Vedantinė tapyba
Vedančiojo malda
Viršiausioji dvãsia,
Dainuojanti širdies tyloj,
Šviesele amžinoji,
Tik tu Esi!
Kodėl tamsa esu užklotas,
O saulėta kertelė
Užtemus debesim?
Kodėl taip subjaurotas aš troškimų,
Traukiamas jų, suklaidintas
Apsvilintas ugnies
Aistros ūmios, ištrauktas iš ramybės
Į sūkurį
Kiekvieno šuoro?
Išduotas sielvartui, prislėgtas nerimo,
Ùžkluptas geismo?
Tegu pilkieji
Krešuliai iš praeities užuojautos netrikdo,
Te nedelsia ji,
O tἶesa vienišoji!
Neleiski mėgdžiojančiųjų Tave dievukų aibei
Apgauti mane jauną.
Jie dar triukšmauja,
Nes klausausi amžinybės balso ir žinau
Praamžio Valią.
Šį akinantį pasirodymą,
Kursai užstoja amžinybės slenkstį,
Tu išsklaidyk – suteik
Skaidriausią vyzdį,
Širdį atjaunėjusią ir švarią. Supeiki
Lūkesčius, kur ausį
Šitaip kurtina,
Pašalink purvą šimtmetinį ir atkurk
Grynumą mano.
O durys slaptos!
Atsiverkite į žinią! O galia, tu galėk!
O meile, išsiliek!
Vertė Daiva Tamošaitytė 2023 spalio 31 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Vedantin‘s Prayer
Collected Poems p. 212