Daiva Tamošaitytė. Atsietumas

Daiva Tamošaitytė. Atsietumas

  Atsietumas   Per vakaro gaisus, sapnų pašvaἶstę Į naktį leidžias tūlas nakviša, Tik gáirėjanti siela vieniša Įsivyniojusi į brėkšmą skraἶstę   Išsiskiria su saulės spinduliais Kad pasitiktų audrą nežabotą. Kas raudonųjų debesų gaisruotą Tūžmastį...
Daiva Tamošaitytė. Proto tyla

Daiva Tamošaitytė. Proto tyla

    Proto tyla   Kaip žvejas išmintingas maἶlių upėn vėl paleidžia, Taip spiečių gimusių minčių jos žiótyse išleidžiu, Planai, svajonės ir darbai į ateitį keliauja, Ten nardo, siaučia guotais, kol žvejai ramiai žuvauja,   O protas visiškai nutilęs...
Daiva Tamošaitytė. Paguodos sodas

Daiva Tamošaitytė. Paguodos sodas

    Paguodos sodas   Savivaldi, be pastangų Lengvai aš grožį sėjau, Viršukalnėj jaunų dienų Dar ateitim tikėjau.   Kukli gerovė ir darna, Ar padėtis pelnyta, – Vis ta pati būta smalka[1], Nuo seno išbandyta.   Atsisakiau lengvos šlovės Ir...
Daiva Tamošaitytė. Titanai

Daiva Tamošaitytė. Titanai

  Titanai   Titanai liną mina, javą kulia, Žmogelio dalią tiktai vėto, mėto: Nevyksta nieks, kaip buvo pažadėta, Kas žus, o kas gyvens jie visad sprendžia.   Ir veja amžius amžių, suka ratą, Nūnai atvijo į antropoceną, Ant susikaupusių laikų morenų...
Daiva Tamošaitytė. Užtemimas

Daiva Tamošaitytė. Užtemimas

  Užtemimas   Iš lėto skrodžia mintys kasdienybę pilką. Grėsmės neapsakytos nuojauta nutvilko, Dievystė atstumta nesatyje pranyksta, Apleidžia ji abuojus, ir lemtis įvyksta.   Į jūrą leidžiasi naktis, ir melancholija Vynioja šviesą blėstančią į juodą...