Tirpstančio vardo ieškojimas. Liudviko Giedraičio interviu su kultūrologe Daiva Tamošaityte

 

Natūralu būti kažkuo, kitaip nebūtum (V. Daujotytė)

Bandymas įsiterpti į tapatybės aptarimų chorą. Liudviko GIEDRAIČIO interviu su kultūrologe Daiva TAMOŠAITYTE.

 

Knygose randi, žmogus, daugybę tapatybės apibūdinimų, nusakymų. Esą kažkas labai svarbaus, bet – kas? Svarbiausia trokšti jos ieškoti, o atradimas gal net neįmanomas… Kas per paukštė toj mūsų gyvenimo tankynėje – tapatybė? Kaip ją mato kultūrologai, politologai? Kaip Jūs ją matote: kas tai?

Tapatybė, arba tapatumas, – pirmiausia psichologinė, paskui politinė sąvoka. Žmogus, be abejo, turi su kažkuo tapatintis: su tėvyne, tauta, šeima… Tai visiškai natūralu. Šiuo metu Lietuvoje daug kalbama apie tapatybių skilimą, kitimą, apie daugybines tapatybes. Išties: mums, lietuviams, įstojus į ES, pirmoji problema – su kuo mes tapatinamės? Bandoma kalbėti apie europinę tapatybę, bet tikroji yra psichologinė. Politinis lygmuo – dirbtinis, konstruojamas. Tarkim, man asmeniškai europinė tapatybė – fikcija. Priklausome ES, bet tapatybė sietina pirmiausia su mano „aš“. „Patybę“ suprantu kaip vidinę, net sakralinę, savastį. Tai žodis, nusakantis mūsų asmenybės ašį. Pagal Jungą, ta ašis gali būti ir kolektyvinė, bet einanti per individus.

Dažnai teigiama, kad tai dirbtinis konstruktas. Kam gi jį reikia daryti? Koks to tikslas?

Tai teikia saugumo jausmą. Tapatybe mes tarsi konstruojame savo saugias sienas. Taip pat tiesiame tiltą į išorės pasaulį, bendraujame su kitomis tapatybėmis. Be tapatybės nėra nė bendravimo.

Norėtųsi kalbėti apie tapatybę kaip mūsų (kiekvieno individualiai) jungtį į viena – tautą, valstybę, naciją, kuri lyg snaigė tarp mūsų nustebusių delnų šiandien gal sparčiai tirpsta…

Išties daug ir su nerimu šiandien galima kalbėti apie būtent lietuviškosios tapatybės kaitą. Sovietmečiu buvome ilgai pratinti būti internacionalinio, tarptautinio derinio dalelyte. Mūsų tapatybė kreipta (iš dalies taip yra ir šiandien) į mistinį ideologinį pilietinį lygmenį. Po devyniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų įvyko didelis lūžis: nukrito geležinė uždanga, atsidarė vartai į Vakarus, mes tiesiogiai susidūrėm su didžiule pasaulio, jo tapatybių įvairove, kuri plūste užplūdo, sukelia daug rūpesčių, nerimo, nežinios: ar esame subrendę, ar pajėgsime tai suimti kritiškai, mus parturtinančiai, ar būsime užlieti, paskęsim? Viltinga, kad lietuvių kalba yra valstybinė, atkūrėme ir toliau kuriame nacionalinę valstybę, politine prasme esame nebe tauta, o – lietuvių nacija. Stasio Šalkauskio vizija, išdėstyta praeito amžiaus pirmojoje pusėje, kad lietuvių tautą būtina pakelti į nacijos rangą, praktiškai įsikūnijo. Didžiąja dalimi  ji buvo įgyvendinta dar prieškariu, pirmosios nepriklausomybės metais, o dabar išties atkurta. Tačiau didesniųjų tapatybių kontekste ji gal tirpsta, kaip Jūs sakote, gal mums nepalankiai modifikuojama, mėginama ją iškreipti. Gyvename demokratinėje valstybėje, o demokratijos vienas iš pamatinių principų – tolerancija, sugyvenimas su kitomis etninėmis, politinėmis, ekonominėmis – įvairiausiomis tapatybėmis. Jos mums turi didelę įtaką. Sparčiai mus keičia ir migracija. Dalies kultūrologų, politologų požiūriu, tai puiku, būtina puoselėti pilietiškumą, besąlygišką toleranciją kitoms kalboms, tautoms, kultūroms, raginama teikti joms viską, kas palankiausia. Bet manau, tai nereiškia, kad, pasinėrę į visišką atvirumą, atsidavimą tolerancijai, mes nebeturėtume matyti savęs, netoleruoti savosios nacionalinės tapatybės, aukojantis dėl kitų. Tai būtų visiškai nelogiška. Net didžiosioms nacijoms  Europoje kitų tautinių tapatybių integracija jų viduje darosi pavojinga. O mums – tuo labiau, nes mūsų nedaug ir perdėm esame tolerantiški: labai lengvai suteikiame visas teises kitoms tapatybėms, kurios energingai, agresyviai stengiasi  save įtvirtinti. Pateiksiu naujausių pavyzdžių iš akademinio gyvenimo (jį geriausiai pažįstu). Vilniaus universitete neseniai įsikūrė Konfucijaus institutas, į Lietuvą „ateina“ du didžiuliai Anglijos universitetai – visiškai susiformavę dariniai, turintys savo vidinę viziją, politinę tapatybę, jiems nereikia mūsų, jie autonomiški, vadinasi, kas jau buvo, reiks išstumti. Dalį mūsų akademinio jaunimo bandoma lyg ir ištirpdyti, išsklaidyti, jis tarsi nukreipiamos emigruoti. Taip iš pasaulio skverbiasi nauji saviti kultūrologiniai  dariniai su visa savo tapatybe – etosu, etnosu, kalba, o mes paslaugiai norime sumažinti Lietuvoje akademinių mokslų centrų, neva jų perdaug, neva universitetus reikia nužeminti iki kolegijų lygmens, neatsakingai užsimerkiame prieš proto nutekėjimą, nematydami, nesuprasdami, kad tuščios vietos nebus, joje bemat įsikurs koks nors svetimos šalies universitetas. Tą liudija faktai. Nemanau, kad galima į tai ramiai žiūrėti, atmesti nacionalinius, mums gyvybiškai svarbius prioritetus. Mūsų istorija liudija: kitos, kaimyninės tautos stengėsi nuolat išstumti, nutautinti mus. Nemanau, kad galima to nežinot, nematyt, kad mums nereikia atsargumo.

Bet už tokias kalbas bemat gausit bjauraus nacionalisto etiketę! Kokie naujausi teoriniai samprotavimai būtent apie nacionalizmą?

Nuo šeštojo dešimtmečio universitetuose imta intensyviai iš naujo svarstyti šią temą. Skiriamos dvi nacionalinės tapatybės rūšys. Pirmoji – imperialistinė, rusiškoji. Ji – nuo laikų, kai atsirado trispalvės nacionalinės vėliavos, kūrėsi didžiosios monolitinės valstybės, kurios buvo imperialistinės, turėjo kolonijas, taigi su nepageidaujamu „prieskoniu“.Yra ir kitoks nacionalizmas – pavergtų, okupuotų etninių tautų išsivadavimo, išlikimo siekis. Tai visiškai teisėtas būdas įvardyti, žadinti prigimtinę nacionalinę sąmonę, savimonę, būtiniausia sąlyga patiems vidujai sustiprėti. Ta prasme daugeliui tautų (ir mums) nacionalizmas nėra praeito amžiaus atgyvena šiame globaliame pasaulyje. Priešingai. Nacionalinė valstybė, kaip ją suprantame, yra kuo įvairiausių (kultūrinių, istorinių, kalbinių) tapatybių, savitumų darnos, harmonijos, plėtojimosi, nacijos gyvastingumo užtikrinimo sąlyga.

„Tauta – nacija – tautinė – nacionalinė“… Sakome „lietuvių tauta“, bet – „nacionalinė filharmonija“, „nacionalinis muziejus“. Iš kur tokia painiava? Kas tai per mazgelis? Ar vis bijoma „tautos“?

Jaunieji ir net viduriniosios kartos mūsų kultūrologai, politologai mėgsta pasišaipyti iš praėjusių laikų tautos herojinimo, idealizavimo. Pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmečiu toks žodis tikrai tiko, buvo natūralu, normalu: tauta. Bet šiandien, kai tariame šį žodį, tarsi atmetame naciją. Paradoksas: tariame – „nacionalinė valstybė, nacionaliniai simboliai, nacionalinės premijos, orkestrai“ – viskas normalu, tačiau vengiame sakyti „lietuvių nacija“. Mano požiūriu, tai – anachronizmas. Juk turime lietuvių naciją, mes ją jau sukūrėme. Savo sukurtoje valstybėje mes, lietuviai,  – nacija. Lietuvoje taikiai sugyvena kitos tautos, kurių nacionalinės valstybės kitur.

Tauta, turinti valstybę ir gyvenanti joje – nacija?.

Be abejo. Tai – politinis terminas, liudijantis tautos tapimą valstybine, sąmoninga. Anglai taria people kalbėdami apie tautą, bet, kai kalba apie valstybiškai reikšmingus dalykus, įvardija nation. Šitokią skirtį, mano nuomone, turėtume labai jausti ir mes. Esame integravę daug tarptautinių terminų, kurie puikiai „veikia“ ir Lietuvoje. Tarp jų nacija, nacionalinis. Mano nuomone, turėtume atvirai tarti lietuvių nacija. Psichologiškai tai svarbu, nes kai sakome nacionalinė valstybė, bet lietuvių tauta, tai reiškia, lyg toje nacionalinėje valstybėje būtume etnoso, tautelės lygmens. Man keista, kad apie tai Lietuvoje nešnekama. Menkai mes akcentuojame politinį, valstybinį savo tautos statusą. Manau, tai blogai. Šiuolaikinio pasaulio šalys (ir mūsų kaimynės) nepaprastai skrupulingai saugo nacionalinį savo identitetą. Dviejų tautų respublikoje nacija laikyta tik lenkai. Žodis turi didžiulę jėgą ir reikšmę.

Bet gal tik tada, kai jis prigijęs žmonių sąmonėje. „Nacija“ mums lyg negyvas, nelabai suprantamas, tarsi dirbtinis, o dar su neigiamos reikšmės atspalviu: „nacis, nacistas“.

Reikia šviesti žmones, aiškinti jiems, supažindinti su sąvokomis. Tautinę tapatybę turime jau tūkstantmečius, o nacionalinę,  susietą su valstybės kūrimu, darbu, saugumu, įteisinimu, – vos dešimtmečius. Jei sąmoningai norime išlikti, privalome turėti tuo tikslu sukurtas politines principines nacionalines nuostatas. Saugodami vien tautinius dalykus – kalbą, muziką ir visą tautiškumą – nebeišgyvensime, neišsilaikysime šiame globaliame pasaulyje, kuriame atsineštinės, iš svetur plūstančios tapatybės brutaliai siekia įsitvirtinti. Sovietmečiu buvome socialinės inžinerijos eksperimento tikslu sukurti internacionalinę tapatybę „objektai“. Kuo tai grėsė lietuvių tautai, dar puikiai atsimenam. Dabar, jei savo valstybę kursime tarptautinę (kurioje turi būti daug tapatybių), netrukus joje liksime tik tuo tarptautiniu mažumos vienetu, kuris šimtamilijoninių, milijardinių tapatybių labai lengvai bus, be abejo, užgožtas, išstumtas…

Keista, kad reikia aiškinti, teigti: bent savo valstybėje turime išsaugoti save…

Lietuvoje nuvertintas valstybinio mąstymo šiuo klausimu lygmuo. Jaunimas praranda lietuviškos tapatybės poreikį. Tai baisu, bet taip yra. Gimusieji prieš dvidešimtmetį ir vėliau, nepriklausomybės laikais, augę su interneto pasauliu, nemenka dalimi be lietuvių kalbos, tautiškumo būtinybės dažnai ir nejaučia, nes nuo vaikystės didžiąją laiko dalį praleido tarptautinėje terpėje, kurioje vyrauja anglų kalba. Štai ir slystame iš lietuvių tapatybės. Jei vaikas nepatyrė nė etninės kultūros įtakos, liaudies dainų, šokių, papročių, jei jam nesuteiktas lietuviškasis kultūrinis, kalbinis pagrindas, rezultatas gali būti dar liūdnesnis. Be to, šiandien ypač daug keliaujama, tapatybės klausimas darosi tuo opesnis.

Kaip Jūs vertinate mūsų šalies aukščiausiųjų institucijų (tarkim, švietimo, kultūros) politiką, veiklą tapatybės teigimo srity?Ar ten bent galvojama apie tokį dalyką?

Man atrodo, kad ten dirbantys žmonės labai priklauso nuo tarptautinės konjunktūros. Gal jie ir susimąsto, kaip čia bus su mumis, mūsų tapatybe, kiek įmanoma be pavojaus sau beatodairiškai toleruoti užsienio valstybių visokeriopą, kultūrinę, ekonominę intervenciją, protų nutekėjimą, bet jiems visada pateikiamas jau galutinai suformuluotas atsakymas, kad tai absoliučiai neišvengiama, fatališka, „pasaulio atėjimas“ Lietuvai esą duoda naudą ir t.t. Tačiau, pagal kapitalizmo dėsnius, laimi visada turtingesni, apsukresni, gausesni. Tad „savanoriškai“ atsiduriame išnaudojamųjų pozicijoje, už ką kaltinti galime tik save, savo vadovus. Emigravimas, darbo jėgos, protų nutekėjimas iš Lietuvos reiškia ne ką kita, tik mūsų išskydimą, išskaidymą, energijos praradimą. Naudos iš to tikrai neturime. Sugestyvūs valdančiųjų teiginiai, kad taip ir turi būti, savivertės praradimas reiškia nacionalinio identiteto silpninimą, sąlygoja netektis. Ne vieną šimtmetį Lietuvoje taip yra vykę, tik dabar įgavo kitokias formas: liberalias, neprievartines, per savęs menkinimą, nevisavertiškumo įteigimą. Tai nepaprastai pavojinga. Pasiduodantys tokioms sugestijoms, nemanau, kad verti aukščiausių postų. Būtina surasti priešnuodį savęs menkinimui.

Gal tik toks pojūtis: vis atrodo – smunkame…

Žmogų moraliai žlugdo pirmiausia perspektyvos nebuvimas. Šiandien tik kultūra ir sportas – bene vieninteliai mūsų ambasadoriai pasaulyje, kurių dėka net patys pamatome, kokie galime būti reikšmingi tarp kitų tautų, nacijų. Nežiūrint to, kultūrinio temperamento, raiškos, savasties puoselėjimas – kuo mažiausiai finansuojamas.

Bet tai gal ir pačių kultūrologų, mokslininkų „teoriškai pakaustyta“. Ypač tais postmodernistiniais tapatybės apibūdinimais, išvadom esą vienintelis teisingas santykis su tautine tapatybe – blaivi, objektyvi, racionali kritika, tautinė tapatybė – tik reliatyvus, neautentiškas vaizdinys, o lietuviškoji – išvis tik stebuklinėm pasakom ir didvyrių kovomis šiaip taip bekretanti, jau nebelaikoma „absoliučia gėrio ir prasmės  kvintesencija“.

Jei apie ką daug šnekama, stengiamasi priklijuoti kuo daugiau būdvardžių – tai pradeda varginti, veikti atstumiančiai… Tikiuosi, kad mūsų kultūros institucijoms pavyks įtvirtinti pozityvią tapatybės sampratą ir pagaliau palikti ją ramybėje, išvaduoti mus nuo per didelės abipusės priklausomybės. Ilgiuosi situacijos, kai suprasim, ko mums reikia ir atitinkamai veiksime. Tapatybė – pirmiausia būsena: aš esu! aš pats! Kas aš pats! Tai visiškai integrali žmogaus buvimo čia sąlyga. Tai ne žodis, kuris gali būti vienaip ar kitaip suprantamas, apsvarstomas. Tapatybė niekur nuo mūsų nepabėgs… Antanas Kulakauskas, Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Rubavičius, Viktorija Daujotytė, Ingė Lukšaitė… Turime nemažai žmonių, kuriems tie klausimai išties rūpi. Tapatybės tema dabar labai aktuali, svarbi ir tarptautiniu lygmeniu: šaukiamos konferencijos, tautoms karštligiškai rūpi numatyti, užtikrinti savo ateitį. Kalbama apie nacionalinio imuniteto stiprinimą, apsaugą, nes akivaizdus niveliavimasis. Nuolat keičiasi visuomeninio sambūvio modeliai tiek etninės, tautinės kultūros viduje, tiek bendraujant su pasaulinėmis kultūromis. Įvairovės gali būti daug, savitumai tik praturtina žmogaus buvimą, senosios formos išsisemia. Nuolat turime telkti save, kad tauta prisikeltų, sustiprėtų naujam gyvenimu. Per pastaruosius net ir dešimtmečius žmonijos integracijos vyksmas paspartėjo milijonus kartų. Nebegalima, neįmanoma sugyventi senosiomis formomis. Ta prasme turime tarsi „dirbtinai“ sugalvoti tapatybės formulę, kurios dėka kurtume save ir savo aplinką.

Gal todėl tarp tapatybės apibūdinimų esama ir tokio: „Moderniosios tautos įsivaizduoja, išrauda, išgalvoja save dėl pragmatinių kapitalizmo epochos poreikių“?

Absoliučiai. Tai yra istorinė šių dienų būtinybė. Mes turime kurti save, esame sąmoningi, modernūs žmonės, jau ir postmodernūs, ir po postmodernūs, kai po visuotinio, tarsi neatsakingo išlaisvėjimo, „šventų“ vertybių nuvertinimo turėtų ateiti jų „išsilyginimo“ laikai. Postmodernistinis poslinkis į pliuralistinės sąmonės įsigalėjimą buvo labai teigiamas. Ypač tiems, kurie smaukti ant vieno ideologinio kurpalio. Visa mūsų pasąmonė, asmeninė, kolektyvinė, buvo „išversta“ į išorę, atidengta: agresija, pyktis, ksenofobija, nusikaltimai, prievarta, užgniaužtieji mūsų poreikiai, homofobija – visko „turtingi“ esame, turime išmokti su tuo kovoti. Ateina naujas, manau, pusiausvyros periodas žmonijos istorijoje.

Bet mums šį kartą rūpi Lietuva, jos tapatybė. Šnekamės štai etnokultūrinės įstaigos, Lietuvos liaudies kultūros centro, lyg milžino, palėpėje, vien todėl būtina klausti: kaip mūsų labai sparčiai besikeičiančiais laikais tradicijos, papročiai, tautosaka, visa etninė kultūra siejasi su tapatybe? V. Daujotytės žodžiais, „Tautinės tapatybės sunkumas ar lengvumas geriausiai matyti iš mūsų santykio su tradicijomis. Kai jos kelia, veda į priekį, eiti lengva. Kai stabdo, lyg kokią naštą deda ant pečių, sustojame.“ Taigi: kiek paveldo faktorius dar paveikus būtent tapatybės išsaugojimo, kūrimo srityje?

Manau, kad tai puikiai atsinaujinantis faktorius. Tai optimistiška. Neramu tik dėl jaunimo. Dalis žmonių, be abejonės, išsaugos etninę, liaudies kultūrą, juk poreikis ja remtis yra visur ir visada. Lietuvoje vien mūsų Dainų šventės tą patvirtina. Vakarų kultūros šia prasme daugiau praradusios – ir štai jų jaunimas važiuoja į Afriką, kur afrikiečių dainos, šokiai ir visa kultūra tampa jiems tarsi etniniu surogatu, pakaitalu, ką savo praradę. Būtent savosios etninės kultūros puoselėjimu vergai negrai, išplėšti iš gimtųjų kraštų, išsaugojo savo tapatybę ir net turėjo didelę įtaką Vakarams. Tai įrodo, kad žmogui esmiškai reikalinga remtis į savąją lopšinę, dainą, šokį… Jei žmogui nieko nepateikiama iš prigimtųjų etninių vertybių, jis įsijungia radiją, girdi spiričuelą – ją ir turės kaip savą. Tuščios vietos nėra. Turime nebūti kvaili, suprasti tai ir išlaikyti, ką paveldėjome iš protėvių, kitaip toje vietoje bemat atsiras kažkas svetimo. Etninis pagrindas tiesiog privalo išlikti – mūsų pačių. Antra vertus, užsidaryti vien etninėje kultūroje šiuolaikiniam žmogui netinkamas dalykas. Nebegrįšime į balanų gadynę, tačiau žmogus turėtų jausti savos kultūros pamatą, suvokti etninių simbolių reikšmę, domėtis tuo. Tai tiesiog privalu, nes sudaro esmę savos tapatybės, be kurios nesuvoksi nė kitų. Žmogui reikia turėti save, kad kitame atpažintų savitą modelį.

Porą kartų buvote užsiminus apie šių dienų jaunimą, kuriam puikios sąlygos nuslysti nuo, sakytum, prigimtinės tapatybės…

Na, nemanykim, kad mūsų vaikai prarasti, net jei neskambina kanklėmis, nešoka ratelių. Turiu devyniolikos metų sūnų. Vakar per televizorių stebėjome buvusio prezidento laidotuves. Grojo karinis orkestras, paskui liaudiškais rūbais pasipuošusiųjų choras sudainavo kelias raudas. Tai suskambo kaip aukščiausios mišios! (Esame puikios kokybės chorinės muzikos kraštas. Liaudies dainos, harmonizuotos, tradicinės, šiuo metu skamba tikrai kaip iškilmingos, sunkiai apibūdinamos psichologinės, dvasinės mūsų tapatybės mišios.) Sūnus netikėtai ištarė: tai gražiausia, kas iki šiol čia skambėjo. Taigi, bemat identifikavo, pajuto: tai buvo – tai. Tapatybė nėra tik žodis, sąvoka, ji – vidinio aš tikrovė, siela, kuri atpažįsta save – kultūroje, gamtoje. Vydūno teiginys „žmogumi būti pačiam sau“, matyt, ir reiškia, kad tu įžvelgi, atrandi savo aš. Liaudies dainoje, muzikoje mūsų aš yra absoliutus. Taip ir visose tautose, nacijose.

Ar galėtumėte apibūdinti, kokie yra būtent „lietuvių tautos atpažinimo, pasak mokslininkų, kodai“? Kaip Jūs juos matote?

Išties egzistuoja tautų, nacijų savitos savybės, lyg kodas. Bet jis nėra visiems amžiams sustingęs, jis keičiasi. Nusistovėjęs štampas, kad lietuvis pavydus, susiraukęs, burba, jam viskas blogai. Turime tokių savybių. Bet žmogus yra universali būtybė. Kas sudaro mūsų unikalumą, savybingumą (dažnai apie tai galvoju), kur ta individualioji ašis, kuo mes išsiskiriam?.. Atsakydama lenkčiau į psichologinius klodus, kurie išsiskristalizuoja kalboje, muzikoje, įvairiuose kūrybos žanruose, sugyvenimo būduose – visiškai visur. Bet psichologinis savastingumas reiškiasi būtent individualiomis kultūros lytimis. Tapatybės kodas – kultūriškai paveldėtas, psichologinis, kultūrinis matmuo. Tapatybė, kuri išauga iš etninės kultūros, žymi nacionalinę savastį, kupina įvairovės, porūšių, kultūrinės raiškos būdų. Ji suformuojama, kultūriškai paveldima. Jei tėvai, mokykla neperteiks vaikui savos kultūros kodų, žmogus išaugs – jau kitos kultūros. Amerikoje auginamas lietuvaitis išauga amerikonu. Tai absoliutu.

Tačiau veikia ir genai, „kraujas“…

Palietėte temą, kuri nuo XIX a. nacionalizmo teorijų kalėjų akiratyje, bet ji politiškai labai susikompromitavo, nes grindė šovinistinius, fašistinius išvedžiojimus apie tobulas ir prastas rases, tautas, kurias reikia naikinti. Mano požiūriu, genetinės variacijos yra antrinės. Svarbiausia – kultūrinė aplinka, savastis.

O kas – viduje, branduoly, mūsų asmeninių tapatybių bendras matmuo?

Taigi: kas ta vidinė, tikroji tapatybė, jos gylis, širdis, „tapatis“, iš kurios gimsta, išsisluoksniuoja visa kita? Minėjote apie kraują, genus. Kreipiate mintį prie individualios tapatybės raiškos, mūsų žmogaus giliausio turinio. Taip, kultūrinė atmintis yra visuomeninė, tik kodas bendrauti su aplinka, tautos, pasaulio žmonėmis. Tai išorė, išraiška, bendra terpė, kurioje gyveni, bendrauji, kurios dėka vyksta „apykaita“ tarp tavęs ir aplinkos. Tikrasis žmogaus šaltinis – jo siela, dvasinis, psichologinis neapibrėžtas lygmuo. Bet ir vėl – neaiškumai: kiek ten individualaus turinio, kiek bendro. Visa tai gvildendami, turėtume sieti ir su religinėmis tradicijomis. O tai, beje, ir vėl priskirtina antrinėms tapatybės formoms…

Gal tad ir mūsų kodų aiškinimą paprasčiau būtų pradėti nuo antrinių dalykų? Kuo mūsų krikščionybė gal savita, kitokia nei kitų tautų, gal turinti būtent  mūsų giliosios tapatybės žymių, ženklų? Ką bent Rūpintojėlis liudija?

Net universalios pasaulinės religijos galutinai neužgožė atskirų šalių etninių klodų, atsispindinčių tautosakoje, papročiuose, žmonių protinio, psichofizinio savitumo ženkluose. Lietuvoje turime susiformavusią labai savitą krikščioniškąją lietuviškąją tradiciją. Lietuviškieji psichologiniai išraiškos būdai, temperamentas nuspalvino visą religinę raišką. Tas lietuviškasis nuolankumas, pesimizmas… Kiekvienose pamaldose: klūpauni ant kelių, teigi – aš kaltas, kaltas, labai kaltas… Tokia psichoterapija. O dar  išpažintis ir vėl atgailavimai. Lietuviai labai sureikšmino, išdidino savęs numenkinimo, nusižeminimo šitoje religijoje aspektą. Tai tampa net vyraujančiu elementu ir mūsų temperamento pobūdy. Tai nesveika. Tai jau – lyg ir iš lietuvių savasties: savigaila, saviplaka, nusižeminimas, ašarų pakalnė… Yra ir giedro pietizmo lietuviuose, bet mūsų religingumas labiausiai susijęs, deja, su nuodėmės, nevisavertiškumo, kančios sąvokomis.

Sveikinimų rato laidoje per mūsų radiją ką išgirsi, ko ne, bet „Dievo palaimos“ palinkėjimą – būtinai. O tarkim„Kalevalos“ žmonės net beviltiškiausiomis aplinkybėmis pasitiki pirmiausia savimi, savo pastangų sėkme, veikia… Kokie šaltiniai, idėjos formavo, nulėmė mūsų tapatybės požymius?

Kurdama, konstruodama nacionalinį identitetą, Indija rėmėsi vadinamuoju arijų mitu. Arijai buvo nepaprastai gyvybingi, veiklos žmonės, kariai. Indiškojo atgimimo vadovai, siekdami perkeisti prispaustos, daugelį metų nelaisvos nacijos sąmonę, rėmėsi tuo mitu. Tą patį, keisčiausia, darė savo šalyse ir Europos tautų protai, formavę nacionalines ypatybes. Ieškojimus grindė bendra indoeuropietiškąja kilme. Tą patį darė ir mūsų tautos žadintojai: mitinių protėvių gyvastingą džiaugsmą, optimizmą, gyvenimą teigiančią kultūrą iškėlę kaip pavyzdį, siekinį priespaudos sąlygomis gniuždomam žmogui. Ne veltui tuo metu suklestėjo  ir pagoniškosios praeities religija, kuri atrodė gyvybinga, veržli, teigianti žemiškąjį gyvenimą, darną su gamta, pasauliu, o ne tai, kad dulke buvai, dulke ir virsi… Mūsų krikščioniškasis lygmuo labai iškreiptas ir polonizacijos, keitusios žmonių sąmonę…

Išvardinsim, kaip teoretikai apibūdina tradicinį lietuvį: romūs, valstiečiai, sėslūs, senojo tikėjimo, garsios praeities žmonės. Bet iš tų savybių tarsi nieko nelikę. Kas vietoje jų?

Kaimo, mūsų tapatybės kodų buvusios saugyklos, išnykimas – didelė netektis. Dabar viskas priklausys nuo to, kaip naujieji žemės savininkai (kurie dažnai kitokio, ne žemdirbiškojo „kodo“), kaip jie naudosis žeme. Tapatybė kinta. Ar galėtumėte įsivaizduoti mūsų  kaimo tikrovę, buvusią prieš kokį šimtmetį, žmogų, nuo aušros iki sutemų dirbantį ar švenčiantį – lydimą dainų! Ir ne bet kokių dainų, bet išties tobulų, gražių! Poezija kiekviename žingsnyje! Darbo, švenčių dainos… Koks gi sakralus turėjo būti valstiečio kosmosas, kad sukurtų sodo stebuklą, kad visą gyvenimą apipintų kultūrinėmis gyvomis formomis! Dabar žmogaus buvimas išsklaidytas. Pats žmogus integraliai nedalyvauja kultūros kūrime. Geriausiu atveju retkarčiais nueina į bažnyčią, koncertą… Etninė kultūra užtikrino visavertį žmogaus kultūrinį gyvenimą, jo ritmą. Jos dėka galime kalbėti ir apie bendruomenės tapatybę. Stebiuosi ir stebiuosi: kokia šventa buvo sukurta dabar vadinama paprasta valstietiškoji kultūra! O kai egzistavo visas baltiškosios kultūros kosmosas – su vaidilutėm, žiniais, kunigaikščiais, kai ta piramidė nuo apačios iki viršaus gyvavo nepažeista – kaipjuk tai turėjo būti didinga! Kas tą pakeis, atstos? Internetas?..

Jūs savo rašiniuose įvardynate tokį – „ homo neosovietikus lituanus“. Kokie gi to tipo tapatumo požymiai?

Sovietmetis, jo poveikis įvairiomis plotmėmis dar menkai apmąstytas. Ta genų socialinė inžinerija, sąmoningas bandymas sukurti žmogų be atminties, be istorijos… Pirmyn į šviesią komunistinę ateitį! Ant ištrinamų pamatų rašoma nauja bendratautinė tapatybė, istorija. Mus gelbėjo, kad tai vykdė proletariato diktatūra, vadovavo „proletariato klasė“, o mes praktiškai tokios neturėjome, buvome valstietijos, žemės ūkio šalis. Suvaryti į kolchozus žmonės vis tiek liko valstiečiais, ne nomadiniais darbininkais, prarandančiais senąjį kultūrinį tapatybės kodą. Politiniai agitatoriai, partsekretoriai ugdė tą „sovietiką“. Neosovietikus lituanus – sakyčiau, pokariu gimęs žmogus, kuris augo nebe valstietiškos kultūros aplinkoje, išplėštas iš jos ir mestas ant miesto akmenų į glėbį politrukų, įpareigotų formuoti naujos tapatybės, naujo tipo žmogų: pirmiausia – nukirstom šaknim. Dabar tie patys žmonės žengia kapitalizmo link. Tai ir lemia tą „neo“: atmetusį idealizmą (sovietinį), pasinėrusį į gyvenimo praktiką, materialios naudos ieškojimą.

Kaip konkrečiai galima būtų kalbėti apie tų „neosovietikų“ tapatumą, antspaudą dabartinėje mūsų visuomenėje?

Buvę partiniai, jie puikiai integravosi ir į dabartines dirbtines, politines sistemas. Tai tie patys funkcionieriai, kurę naująjį rytojų. Tik dabar jie naudojasi pasaulinėmis kapitalizmo priemonėmis. Bet istorinis kultūrinis jų sąmonės sluoksnis labai skurdus, menkas. Raiškos būdai seni. Jie puikiai įvaldę manipuliavimo mechanizmus: kalbėjimo ir nieko nepasakymo, oro burbulų pūtimo… Jie neperteikia jokio kultūrinio kodo. Tuštuma. Žodis kuria netikrą tikrovę ir iš to pelnosi.

Kaip  mus dabar keičia Vakarų, europietiškoji, įtaka, užplūdusi atgavus nepriklausomybę?

Egzistuoja niekšybės dėsnis: kas bloga, labiausia vilioja, greičiausiai prilimpa, keičia žmogų, o kad surastume tai, kas gražu – reikia pavargti. Iš Vakarų pirmiausia siūbtelėjo netikros vertybės, net kas nepageidautina, nes išstumia, ką gera turime savo. Iki šiol per dvidešimt metų dar neįsisąmoninome, kad  bendro pobūdžio direktyvas iš Vakarų automatiškai taikyti mūsų šalyje neapmąsčius, nepriderinus prie savo sąlygų – žalinga. Tai  liudija ir apie mūsų nacionalinės sąmonės netvirtumą. Todėl sakau: turime bręsti, tvirtėti, nesirgti naujom ligom – juk dar nespėjome atsigauti nuo senųjų. Skaudi tai tema. Baisiausia, kas gali ištikti Europos Sąjungą – unifikacija. Žmonės nori išsaugoti savo tapatumą, savastį. Jei būtų kėsinamasi į tai, kiltų pasipriešinimo judėjimai, gal net aršūs, kraštutiniai. Jokiu būdu neturime paklusti unifikuojančioms nuostatoms.

Ar pačioje Lietuvoje mūsų valdančiųjų rankomis tikrai nenaikinama kultūrinė atmintis, tuo pačiu – tapatumas?

Tai atsispindi pirmiausia per finansavimą, nes visada labiausiai nukenčia bibliotekos, žemesnių grandžių kultūra, aukštasis mokslas.

Nesuvokiama, kad tai  pavojinga?

Deja, manau yra baisiau: seniai suvokiama. Akivaizdus net to suvokimo perimamumas. Visų ateinančių į valdžią partijų veikloje jaučiamas tos politikos fatališkas kryptingumas. Sukurta ir sistema, paglemžianti žmogų kaip sraigtelį, kad jis aukštesnius idealus aukotų asmeninio išlikimo pastangom, siektų aukštesnių pozicijų visuomenėje, gautų privilegijas…  Bijau, kad šios sistemos traukinys jau nebesustabdomai įsivažiavo. Baisu, kai matai, kad Lietuvą valdantieji labai ciniški mūsų ateities atžvilgiu. Jie garsiai, pakiliai pašneka apie valstybę, naciją, o patys sau, atrodo, taip galvoja: po šimto metų vis tiek mūsų nebus, lėkit sau į užsienius, nesustabdysim šio proceso. Visiškas Lietuvos paleidimas! Kaip bičių iš avilio. Jokių pastangų nesimato to proceso sustabdymui. Optimizmo nėra. Neturime stiprių asmenybių, žiniasklaidos, dirbančios vardan identiteto kūrimo. Viskas palikta savieigai, kuria visada pasinaudoja suinteresuotos savanaudės jėgos, formuojančios žmogaus protą sau naudinga linkme.

Ingė Lukšaitė teigė: būtų didžiausias dalykas, kad suvoktume mūsų išlikimo būtinumą ir vertę.

Yra viena viltis: demokratija (kurią išties turime) sąmoningam žmogui vis dėlto palieka galimybę apsispręsti, turėti valios, iniciatyvos, gyvenimiško optimizmo, jėgų įgyvendinti kultūrinius, dvasinius užmojus (dabartinio pragmatiškumo, susiskaldymo laikais, jų deja, labai stinga). Dabar labai reikšminga būtų – įvardyti pavojus mūsų tapatybei, išlikimui, sutelkti visuomenę pozityviam darbui.

Kokius konkrečiai pavojus įvardytumėte?

Pirmiausia – negerovės iš išorės mums pateikiamos kaip gėris. Antra – demokratijos sąlygomis apstu totalitarizmo apraiškų, priverstinio tolerancijos diegimo, kuriam pasipriešinti žmogus net teisės neturi. Taip vieno žmogaus teisės ima prieštarauti kito teisėms, vienų laisvės ginamos kitų laisvės sąskaita. Suprantama, žmogus dėl jo vienokios ar kitokios orientacijos negali būti persekiojamas, išnaudojamas, žeminamas, bet dabar dauguma susiduria su tiesiogine invazija, prievarta iš mažumų pusės, kuri politizuoja savo problemas ir pelnosi. Todėl europietiškos teisės ir laisvės, pasirodo, nėra pamatas ateities žmogaus tapatybei formuoti, jos nepasiteisina, nėra panacėja žmonių bendrumui, tolerancijai, meilei…

Rūpėtų šnekėti konkrečiai būtent apie Lietuvą. Juk mes, tebus ir nesąmonė, vis tiek – vardan Jos… Viename Aido Marčėno eilėraštyje („Mėnulyje nieks negyvena“) tariama taip: „Ak, lietuviai jūs mano lietuviai, kas tėvynę nuo jūsų apgynė…“

Gal mes patys nelabai mokame ją apsaugoti. Esu girdėjus ir kitaip tariant: mūs nemylinti motina, ta Tėvynė.

Ir aš taip sakau.

Įsivaizduojat! Tėvynė, Motina – mūsų nemyli! Išvaro savo vaikus! Bet gal ta Motina pavargo mus nešioti. Gal mes iš Jos tik reikalaujame, patys nejaučiame pareigos duoti jai, darkome Jos gyvenimą, ardome bendruomeniškumą, teršiam. Taip ir patys tampame našlaičiais savo Tėvynėje… Bet aš manau, kad tokios šnekos – melas. Netikra visa tai. Nei ji nemylinti Motina, nei mes blogi vaikai. Mes Tėvynę tapatiname su valdžia… Esu turėjusi puikių galimybių įsikurti Amerikoje, Vakarų Europoje, tačiau net ir trumpam išvažiavus į svečią šalį – būtinai ištinka kokia alergija… Negaliu ten ištverti, pasiilgstu Lietuvos… Absoliuti mistika! Niekuo racionaliu nepaaiškinsi. Nebent tuo, kad man gyvybiškai svarbus poreikis – lietuviška kalbinė aplinka. Turiu girdėti lietuvių kalbą. Būtinai. Pusantrų metų esu išgyvenusi Amerikoje. Kai grįžau į Lietuvą ir išgirdau lietuviškai čiauškiant vaikus – verkiau… Sakoma, ištinka „kultūrinis šokas“ atsidūrus užsieniuose, bet jis mane ištiko ir grįžusią. Nelaikau to sentimentalumu. Paprasčiausiai man, matyt, labai brangūs giliausi tapatybės dalykai: kalba, sava aplinka, kultūra, o dar giliau – pati dvasinėsavastis. Dvasinę giminystę, artumą, galiu justi ir bet kurios šalies žmogui, bet aš vis tiek noriu grįžti čia, į savąją prigimtinę aplinką, kuri turi didelę prasmę. Man asmeniškai visiškai natūralu: jei gimiau šioje šalyje, privalau, galiu jai teikti ką gera. Tai visai natūralu. Be to: kodėl turėčiau būti tremtinė, svetimoje šalyje! Labai natūralu taip galvoti. Sunku suprasti tuos, kurie taip nemano. Nebent gyvendami Lietuvoje būtų labai nelaimingo likimo. Norėtųsi tikėti, kad labai besistengiantys, sąžiningai dirbantys gali ir čia gyventi, prasigyventi. Deja, žmonės nusivilia ir nusivilia… Tai jau valstybinės svarbos dalykas. Galime daug ką dabar mistifikuoti – nacionalinę tapatybę, dvasios virpesius, bet jei mūsų valdžios žmonės neturės supratimo apie tai, ką šnekame – kentės visa tauta.

Skaitai žmogus, tarkim, Stasio Šalkauskio raštus – negali atsistebėti, atsigėrėti: „ Tautinių ir kultūrinių lietuvių tautos galimybių išvystymas iki aukščiausio laipsnio… Patriotizmo pakėlimas į sąmoningų dorybių laipsnį… Reikalai įsigyti išmintingą, kritiškai pažangią tautinės savo individualybės meilę. Įdiegimas naujoms kartoms gerai suprastos tautinės didybės pageidavimo… Reikalas jungti individualinę tautinę lytį su visuotiniu turiniu… Lietuvių tautos kėlimas į nacijos rangą…“ Mąstyta apie dorovinį tautos auklėjimą, „tautinės individualybės“ savitumą, patriotizmą kaip moralinę dorybę (kuri šiandien įvardyta idiotizmu), apie lietuvių kultūrinį „apsiginklavimą“, paskirties kultūrinį įsisąmoninimą… Ar visa tai jau tik seni plepalai, kurių mus valdantiems menkai tereikia?

Mūsų liberalioji valdžia mano, kad žmogus – savaime kultūringas, išprūsęs. Deja, žmogus tik mokydamasis kultūros tampa kultūringas. Apie istorinę kultūrinę atmintį reikia nuolat kalbėti, kartoti. Išgyvename laikus, kai tai absoliučiai būtina. Vaikai ateina lyg iš dangaus, juos reikia išauginti žmonėmis, nes savaime jais nepasidaroma. Kultūros ir auklėjimo prasmė nepervertinama. S. Šalkauskis, Antanas Maceina, Vydūnas geriausiai apibūdino, apibendrino mūsų tautos savybes, mentalitetą, tapatumą, siekius. Kultūrinis mentalitetas, tapatybė klostosi šimtmečiais. Tai sunkaus darbo, mąstymo pasekmė. Kultūrinis perimamumas – būtinas. Per mūsų tautinio atgimimo mąstytojų nevertinimą auklėjant jaunąją kartą labai gerai atsispindi „suaugusiųjų“ (atsiprašau) kultūrinio, intelektinio išprusimo spragos.

Mūsų šį begalinį pokalbį norėčiau baigti Gintaro Beresnevičiaus pastaba, esą lietuvių ideologija visąlaik atrasdavo savyje galių reikiamu momentu pasisukti tradicijos, šaknų, romantizmo link. Tai reiškė ir išlaisvinančios idelogijos, tapatybės sėkmingas paieškas, išsaugojimą, praturtinimą… Ar išsipildys ir šiais laikais tokie skvarbiai mąsčiusio žmogaus žodžiai apie lietuvių, sakytum, istorinę sėkmę?

Realūs pavyzdžiai dar nenuteikia viltingai. Bet istorijos vingiai dažnai netikėti, prognozės ir nepasivirtina. Galima, žinoma, nusivilti: liaujamės gimdyti, išsivaikštome, talentingiausieji, kaip Beresnevičius, te tragiškai miršta… Nesakau, kad mūsų nacijos siela išsikvėpė, jau ir numirs. Bet netikiu, kad tik ideologinėmis, politinėmis formomis galima išspręsti mūsų tapatybės, gyvastingumo problemas. Turime istoriškai, evoliuciškai subręsti, kad pereitume į aukštesnį savo, tautos, nacijos išsivystymo lygį. Tokios ir Šalkauskio, ir Vydūno idėjos: turime išgyventi savo vystymosi fazes, subręsti iš vidaus. Tai neišvengiama. Ar mes ir po tūkstantmečio sudarysime savitą naciją ar kaip kitaip pavadintą darinį tarp kitų – pasakyti neįmanoma. Keistai jausčiausi, jeigu apie mūsų ateitį sakyčiau – ne. Turime pasitikėti savimi, Dievu… Reikėtų šnekėti ir apie giliausiąją, dvasinę, tapatybę, dvasinius žmogaus siekius, ieškoti sąmonės lygmenų tapatybės, galinčios išvesti mus į ateitį… Vienaip ar kitaip – įnešime savo indėlį į pasaulio, žmonijos (nebijau tų gražių, plačių žodžių) ateities kūrimą. Bus ir mūsų indėlis. Esame kūrybingi ir būsime tokie. Mes ir mirsime kūrybingi! Iš mūsų to niekas neatims.

Bet – mirsime! Nenoriu.

Ir nacijos, kaip žmonės, – gimsta, auga, klesti, miršta, po jų atsiranda kažkas nauja. Niekas niekur nedingsta. Šnekėjome, kad atmiršta tradicinis kaimas, mūsų tapatumo lopšys, bet žmonės nedingo, jie išsikėlė į miestus, kurie pasidarė lietuviški (buvę lenkiški, žydiški). Taigi jau patys kuriame savos kultūros miestus, kurie ateityje gal ir sudarys mūsų nacionalinį stuburą… Galimos įvairios ateities modifikacijos. Tarp jų – gal netikėtai viltingos.

 

Publikuota žurnale ‚Liaudies kultūra“, 2010 m. Nr. 4