Nirodbaranas mano gyvenime – dvasiniame gyvenime – suvaidino lemiamą vaidmenį. Pirmiausia, 1993 metų liepą, viešėdama JAV, dalyvavau konferencijoje AUM ir dvi savaites buvau apsistojusi „East-West Culture Centre”, Los Andžele. Vykdama atgal į Niujorką, autobuse perskaičiau Nirodbarano knygelę, įsigytą už 10 dolerių, – „Memorable Contacts with The Mother”. Kaip ir „Dvylika metų su Sri Aurobindo”, ji man padarė neįprasto artimumo įspūdį – skaičiau vienu atsikvėpimu, kaip bestselerius. Viešnagės metu JAV susipažinau su tuo metu vienu iš Sri Aurobindo ašramo valdytojų, labai gerbiamu rašytoju Manoju Dasu, kuris atsiliepė į mano prašymą ir, kartu su Debashishu Banerjee ir Robertu Dane’u, Kazimierui Seibučiui padėjo gauti stipendiją metų buvimui Pondičeryje, Sri Aurobindo ašrame, rūpinosi jo buitimi ir projektu su dr. Maheshwari’u. 1995 metų kovą-balandį pirmą kartą lankiausi toje ypatingoje vietoje, ir pirmiausia nuėjau pasimatyti su Nirodbaranu. Šios akimirkos dar glūdi kažkur vaizdo archyvuose, bet gerai pamenu jo žodžius vėliau: „Niekada nepamiršiu to momento, kai tu pasirodei tarpduryje su savo juokinga vasarine skrybėlaite!” Nirodbaranas tuo metu gyveno mažulyčiame kambarėlyje, nuolat atidarytomis durimis žvelgiančiame tiesiai į Sri Aurobindo ir Motinos samadhę, kapą, kurį nuolat supo atsidavusieji ir degė smilkalai. Tas pirmas susitikimas buvo kažkoks mistinis ta prasme, kad pasijutau, nelyginant būčiau po daugelio metų susitikusi su savo artimu giminaičiu. Mes kalbėjomės ir juokėmės, o už jo rūsčios išvaizdos visą laiką jutau besišypsančią sąmojingą esybę. Nirodbaranas man iš karto davė leidimą jį filmuoti, ir visa kita ašrame. Tai buvo neįkainojama, nes tuo metu maža kas turėjo video kamerą, o aš ją parsivežiau, visiškai naują, iš JAV, ir galėjau įamžinti tuo metu dar gyvas legendas, Sri Aurobindo bendražygius. Su Nirodbaranu matydavausi kone kasdien, ir 1995, ir 1998 metais. Jis pasidalino su manimi tuo, kas jam buvo brangiausia: ne tik pasakojimais, bet ir ypatinga diena su Esha, Dilipo Kumaro Roy’aus dukterėčia, kai mes klausėmės jo muzikos tyloje jų namuose. Nirodbaranas nusivežė į žaidimų aikštelę su garsiuoju automobiliu, ir mes matėme, kaip 95 metų jogas daro mankštą, ir visur kitur lydėjo jo rūpestinga ranka. Tai buvo taip neįprasta, kad ašramiečiai pradėjo domėtis, kas tie žmonės, kurie vaikšto su Nirodbaranu? Paskui įsigijau visas jo knygas su jo autografais ir Sri Aurobindo palaiminimais, susirašinėjome laiškais.
Šiame video įraše užfiksuoti pora susitikimų: viename jis atsakinėja į mūsų klausimus, o antrajame rūpinasi mūsų viešnage Kalkutoje, Sri Aurobindo Bhavane, kuriame jis gimė. Mus pasitiko Nirodo bičiulis Manikas Mitra ir užtikrino mums nuostabų priėmimą. Tada, vos atvykę, gavome leidimą į veikiantį Alipuro kalėjimą – tuo metu, kaip man liudijo žmonės asmeniškai, tai buvo sunkiai prieinama net svarbiems asmenims Bengalijoje, todėl tai vertinu kaip dar vieną Malonės aktą. Gaila, kad fotoaparatą ir vaizdo kamerą teko palikti su apsauga, bet Sri Aurobindo vienutėje, paverstoje kalinių garbinimo vieta dvasiniam guru, galėjau būti ne dvidešimt minučių, o kiek noriu…
Nirodbaranas man išliks kaip nepralenkiamas kuklumo ir sąžiningumo pavyzdys žmogaus, tarsi atsitiktinai, o iš tikrųjų Dievo apvaizdos pašaukto tarnauti ypatingam vyksme, nes tik taip, nejučia, Jis atrenka žmones. Verčiu į lietuvių kalbą ne tik jo knygas, bet ypač nuostabią poeziją, kurios bendraautorius buvo pats Sri Aurobindo, ir kuris sakė, kad šioje srityje jiedu padarys tai, ko dar nebuvo. Deja, Antrasis pasaulis karas ir kiti įvykiai sudrumstė šią dievišką kūrybinę draugystę, o Nirodbaranas ištikimai iki pat guru mirties užrašinėjo jo diktuojamas mintis, pokalbius ir poemą „Savitrė”.
Nirodbaranas yra vienas iš artimiausių Sri Aurobindo ir Motinos aplinkos žmonių šalia Nolinio, Champaklalo, Pranabo ir Puranio. Sri Aurobindo ir Motina turėjo daug žymių mokinių, bet tik šie asmenys įvairiais rakursais buvo jų kasdieniame gyvenime iki pabaigos, neskaitant gydytojų ir kitų būtinų paslaugų teikėjų.
Man išpuolusi gyvos perdavos laimė liudija dažnai pamirštamą tiesą, jog Dievo keliai nežinomi. Jie nežinomi tiems, kurie mato tik materialų ir esamą žmogaus pavidalą ir apie viską sprendžia iš riboto proto lygmens, bet nieko neišmano apie kosminius Viešpaties kelius, nepavaldžius laikui.
Voilà.
Daiva Tamošaitytė