1954 metais Motina suformulavo alternatyvią idėją dėl to, kaip naujai gyventi ir būti. Jinai nusakė naują visuomenę — subalansuotą, teisingą, harmoningą ir dinamišką. Tuo metu ji matė, kad „žemė nėra pasirengusi įgyvendinti tokį idealą“, todėl pavadino jį „Svajone“.
SVAJONĖ
Kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; vieta, kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienintelei valdžiai, aukščiausiosios Tiesos valdžiai;[1] ramybės, santarvės ir harmonijos vieta, kur visi žmogaus kovos instinktai būtų išimtinai panaudoti nugalėti jo kentėjimo ir vargo priežastis, įveikti jo silpnybę ir neišmonę, triumfuoti prieš jo ribotumus ir negebėjimus; vieta, kur dvasios poreikiai ir rūpestis dėl pažangos persvertų troškimų ir aistrų patenkinimą, malonumų ir materialaus mėgavimosi siekimą. Šioje vietoje vaikai galėtų augti ir visapusiškai vystytis neprarasdami sąlyčio su savo siela; švietimas būtų teikiamas ne atsižvelgiant į egzaminų išlaikymą ar atestatų bei postų gavimą, bet į esamų gebėjimų praturtinimą ir naujų gebėjimų atskleidimą. Šioje vietoje titulus ir pozicijas pakeistų galimybės tarnauti ir organizuoti; kūno reikmės būtų vienodai užtikrinamos visų be išimties atveju, o intelektualinė, moralinė ir dvasinė viršenybė bendroje organizacijoje reikštųsi ne gyvenimo malonumų ir galių daugėjimu, bet pareigų ir atsakomybės padidėjimu. Grožis visais meniniais pavidalais — tapyba, skulptūra, muzika, literatūra — būtų prieinamas visiems vienodai; galimumą dalyvauti džiaugsme, kurį jie teikia, ribotų tik kiekvieno gebėjimai, o ne socialinė ar finansinė padėtis. Kadangi šioje idealioje vietoje pinigai nebebūtų aukščiausiasis valdytojas; individo vertė turėtų daug didesnę svarbą už tą, kurią teikia materialus turtas ir socialinė padėtis. Darbas čia būtų ne priemonė užsidirbti pragyvenimui, bet priemonė išreikšti ir plėtoti savo gebėjimus ir galimybes, tuo pačiu tarnaujant visai bendrijai, kuri savo ruožtu rūpintųsi kiekvieno pragyvenimu ir veiklos sritimi. Žodžiu, tai būtų vieta, kur santykiai tarp žmonių, paprastai pagrįsti kone išimtinai konkurencija ir kova, būtų pakeisti lenktyniavimo santykiais padaryti geriau, bendradarbiauti, tikros brolybės santykiais.
Žemė tikrai nėra pasirengusi įgyvendinti panašų idealą, nes žmonija dar neturi nei pakankamo žinojimo jį suvokti ir priimti, nei būtinos sąmoningos jėgos jį vykdyti. Todėl aš tai ir vadinu svajone.
Ir vis dėlto ši svajonė yra pakeliui į tai, kad taptų tikrove. Būtent tai, kiek leidžia mūsų kuklios priemonės, mes nedideliu mastu siekiame įgyvendinti Sri Aurobindo ãšrame. Tai, ką pasiekėme, išties toli gražu nėra tobula, bet progresuoja; mes pamažu judame link savo tikslo, kurį, viliamės, vieną dieną galėsime pateikti pasauliui kaip praktišką ir veiksmingą priemonę išeiti iš esamo chaoso tam, kad gimtume tikresniam ir harmoningesniam naujajam gyvenimui.
Motina
1954 m. rugpjūtis
Iš prancūzų kalbos vertė Kazimieras Seibutis
[1] Prancūziškai šis sakinio fragmentas kiek skiriasi nuo čia pateiktojo, ir išverstas skambėtų taip: „Kažkur žemėje turėtų būti vieta, apie kurią jokia tauta neturėtų teisės tarti: „Tai mano“; kur visi geros valios žmonės, turintys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai ir paklūsti vienintelei valdžiai, aukščiausiosios tiesos valdžiai;…“