Sri Aurobindo. Tautų Sąjunga

 

Senovėje buvo tradiciškai tikima žmonijos aukso amžiumi, glūdinčiame nuostabioje pirmykščių laikų kūdikystėje; joje buvo ieškoma tam tikro pradinio tobulumo tipo arba simbolio, Saturno epochos, satja jugos, nuoširdžios būties ir laisvos vienybės, kada dangaus sūnūs vadovavę žmonių gyvenimui ir minčiai, ir buvo surašyti Dievo įstatymai – anaiptol ne menkai paveikiose knygose, o žmonių širdžių lentelėse. Tuomet jiems nereikėję nei išorinės teisės jėgos, nei valdžios sulaikyti nuo blogio, nebuvo būtina jų laisvos esybės apriboti ir prievarta talpinti į mechanišką visuomeninio idealo Prokrusto lovą. Mat žmonės esą natūraliai vadovavosi dieviškosiomis taisyklėmis, kurių savaime pakako laisvei užtikrinti. Ši tradicija vienu metu buvo tokia visuotinė, kad beveik susigundyta įžvelgti žmonių atmintyje įtvirtintus auksinius ir puikius pasiekimus, galbūt ne stebuklingą dieviškumo užuomazgą, bet tam tikrą praeities spiralės aukščiausią tašką ir viršūnę, didingai iškylančią ciklų arką. Tačiau lygiai taip pat šį tradicinį požiūrį galima laikyti nieku daugiau, kaip tik iškiliu paprasčiausio proto polinkio idealizuoti praeitį pavyzdžiu, kai ji šlovinama neproporcingai ir nesilaikant perspektyvos, ištrinant praeities šešėlius ir žvelgiant į ją per miglas ar apgaulingą šviesą, sustiprinančią dabarties juodulius. Taip pat tai gali būti prarasto vidinio dieviškumo, skaistumo ir tobulumo pojūčio projekcija, simbolinio pasakojimo perkėlimas iš amžinybės į laiką, nukreiptas ne į vidinę dvasinę esybę, bet į išorinę užtemusią būtį šioje neapdorotoje ir laikinoje žemėje. Dar labiau mus jaudina su šiais atsiminimais ar saviapgaule dažnai susijusi tuščia viltis ir dar tiksliau išreikšta pranašinga arba religinė į ateitį nukreipta tradicija laukti sugrįžtančio šio aukso amžiaus tobulumo – Astraea redux, Saturnia regna, – sakytume, krintančios ciklo kreivės posūkio ir kilimo į kitą panašų ir galbūt dar didingesnį aukštybėse žėrintį aukščiausią tašką ir viršukalnę. Tad žmogaus prote, nuolat žvelgiančiame atgal ir į priekį, didinga idealios praeities svajonė išbaigiama dar didingesne svajone apie idealią ateitį.

Moksliškai nusiteikusiam supasaulėjusiam šiuolaikiniam žmogui tikėti šiais dalykais sudėtinga tol, kol jis neišsivaduoja iš pozityvaus mokslinio protavimo ir nesusikuria teosofinio ir mistinio tyros laisvės vaizdinio. Mokslas, pasitikinčiai sekąs kilniai išbaigtos ir stulbinančios žmonių evoliucijos pėdsakais gana greita ir tiesia kreive nuo beždžionžmogio iki akinančiai nepalaužiamo pono Loido Džordžo (Mr. Lloyd George) išskirtinumo ir nesuvirškinamos Rokefelerio (Rockefeller) didybės, atmeta senąsias tradicijas kaip sapną ir poetines ištarmes. Tačiau kaip atlygį už praradimus jis mums suteikė parankesnį, primygtinį ir tiesioginį šiuolaikinės pažangos matymą ir tikėjimą protu dirbtinai tobulinamos visuomenės ateitimi. Tai yra vienintelė likusi tikra religija, modernaus pozityvistinės sociologijos kulto naujoji Jeruzalė. Tobuloji praeitis prarado spindesį, bet santūriai kibirkščiuojanti ateitis artėja ir blaiviam žmogaus protui suteikia priimtinesnį tikrovės atspalvį. Azijiečio protas vis dar nepataisomai linkęs į ankstyvojo tipo vaizduotę, tebekuriančią įkvėptus pavidalus, – antrąjį Kristaus atėjimą, Dievo miestą, dieviškąją Šeimą, Mesijo atėjimą, Mahdi arba Avatarą, – tačiau kad ir kokia būtų tų pavidalų įvairovė, jų esmė yra ta pati: religinis arba dvasinis būsimosios žmonijos sutaurinimas. Europietiškasis būdas – o šiuo metu mes visi mėginame bent jau iš pažiūros tapti baltais, rudais, geltonais ir juodais europiečiais – reikalauja įprastesnės, žemiškos ir apčiuopiamos, pasaulietiškos visuomeninės ir politinės besivystančios žmonijos regmės, ištobulintos demokratijos, socializmo, komunizmo ir anarchizmo. Vis dėlto kokią kryptį bepasirinktume, teisingą ar apgaulingą, užnugaryje dalyko esmė lieka ta pati; regimai tatai yra žmogaus protavimo ir valingos veiklos būtinybė. Niekaip negalime išsiversti be tam tikro futuristinio idealizmo. Vis kažką asmeniškai arba bendrai besidarbuodami turime lipdyti iš savų gyvenimų, pakol būsime patenkinti pusėtinai sukurptos, pusiau gyvuliškos vyrijos vidutiniška šluba kasdienybe – nusivainikavimu, kuris niekada nesutiks su mumyse glūdinčiu kilnumu. Vyras negali sukurti nieko reikšmingo nei mene, nei gyvenime, kol nesuvoks, kas yra mintis apie tobulumą, ir koks to tobulumo pavidalas, ir suvokdamas nepatikės savo galiomis jį pasiekti nepaisant nepralaidžios maištingos prigimties. Atimk iš žmogaus tikėjimą savo galiomis tobulėti – užmuši, suluošinsi didžiausią kuriamąjį arba savikuriamąjį gebėjimą. Kai nėra kaip tučtuojau pritaikyti kilnesnės ar nuodugnesnės regmės apie dvasiškai suvienytą ir ištobulintą žmoniją, svajonė apie visuomeninį ir politinį pasaulio gerinimą gali būti priimtina kaip stipriausia prieinama paskata žmonijai žygiuoti pirmyn. Geriau, kai ji vadovaujasi gelbstinčia mašinerija, negu iš viso neturi jokio idealo, jokio įsivaizdavimo apie platesnį, geresnį ir malonesnį gyvenimą.

Ši tobulesnės, protaujančios ir taikiai bendradarbiaujančios visuomenės auksinio arba pusiau auksinio ateities amžiaus pasaulietinė svajonė neseniai pasistūmėjo į priekį ypatingu būdu paveikdama žmonijos vaizduotę ir netgi žengė pirmuosius žingsnius į tikrą įgyvendinimą. Mintyje ir vaizduotėje ji virto politine ir ekonomine tautų bendrija, atsikratysiančia žiauraus ir siaubiančio karo įrankio, įtvirtinsiančia tarptautinės teisės ir tvarkos viešpatavimą ir be susidūrimų, įtampos ir susirėmimų protu, bendradarbiavimu, teisėjavimu, savitarpio pasiskirstymu išspręsiančia visus patogią taiką, draugystę ir organizuotą našumą tebetrikdančius grėsmingus klausimus, idant įsivyrautų pelnyta žmonijos būklė. Tarptautinė taika, nustatytas teisėtumas ir pasaulio reikalų sutvarkymas, užtikrinta laisvė – arba kurio nors vieneto rengimas ir apmokymas siekiant laisvės – organizuota žmonių padermės gyvenimo vienovė yra mums pažadėto aukso amžiaus išraiška. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kažkur slypi spraga, kyla įtarimas, jog šisai tobulumas perdėm išoriškas ir pernelyg gerai sustyguotas lyg prisukamas laikrodis, įkyriai neduoda ramybės nedrąsi mintis, kad matyt tai nėra nei lengvai įvykdoma, nei jausmingai kerinti idėja, kaip apsimestinai teigia ją peršantys pranašai. Linktume teirautis apie tai, kas bus su žmogaus dvasia ir siela, su vidinio tobulumo didybe, kuri vienintelė mus remia ir teikia saugumą bei tam tikrą psichologinį tikrumą net ir patiems nepriekaištingiausiems šio išorinio gyvenimo potvarkiams – kaip toli ji pažengė ar pažengs artimiausiu metu, kokias priemones ir galimybes naujoji tvarka numato jos augimui ir pasitenkinimui? Be abejonės, tai yra pernelyg ezoteriškas būdas žvelgti į daiktus. Patogus vakariečio protas ne itin varginasi dėl tokių švelnybių; kadangi ką nors nuveikti gyvenime yra pagrindinis vyrui tinkamas reikalas, gana pagrįstai pirmenybę jis teikia skubiems sprendimams ir įgyvendina tai, kas yra naudinga, matoma ir apčiuopiama, pakankamai gera pradžiai arba esti žingsnis į priekį. Be to, jis įsitikinęs įstatymo ir institucijų visagalyste, kurios žmogaus gyvenimą padaro patogų atitinkamai jo intelektualiniams ir dvasiniams idealams; jis patenkintas, galėdamas surašyti ir sankcionuoti gerą bei patogią įstatymų sistemą, suvestinę arba konstituciją, paleisti mechanines priemones idėjų įgyvendinimui ir tinkamoms įstaigoms suteikti veiksmingus pavidalus. Mažiau apčiuopiami dalykai, jeigu jie iš viso yra būtini, paliekami savo pačių raidai, o taip tikrai turėtų būti esant geroms dirbtinai sukurtoms sąlygoms.

Šiai laikysenai palaikyti gali būti pateikiamas svarus filosofinis ir praktinis pateisinimas. Galiausiai pavidalas – tai veiksmingas pasiūlymas sielai; mechanizmai, kuriais tikėjo net bažnyčios ir religijos, yra visagaliai ir jais galima pasitikėti gaminant viską, ko jūsų dvasiai reikia. Pats Dievas ir gudraujanti Gamta pirmiausia turi išrasti mechanizmus ir sulipdyti visatą, ir tik tada iš šio lekalo išgauti dvasinį atvaizdą. Todėl didžios vilties ženklas, žmonėms pranešama geroji žinia apie taiką ir gerą valią kyla ne iš naujos, dieviškesnės ar tiesiog žmogiškesnės žmonijoje gimusios dvasios, apėmusios jos vadus ir išplitusios tarp milijonų troškimais ir pelnu besivadovaujančių savanaudžių, o iš ministrų pirmininkų ir prezidentų palaiminto, Paryžiuje gimusio steiginio – tarptautinės bendrijos konstitucijos, remiamos ginkluotos didžiųjų nacijų ir imperijų jėgos ir todėl pasmerktos būti naudinga, tinkama ir sėkminga. Ji įgijo pavidalą, kuris karą, militarizmą, priespaudą, išnaudojimą pavers bjauriu praeities sapnu, įdiegs kapitalizmą ir darbą, liūtas romiai gulės šalia avinėlio ir, – priešingai nei laukinis bolševizmas siūlo vieną gerai suvirškintą kitame, – neilgai trukus, o tikėtina greičiau nei vėliau, atneš didingą žmonijos brolybę. Tai gera žinia, jei būtų tiesa. Vis dėlto prieš įeidami į padėkos namus, truputėlį stabtelėkime ir tiriamuoju žvilgsniu apžvelkime šį naują ką tik gimusį reiškinį.

Teisinga, dosni, širdinga ir įgalinta Tautų Sąjunga yra dalykas, kaip regis, sukurtas pakeisti senąją neteisingą jėgų pusiausvyrą ir stringančius bei barningus susitarimus. Ir tam, kad ji būtų sėkmingesnė, nei palaidi, neveiksmingi ir lengvai išsivadėjantys dalykai, kurių vietą ji užims, manytina, kad ji turi patenkinti tam tikras sąlygas, kurių net nesistengė įvykdyti. Iš pirmo žvilgsnio į akis krinta būtinosios sąlygos – tai, ką aptarsiu toliau iš eilės. Pirma, ši Sąjunga turi vienaip ar kitaip į savo ratą priimti visas žemėje gyvuojančias tautas; tatai padaryti teisėtomis ir priimtinomis sąlygomis, idant tautos galėtų prisijungti noriai, mielai ir be jokių rimtų būgštavimų, susilaikymų ar apmaudo; visas ir kiekvieną atskirai privalu užganėdinti suteikiant gražią, našią ir, kaip šiomis demokratinėmis dienomis būtina pridurti, garbingą ir lygiavertę padėtį naujoje žmonių visuomenėje. Kadangi Sąjunga turi išlaikyti jų moralinį pritarimą ir paramą, norėdama įtvirtinti kitu atveju nesaugiai veikiantį medžiaginį sukibimą ir tam, kad vykdytų tai nuolatos, – ne vien steigimo metu, bet ir ateityje, – Sąjunga privalo būti grindžiama ne rūpinimąsi savimi įtvirtinančiais įstatymais ar įkurtu apvaliu stalu institucijų, nustatytų tuo metu stipriausiųjų sprendimais ir valia, bet tvirtu, atpažįstamu ir visada galinčiu plėtotis nešališkumo ir teisingumo principu, mat tik ten, kur jis taikomas, egzistuoja moralinės garantijos ir saugumas. Sąjungos konstitucija turi parūpinti patikimas priemones spręsti visiems sudėtingiems, kebliems ir nepatogiems klausimams, kurie gali ateityje apsunkinti ką tik gimusią nesaugią tarptautinės bendruomenės struktūrą, ir šiuo tikslu privalo įtvirtinti nuolatinę stiprią centrinę valdžią, kurią pripažintų ir kaip natūralią vadovybę bei patikimą, veiklią bendro žmonijos buvimo išraišką priimtų visos tautos. Manytina, kad tai visa ne miglotas, išgalvotas ar pernelyg idealistinis reikalavimas, o naudinga būtinybė bet kuriai dar palaidai vienijimo sistemai, tokiai, kokia šiuo metu yra apmąstoma, iš pat pradžių ir vėliau augančia tvarka vykdytinos sąlygos, jeigu norima, kad būtų įveikti milžiniški šiai įmonei kylą sunkumai, o jai toliau veikiant – iš tarptautinio mentaliteto išgyvendinti patys natūraliausi savanaudiški instinktai ir įsišakniję seni įpročiai.

Šis naujas gigantiškas peras, išsiritęs iš tėvo Karo ir motinos – ginkluotos ir priverstinės Taikos su grėsmingomis kruvinai numalšintomis revoliucijomis, nukirstu internacionalistiniu idealizmu ir daugybe pusiau pažabotų ką tik nusavintų įsiveisusių nacionalinių egoizmų, vaidinančių liudininkų ir krikštatėvių vaidmenį, nepaisant tam tikrų pasižadėjimo veiksnių, šiuo požiūriu neturi jokio užtikrinto apipavidalinimo. Jo užsimezgimo aplinkybės buvo nepalankios, ir išskyrus milžiniškas pastangas save įveikti nugalėjusių tautų valdovų ir valstybininkų protuose, savęs įveika pasirodė esanti tūkstančius kartų sunkesnė dėl stulbinamos jų pergalės svarbos ir svaiginamos pilnatvės, todėl jokio baigtinio rezultato ar sėkmę žadančios naujos pradžios tikėtis neverta. Ši nūnai paskutinius gimdymo sąrėmius išgyvenanti lyga nebuvo visų pasaulio žmonių taikios, lygios ir gerai sustyguotos valios siekti vienybės spontaniškas kūrinys. Jos gimimas užtemdytas žudikiško pasaulinio karo neapykantos, keršto, baimių ir siekių palikimo, karo, kontroliuojamo revoliucijų, kurios atvėrė naujas nerimą keliančias pasaulinio masto riaušių ir pažeidimų galimybes. Ji išaugo iš neapibrėžtos, nors ir stiprios veržmės – daugiau tarp eilinių tautų, ir ne tiek tarp jų pačių, kiek tarp joms vadovaujančių žmonių ir klasių – surasti priemones ateityje išvengti smurto ir nelaimių tarptautiniame žmonijos gyvenime. Į gyvenimą šis siekis buvo su pagreičiu paleistas iškilaus valstybės veikėjo su švelnesniu ar kai kuriais atvejais nenoriu kitų pritarimu. Vienas stipria valia pasižymintis vyras, padedamas aplinkybių jam suteiktos vadovaujamos pozicijos ir mokantis lanksčiai, bet atkakliai jomis naudotis, sugebėjo primesti netobulus savo idealo pradmenis ar mesti šešėlį – vien tik ateitis parodys, kas iš to išeis – ant šviežios įvykių eigos ir savanaudiškų imperinių nacijų realistine politika besivadovaujančių valdžių. Tačiau šiuo metu akivaizdu, kad platus jo pradėtas užmojis taip atsimuša į nacionalinių aistrų, ambicijų ir susirūpinimo savimi poreikius ir yra taip spaudžiamas aplinkybių – nepaisant viso vis dar pagrindinių gyvenimą apsprendžiančių veiksnių idealizmo, – kad sunku pridėti ranką prie bet kurio jau padaryto susitarimo ir neabejojant ar nedvejojant tarti, jog jis iš tikrųjų įkūnija tauriąsias taisykles, kurių vardu buvo kariaujamas ir laimėtas didysis karas. Tai nestebina ir neturėtų nuvilti, nebent tuos, kurie labiau pasitiki savo viltimis, nei patirtimi. Mes turime matyti tik tai, ar šios iš pradžių nustatytos taurios taisyklės buvo iš tiesų būtinos ateities saugumui ir naujos žmonių sąjungos plėtrai, o jei taip, tai kokias galimybes jos turi išnirti iš pavidalų, kuriuose jos regisi esą palaidotos, užuot buvusios gyvos. Tatai priklausys nuo to, kokiu mastu bus įgyvendinamos arba pagal pradinę Sąjungos konstituciją plėtojamos jau pasiūlytos sąlygos.

Veiksminga Tautų Sąjunga turi apimti visas esamas žmonijos tautas; bet kurią praleidus ar atmetus beveik neišvengiamai įsijungtų pavojaus, galimų nesutarimų ir susidūrimų veiksnys, galbūt susidarytų besivaržantys junginiai, vedantys į kitą ir dar didesnę katastrofą. Savo apsimestine povyza naujoji Sąjunga jokiu būdu nėra visa aprėpianti. Akivaizdu, kad ji yra ne kas kita, kaip faktinių draugų ir sąjungininkų draugija. Pirmose gretose stovi savimi pasitikinčios ir valdingos penkios didžiosios ir galingosios imperijos arba nacijos – vienintelės didžiosios jėgos, išstovėjusios per audrą ir išlaikiusios nesumenkusią stiprybę, o dvi iš jų iš tikrųjų įgavusios smarkiai išaugusią galią, įtaką ir viešpatavimą. Už savęs jos paliko blankią ir neveiksmingą minią iš mažesnių Europos ir Amerikos tautų, kurios per karą buvo sąjungininkės arba kitaip stovėjo jų pusėje, ir vieną silpną išsibarsčiusį rytietišką leviataną. Ši aibė tautų dalyvauja tik kaip pasyvūs pritarėjai arba antraeiliai bendradarbiai – ir iš tiesų daugiau pirmi, nei antri – ar būtų nustatinėjama Sąjungos sąranga, ar jos kontrolė ir valdymas. O artimiausias žadamas susivienijimo tikslas yra ne susaistyti pasaulį pradedant gerai suvokta vienybe, – tai galėtų būti padaryta, jeigu visi žmonės pasitarimuose dalyvautų laisva valia lygiomis teisėmis; veikiau viskas buvo skubotai sukurpta pusiau slaptoje karo laimėtojų konferencijoje, ir daugiausiai sprendė penkios vedančios jėgos. Jų tikslas yra tvarkyti Sąjungos narių interesus ir tarpusavio santykius pagal taisykles, susitarimus, svarstymus ir arbitražą, taip pat jų santykius su ne Sąjungos valstybėmis kiek įmanoma tokiomis pačiomis priemonėmis; nuo pat pradžių yra tik tai, ir nieko daugiau. Tačiau kitoms tautoms paliktos atvertos durys įeiti į sandraugą duotu laiku, jeigu jos neabejodamos sutiks su sistema, kurios kurti negalės, bet privalės pagal ją gyventi. Kita vertus, bet kuriai tautai, norinčiai pasitraukti iš Sąjungos, paliekamas išėjimas, ir jei tarp didžiųjų jėgų kiltų nesutarimai, ši pavojinga, nors pagal esamas sąlygas tutbūt neišvengiama nuostata lengvai leistų išnykti net ir šiai svyruojančiai dalinei vienybei.

Tačiau padėties faktai ir galios yra palankesnės, nei apgaulingos popierinės nutartys. Su pora didelių rizikingų išimčių, dar neįtrauktos tautos yra mažos ir nežymios, o jų išorinė padėtis bus tokia nepatogi ir kiekviename žingsnyje taip priklausys nuo šio sunkiai įveikiamo derinio, – mat penkios vyraujančios apsisprendusios ir susivienijusios jėgos visus atskalūnus galės lengvai priversti vykdyti jų valią, – kad galima tikėtis jų daugmaž greito pritarimo sąlygoms, arba bet kuriuo atveju, patyrus kelerių metų atskirtį, įstojimo. Taip pat nepanašu, kad didžiosios jėgos turėtų svarbių priežasčių iširti artimiausiais metais, ir jei naujos revoliucijos nenusiris per pasaulį, laikas gali parodyti, kad jos įprato veikti sutartinai. Manytina, jog radosi neįvardintos, bet tikros tarybos arba netobulos pasaulio žmonių federacijos užuomazga.

Vis dėlto šios Tarybos konstitucija ir įvairiose padėtyse esančių tautų priėmimo arba pajungimo sąlygos pasižymi dar labiau gluminančia išore. Ji visiškai neatitinka šių dienų demokratiškos idealistinės minties, o veikiau daro kone viduramžiško netvarkingumo, painiavos, padriko konstravimo sąrangos įspūdį, bemaž feodalinio politinio statinio, suręsto ant tam tikrų formalių nuolaidų šiuolaikinėms laisvės ir lygybės taisyklėms. Žmonijos vienijimasis gali vykti panašiai kaip praeityje, kada žmonės jungėsi į tautas ir imperijas. Vienyti gali karinė jėga arba politinė žemėje ir jūroje persvarą turinčių galingų karalysčių įtaka – pampotent par terre et mer, kaip pranašiškai Nostradamas apibūdino britų imperiją – nebūtinai despotiška ar absoliuti, bet pirmoji tarp lygių; ir tai būtų, manau, įvykę, jeigu Vokietija kovoje būtų tapusi padėties šeimininke, o ne suplota į blyną. Taip pat niekas negali būti tikras, kad kažkas panašaus neįvyks, jeigu dabartinė pastanga ar vos apmestas sistemos eskizas patirs nesėkmę; kol kas šiam nenumatytam atvejui kelias užkirstas arba jis bent jau atidėtas. Tokią galimybę pašalinus susivienijimas vis tiek gali įgauti didžiųjų jėgų oligarchijos ar hegemonijos pavidalą, tarsi bandos vedlių ir šeimininkų, kai silpnesnis tuntas paliktas ganytis galingų varpelio savininkų sparne ir užnugaryje, jais sekti ir klausyti visagalių sprendimų kartais paklusniu ir pritariamu, kartais maištingu ir nedarniu choru. Štai į ką buvo labai panaši naujoji kuriama Sąjunga ir turbūt pavirs ateityje. Tačiau kartu dūmavo tuščia dabarties viltis ir svajonė, veržli, nors ir tolima lygios, teisingos ir demokratinės visų žmonių federacijos galimybė, kurioje tautos nykštukės ir milžinės, stiprios ir gležnos, turtingos ir mažiau pasiturinčios, sėkmingos ir tos, kurioms ilgai ar laikinai nesiseka – kurios iš tikrųjų padarė žmonijai daugiau, nei naujos atvykėlės tarp tautų ir galėjo būti geriau apdovanotos – turės, kaip yra visose demokratinių organizacijų taisyklėse ar siekiuose, įstatymiškai ir nuo pirmųjų žingsnių lygią padėtį, o natūralų vadovavimą ir skiriamąją galią lems tik laisvai suteiktas svoris ir balsas. Buvo trys galimybės, ir iš eilės jos reprezentuoja praeities idealą, kaip sakoma, palaidotą imperinės Vokietijos kape, faktinę dabartį, kuri tėra faktas, o ne idealas, ir idealią ateitį, ištrimituotą per karą, nors dabar nebėra nė vienos iš jų, išskyrus nugalėtųjų, pajungtųjų ir revoliucingųjų galimybes, tokias menkas ir silpnas, kad nevertas pagarbos.

Pradinė Sąjungos konstitucija yra beveik atvirai oligarchinė, nes atmeta tarptautinę jėgų pusiausvyrą – žinoma, iš tiesų ji ne absoliuti oligarchija, nes, suprantama, egzistuoja generalinė asamblėja, kuri iki šiol tokia demokratiška, jog visos jos narės galės džiaugtis oria lygių balsų nuosavybe. Jei patiks įsivaizduoti, Gvatemala ir Hondurasas galės mėgautis pojūčiu pakilus iki imperinės Anglijos, naujosios pasaulio teisėjos Amerikos ir nugalėtojos Prancūzijos lygmens. Tačiau tai yra iliuzija, trompe l‘oeil. Mat mes sužinome, kad šioji generalinė asamblėja visai ne vadovaujantis organas, o antrinė vadovybė, pritarimus ir nurodymus teikiantis teismas, į kuriuos galingos vykdančiosios tautos atsižvelgs daugiausia savo nuožiūra, vieną ar kitą abejotiną klausimą palikdamos aptarimams. Praktiškai ir faktiškai naujasis pasaulio suverenas pagal šią konstituciją – jagadišvaro va? – bus Tautų Sąjunga kaip vykdomasis organas. Bet joje penkios didžiosios jėgos įsitvirtins nuolatinai, saugiai ir neišjudinamai, kai kintančios iš bendros kaimenės atrinktų atstovybių rinktinės mažybiškai dalyvaus anų pasitarimuose, posėdžiaudamos ir kalbėdamosi milžiniškoje jų metamo šešėlio nežinomybėje. Nesunku numatyti, kaip šiomis sąlygomis vyks pasaulio reikalų viršesnis tvarkymas, jo kokybės skonio teko ragauti dar vykstant lipdymui ir statymui, dedant pamatus tam, kas daugeliui viliantis taps ilga arba nuolatine taika. Akivaizdu, kad šiame valdymo organe didysis penketukas nulems visą politiką ir veiksmus; lengvai nepraeis niekas, kas nepatiks naujiesiems žemės šeimininkams, arba, sakytume, naujam mišriam viešpatavimui – sprendimams įtaką turėtų daryti ne šisai pražūtingas, tąsus ir kintamas esinys, dauguma, bet vienbalsumas. Kas iš principo sukurtoji sistema yra, jei ne pataisyta, papildyta ir sutvarkyta nauja susitarimo laida, truputį laisvesnio dėstymo, nes remiama demokratinės generalinės asamblėjos, kuri vystantis aplinkybėms ir kintant sąlygoms iš tikrųjų gali tapti kažkuo, bet lygiai taip pat ir likti padidintu ar sumažintu nuliu – jei ne iš esmės kitas, tik tvirtesnis seno, išklerusio ir abejotino organo Avataras? Naujosios tvarkos pavidale vis dar slypi istorinės rangos bei kad ir kaip smarkiai pakeistos, perkeltos, nesusijusios ir pavojingai nukrypusios į šoną jėgų pusiausvyros pėdsakai. Ir panašu, kad šis veiksnys vėliau išlįs į dienos šviesą; tenai, kur nėra nuasmeninto vadovavimo nuostatos ir jokios originalios tarptautinės organizacijos struktūros, judesius turi apspręsti dominančių dalykų pusiausvyra, o šią, savo ruožtu, palaikyti pamatuotai pastovią gali rūpestingai išsaugoma jėgų pusiausvyra. Taip buvo teisinama senoji karinės jėgos tvarka; mėginant suvaldyti suirutę, greičiausiai tai taps ir naujosios sistemos būtinybe.

Sukurta naujovė – tai naudingas tikroviškas statinys su mažiausiomis nuolaidomis naujajam idealizmui: jį surentė valstybininkai, norintys įteisinti esamus įvykius ir sutvarkyti iš pasaulinio karo atsiradusias tikras jėgas – tą keletą nepatogių grėsmingos svarbos naujagimių, anksčiau uždraustų ir boikotuotų, užblokuotų arba priverstų liautis gyvuoti. Taip pat buvo tikimasi apsaugoti sąrangą nuo atgijusios praeities šmėklos ar žiauriai griaunančio genijaus ateityje. Iš tokio požiūrio taško žvelgiant, statinys sunarstytas didžiai nagingai ir su atsidavimu dabarties tikrovei, nors maga manyti, kad nepakankamai įsileidus neryškias, bet jau regimas galimybes. Atitikimas tarp fakto ir formos tikslus iki tobulybės. Didysis penketukas buvo tikrasis karo laimėtojas; trys iš penkių buvo pagrindinės ir lemiamos jėgos, kurios šiuo metu iš tikrųjų valdo pasaulį kaip nori, o kitos dvi, įsikišusios kaip mažiau galingi papildomi pajėgumai, būsimai jėgų pusiausvyrai gali pateikti kokį nors veiksmingą reikalavimą ar įnešti medžiaginio svorio. Šis dalykas buvo atspindėtas valdomojo organo konstitucijoje; tai šis penketukas dėl savo turimo turto ir galios turės jame nuolatinį balsą, iš jų trys didžiosios virpins pagrindines stygas ir nulems bendrą koncerto dermę, o kitos dvi kada tik galės ir kaip tik galės įneš blankesnius sąskambius ir nereikšmingas variacijas. Dar yra daugybė mažų ir gležnų tautų, turinčių po ranka menkus medžiaginius išteklius, bet josios, nors ir nepajėgdamos pirmauti, kilus bet kuriam dideliam ginčui galės būti naudingos kaip maži pagalbininkai, laisvi žmonės, iš pat pradžių į bendrą reikalą teisiųjų įjungti sąjungininkai, neturėję svorio karo sprendimuose neutralieji tvirtos taikos organizacijos dalyviai, seni ir nauji priešai, priimtini dėl įvykdytų varginančių, išvedančių iš rikiuotės ar triuškinančių sąlygų. Iš jų susidarys generalinė asamblėja: kai kurios šalys kartkartėmis turės neužtikrintą balsą vadovybėje; likusieji bus masė, bendra dauguma, valdanti ribotą esamos galios kiekį ir turinti moralinę galią šalia administracijos. Darbą karas taip pat padarė didele, nors dar padrika tarptautine jėga, o Sąjunga, laikui bėgant trokšdama būti išmintinga ir susitaikyti su milžiniškais naujais pokyčiais, po savo sparnu priglaustą darbo klasę pripažįsta specialia atskira konferencija.

Tačiau yra naujų Azijos tautų, kurios negali šiuo metu būti priimtos, nes jos tebėra kūdikiškos ir nesubrendusios; yra paklusnių ir apsaugotų tautų, ne dėl jų karas buvo kovojamas, todėl jos negali dalyvauti bendroje laisvėje, kurios kažkada tikėjosi, o turi vien pasitikėti dosniu ir nesavanaudišku savo valdytojų ir gynėjų liberalizmu; yra Afrikos genčių, tebesančių žalia neapdorota žmonijos medžiaga. Visos jos turi būti valdomos senais arba naujais būdais arba atiduotos į tėviškas kurios nors valdžios rankas, o ji pagal naujo leidimo teisės stilių bus nebe šeimininkas ar nugalėtojas – įvedus greitą ir stebuklingą taiką aneksijų neliko, tik ištaisyti susitarimai dėl kontrolės ir teritorijų – o globėjas ir patikėtinis. Sąjungos suteiktas mandatas bus žmonių, kuriems mažiau pasisekė, apsauga. Nes, regis, gyvensime visiškai naujame pamokslų pasaulyje, kuriame bendra žmonijos sąmonė bus plačiai pabudusi ir veiksminga, o Sąjunga ją reprezentuos. Kaip žmonių atstovas Sąjunga periodiškai ims ataskaitas iš patikėtinių, o jie, būdami didžiosios Sąjungos galios, patys vienu metu bus šios bendros sąmonės patikėtiniai, vadovai ir deputatai. Šioje nepaprastoje konstitucijoje tiksliomis proporcijomis atstovaujama visoms egzistuojančioms jėgoms.

Idealistas gali rasti nemaža priežasčių paprieštarauti neidealaus esamo fakto užgrūdinimui ir įamžinimui, kurio pamatu įsteigta Sąjungos sistema, tačiau neabejotinai pati sistema gali daug ką pasakyti už save, gali paskubinti neatidėliotinus svarstymus atsižvelgdama į praktines galimybes. Viena iš būtinų sėkmės sąlygų yra tvirta centrinė valdžia, stipri ir nuolatinė, galinti priversti vykdyti savo sprendimus, ir ji turi būti organas, kurį kaip natūralų vadovą ir patikimą bei dinamišką korporatyvinio žmonijos kūno išraišką priimtų visos tautos. Kai dėl to, ar iš viso naudinga šiuo metu tokia valdžia, tai galima sakyti, kad ji tokia kaip tik yra. Tarptautinis žmonijos kūnas kol kas yra amorfiška masė, ją sudarantys žmonės nepratę dirbti kartu, skiriasi pagal išsivystymo, sutelktos galios, patirties, civilizacijos laipsnį: apie laisvą generalinę asamblėją, pasaulio parlamentą, kaip lygią žmonijos federaciją, negali būti nė kalbos; net laisvų ir civilizuotų žmonių lygi federacija linkusi būti nenuosekliu ir tuščiu dariniu, nepajėgiu veikti išvien ir veiksmingai. Kas įgalins ir suteiks praktiškumo bendriems poreikiams ir troškimams, jei ne galia, įtaka, valdžia ir, reikalui esant, stipri didžiųjų nacijų ir imperijų, veikiančių sutartinai, bet atsižvelgiančių į bendrus interesus ir visuotinį balsą, ranka? Kas dar apibrėš daugiausia sprendimus, kuriuos teks versti vykdyti, ir kas gali jiems suteikti vientisą pamatą arba ilgalaikę patogią strategiją? Joks mažų Amerikos respublikų ir neišaugusių Europos galių junginys negali diktuoti pasaulio politikos Jungtinėms Valstijoms, Prancūzijai ir britų imperijai, jam negalima leisti žaisti pagal aklas daugumos taisykles su šiais didžiaisiais interesais. Tačiau Sąjungoje įvairios sudedamosios bendro esinio dalys taip surikiuotos pagal rangą, kad atspindėtų būtent tą, patikimą ir dinamišką jo išraišką dabartinėmis sąlygomis; bet kuri reikiama plėtotė gali būti išgauta per bendrą kontrolę ir periodišką sutarčių ir santykių peržiūrėjimą. Trumpai kalbant, visa tarptautinė pasaulio padėtis yra chaotiška, chaosas turi įgauti apibrėžtis ir būti sutvarkytas, o šio darbo nenudirbs idiliškas idealizmas ar abstraktus principų tobulumas, kuris neatitinka daiktų realybės ir, per anksti pritaikytas, gali sukelti dar didesnę sumaištį. Užduotį gali įvykdyti tik stipri ir pajėgi darni jėga, kuri imsis daiktų tokių, kokie jie yra, primes naują įstatymo ir tvarkos sistemą šiam chaosui, tam tikrą kad ir netobulą pradinę struktūrą, ir griežtai prižiūrės jos vystymąsi stebėdama praktines pažangos galimybes. Ant šio saugaus ir tvirto pamato gali įvykti lėtas, bet užtikrintas ir apgalvotas postūmis link geresnio ateities įstatymo ir idealios tvarkos. Yra ir kita šio klausimo pusė, bet šįkart palikime ją ramybėje ir verčiau visiškai įvertinkime ir pasverkime aplinkybes.

(Bus daugiau)

Versta iš: Sri Aurobindo, War and Self-Determination, „A League of Nations“.

Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė

PUBLIKUOTA: Aurobindo, Sri. Tautų Sąjunga//Naujoji Romuva, 2022 Nr. 2, p. 64-68.