikūs, tikros asmenybės. Su didžiausia pagarba atsimenu Vidą Krakauskaitę, kuri mūsų klasę pasirinko pagal Carlo Orffo metodiką išmėginti mušamuosius instrumentus, su jais dešimtoje klasėje koncertavome televizijoje su V. Tarasovu ir G. Kuprevičiumi, ten man davė net diriguoti improvizacijai. Tais laikais ši akcija ir mokomoji klasė prilygo stebuklui.

 

 

Literatūros mokytojos Nasturta Slavinskienė ir Alė Kristapavičienė labai mane mėgo, net prie lentos nekviesdavo atsakinėti. Visada rašydavau tekstus užklasinėms progoms, libretus. Taip pat kūrybiškai teko dirbti ir studijų metais, rengiant pusdiplomį, naujųjų metų programas ir panašiai. Labai domėjausi fizika ir buvo gaila, kad mums nedėstė astronomijos. Ir labai esu dėkinga mokytojai Vandai Galinienei, kuri ne tik prajuokindavo mus pokštais, bet labai atlaidžiai žvelgė į mūsų, muzikantų, chemijos žinias. Taip pat mokytoja Dovilė Ignatonienė, dėsčiusi geografiją, labai nestandartiškai, linksmai vesdavo pamokas. Pamenu, kaip visai rimtai pasakojo, jog kengūros Australijoje karpo gyvatvores! O istorijos pamokos buvo gana nuobodžios. Ypač silpnai dėstė Lietuvos istoriją. Pamenu, per vieną visų dešimtosios klasės mokinių išvyką istorijos mokytojas Braga pasakė, kad parašys iš karto penketą tam, kas pasakys Žalgirio mūšio datą. ir niekas nežinojo… Matematikos mokytoja Mikėnaitė buvo ypač subtili, profesionali, ir mus išmokė šio sunkaus skaičių meno. Teko paprakaituoti prie geometrijos ir aritmetikos, kol gavau puikų pažymį per baigiamuosius egzaminus. O pirmą ir vienintelį dvejetą gavau antroje klasėje, nes nemokėjau atimti iš devynių septynis, ir tai atsimenu iki šiol. Tiesa, buvo trumpam atėję kitų mokytojų iš bendrojo lavinimo mokyklų ką nors pavaduoti, bet jie neišsilaikydavo. Mūsų klasė šiaip garsėjo kaip sunkiai suvaldoma, triukšminga, per pertraukas eidavome galvomis, mus sutramdydavo tik mokytojo autoritetas. Taigi prisimenu, kaip sykį erzinome vieną vargšę pavaduojančią mokytoją, nes nemėgome jos: prieš pamoką išjungėme šviesas (buvo žiema, tamsu), ir pasislėpėme po suolais. Sabotažas pavyko, ji išėjo. Kitu atveju fizikos mokytoją net nušvilpėme… Ir visada pasiekdavome savo. O pažiūrėjus, visi mūsų klasės atlikėjai tapo žymiais žmonėmis, pedagogais, atlikėjais, kompozitoriais, nors ir išsibarsčiusiais po visą pasaulį. Buvome iš tiesų vieningi, draugiški. Specialybės mokytoją Veroniką Vitaitę ypač mylėjau, nes ji atiduodavo visą širdį per pamokas, jai aš rūpėjau. Pamenu, vėliau ji yra pasakiusi, kad tuo metu buvau jos geriausia mokinė. J. S. Bacho teorinių žinių ji net nemokė (sakydavo – „tu pati viską žinai”). Apie profesorę ir darbą jos pamokose galima būtų kalbėti labai daug… Juk specialybės mokytojas yra tikras guru, tai visai kito lygmens santykis. Kada jai išvykus stažuotėn buvau trumpam atiduota profesorei Olgai Šteinbergaitei, mums užteko trijų pamokų, po kurių ji pasakė, kad aš ateinu ir visas pastabas būnu įvykdžiusi. Atsiminimų iš mokyklos laikų daug, jie labai jaudinantys. Baigus mokslus iškiliausius mokytojus ir dėstytojus lankydavome, rengėme klasės susitikimus. Ir visais atvejais nuopelnus priskiriu geram lavinimui, kada mokiniui tereikėjo būti stropiam ir atlikti namų darbus. Todėl už viską dėkinga esu Mokytojams.

 

 

Knygos nepaleidau iš rankų nuo tada, kai išmokau skaityti. Nuo vaikystės buvome taip apkrauti, kad neturėjome įprasto kitiems vaikams laisvalaikio, būdavo šventė ištrūkti žiemą paslidinėti ar išeiti ant ledo su pačiūžomis, tad daugiau pailsėdavome per vasaros atostogas. Tada atsigriebdavau, nes prie Sartų ežero su tėvu žuvaudavau, išmokau irkluoti ir valdyti spiningą, su draugais žaidžiau krepšinį, tinklinį, biliardą, plaukiodavau jachta ar banglente, net kaimiečiams padėdavau prie darbų, pavyzdžiui, suvežti šieną, nes magėjo pažinti valstiečio būtį ir buitį. Juk šeimoje tikrų kaimiečių nebuvo, nors ir miestiečiai buvo darbštūs, mokėjo su ūkiu apsieit. Mėginau melžti karvutę, vadelioti sartį, kimšti dešras… buvau labai smalsi. Ten gyvenimas būdavo toks įdomus, tiek prisigalvodavome visokios veiklos, kad į Nidą ar Palangą prie jūros važiuodavau nenoriai. Esu gamtos žmogus, „miškinė“…

Valstybinėje konservatorijoje (dab. LMTA) estetines preferencijas formavo nepakartojamasis Jonas Bruveris, pas kurį, baigusi fortepijono studijas, lankiau muzikologų kursą ir rašiau kursinį darbą iš „Appasionatos”. Studijų laikais irgi visko būdavo, bet kadangi egzaminams ruošdavausi rimtai, tai viskas praeidavo sklandžiai. Tik vienas juokingas atvejis buvo pas Viktorą Gerulaitį. Ištraukiau klausimą, ir nors užmušk, nepamenu garsaus muzikos teoretiko pavardės, nors  gerai žinau temą, sukas ant liežuvio galo, tai ir sakau, Arigo pasakė tą ir tą… kad supyko Viktoras: „Kas per studentai, Boito vardu vadina lyg kokį artimą draugą!” Tai nesutrukdė mano žinias gerai įvertinti, bet iki šiol juokas ima prisiminus jo reakciją.

 

 

Ir konservatorijoje tuomet netrūko veiklos. Ir sportavome, ir lankėmės visuose koncertuose, operos spektakliuose, teatre, taigi būdavome užimti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Rašiau į sienlaikraštį, surengiau atlikėjų dailės darbų parodą, joje be kitų buvo ir Aleksandros Žvirblytės, ir Austės Nakienės, ir Šarūno Nako, ir Petro Geniušo ar Gintaro Sodeikos darbų, ir mano miniatiūros. Labai patiko atlikti kurso draugų kompozitorių, tarp jų Eglės Sausanavičiūtės, kūrinių premjeras. Trečiame kurse pradėjau dirbti koncertmeistere pas prof. Juozą Domarką, taip pat lankiau klavesino fakultatyvą pas Virginiją Dapkutę. Ne tik surengėme koncertą, bet ir vykome į Prahą pas Giedrę Lukšaitę-Mrazkovą į seminarą: kelionę turbūt prisimeni, nes taip pat dalyvavai. Su „Sutartine“ teko gastroliuoti Vokietijoje ir Švedijoje, akompanuoti solistams, šokėjams. Paskui fortepijono rečitalius skambinau Amerikoje, Indijoje, visada grojau M. K. Čiurlionį, pasakojau apie jį. Žvelgiant į praeitį, apima nuostaba ir dėkingumo jausmas už tai, kad mane supo šilta, jauki šeimyninė ir kolegiška atmosfera, nuoširdi draugystė, kad galėjau be vargo atsiduoti menui negalvodama apie naudą ar išgyvenimą, nes nebuvo įsigalėjusi merkantilinė dvasia, smelkianti nūdienos gyvenimą. Gyvenome kukliai, bet į nieką nekeisčiau to vidiniais turtais užpildyto laikotarpio. O gal jis brangus ir tuo, kad žydinti jaunystė palieka tik gražiausius prisiminimus…

 

 

Ar ši apvali Tavo gyvenimo data yra dar vasara ar jau ruduo? Ko tikėtumeisi ateityje?

Tokia data verčia susumuoti gyvenimo darbus, pradėti tvarkyti archyvus, mėginti susiaurinti domesio sritis, nes suvoki, kad laiko lieka vis mažiau. Atsidėti tam, kas svarbiausia. Muzika yra mano gyvenimo pirmoji meilė, todėl ir liksiu su ja. Tik norėčiau daugiau laiko praleisti prie fortepijono. Dar norėčiau vesti savo nuosavą TV laidą apie kultūrą, joje suderinti visas patirtis… Muzika yra rafinuočiausia dvasinė sritis, ir net kai rašai eilėraščius, bet kurį literatūrinį tekstą, visada lieki dėkingas likimui, kad išmokė muzikos, ją atlikti, vertinti ir kada nori pasinardinti į kerintį garsų pasaulį. Muzikoje „esu namie“. O su filosofija jau išeinu į platų pasaulį. Ateityje tikiuosi išbaigti savo gyvenimo pašaukimą, kad senatvėje, sėdėdama prie židinio, galėčiau ramiai įkandin Ovidijaus sau tarti:“Omnia mutantur, nihil interit“ (Viskas kinta, niekas nežūva“).

 

Ačiū Tau už šį smagų pasikalbėjimą. Tad linkiu net ir rašant eiles, dar ilgai nardyti po muzikos vandenyną.

(Kalbėjosi Tomas Bakučionis)

 

Spausdinta: „Muzikos barai”, 2023 m. Nr. 9-12.