Sri Aurobindo. Tautų Sąjunga (tęsinys)

 

Gali būti, kad pernelyg tobulo laisvės principo neigimas buvo neišvengiamas; mums teigiama, kad turime neskubėti iš vidunakčio pereiti į vidudienį; privalome atsižvelgti į metų laikų dėsnius. Švelnią tamsą turi keisti prieblanda ir paskui išaušti, ir tik tada stos tikras malonus rytas iki to meto, kai galėsime gyventi auksinį visuotinės laisvės ir teisingumo pusiaudienį. Tačiau tuo tarpu kokia kita taisykle, įkūnyta įstatymo ir teisės mintimi ir nešališka bei lygiateise prievolių pusiausvyra turėtume vadovautis siekdami tvirtų naujosios tvarkos pagrindų? Nieko panašaus nėra, vien karo galimybių sumažinimo, bet ne pašalinimo mechanizmas, kuris veikia prievartinio arbitražo, esamų ginkluotos jėgos grėsmių ir ūkinio spaudimo būdu. Jis veikia dėl sutarčių keitimo, kolonijų, priklausomybių, sienų, uostų ir įgaliojimų nuosavybės užtikrinimo ir dėl tarptautinių pasitarimų bei prieštaringų reikalavimų suderinimo tarp kapitalo ir darbo. Nusistovėjo tiesioginių naudingų santykių sistema, stengiamasi patvirtinti ir apsaugoti naują status quo, apsirūpinta menkesnės svarbos apdorojimais ir pakeitimais, tačiau tikro pagrindo naujai ir tauresnei pasaulio tvarkai nesama. Galbūt steigėjai siekė jai pasirengti, bet įgyvendinimas paliktas likimo valiai. Kol kas idealistas džiaugiasi vienintele pasiekta pergale – sutarta ir įpavidalinta ribotų aprėžčių Tautų Sąjunga, o visais kitais atžvilgiais jis nepakyla aukščiau politiko ir diplomato, kurio braižas regimas visoje šioje naujoje šiuolaikinėje mašinoje – tiktai praktiško trumparegio žmogaus, pasirengusio naudoti grubias priemones. Be jūrlapio, kompaso ir buriavimo taisyklių į audros ir chaoso vandenis nuleistas kiauras ir pasviręs laivas.

Tačiau ir anais laikais panašiomis grubiomis ir stringančiomis priemonėmis buvo grindžiami didingi statiniai, ir jei Tautų Sąjungą pavyktų išlaikyti, ji turėtų galimybę sunkte persisunkti veikimo būdais ir idėjomis, kurių pradeda ilgėtis ir trokšti miglota žmonijos širdis ir protas, nuolat trikdomas palaido bendrininkavimo. Tačiau kritiko akiai naujasis susitarimas atrodo turįs savyje bloga pranašaujančią sėklą, kurios daigas ateityje reikštų pasikeitimą ir turbūt sunykimą. Pirmiausiai Sąjunga pradeda gyvuoti su menku ir blankiu užsidegimu ir tų narių, kurioms rūpi jos įtvirtinimas; Atrodo, kad Amerika neduoda visiškai sklandaus pritarimo savo prezidentui, kuris patenkintas jos dailiai suręsto statinio puoselėjimui; pasaulio darbininkai ir socialistai kritiškai nusiteikę, nepatenkinti, įtarūs, neramūs, kunkuliuoja trumpalaikiais ir pasitikėjimo nekeliančiais, tačiau plačiai išplitusiais ir grėsmingais streikais, kelia didelius reikalavimus ir murma. Tai nepalankūs ženklai. Sąjungai reikės gauti palaikymą ir širdingą pritarimą, kokį tik begalės, jei norės įveikti sunkumus perstatydama pasaulį pagal savo idėją ir modelį, ir tatai uždavinys, kuris ne baigtas, o tik iškeltas sudarius taiką, todėl vargu ar bus įgyvendintas kitaip, kaip tik nepasitenkinimą keliančiomis priemonėmis. Šiuo metu bendra pasaulio žmonių nuotaika yra ne entuziazmas, o bruzdėjimas pritariant bet kuriai progai gauti ką nors geresnio, kada žadama sutvarkyti jų reikalus. Leidusis į svarbią kelionę papūtė silpnas vėjelis.

Vis dėlto įsivaizduokime, jog ši santvarka priimta ir jau kelyje – kas iš tikrųjų jos laukia ateityje? Ji ilgą laiką palaikys nukariautų tautų nuopuolio, sumenkimo ir nešlovės įamžinimą; joms santvarka bus kalėjimo sargas ir žeminančių bausmių prievaizdas, prižiūrėtojas su pakeltu apsunkintų darbo normų ir išmokų bizūnu. Ji galėjo tokia nebūti, jei būtų kilniaširdiškai sudaryta lygiavertė taika ar, dar geriau, šalia visų panašių klausimų, taika remtųsi ne nugalėjusios galios valia, net jei ji protingesnė už įveiktas jėgas, bet aiškiais ir nepaneigiamais veiksniais, tokiais, kaip geriausias įmanomas apsisprendimas, lygios galimybės, vienoda pasaulio žmonių padėtis; tada stotų taika be jokių kitų pergalingų jėgų ir išsiveržėlių į priekį, kaip tik prasiveržusi jėga ir kreivas nugalėjęs teisingumas. Tačiau vadovaujančios tautos nusprendė primesti diplomatinę taiką, pagal kurią ją primetusi Sąjunga vaidina baudžiamosios teisėtvarkos pareigūno vaidmenį. Pirmaujančios tautos, didžia dalimi nebe senos karą sukėlusios agresyvios kariaunos, o demokratijos, ir sakoma, kad nusikaltėliams bei taikos laužytojams uždėtos sankcijos yra pernelyg mažos palyginti su jų padarytais nusikaltimais. Tiesiogine prasme taip gali būti – nors vienos dviejų partijų, oponentą nugalėjus ginčais, o ne nešališko teisėjo nustatyta baudžiamoji teisė teisingai ar ne linkusi būti įtartina, kada sprendžia vien žmogaus protas, ir geriausiu atveju tai, ką vadiname teisingumu, yra vien įteisintas kerštas – ir vis dar gali būti ne kas kita, kaip teisingumas arba ir kai kas mažiau, nei įvykdytas teisingumas. Tačiau tai neturi jokios reikšmės tuo požiūriu, kad keletas šviežiai iškeptų demokratijų, naujam gyvenimui gimę veržlūs ir protingi žmonės, turį būti viltingi ir geranoriški ateinančios tvarkos atžvilgiu, neišvengiamai taps maišto ir suirutės sukėlėjais, linkusiais palaikyti bet kurį pokytį, numesiantį naštą nuo jų pečių, palaikysiantį pasipiktinimą ir išgydysiantį peršinčias žaizdas. Jie gali būti laikomi prispausti, nusilpninti ir suluošinti, nors tarp jų – darbštūs, nagingi ir tvarkingi vokiečiai, tačiau pačiai naujajai tvarkai tai reikštų silpnybę ir prarastą pusiausvyrą, o jei nužemintieji atsities, jie nebesutiks su žemesne padėtimi ir amžina jų senų varžovų šlove ir didybe. Tiktai įteisintoje lygių demokratijų santvarkoje rastųsi tikra galimybė pavydui, priešiškumui ir atsinaujinantiems susidūrimams išnykti. Antraip vėl kils karas arba kitais būdais tęsis senieji mūšiai. Netolygus jėgų išdėstymas niekada neužtikrins tvirtos ir taikios pasaulio sanklodos.

Praeitų, jei tai būtų vienintelis naujai pašventintos sistemos pavojus. Tačiau ši Sąjunga, regis, pasiryžusi įamžinti naują status quo, įtvirtintą taikos pagrindu. Didžiosios jėgos regimai susiglaudė, norėdamos išlaikyti savo dominijas ir valdas ir išvengti jų apkarpymo. Šių potvarkių pobūdis vienu metu pasveria jėgas – išderintos pusiausvyros pavojaus sąlygomis – ir mėgina šiuo metu vyraujančias įtakas ir įtvirtintą didybę padaryti amžinas. Pastanga prieštarauja istorijos pamokoms ir amžinajam gamtos judėjimui; jai ištikima Sąjunga yra ištikima pavydžiai sergstimam nesaugumui ir netvirtos pusiausvyros išlaikymui. Neaišku, ar kuriančios jėgos pačios išliks patenkintos sanglaudos sąlygomis arba galės atlaikyti tautinio ir žmogiškojo lemtingumo veržmę, kuri yra pranašesnė už bet kurį diplomatinį susitarimą ar valdžių ir valstybininkų sprendimus. O jeigu šis negirdėtas dalykas, trunkanti tarptautinė bičiulystė ir sąjunga, ir bus įgyvendinta, ji tvers trumpai, ir ar galės ji trukti labai ilgą laiką priešingai pasaulio veržimuisi į pokyčius? Būdama saugi valdžia pūva, ir tie, kurie nūdien yra stiprūs ir gali primesti savo valią tautoms, turbūt ne visada išlaikys šią galią nepaisant masto, turto ir ginkluotės reikšmės. Skubotas taikos priemonių ir nuolaidų tvarkymas šalia senų opų atvėrė naujas. Ar Balkanų klausimas bus išspręstas visam laikui yra mažų mažiausiai abejotina; tačiau iškils naujas klausimas dėl Vokietijos Bohemijos, margos Lenkijos, galbūt Saro regiono, kurio turtus valdo svetima valdžia, neišsprendžiama Jugoslavijos ir atsiradusi Italijos problema dėl Tirolio, Airijos bėda ir Korėjos vargas, į kuriuos Sąjunga negali įsikišti giliai neįžeidusi Anglijos ir Japonijos ir vis labiau atoslūgio prašanti Rusijos suirutė. Gyvuoja musulmonų pasaulis, vieną gražią dieną pasakysiąs žodį apie naują status quo. Po klaustuku yra Azija ir Afrika, bet jų problemos kad ir dižiausios, yra tokios matomos plika akimi, kad nebūtina apie jas kalbėti. Afrikos padalijimas tarp kelių Europos jėgų nepaisant visų ūkinių pasiekimų negali būti ilgalaikis sprendimas. Azija kyla kaip viršun šaunanti banga ir negali nuolat būti laikoma nusilpusi, prižiūrima ir paklusni. Kaip, atėjus laikui, daugiausiai iš europiečių ir amerikiečių sudaryta lyga tvarkysis su azijiečių reikalavimais? Ar Europa sutiks išeiti iš Azijos? Ar įgaliotiniai bus skubinami apibrėžti įgaliojimus? Ar galimas koks nors pakitęs esamų sąlygų įamžinimas, kuris būtų iš viso suderinamas su abiejų žemynų lygybe? Tai klausimai, kurių išspręsti esamomis sąlygomis pagal savas išmones netobulų apmatų tautų sąjunga negali; vien į priekį judanti pasaulio dvasia gali į juos atsakyti.

Nė vienas iš šių greitai pasireiškusių pavojų ir sunkumų dar nekelia rimtos grėsmės, tačiau kitas neatidėliotinas, primygtinis ir kankinantis klausimas, rodomuoju pirštu baksnojąs į patį bet kurios naujos tarptautinės santvarkos gyvenimą, yra besiartinančios kapitalo ir darbo grumtynės. Tai visai kas kita, nei plačiose erdvėse besigrumiantys imperializmai ar besikivirčijantys vaidingi nacionalizmai, įsikibę vienas kitam į kulnus ar besidraskantys siauresniuose žemės ruožuose; daugiausia tai klausimai, susiję su galios, teritorijos ir ekonominių galimybių padalijimu esamos visuomenės pagrindu, tačiau jie reiškia abejojimą juo ir europinės pasaulio tvarkos sudrebinimą iš pagrindų. Ši Sąjunga yra valdžių sąjunga, ir visos jos yra buržuazinės monarchijos arba respublikos, kapitalistinės sistemos įrankiai, užliejamos socializmo bangų. Jų politika – tai daryti kompromisus, susitarti dėl smulkmenų, tačiau išlaikyti savo pradą tam, kad galėtų išlikti, o kapitalizmas ir toliau vyrautų naujoje mišrioje pusiau socialistinėje tvarkoje, panašiai kaip Šventąją Sąjungą sukūrusios valdžios siekė senų aristokratinės monarchijos idėjų vyravimo prisitaikydamos prie demokratijos dvasios. Jie siūlo geresnes ir žmoniškesnes sąlygas darbininkui, net tam tikrus ryšius su visuomenės valdymu, tačiau vis dar antraeilę vietą. Tai visa, ko patys darbininkai anksčiau siekė ir ko jų armijos užnugaris tikisi, tačiau šis siekis jau prarado darbininkų judėjimo reikšmę; iškilo nauja idėja, pirmavimas ir darbo valdymas, ši mintis jau suformuluota ir priimta daugelio socializmo jėgų. Rusijoje ji sugebėjo kuriam laikui įtvirtinti naujo pobūdžio valdžią – proletariato diktatūrą, kuri veržiasi įveiksminti greitą perėjimą į kitą visuomenės santvarką.

Prieš šią naująją mintį ir galią esamos valdžios vien dėl savo gyvavimo pradų yra priverstos paskelbti karą ir su ateinančiomis grumtis su visa turima jėga, susitelkti nepaisant dalykų, kuriais tebetiki žmonės. Senoji tvarka be abejonių yra pakankamai stipri panorėjusi išgyvendinti pavidalą, kurį atšliaužianti Demogorgona jau įkūnijo, ir lėčiau ar greičiau rusų bolševizmui padaryti galą. Atskiroje šalyje izoliuota bolševikinė santvarka, susilpninta pradinio grubumo ir revoliucinių žiaurumų ir nuožmiai kovojanti su neišbrendama nelygybe gali nesunkiai būti sunaikinta; tačiau dalykas, kuris stovi už bolševizmo ir suteikė jam netikėtą drąsą ir gyvybingumą, negali būti taip lengvai atmestas ar išgyvendintas. Šis dalykas – tai visuomenės pagrindų perkėlimas iš turto į darbą, iš pinigų valdžios į paprastą žmogaus ir jo darbo valdžią, ir tai negali būti sustabdyta ar išvengta – nors kuriam laikui ir gali būti atidėta – ne dėl to, kad darbas daugiau nei turtas sudaro teisingą visuomenės pamatą, bet todėl, kad tai yra logiška ir neišvengiama visos europiečių visuomenės raidos išdava. Valdžia grįstas kario ir aristokrato, kšatrijo valdymas perdavė vadžias vaišijams, profesinėms ir industrinėms klasėms, kurios susikūrė turto ir teisės dėka, o šie savo ruožtu privalo paklusti šūdroms, proletariatui, susikūrusiam per darbą ir sąjungas. Kaip ir kiti, šis pokytis neįvykdomas be kovos ir suiručių, ir jau regimi požymiai, kad jis vyks griaunančio revoliucijos smurto linkme.

Šiai naujai jėgai iš tiesų pasiūlyta rutuliotis ramiai, lėtai ir taikiai pasinaudojant parlamentarizmo pripažintomis priemonėmis; tačiau parlamentarizmas išgyvena didelio nepasitikėjimo laikotarpį, ir darbininkų protuose kilo abejonė, ar tai vis dar teisingas ir įmanomas būdas pasiekti savo tikslų, ir ar juo pasitikėdami jie netaps žaislu priešininkų rankose: mat parlamentas yra milžiniška pasiturinčių klasių mašina, ir netgi parlamentaras socialistas lengvai linksta virsti užslėptu arba pusėtinu buržua. Nauja visuomenės tvarka regimai pareikalaus pertvarkyti naują valdžią. Jeigu naujoji visuomenės tvarka linkusi ateiti su neišvengiamu esamų sąlygų perversmu, ir dar daugiau – su revoliucine kova, kaip esamomis sąlygomis grindžiama Tautų Sąjunga, ne tiek tautų, bet valdžių sąjunga, kurios prisiekusios išlaikyti seną tvarką ir susidariusį artimesnį ryšį panaudojančios kaip priemonę įveikti naują jų gyvavimo būdui priešingą idėją, dorosis  per šį žemės drebėjimą ar tornadą? Ji greičiau išnyks, nei pamažėle keisis, o jei išnyks, ją pakeis kita tarptautinių susitarimų sistema, tačiau tai nebebus Tautų Sąjunga.

Vis dėlto padarykime prielaidą arba net tikėkime, jog nepaisant išorės įkūnydama geriausią pasaulyje jungtinį valstybės valdymo meną, Sąjunga apeis šiuos pavojus, nuramins kiekvieną audrą ir ves žmonijos likimą iš pradžių daugiau ar mažiau nelengvais, bet laikui bėgant vis tvirtesnės taikos ir abipusio patogumo keliais. Ką ji iš tikrųjų pradžioje ar pabaigoje pasieks? Ji bus surentusi teisinės valstybės statinio pakaitalą vardan ankstyvesnio tarptautinio statuso, kuris kito ir svyravo tarp prasidėjusių karų ir ginkluotos taikos. Be abejo, jei visa tai būtų padaryta tvirtai, žinomoje žmonių civilizacijoje tai taptų dideliu žingsniu į priekį. Mat tai reikštų, kad pamatas, ant kurio stovėjo atskira tauta prieš šimtmečius, taptų tautų bendrijos pagrindu. Tačiau per daug nesižavėkime galimai nevykusiu palyginimu. Tai, ką civilizuota visuomenė visų pirma veiksmingiausiai įvykdė, buvo neužtikrintos taikos valstybėje ir dažnų asmeninių ar gentinių karų, per kuriuos kiekvienas vyras turėjo išreikšti teisingumo suvokimą padedant jo giminei ar pridedant savo stiprią ranką, pakeitimas tam tikrais įteisintais santykiais, puolimu ir gynyba, įteisintu atlyginimu ar atsikeršijimu už nuostolius. Nūnai vienintelė šios ankstyvosios ikiteisinės įprasto smurto valstybės liekana yra atkakliai išliekantis nusikaltimas. Tačiau tvarkingai visuomenei užsiimti nepaklusniais asmenimis yra sąlyginai bergždžias uždavinys; ji susideda iš vienetų – tautų, turinčių sudėtingą bendrą asmenybę, taip pat plačių žmonių masių, kurios yra susitvarkiusios ir atstovaujančios gyvybiniams poreikiams, reikalavimams ir troškimams milijonų žmonių, skaldomų galingo ir atkaklaus korporacinio išskirtinumo, neapykantos, pavydo ir pasibjaurėjimo. Šiuos bruožus įsteigta būsimoji visa išsprendžianti Sąjunga ir naujoji žmonių visuomenė randa dar aštresnius ir išryškėjusius labiau, nei prieš tvaną, kuomet pakantus ir malonus kosmopolitizmas buvo madingesnis ir svertus regimai naudojo daugiau apskaičiuotam jų gilinimui ir įamžinimui, nei išgydymui ir atsisakymui. Štai šiai nevienalytei žmonių miniai, kuri neturi jokių gyvų pradų ar raginančios valios tam, kad susivienytų, bus primesta taikos ir nustatyto įstatymo padėtis, ir visa tai vyks augančios betvarkės, perversmų ir sukilimų grėsmės akivaizdoje.

Tautinė visuomenė buvo sėkminga tik proporcingai išplėtotai ir neišardomai vienybei ir vienintelei vienalytei valdžiai, kuri galėjo leisti įstatymus ar bent jau juos apibrėžti ir įtvirtinti bei prižiūrėti, kad nustatytos taisyklės, įsakymai ir potvarkiai būtų kuo griežčiausiai vykdomi. Kalbamuoju atveju darbą turi atlikti jokiai tikrai vienovei neatstovaujantis steiginys; tai veikiau kartu mėginančių ką nors sustyguoti visiškai atskirų vienetų sambrūzdis, ir jis įstatymų nekuria, o leidžia tiktai visai dalinius ir proginius įsakus ad hoc, o kad jie būtų vykdomi tenka nuolat naudoti bauginimą, blokadą, ekonominį spaudimą, gąsdinti visuotiniu badu ir smurtinga karine okupacija – dalykais, kurie pailgino pokarinę padėtį antrinėmis pasekmėmis, neramumais ir atsitraukimu šalims, kurių valdžios įsitraukusios į šį vienintelį tarptautinį smagų laiko praleidimą. Nesunku suvokti, kad turi būti atrasta geresnė santvarka ir geresnės priemonės, idant paskesnioji stipri žmonijos viltis neišvirstų į nieką daugiau, kaip tik dosnią intelektualų saviapgaulę ir dar vieną netikrą ilgesio bangą gležnose žmonių širdyse.

Net labai patyrusi tautinė visuomenė per tokį ilgą laiką nepajėgė pašalinti nesantaikos tarp savo narių, klasių kovos, kartaus interesų ir idėjų priešiškumo, kartkartėmis prasiveržiančio kruvinais susirėmimais, pilietiniais karais, kraugeriškomis revoliucijomis arba pražūtingomis, niūriai įkyriomis ir negailestingomis ekonominėmis grumtynėmis, kurios parengia galimus fizinius susidūrimus. Priežasties nereikia toli ieškoti. Šermuonėlių kailius vilkinčio įstatymo iškilmingumas ir išpuikusių perukų pretenzijos į didingumą iš pat pradžių buvo ne kas kita, o stipresniojo, išradingesniojo ir sėkmingesniojo įstatymas, kuriuo jis primesdavo savo valdžią kitiems, numalšintiems arba pavergtiems žmonėms. Tai buvo iškilusios klasės nuosprendžiai, nuleisti ant ankstesnių papročių, kurie buvo iš naujo įpavidalinti pagal įsigalėjusius dėmesio taikinius ir mintis. Pats įstatymas buvo valdoma ir tvarkoma jėga, įvedanti savąsias priežiūros taisykles ir įtvirtinanti jas per neišvengiamai gresiančias bausmes ir prievartą. Tokia yra simbolinio teisingumo kardo prasmė, o kai dėl jos labiau mitinių svarstyklių, jos yra gaminio ir dirbinio ženklas, visai nereiškiantis nei įprastos, nei siekiamos lygybės, ir net šiuo atveju teisingumo svarstyklės buvo naudojamos vien teorinei arba ne visada netgi teorinei lygybei sverti ir matuoti. Dideliu mastu įstatymas buvo įteisintos priespaudos ir išnaudojimo sistema, kuri iš politinės pusės pakankamai dažnai pasižymėjo šiuo atviru įdagu, nors visuomet rodė iškilmingą šventos tvarkos, valdžios ir teisingumo išorę.

Žmonijos istorija didžia dalimi buvo ilga kova dėl neteisingo įstatymo pakeitimo teisingumu – ne slaptu potvarkiu primesto teisingumo ir valdymo „pagal priimtą įstatymą“, kuris pareiškia esąs teisingas dėl to, kad yra priimtas, bet suprantamo lygybės ir nešališkumo teisingumo. Padaryta nemažai, tačiau tiek pat ar dar daugiau lieka padaryti, ir kol tai neįvyks, pilietiniams vaidams, neramumams ir revoliucijoms galo nebus. Mat neteisingi įstatymai gali būti pakenčiami tol, kol kenčiantieji yra apsnūdę, akli arba nenoriai paklūstą; kitu atveju prabudus lygiavertiškumo norui parengtos priemonės į rankas paprastam ir taikiam ištaisymui. Ir iš tikrųjų koks nors neteisingas įstatymas gali būti pakeistas neįdedant daug pastangų ir vargo, tačiau jei neteisybė arba, paprasčiau sakant, teisingo lygumo ir nešališkumo nebuvimas smelkte smelkia dalykų padėtį ir tvarką, tuomet turime rimtų nemalonumų, ir jų neištaisius negali būti tikros pusiausvyros ir ramybės. Tokiu būdu šiuolaikinės visuomenės streikai ir lokautai yra savos rūšies pilietinis karas, jie pakankamai pražūtingi abiems pusėms, bet vis tiek nuolat laikomi išeitimi ir negali būti pakeisti geresnėmis priemonėmis todėl, kad nėra pasitikėjimo jokiu įmanomu teisiniu atlygiu ar „privalomu“ teisėjavimu, kuris galėtų būti parūpintas esamomis sąlygomis. Stipresnė pusė naudojasi įtvirtintos tvarkos pasiekimais, o silpnesnė jaučia, jog valstybės įteisinta pusiausvyra gyvuoja pagal įstatymą, kuris palankesnis kapitalistų naudai ir turtuolių pirmavimui, ir kad iš valstybės galima gauti daugių daugiausiai reikalavimų neatitinkančių nuolaidų, kurios dėl savo nepakankamumo iš anksto įtraukia žmones į dar gausesnius kivirčus ateityje. Jie įsikabina į streiką kaip į įprastą ginklą ir vienintelį vertą išteklių. Dėl šios priežasties visi nuolat kartojami raginimai siekti ūkinės taikos ir brolybės tėra tušti pasisėdėjimai. Vienintelis vaistas yra geresnis, lygesnis ir nešališkesnis visuomenės sutvarkymas. Ir tai tik vienas būdingas pakankamai paplitusios ir skirtingai pasireiškiančios padėties pavyzdys nūdienos pasaulio tvarkos sąlygomis.

Dabartinėms tarptautinėms pastangoms ir vilčiai dėl įteisintos ir taikios žmonių visuomenės tai akivaizdžiai tinka. Tautų Sąjungą įsteigė pergalinga jėga, be abejonių pasiskelbusi neįveikiama tiesos ir teisingumo galia, tačiau dėl įgimto trūkumo negalinti įkūnyti tikros nekovojančios teisėtvarkos, kuriai būtų būdingas lygiavertiškumas ir nešališkumas. Jos nuosprendžiai ir aktai nepagrįsti jokiais priimtinais neasmeniškais pradmenimis, o veikiau yra trijų ar keturių galingų nacijų įsakai, sic volo, sic jubeo. Net jeigu pasitaiko, kad jos būna teisios, dėl likimiškojo trūkumo nėra nieko, kas galėtų įtikinti pralošiančias partijas ar jas remiantį paprastą protą bendru ir patikimu lygiateisiškumu, ir iš tikrųjų daugelis iš jų pradėjo reikšti daugeliu atvejų grėmingą nepasitenkinimą ir priešišką kritiką. Aukščiausioji Taryba, iš padėties išsukusi aukštąjį autokratą, regis, savo veiksmuose nesivadovauja kokiu nors aiškiu aukštesniu principu, nors tokie yra ir galėtų būti įdiegti skaidriai ir tvirtai. Berašant šį tekstą vyko byla dėl šiuo metu beveik pusbadžiu gyvenančios šalies apnuogintų kančių, kurias sukėlė smulkus okupantas, ir ji buvo laimėta ne savomis karinėmis jėgomis, o morališkai ir ekonomiškai spaudžiant Tautų Sąjungai, – taryba įsikišo visai teisingai. Tačiau ji to nepadarė viešai tuo pagrindu, kad byla neturi nieko bendro su tarptautine teise, humaniškumu ir net tarptautinės etikos likučiais, tokiais, kokie jie yra, bet sprendimą grindė tuo, kad nugalėtosios šalies turtui padaryta žala yra bendra arba, kitaip tariant, nugalėtojo kompensacijos priemonė, ir šiai mažai grobuoniškai sąjungininkei pagrindinė jėga negali leisti jos visos pasisavinti nepaisant savimi susirūpinusios teisėsaugos didesnių partnerių ir valdytojų nepasitenkinimo, kurie galiausiai gali pamatyti Vengriją numestą kaip kokią badaujančią vargetą tiesiai jiems į rankas, užuot pasitarnavę jų valiai kaip sukalbamesnis skolininkas! Jeigu tokia realistinė dvasia bus naujos tarptautinės santvarkos dvasia, ir ji bus atkakli, jos sėkmė žmonijai bus žymiai grėsmingesnė, nei nesėkmė. Mat kenčiančiai žmonijos pusei tai reikš nepakenčiamos esamos neteisybės įteisinimą ir įamžinimą; ją atitaisyti būtų viltasi lengvesnėmis priemonėmis ar sudarant buvusias laisvesnes sąlygas. Jei ši Tautų Sąjunga skirta ne vien vyrauti, o ir tarnauti žmonijai, jeigu, kaip ji tvirtina ir moko, pakels ją ir išvaduos, o ne supančios ir prispaus, ji turi būti perpilta į kitą indą ir atgaivinta kitos dvasios. Šie laikai yra nebe tie, kada karaliaujantį įstatymą patvirtindavo atskiros tautos; žmonės daugiau nebelinkę kaip praeityje paklusti esamoms sąlygoms pagal idėją, jog jas neišvengiamai suskirsto prigimtis. Žmonių galvose mintis apie nešališkumą, lygybę ir bendras teises tapo išplėsta, ir nuo šio taško žmonių visuomenė turi nepalaužiamai eiti link jos įgyvendinimo nuolatinių neramumų ir laipsniškai augančių negandų išnykimo kaina.

Vadinasi, visa Sąjungos tvarka ir jos dvasia turi būti perpavidalinta, pradinės sandaros klaidos pašalintos, o pradiniai trūkumai atmesti. Tik tuomet ji įgaus tikrą derėjimą su kilnesniais lūkesčiais ar net neatidėliotinais žmonių poreikiais. Perfrazuojant senovinį posakį, dabar ji yra kaip senas visai sugedęs vynas, supilstytas į blizgančius naujus butelius – sandarnos ir pusiausvyros diplomatijos, stipriausiųjų valdymo, kelių vyraujančių karalysčių, valstybių ir imperijų diskredituojanti senoji dvasia. Ji turi išnykti tinkamesnėje ir demokratinėje tarptautinėje santvarkoje. Blogas karo paveldas su „priešo“ apibrėžtimi, sąjungininkais, draugiškomis tautomis, mažiau ar daugiau mėgiamais žmonėmis turi būti pašalintas iš Sąjungos, nes kol jis yra, jis kaip virusas skverbsis ir trukdys sveiką augimą ir veiklą. Tautų Sąjunga įsteigta pasauliui atnešti tikrą taiką, teisingumo pradmenis ir nurodytą jau veikiantį abipusišką tautų įstatymų pripažinimą, o slapta susivienijusių valdžių taryba, primetanti geriausiu atveju neatsakingą valią vargstančioms ir nepatenkintoms Europai, Azijai ir Afrikai yra visai kas kita, ir kol viena gyvuoja, kita negali prasidėti. Atsitiktinis Sąjungos sukurpimas privalo užleisti vietą atvirai ir aiškiai permatomai struktūrai ir reikšmei, ir ji turi būti paakinta priimti šio aiškaus prado dalį, kuris buvo praleistas konstitucijoje. Lygi tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, tinkamų laisvių ir naudingų būtinų suvaržymų sistema gali būti vienintelis svarus tarptautinio įstatymo ir tvarkos pagrindas. Ir negali būti jokio kito svaraus pagrindo tinkamai ir lygiai žmonių laisvei nei šis apsisprendimo principas, kuris buvo taip garsiai ištrimituotas per karą, ir kurį oportunistinis valstybės kūrimas pavertė netoliaregišku reikalu ir sumenkino iki apgailėtino niekalo. Tikras apsisprendimo pradas nėra nesuderinamas su tarptautine vienybe ir abipusiais įsipareigojimais, veikiau abu yra būtini papildiniai, net jei asmeninė laisvė su jai būdingu pelnyto ir erdvaus ploto saviraidai ir apsisprendimui jausmu visai nesiderina su abipusio įsipareigojimo tarp dviejų žmonių vienybe ir dvasia. Kaip jį išplėtoti esamomis sąlygomis kerojant antipatijai, ambicijoms, skriaudoms, nacionaliniam gobšumui, pavydui ir savimylai iš tiesų yra keblus dalykas, bet juo teks užsiimti šiandien ar rytoj mėginant išvengti blogesnių. Sakyti, kad toks vystymasis yra neįmanomas reikštų tarti, jog tikrąja prasme tautų sąjunga, kaip priešinga kai kurių tautų sąjungai dėl jų bendros naudos ir vyraujančio aljanso yra neįmanoma. Šia prasme esama įmonė tokiu įpūdingu pavadinimu gali būti tik išplėstas ir dar dirbtinesnis senojo susitarimo arba paskutinių laikų Šventosios Sąjungos valdžių leidimas, ir anksčiau ar vėliau jis pasuks pirmtakų vėžėmis. Tokiu atveju, kuo greičiau mes tai pripažinsime, tuo bus geriau tiems, kuriuos tai liečia; sumažės netikrų vilčių ir neteisinga linkme nukreiptų pastangų, apsunkusių nuo nusivylimo, blaškymosi, susierzinimo ir pražūtingų atoveiksmių. Toliau eiti nubrėžtomis vėžėmis reikštų būti vedamiems tiesiai į kitą dar baisesnę atomazgą.

Šis primygtinis siūlymas nėra neteisėtas vilties dvasios, kurios žmonijai reikia pažangai, nepalaikymas; jis reikalingas tam, kad viltis negalėtų vešėti ant apgaulių ir nenueitų klystkeliais, bet kad blaiviai matytų teisingas įsikūnijimo aplinkybes bei į jas nukreiptų visas jėgas. Patogu, bet pavojinga paviršutiniškai tikėti, esą bloga santvarka nevalingai virs gera, arba įvyks koks nors lengvas pokytis ir visus išgelbės, pavyzdžiui, Europa sukurs tikrą demokratiją ir šiuo metu netobulai įsteigta Tautų Sąjunga iš savęs taps tobula. Įprastinis tokio kruvino sutikimo ar pakantos padarinys yra tas, kad laukiama geresnė valstybė atėjusi iš tikrųjų šį bei tą gerina, bet kartu perima praeities palikimą, daug tamsos dvasios ir paveldėtas blogybes, o prie šios naštos prideda naujas savas klaidas. Suprantama, už naujojo steiginio – valdžių sąjungos – esami dalykai vienaip ar kitaip pasireikš; aš priimu tai, kad anksčiau ar vėliau glaudesnė tarptautinio gyvenimo santvarka bus neišvengiama, mat ji yra nuosekli šiuolaikinių sąlygų, dabartinių gerokai artimesnių santykių ir sąveikų žmonių gyvenime išdava, o vienintelė kita išeitis – tai gausėjantys nemalonumai, suirutė ir galutinė arda. Tačiau šis neišvengiamas plėtinys pasuks geresne ar blogesne linkme priklausomai nuo būdo ir pradmenų, kuriais vadovausimės. Plėtra gali virsti mechaniška priespaudos sistema, melaginga ir ydinga kaip industrinė Europos civilizacija, kuri dėl išpūsto ir pabaisiško kurso atnešė esamus griuvėsius, o gali įgyti rimtesnės grindžiančios galios sveiko judėjimo pavidalą, kuris galėtų tapti dar didesnio ir naudingesnio žmonių pažangos pamatu ar bent pradiniu tašku. Iš tikrųjų jokia santvarka negali savo jėgomis įnešti pokyčių, kurių žmonijai labai reikia; tatai gali ateiti augant nepajudinamam suvokimui apie savo aukštesniosios prigimties galimybes, o šis augimas priklauso nuo vidinio, o ne išorinio pasikeitimo. Tačiau išoriniai pasikeitimai mažų mažiausiai parengia geresnes sąlygas tam tikrajam pagerinimui – arba priešingai, gali nuvesti į tokias aplinkybes, kada vien Kalkio kardas pajėgs apvalyti žemę nuo užsispyrusiai asuriškos žmonijos naštos. Pasirinkimas priklauso nuo pačių žmonių, nes ką ji pasės, tą ir pjaus kaip karmos derlių.

Ir tatai grąžina mus prie minties, nuo kurios pradėjome ir kuria galime baigti, kad ir kokia tolima ji atrodytų materialistinės kartos vis dar naudos siekiančiam protui. Mintis, kuria Europa vadovaujasi tobulindama išorinnę politiką ir visuomenę remiasi, kiek tik pasiekia, tiesa, tačiau daline tiesa, kuri yra žemesnioji jos pakraščio pusė. Aukštesnioji pusė slypi už senosios minties, dar nemirusios Azijoje ir pakankamai sustiprėjusios, kad atgimtų Europoje – jog ir asmeniui, ir bendruomenei išsigelbėjimas ateis ne vien iš išorės įstatymo; kadangi įstatymas yra tik tarpinė priemonė, nukreipta į varžančių įsipareigojimų karaliavimo įtvirtinimą ir geresnį mūsų egoistinės prigimties pradinio sutrikimo matą. Žmogaus ir visuomenės išsigelbėjimas ateina ne iš įstatymo, o iš Dvasios.[1] Sąlygos asmeniniam ir visuomeniniam ištobulinimui yra tokios pačios, laisvė ir vienybė; abi yra papildančios viena kitą, ir mėginti vienos siekti kitos sąskaita – tai bergždžia klaidatikystė. Tačiau tikra vienybė negali rastis žmonijoje, kol pranokęs savo savimylišką prigimtį vienas žmogus širdimi ir dvasia nesusivienys su kitu, o laisvė nebus galima, kol jis neišsivaduos iš savo žemesniosios prigimties ir nesuras tiesos galios, kurios taip tuščiai mokė šventieji ir išminčiai: ištobulintos asmenybės pilnatvė yra viena su visuotine, per kurią jis gali apglėbti visą žmoniją širdimi, protu ir dvasia. Tačiau nūnai žmonės ir tautos yra vienodai nutolusios nuo įstengimo priimti tokią vidinę vienybės mantrą, ir mes daugių daugiausiai galime viltis, jog palaipsniui tai, kas geriausia, pakreips jų protus šia kryptimi ir įgalins vėl sukurti šįkart naujesnį ir šviesesnį reikalavimą aukštesniam žmogaus siekių matui.

Iki to meto ūžiančios tautų sąjungos ir kažin koks negyvas trapus žmonių susivienijimas privalo pagelbėti mūsų pratyboms ir toli siekiančiams lūkesčiams. Tačiau tik tuomet auksinio amžiaus sapnas apie tikrą bendruomeninį gyvenimą bus tikėtinas ir pagrįstas dvasiniu, o todėl ir tikru laisvės ir vienybės karaliavimu, kada žmonių padermė išmoks atkreipti žvilgsnį savęsp, ir ne tik minėtieji dalykai, o pati žmonija, Dievo žmonės ir Dievystės siela bei kūnas taps mūsų tobulumo siekiniu.

Versta iš: Sri Aurobindo, War and Self-Determination, „The League of Nations”.

Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė

PUBLIKUOTA: Aurobindo, Sri. Tautų Sąjunga//Naujoji Romuva, 2022 Nr. 3, p. 72-76.

[1] Mes Indijoje taip pat dar turime įsisąmoninti šią tiesą – ne pagal Šastrą, bet iš Atmano.