Daiva Tamošaitytė. Svara pūdža Vilniaus festivaliui

 

Birželio 19 dieną Kauno, o 21 dieną Vilniaus filharmonijoje klausytojai turėjo progą pasiklausyti Rytų-Vakarų dialogo. Į Vilniaus festivalį su originaliu projektu atvyko vienas žymiausių pasaulio sarodininkų iš Indijos, etava gharanos narys Wajahatas Khanas (Vadžiahatas Chanas). Šie koncertai – pasaulinio turo po Angliją, Singapūrą, Japoniją, Indiją ir Kanadą dalis. Pusę metų Londone, kitą pusę – Kalkutoje reziduojantis klasikinės indų muzikos atlikėjas Lietuvos scenoje įkūnijo idėją atskirai pristatyti Vakarų šalių ir Indijos muziką, o paskui „sujungti abiejų kultūrų  vertybes“ viename kūrinyje. Tas kūrinys buvo jo paties kompozicija sarodui ir styginių kvartetui, kurios premjera jau įvyko Londone su vienu garsiausių pasaulyje Medici styginių kvartetu ir sulaukė kuo geriausių spaudos atsiliepimų kaip „įdomus, svarbus, sėkmingas įnašas į jungtinę muziką“. Wajahatas Khanas yra įžymus muzikantas, kurio nereikia pristatinėti prestižinių koncertinių salių klausytojams, pakankamai susipažinusiems su Indijos muzikiniu paveldu, nes klasikinė indų muzika yra dėstoma pagrindinėse Europos ir Amerikos muzikos įstaigose ir universitetuose. Jis ne tik daug koncertuoja, bet ir daro muzikos įrašus (su Londono Audiorec Limited ir Hyperion Records Limited), taip pat dėsto, skaito paskaitas ir kuria kompozicijas: yra sukūręs du koncertus sarodui su orkestru ir minėtąjį kvintetą, taip pat griežęs su Singapūro simfoniniu orkestru, Londono Sinfonietta, ELLSO, flamenko gitaristu Eduardo Niebla, o mes išgirdome jį griežiant su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Čiurlionio kvartetu.

Pirmojoje koncerto dalyje Čiurlionio kvartetas atliko šeštąjį Béla Bartóko kvartetą Sz. 114, paskutinį vengrų kompozitoriaus kūrinį. Išgirdus kad ir profesionalų bei įtikinamą jo atlikimą, daugeliui vertintojų natūraliai kilo klausimas, kas paskatino pasirinkti tokį dramatišką ir niūrų kūrinį, ganėtinai disonuojantį tiek su visa vakaro koncepcija, tiek nuotaika. Pasak Sauliaus Lipčiaus, tai buvo festivalio užsakymas.  Tačiau būtų labiau derėję pagriežti kokį nors Philipo Glasso ar kito šiuolaikinio Vakarų kompozitoriaus, arba bet kurio Vakarų kompozitoriaus klasiko (galbūt klasicisto) kūrinį. Pirmuoju atveju būtų gražiai parodyta didelė įtaka, kurią Rytų muzikinės tradicijos, ypač klasikinė indų muzika, yra padariusi XX a. kompozitoriams modernistams, o antruoju pademonstruotų adekvatų gestą – pristatytų klasikinį kūrinį per se. Šiuo atžvilgiu Beethoveno arba Haydno kvartetas būtų geriau atitikęs Wajahato Khano sumanymą. Į tai dėmesį atkreipė ir muzikologas Eirimas Velička, kurio nuomone, Juliaus Juzeliūno „Rāga keturiems“ būtų puikiai įsikomponavusi į koncerto muzikinį peizažą. Tad būtina atkreipti dėmesį į Lietuvoje kol kas miglotą suvokimą apie tai, kad Indijoje tūkstančius metų gyvuoja būtent klasikinė muzika, atliekama klasikiniais instrumentais; tuo tarpu net koncerto programėlėje aptinkame aptakų apibrėžimą „indų tradicinė muzika“, kuris reiškia ne ką kita, kaip „liaudies muziką“. Šis nesusipratimas logiškai tarsi pateisina Bartóko, kaip didelio etnografinės muzikos judėjimo entuziasto,  kūrinio pasirinkimą, tačiau klasikinė indų muzika ir folkloras yra du skirtingi dalykai. Kaip ir pridera klasikinei muzikai, ji turi savo sudėtingą atlikimo sistemą, ištobulintus instrumentus, šimtus metų puoselėjamas mokyklas, žanrus, stilius bei estetinį korpusą. Šia proga reikia pažymėti, kad lygiai taip pat klaidinga ją lyginti su gamelano orkestru ar džiazo muzikantų improvizacijomis, be kitų priežasčių pirmiausia todėl, kad klasikinės indų muzikos objektas pagal griežtus  estetinius kriterijus ir sandaros parametrus visada yra dievų pasaulis; pagaliau visa jos esmė pagrįsta Nāda Brahmano, garse įsikūnijusios Dievystės ir Jos sklaidos doktrina. Tai iš esmės sakralinė muzika (marga, o ne profaniškoji, deśī), o ją pagrindžiančios sudedamosios dalys bei teorija per ilgus šimtmečius buvo griežtai kanonizuota. Tuo galėjome įsitikinti, po kvarteto išgirdę klasikinę indų rāgą Yaman-Kalyan, kurią atliko Wajahatas Khanas (sarodas), Mohammadas Hanifas Dewaka (tabla) ir du tanpurininkai: Leo Hornakas iš Londono ir Lietuvos klasikinės indų muzikos ansamblio „Svara“ sitarininkas Anatolijus Lomonosovas. Tai sampurna rāga (joje panaudojami visi garsaeilio tonai, į viršų pentatonika, į apačią – heptatonika, su dominuojančiu tonu – vādī – Ga (Mi) ir išbalansuojančiu judėjimą apie jį samvādī – Ni (Si)). Wajahatas Khanas rāgą atliko kaip įprasta: tai ālap (įžanga), jor-jhālā (įvedamas ritmas) ir gat (kompozicija su mušamaisiais) – vilambit laya-tīntāl (lėtas judėjimas iš 16 mātrų), kurį užbaigė antroji jhālā (greitas ritmingas finalas) ir tihai (tris kartus pakartotas baigiamasis motyvas). Vyriško charakterio melodija, klasikinėje ikonografijoje vaizduojama kaip „baltais drabužiais apsitaisęs Viešpats su perlų vėriniu ant kaklo, sėdintis ant liūto sosto po karališkuoju skėčiu, besivėduojantis lapine ir kramtantis betelį“, skambėjo kiek nostalgiškai, bet džiugiai (ypatingą ilgesio atspalvį jai suteikia Ma tivra, arba ketvirtas aukštas laipsnis). Iš tikro ši rāga išreiškia viraha, išsiskyrimo su mylimąja emociją, tad vienišas ir liūdįs karalius, kaip teigia sanskrito poezija, „mylimajai išvykus, praleidžia naktis skaičiuodamas žvaigždes“. Vis dėlto itin skambus, grynas Wajahato sarodo skambesys ir maloni atlikėjo esamybė bei skaidrus, optimistiškas atlikimo stilius nuteikė smagiai: juste jutai, jog mylimoji tuoj sugrįš…

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo intriguojantis kvintetas „Raag Desh“ –originali Wajahato Khano keturių dalių kompozicija, pagrįsta nakties rāgos Deś garsaeiliu (jos ypatybė – Ni komal, arba septintas žemas laipsnis). Keturioms dalims, kurios atitinka klasikines rāgos padalas, kompozitorius suteikė romantiškus pavadinimus: 1. ālapą atitiko „Meilės maldos“, atliekamos larghetto, spirituoso 2. jorą – „Musoniniai prisiminimai“ su nuoroda skambinti molto allegro, energico 3. jhaptālą sudarė „Romantiška kelionė“, – taip ir matei prieš akis karavaną, slenkantį dykuma andante, quasi Passacaglia tempu, o 4. tīntālą išreiškė „Iškilmės“, kurių džiaugsmą (atvykimo proga?) išreiškė charakteringas scherzo presto, molto perpetuo. Gerai susipažinęs su Vakarų klasikine muzika, Wajahatas išradingai ir su meile bei nemaža humoro doze sukūrė visai programinį kūrinį (nors pats labiausiai vertina J. S. Bacho muziką). Nuo sumanymo pradžios iki įkūnijimo praėjo net du metai! Subtiliai vadovaudamas kvartetui, sarodininkas vedė dialogą ar polilogą, tiesiog prikausčiusį klausytojų dėmesį klasikinei indų muzikai būdingomis alankāromis (pagražinimais) ir sukūrė spalvingą muzikinę arabeską. Grakštus ir skaidrus kūrinys publikai patiko. Po koncerto buvo aišku: tai sėkmė. Patenkinti buvo ir kvarteto muzikantai, kuriuos po koncerto pavyko pakalbinti.

D.T.: Kaip reagavote į pasiūlymą groti su indų sarodininku?

Saulius Lipčius: Mums tai buvo naujiena. Buvome matę gal tik indiškus filmus, manėme, nejaugi reiks šitaip groti?! Tačiau iš Londono grįžusi Rūta Prūsevičienė papasakojo apie W. Khaną kaip apie modernų, bet rimtą muzikantą. Lankėmės jo namuose, kur matėme garsios jo šeimos muzikos meistrų portretus, kuriais jis labai didžiuojasi. Suprantu, kad šitaip iš kartos į kartą pasiekiamos muzikavimo aukštumos. Na, o pirmą kartą susitikome, kai jis atėjo į mūsų koncertą, susižavėjo ir pasiūlė bendradarbiauti. Natas gavome Londone. Repeticijoms turėjome tik dvi su puse dienos. Kompiuteriu rašytos natos neatitiko Wajahato sumanymo. Pavyzdžiui, viskas turėjo tilpti į tam tikrą periodą, o jis daug improvizavo. Praleistos natos gamoje labai kliudė: pirštai savaime dėliojosi pagal garsaeilį, kaip įpratę. O papildomas, atsitiktinis tonas visiškai sugriauna rāgą, ir jis tuoj šaukdavo: ką jūs darote! Susigroti buvo labai sunku. Wajahatas žodžiu susakė, kur ir kokius pagražinimus, neparašytus natose, reikia atlikti. Dirbo su kiekvienu atskirai. Taip muzika darėsi vis „indiškesnė“.

Jonas Tankevičius: Turėjome tik pirmos dalies natas. Reikėjo daug ką žymėtis.

D. T.: Ar pavyko atlikti tuos garsiuosius ketvirtatonius? Pagal klasikinį kanoną yra net 22 śruti.

S. L.: Taip, bet mums jau atrodydavo, kad grojame švariai, o jis vis taisydavo. Be to, indų pagražinimai gali būti grojami ne aplink toną, bet tik iš viršaus. O mes pratę vibruoti laisvai… Indai toną vibruoja ne iš karto. Taigi vakar gavome labai daug informacijos. Tai visiškai kitas pasaulis.

D. T.: Vadinasi, buvo naudinga ir įdomu?

S. L.: O, taip. Kažkas net pajuokavo, kad Bartóko kvartete pasigirdo rytietiškų motyvų… Reikėjo išmokti groti iš viso be vibrato. Vibrato galima naudoti tik labai esminiais momentais. Tai jų filosofija. Jei natą Si-bemol, kuri yra labai svarbi, dar suvibruosi, tai bus tikra ekstazė. Aplikatūra išnyksta: ištisą pasažą turi groti vienu pirštu! Bet tai nėra paprasta.

D.T.: Indai smuiku groja savita technika, tai „indiškas smuikas“. Ar jūsų nuomone, šitas savitas griežimas, štrichai kvarteto atžvilgiu pasiteisino?

S. L.: Taip, labai puikiai. Iš pradžių tai buvo neįprasta, bet persiorientavus tai tas pats, kaip nuvažiavus į Australiją ar Angliją iš kairės vairo pusės persėsti į dešinę. Užtenka dešimties minučių.

D.T.: Labai stebėjausi jūsų puikiu atlikimu, nes žinau, kad per tokį trumpą laiką visa tai įsisavinti yra labai nepaprasta!

Darius Dikšaitis: Sunkiausia buvo ritmas. Ypač grojant be Wajahato, labai skirtingai girdėjome, todėl svarbu buvo ansamblis. Mėnesį mokėmės, o paskui pasirodė, kad jis daug ką girdi kitaip, ir daug ką per repeticijas keitė. Metro kaita, ritminių motyvų kaita bendro užrašyto metro viduje, neįprasta akcentuacija – tai buvo sudėtinga.

J. T.: Vakarietiškos vertybės? Nebent užrašymas. Patiko tie „pačiuožinėjimai“.

D. T.: Girdėjau fantastišką „blykstę“ antroje dalyje – virtuoziškumo viršūnę sarodo ir smuiko duete (tai Darius „sublizgėjo“). Jonas labai jausmingai ir išraiškingai vedė melodiją. Taikliai perteikė būdingą emocingą koloritą.

D. D.: Rūpėjo susigrojimas. Labai greiti tempai per koncertą. Daug unisonų. Nuo antros dalies manyje kažkas „užsikūrė“. O mėginant užmigti, vos užsimerkus, po repeticijų visą laiką skambėjo rāga… Šiaip Wajahatas – nuostabus muzikantas; kai pamačiau, kaip jis groja ant to grifo… Nustebino jo meistriškumas, girdėjimas. Labai aštri klausa. Realiai pirmą kartą susidūriau (su tokio lygio muzikavimu). Labai smagu girdėt tokį švarų derinimą. Padarė įspūdį jo susikalbėjimas su tablininku mažiau nei iš pusės žodžio.

S. L.: Wajahatui labai patikome, ir, matyt, jis pasiūlys bendradarbiauti toliau, o mes neatsisakysime. Tai tikrai aukšta kultūra, tiek muzikos, tiek filosofijos požiūriu. Pasiruošimas koncertams, malda – viskas buvo įdomu. Jis labai valdingas žmogus, labai jaučiasi ir tai, kad kilęs iš kilmingos šeimos. Jis laikosi bendravimo hierarchijos.

Gediminas Dačinskas: Indų muzika patiko nuo vaikystės, turėjau daug plokštelių. Bet kad teks groti pačiam, nesitikėjau. Čia reikia daug dirbti smegenimis.

D. T.: Kai išėjote iš scenos, tiesiog švytėjote. Ką jums ši šis muzikavimas davė?

G. D.: Įdomu buvo ištirti savo galimybių ribas.

Palinkėjusi Čiurlionio kvartetui sėkmės, kalbinu Imrato Khano mokinį Anatolijų Lomonosovą.

 

 

D. T.: Ką galėtum pasakyti apie W. Khaną kaip apie sarodininką, kuo jis išsiskiria?

Anatolijus Lomonosovas: Iš pradžių jis grojo kaip šeimos (gharanos) atstovas. Šiuo metu yra dvi pagrindinės sarodo mokyklos: Ali Akbar Khano (linija nuo Ravi Shankaro mokytojo Allaudin Khano, jų instrumentas turi bosinių stygų, antrą rezonatorių) ir Amjat Ali Khano. Taigi Wajahatas skambina nei taip, nei anaip. Jo sarodas – tai Vilayat Khano sitaras. Jis derina instrumentą pagal pagrindines, ne rezonansines stygas, traktuodamas jį žymiai laisviau. Todėl dažnai groja be tanpuros, nes instrumentas pats skamba. Tai modernus sarodo technikos stilius.

D. T.: Vadinasi, skambinti modernizuotu sarodu yra lengviau?

A. L.: Taip, nes jis stygas konfigūruoja pagal atitinkamą kompoziciją: paskui, keičiantis rāgai, instrumentą reikia derinti iš naujo. Indų instrumentai labai kaprizingi, su jais susiję daug dalykų, kurie su muzika nieko bendra neturi…

D. T.: Inžinieriniai?

A. L.: Taip. Svarbu, kaip yra šlifuotas nagas, kaip įtaisytas kuoliukas ir panašiai.

D. T.: Ar šiuo metu tie instrumentai toliau tobulinami?

A. L.: Taip, matome, kaip tą daro Wajahatas, kuriam dar nėra 40 metų.

D. T.: Apibūdink sarodą.

A. L.: Kiekvienas styginis instrumentas turi keturias penkias stygas, kuriomis atliekama melodija, taip pat cakari, tonikos stygas, ir tarabą („aidą“) iki 14 stygų, kurios rezonuoja automatiškai, be prisilietimo. Sarodas neturi jam tiltuko. Apie skambinimo techniką: Amjat Ali Khanas grojo jau ne pirštais, ne mišria technika, o tik su nagu – taip išgaunamas labai švarus garsas. Beje, kai Wajahatas grojo su kvartetu, jo garsas tapo žymiai konkretesnis. Sarodas derinamas nuo Si-bemol, sitaras – nuo Do. Todėl akompanuojantys tabla muzikantai groja tik su vienu arba kitu soliniu instrumentu, nes neatitinka Sa derinimas. Žodis  „sarodas“ reiškia „tą, kuris nurodo į Sa (toniką)“.

D. T.: Tavo samprata apie Vakarų ir Rytų bendrą muzikavimą?

A. L.: Tai mano tokia koncepcija: kai anglai išėjo, Indija buvo padalinta, o dabar Pakistanas, Bangladešas atsilieka nuo Indijos. Vedantieji pasaulio informatikos, kosmonautikos mokslų specialistai yra indai. Tie muzikantai, kurie turi galimybę gyventi užsienyje, gyvena prabangiai. Antai Wajahatas iš muzikos pragyvena ir išlaiko šeimą. Jis elitinis muzikantas. Jo ir kitų muzikantų tikslas, mano nuomone, – parodyti Vakarų pasauliui, kad jie yra bent jau lygūs su europiečiais. Kadaise anglai, atėję ir išvydę milžinišką senovinę indų kultūrą, sutriko ir mėgino ją nuslėpti! Nūdien, jei Ravi Shankaras groja su Londono orkestru, paprastai manoma, kad indai taip išaugo, jog prasimušė į Vakarų sceną, griežia net su Menuhinu… Iš tikrųjų yra visai kitaip. Jie ne karjerą daro, o šiaip eksperimentuoja, iš įdomumo. Per repeticiją buvau sužavėtas, kai pamačiau, kad Čiurlionio kvarteto nariams nebuvo gėda mokytis kažko nauja. Juk jei žmogus mano, kad viską žino, jis jau be perspektyvos. Lietuvoje vis dar manoma, kad natomis neužrašyta muzika – ne muzika.

D. T.: Taigi, kokia tavo išvada?.

A. L.: Indų klasikinė muzika turi savo poziciją, ir tai reikia žinoti. Kaip ir kitos klasikinės tradicijos. Todėl klausimas, ar Indijoje yra klasikinė muzika, yra visiškai absurdiškas. Jis išduoda klausėjo nekompetentingumą ir nesupratimą.

 

Su Wajahatu Khanu kalbamės šviesiame „Stiklių“ viešbučio, vieno iš festivalio rėmėjų, kambaryje (mat kokią teigiamą įtaką verslui daro klasikinis muzikinis viešbučio savininko išsilavinimas!), ramiai gurkšnodami žalią arbatą.

Wajahatas Khanas: Mes Indijoje dabar turime daug problemų. Aš turiu tęsti muzikinę tradiciją, perduoti ją jaunajai kartai. Tačiau Holivudo muzika ir kultūra vis labiau gadina klasikinės indų muzikos klausytojų skonį. Jaunoji karta vaikosi vakarietiškų dalykų,  ne išimtis ir populiarioji muzika. Žinoma, Vakarai turi daug nuostabių kultūros vertybių, tačiau indai griebia tai, kas indų kultūrai nėra tinkama. Pavyzdžiui, niekada anksčiau neįsivaizduotum trumpų sijonėlių dėvinčių merginų, kurios dabar vaikšto Bombėjaus gatvėmis. Tai šokiruoja! Šiaip aš naujovėms neprieštarauju, tačiau esu visiškai nusiteikęs prieš tai, kad žlugdoma senoji kultūra. Didžiuosiuose miestuose jauni žmonės nebegali skaityti savo kalba, nenaudodami daugybės angliškų žodžių. Štai, kas vyksta Indijoje, ir tai labai liūdina. Reikia žinoti kitų kultūrų vertybes, tačiau nevalia užmiršti savosios.

D. T.: Galima pridurti, kad jūsų minėtosios „vertybės“ daro negerą įtaką ir mūsų, Vakarų kultūrai…

W. K.: Absoliučiai. Tik Vakaruose egzistuoja įvairios muzikos rūšys: klasikinė muzika, rokas, populiarioji muzika, džiazas – kas tik nori. Ir visi šie žanrai turi savo vietą. Tačiau indai dažnai aiškiai neskiria jų vieno nuo kito, ir tai labai blogai. Liaudies, klasikinė ir populiarioji muzika sumyšta. Tai vyksta ir Vakaruose, bet ne taip smarkiai. Iš tikrųjų indų klasikinės muzikos atlikėjai visą laiką negroja, pavyzdžiui, su džiazo muzikantais. Man tas susiliejimas („fusion“) nėra simpatiškas. Indų klasikinė muzika man davė formą, tipą, judėjimą. Beveik keturis dešimtmečius mokiausi skambinti. (Iš pradžių – sitaru. D.T.) Mano šeimos (mano tėvo Imrato Khano, dėdės Vilayato Khano) muzikinė hindusthānī tradicija siekia Mogolų imperijos, Amiro Chosrovo laikus (tai XVI a.). Esu aštuntoji karta. Ir dabar jau galiu, tam tikra prasme turiu teisę groti su kitais, bet kai groju džiazą, džiazo negroju. Kai groju klasikinę Vakarų muziką, jos neatlieku. Stengiuosi išlaikyti gyvas savos muzikinės tradicijos vertybes nepažeistas. Tai bus matyti ir mano kūrinyje sarodui su styginių kvartetu. Aišku, galima ginčytis dėl įtakų, kurias, ateinančias iš viso pasaulio, patiria muzikantai. Taip, esu grojęs su džiazo muzikantais, ir ne tik su jais. Tačiau mano muzika, mano energija, išsilavinimas, žinios ir mokymas visai neturi nieko bendra su džiazu!

D. T.: Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę klasikinės indų muzikos situaciją, kai pasaulį apleido toks didis atlikėjas, kaip Ustadas Vilayatas Khanas: juk apie 90 nuošimčių sitaro atlikėjų yra jo mokiniai?

W. K.: Pastaruoju metu žodis „gharana“ tapo labai populiarus. Visi teigia, kad yra tos ar kitos gharanos nariai. Tačiau iš tikrųjų yra labai nedaug tikrų, rimtų ir grynų grahanų – daugiausia trys ar keturios, kurios pasiekė reikiama lygį ir padarė įtaką klasikinei indų muzikai. Šiuo metu Vakaruose, Londone koncertuoja labai daug muzikantų iš Indijos, ir ne veltui taip pabrėžiu savo šeimos tradicijos svarbą: mes stengiamės kovoti su neleistinomis kai kurių atlikėjų skleidžiamomis laisvybėmis ir muzikiniu populizmu. Ne tik Vakaruose, bet ir Indijoje. Tame yra labai daug mimikrijos ir komercializmo. Tai darosi rimta problema. Mano gharanos nariai labai aiškiai tai suvokia ir stengiasi išsaugoti klasikinį rāgos grynumą.

D. T.: Ką galėtumėte pasakyti apie Indijos muzikos akademijas? Ar jų uždavinys nėra saugoti klasikinės indų muzikos paveldą? Juk ten dirba ir profesionalūs muzikologai?

W. K.: (labai pabrėždamas:) Taip ir ne. Faktas yra tas, kad muzikos negalima išmokyti jokioje valstybinėje institucijoje, bent jau klasikinės indų muzikos. Taigi šis lavinimas turi dvi puses: geroji yra ta, kad vis daugiau jaunų žmonių muzikinis išsilavinimas yra prieinamas, o blogoji – jie po dvejų trejų metų mokslus baigia ir gauna pažymėjimą. Bakalauro ar kitas laipsnis galbūt kažką ir reiškia Vakarų klasikinėje muzikos tradicijoje, bet Indijoje tai tėra popierius. Klasikinės indų muzikos mokomasi daug metų, kol pasiekiamas meistriškumas. Todėl visuomet klausiama, kas tavo mokytojas? Bent jau tarp profesionalių muzikantų meistro vardas turi žymiai didesnį svorį nei faktas, kad turi vieną ar kitą mokslo baigimo laipsnį.

D. T. Bet akademijos kviečia tokius muzikantus, kaip jūs, bendradarbiauti?

W. K.: Žinoma, bet būtina eiti pas tikrą mokytoją, jei norite išmokti groti.

D. T.: Kodėl pasirinkote sarodą – jis jūsų gharanai nebūdingas?

W. K.: Mano šeimoje buvo sukurtas surbaharas. Įvesta daug naujovių. Tačiau mano tėvas ir dėdė, ir pusbroliai – visi groja sitarais! Nusprendžiau pamėginti kažką nauja. Ėmiausi sarodo. Tai labai sunkus instrumentas. Pats sau mečiau iššūkį: jau buvau visai susiformavęs koncertuojantis muzikantas ir dainininkas. Man tėvas pasakė: „Turėsi daug vargo.“ Taigi pradėjau viską nuo pradžių… Stengiuosi laikytis sarodo tradicijų, bet kai ką ir reformuoju. Pavyzdžiui, naudoju nustatytą raktą. Daugelis indų muzikantų kopijuoja vieni kitus. Aš stengiuosi būti originalus. Mano prosenelio pradėtą vokalinio instrumentinio skambinimo kryptį, gayaki ang stilių, visi mėgdžioja! Pradėjau nuo jo, nes būtina gauti teisingą mokymą, bet mėginu jo pagrindu sukurti kažką nauja.

D. T.: Kokie šio stiliaus pagrindiniai bruožai?

W. K: Gayaki reiškia „vokalinis“, ang – „stilius“. Šiuo stiliumi viską, kas yra dainuojama, galima atlikti instrumentu (dainuoja, demonstruodamas stilių). Anksčiau daug vokalinių priemonių instrumentais nebuvo grojama.

D. T.: Kaip įsivaizduojate bendradarbiavimą su vakariečiais?

W. K.: Pirmiausia turiu pasakyti, kad esu didelis Vakarų klasikinės muzikos gerbėjas.  Žinau, kaip ji vystėsi. Klasikinė indų muzika gimė šventyklose, kaip ir Vakarų – bažnyčiose. Tuomet muzika persikėlė į rūmus, ir buvo atliekama ne tik dievų, bet ir karalių bei karalienių garbei. Atsirado naujų emocijų – jumoristinė, erotinė ir kitos. Iš pradžių gimė dhrupad stilius, paskui klayal, thumri, ghazal ir kiti.  Mane domina Vakarų klasikinės muzikos vertybės, pavyzdžiui, kontrapunktas. Bet komponuodamas stengiuosi išlaikyti rāgos principus. Kai groju su vakariečiais, atlieku būtent ją. Tačiau mano kūrybą kolaboratyvios muzikos atveju savitai praturtina tam tikri Vakarų komponavimo principai, harmonija.

D. T.: Pakalbėkime apie jūsų kvintetą. Pirmą kartą atlikote jį su garsiuoju Medici kvartetu. Kaip tai pavyko?

W. K.: Tai vienas žymiausių kvartetų pasaulyje. Koncertu pažymėjome kolektyvo kūrybinės veiklos 30-metį. Tai buvo taip jaudinama, tiesiog fantastiška! Nusprendžiau parašyti kvartetui – juk tai kur kas lengviau, nei rašyti visam orkestrui! Tai nuostabu – atskleisti, kokį vaidmenį atlieka smuikas, altas, violončelė, ir groti kartu, jausti „viena širdimi“. Mano partija kiek išsiskiria, tačiau man tai buvo natūrali būtinybė. Tai buvo labai sudėtingas sumanymas. Mes paprastai muzikos nenotuojame. Pasinaudojau fortepijonu, ir garsus mano mokinys užrašė kompiuteriu. Visas kūrinys tarsi išaugo, klostėsi iš lėto. Judėjimas, metras yra iš trijų. Tai užrašyti buvo nelengva (dainuoja pagrindinį rāgos Deś garsaeilį). Perteikiau jai būdingas nuotaikas ir spalvas, bet stengiausi atskleisti ir kvarteto savybes. Tai atlikti buvo labai sunku. Reikėjo atidžiai skaičiuoti.

D. T.: Kokį vaidmenį klasikinė indų muzika, jūsų nuomone, šiuo metu vaidina pasaulyje?

W. K.: Labai geras klausimas. Pasaulis tampa labai mažas, ir muzikos pasaulis – taip pat. Viskas labai prieinama. Eik ir pirk. Tai gerai. Tačiau reikia metų metais klausytis ir mokytis muzikos. Štai aš atsidūriau Lietuvoje, Vilniuje, ir su vienu puikiausių kolektyvų atlieku muziką. Tai fantastiška. Tačiau (pabrėždamas) pagrindinė priežastis, kodėl esu čia, yra ta, kad viešėjau Lietuvoje prieš du metus ir atlikau savąją, indų klasikinę muziką. Tik po to galima eiti prie jungtinio muzikavimo. Tai labai rimtas dalykas, nes dažnai būna daugiau sumaišties, nei sandermės („More confusion, than fusion“). Prieš šį koncertą taip pat iškėliau sąlygą: pirma atlikti klasikinę muziką. Taip darau visada. Kokią nuomonę apie kvartetą arba klasikinę indų muziką gali susidaryti klausytojas, pirmą kartą išgirdęs mano kvintetą? Jokios. Tačiau bendri koncertai padidina tiek jūsų, tiek mūsų muzikos klausytojų būrį, ir tai gerai, tai pagrindinė tokių koncertų idėja. Tačiau daug panašių projektų, nors jie dabar labai madingi, paprastai nedarau. Daugiausia atlieku (ir įrašinėju) klasikinę indų muziką ir stengiuosi su ja supažindinti klausytojus.

D. T.: Taigi ką gali indų muzika duoti Vakarams?

W. K.: Indų klasikinė muzika yra viena sudėtingiausių ir labiausiai išplėtotų sistemų pasaulyje. Ji gali pasiūlyti labai daug ką. Bet negaliu sakyti, kad esu kažkuo geresnis, ir atvirkščiai. Tai, ką darau, nesikerta su man įdiegtais principais. Aš muzikos dėsnių nelaužau, ir priekaištų iš indų meistrų nesulaukiu. Jei groju minorinės dermės rāgą, tai yra rāga. Jei atliekate baroko muzikos minorinės dermės melodiją, tarkim, Bacho, tai ir bus Bachas. Mes griežtų rāgos taisyklių viduje turime visišką laisvę. O Vakarų muzika atvira visoms įtakoms (imituoja „girgždančius“ garsus). Kyla klausimas, kokius garsus mes naudojame, kokią išraiškos laisvę sau leidžiame? Taigi Vakarų ir indų klasikinė muzika yra visai atskiros sistemos. Mes tebenaudojame mikrotonus. Kad ir ką darytume, „rāgos formatas“ išlieka. Pavyzdžiui, mīnd (demonstruoja balsu pagražinimą, primenantį glissando). Tai ne vakarietiškas štrichas. Tačiau kvarteto muzikantai stengėsi jį išmokti, ir ypatingą indišką vibrato būdą taip pat. Tai iššūkis! Bet labai įdomus.

D. T.: Turėtume tikrai padėkoti už jūsų indėlį. Ir paskutinis klausimas: kaip derinate islamo kultūrą su savo muzikavimo tradicija?

W. K.: Daug dalykų Indijoje išsirutuliojo islamiškos muzikos tradicijos viduje. Atsirado labai svarbios muzikos sistemos. Persų muzikos įtakos labai žymios. Iš islamiškosios kultūros atsirado daug muzikos formų ir instrumentų. Dažnai hinduistai atlieka islamiškosios tradicijos muziką, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, khatak, vienas svarbiausių klasikinių šokių, jau yra hindų-musulmonų kultūros savastis. Islamą į Indiją atnešė sufijai, patraukę žmones savo elgesiu, pamaldumu ir meile. Ir muzikos formas. Tai negali būti atskirties faktorius. Prisiminkime grigališkąjį choralą. Muzikos reikia klausytis atviru protu ir ja džiaugtis. (Juokiasi)

D. T.: Indų klasikinė muzika yra pagrįsta integralia pasaulėžiūra. Kažin, ar ji gali greitai nustoti savo pagrindinių savybių. To nepasakysi apie europietiškąją tradiciją…

W. K.: Taip. Vakarai kai ką yra praradę. Viena mano draugė labai apsidžiaugė, gavusi darbą „Operos fantome“. Po pusmečio ji grįžo į Londoną. Ji pasakė: „Negaliu to paties groti tris kartus per dieną! Ir taip kasdien!“ Kokios čia rūšies muzikavimas? Ir mes galime tris kartus per dieną groti. Bet aš galiu mažų mažiausiai sukurti kažką nauja! (Juokiasi)

D. T.: Nuostabu…Labai dėkoju už pokalbį.

Interviu užbaigė skambus ir linksmas, kaip ir pašnekovas (beje, praktikuojantis sufijas), arbatos puodelių barškėjimas.

 

PUBLIKUOTA: „Kultūros barai”

Nuotraukos: Mikhail Rashkovsky.

Vilnius, 2005 m. liepa 1 d.