Utarpara 1908 metai balandžio mėnuo
Paprašytas pasakyti kalbą metiniame jūsų Sabhos susirinkime, ketinau jums tarti kelis žodžius ta tema, kuri buvo pasirinkta šiandienai, — hindų religijos tema. Bet dabar nebežinau, ar įvykdysiu šį ketinimą; mat čia besėdint man į galvą atėjo žodis, kurį turiu jums tarti, žodis, kurį turiu tarti visai Indijos tautai. Šis žodis pirmąsyk man buvo ištartas kalėjime, ir aš išėjau iš kalėjimo, kad tarčiau jį savo liaudžiai.
Paskutinį kartą lankiausi čia prieš daugiau nei metus. Kai tada atvykau, buvau ne vienas — šalia manęs sėdėjo vienas didžiausių nacionalizmo pranašų. Tuomet tai jis buvo išėjęs iš atsiskyrimo, į kurį Dievas jį pasiuntė tam, kad savo kameros tyloje ir vienatvėje jis galėtų išgirsti tą Žodį, kurį turėjo tarti Dievas. Tai jį atėjote pasveikinti šimtų šimtais. Dabar jis toli, jį skiria nuo mūsų tūkstančiai mylių. Kitų, kuriuos buvau pratęs matyti darbuojantis šalimais savęs, irgi nėra. Kur tik jų neišblaškė audra, kuri siaubdama praslinko per šalį. Šįsyk tai aš, kuris praleidau atsiskyrime vienerius metus, ir dabar, kai išėjau, radau viską pasikeitus. Vienas tų, kuris visad sėdėjo šalia manęs ir buvo susijęs su mano darbu, yra kalinys Birmoje; kitas — trūnija įkalintas šiaurėje. Išėjęs apsižvalgiau aplinkui, apsižvalgiau dairydamasis tų, į kuriuos buvau pratęs kreiptis patarimo ir įkvėpimo. Bet jų neradau. Negana to. Kai patekau į kalėjimą, visa šalis gyveno šūkiu „Bande Mātaram“, gyveno tautos viltimi, viltimi milijonų žmonių, kurie iš naujo pakilo iš nuosmukio. Išėjęs iš kalėjimo siekiau išgirsti tą šūkį, bet nebuvo girdėti nieko, išskyrus tylą. Šalį ištiko tyla, o žmonės atrodė pasimetę; nes vietoj šviesių Dievo dausų, kupinų ateities vizijų, kurios vėrėsi priešais mus, viršum galvos, regis, kabėjo švininis dangus, besitrankantis žmogiškais griaustiniais ir žaibais. Atrodė, jog niekas nežino, kuriuo keliu eiti, ir iš visų pusių buvo girdėti tas pats klausimas: „Ką darysime toliau? Ką čia galėtume padaryti?“ Aš irgi nežinojau, kokiu keliu eiti, irgi nežinojau, kas turi būti daroma toliau. Bet žinojau viena, jog kaip Visagalė Dievo Galia iškėlė tą šūkį, pažadino tą viltį, taip toji pat Galia pasiuntė ir tą tylą. Tas, kuris buvo šauksme ir judėjime, taip pat buvo sustojime ir tyloje. Jis pasiuntė mums tylą, kad tauta galėtų atsitraukti akimirkai atgal, pažvelgti į save ir sužinoti Jo valią. Manęs neprislėgė ta tyla, nes buvau supažindintas su ja savo kalėjime ir todėl žinojau, jog kaip tik sustojime ir tyloje man buvo duota išmokti šią pamoką per ilgus vienerius metus, kuriuos praleidau įkalintas. Kai Bepin Chandra Palas išėjo iš kalėjimo, jis atėjo su žinia, su įkvėpta žinia. Atsimenu kalbą, kurią jis čia pasakė. Savo reikšme ir siekiu tai buvo ne tiek politinė, kiek religinė kalba. Jis kalbėjo apie savo potyrį kalėjime, apie Dievą mumyse visuose, apie Viešpatį tautoje, o savo vėlesnėse kalbose jis taip pat kalbėjo apie didesnę nei eilinę jėgą, stovinčią už mūsų judėjimo, ir didesnį nei eilinį tikslą, iškeltą jam. Dabar aš taip pat vėl susitikau su jumis, aš taip pat išėjau iš kalėjimo, ir vėlgi tai jūs, Uttarpāṛos gyventojai, kurie pirmieji svetingai priimate mane ir priimate ne politiniame susirinkime, bet mūsų religijos gynimo draugijos susirinkime. Tą žinią, kurią Bepin Chandra Palas gavo Buksaro kalėjime, Dievas man davė Alipure. Diena iš dienos Jis teikė man tą žinojimą per dvylika mano įkalinimo mėnesių ir apie jį paliepė man kalbėti jums dabar, kai aš išėjau.
Žinojau, kad išeisiu. Vieneri sulaikymo metai buvo tik atsiskyrimo ir mokymo metai. Kaip kas nors būtų galėjęs laikyti mane įkalintą ilgiau negu to reikia Dievo tikslui? Jis man davė žodį, kurį reikia tarti, ir darbą, kurį turiu atlikti, ir aš žinau, jog kol tas žodis nebus ištartas jokia žmogiška galia nenutildys manęs, kol tas darbas nebus atliktas jokia žmogiška galia nesustabdys Dievo įrankio, kad ir koks tas įrankis būtų silpnas ar menkas. Dabar, kai aš išėjau, šiomis pat minutėmis man buvo mėginta sugestijuoti žodį, kurio visai neturiu noro tarti. Tai, ką buvau sumąstęs, Jis išmetė man iš galvos, o tai, ką kalbu, esu verčiamas kalbėti per prievartą.
Sri Aurobindo Utarparoje 1908 metų balandį
Kai buvau suimtas ir skubiai pristatytas į Lal Bazaro hadžatą, mano tikėjimas susvyravo, nes negalėjau pažvelgti į Jo ketinimo širdį. Pasijutau pasimetęs ir iš visos širdies sušukau Jam: „Kas gi tai, kas man nutiko? Aš tikėjau, jog man yra tekusi misija dirbti savo krašto žmonėms ir Tu saugosi mane tol, kol tas darbas bus atliktas. Tai kodėl esu čia ir dėl kokio kaltinimo?“ Praėjo viena diena, po to antra ir trečia, ir aš išgirdau balsą, atėjusį iš vidaus: „Lauk ir pamatysi.“ Tada nusiraminau ir ėmiau laukti. Iš Lal Bazaro buvau perkeltas į Alipurą ir uždarytas vienam mėnesiui į vienutę skyrium nuo žmonių. Joje aš dieną ir naktį laukiau, kad išgirsčiau Dievo balsą savyje ir sužinočiau, ką Jis turi pasakyti man ir ką aš turiu daryti. Šiame atsiskyrime man atėjo ankstyviausias potyris, pirmoji pamoka. Aš prisiminiau, jog prieš mėnesį ar ilgiau iki arešto man buvo atėjęs raginimas atidėti į šalį visą veiklą, pasitraukti į atsiskyrimą ir pažvelgti savin, kad galėčiau sueiti į artimesnį bendrumą su Juo. Tačiau buvau silpnas ir nepajėgiau priimti šio raginimo. Labai branginau savo darbą ir dėl savo širdies išdidumo maniau, kad jei manęs nebusią čia, darbas nukentės ar net žlugs ir liausis; todėl negaliu jo palikti. Man atrodė, kad Jis vėl prakalbo ir sakė man: „Pančius, kurių neturėjai stiprybės sutraukyti, aš sutraukiau už tave, nes nėra tokia mano valia ir niekad nebuvo mano ketinimas, jog tai tęstųsi. Turiu numatęs tau kitą dalyką nuveikti; atvedžiau tave čia tam, kad mokyčiau tave to, ko negali išmokti pats, ir rengčiau tave savo darbui.“ Tada Jis įdavė man į rankas Gītą. Jo stiprybė įžengė į mane, ir aš tapau pajėgus vykdyti Gītos sādhaną. Aš turėjau ne tik suprasti intelektualiai, bet ir gyvai patirti tai, ko Śrī Kṛṣṇa reikalavo iš Arjunos ir ko Jis reikalauja iš tų, kurie siekia vykdyti Jo darbą, — būti laisvam nuo šlykštėjimosi ir troškimo, dirbti Jam nereikalaujant vaisių, atsižadėti savo valios ir tapti pasyviu ir ištikimu įrankiu Jo rankose, su lygia širdimi priimti tai, kas aukšta ir kas žema, draugą ir priešininką, sėkmę ir nesėkmę, bet vis vien nedaryti Jo darbo aplaidžiai. Aš supratau, kas iš tikrųjų yra hindų religija. Mes dažnai kalbame apie hindų religiją, apie sanātaną dharmą, bet vos vienas kitas iš tikro žinome, kas yra ši religija. Kitos religijos yra daugiausia tikėjimo ir išpažinimo religijos, bet sanātana dharma — tai pats gyvenimas; tai dalykas, kuris yra ne tiek tikimas, kiek gyvenamas. Tai dharma, kuri dėl žmonijos išgelbėjimo nuo seno buvo puoselėjama atsiskyrus šiame pusiasalyje. Indija kyla tam, kad suteiktų šią religiją. Ji nekyla kaip kitos šalys dėl savęs ar dėl to, kad tapusi stipri imtų trempti silpnąją. Ji kyla tam, kad amžinąją šviesą, kuri jai buvo patikėta, lietų visame pasaulyje. Indija visada egzistavo dėl žmonijos, o ne dėl savęs, ir ji turi būti didi dėl žmonijos, o ne dėl savęs.
Todėl toks buvo kitas dalykas, kurį Jis man nurodė, — Jis privertė mane suvokti centrinę hindų religijos tiesą. Jis sugraudino mano kalintojus, ir jie pasikalbėjo su anglu, atsakingu už kalėjimo priežiūrą: „Jis kenčia įkalintas; leiskite jam bent pasivaikščioti už jo vienutės sienų po pusvalandį ryte ir vakare.“ Tuo buvo pasirūpinta, ir man bevaikščiojant Jo stiprybė vėl įžengė į mane. Aš pažvelgiau į kalėjimą, kuris atskyrė mane nuo žmonių, bet nebe jo aukštos sienos buvo mane įkalinusios; ne, tai buvo Vāsudeva, kuris supo mane. Vaikščiojau po medžio, augančio priešais mano vienutę, šakomis, bet tai buvo ne medis, — aš žinojau, jog tai Vāsudeva, jog tai Śrī Kṛṣṇa, kuri mačiau stovintį čia ir teikiantį man savo paūksmę. Pažvelgiau į savo vienutės grotas, kurių pats perpinas atliko durų priedermę, ir vėl išvydau Vāsudevą. Tai buvo Nārāyana, kuris saugojo mane ir ėjo sargybą prie mano vienutės. Aš gulėjau ant šiurkščių paklotų, kurie man buvo duoti pasikloti gultą, ir jutau mane apglėbusias Śrī Kṛṣṇos rankas, mano Bičiulio ir Mylimojo rankas. Toks buvo pirmasis pritaikymas tos gilesnės regmės, kurią jis man davė. Žvelgiau į kalinius kalėjime, į vagis, į žudikus, į apgaudinėtojus, ir žiūrėdamas į juos visus mačiau Vāsudevą — tai buvo Nārāyana, kurį radau šiose aptemdytose sielose ir netinkamai panaudotuose kūnuose. Tarp šių vagių ir galvažudžių buvo daug tokių, kurie vertė gėdytis savęs matant jų užuojautą, jų gerumą, žmoniškumą, triumfuojantį tokiomis priešiškomis aplinkybėmis. Ypač vienas iš jų, kuris man atrodė esąs šventasis, valstietis iš mano šalies, nemokėjęs skaityti ir rašyti, tariamas galvažudys, nuteistas dešimt metų kalėti griežtojo režimo sąlygomis, vienas iš tų, į kurį mes, apimti fariziejiško didžiavimosi savo klase, žvelgiame iš aukšto kaip į čhotaloką. Dar kartą Jis prabilo į mane ir sakė: „Pažiūrėk į žmones, tarp kurių pasiunčiau tave padirbėti mažumėlę mano darbo. Tokia yra prigimtis tautos, kurią aš keliu, ir tokia priežastis, kodėl aš juos keliu.” Kai byla buvo pradėta nagrinėti žemesniajame teisme, ir mes stojome prieš magistratą, mane lydėjo ta pati įžvalga. Jis sakė man: „Ar tavo širdis nesudrebėjo ir tu nešaukei man, kur yra Tavoji globa, kai buvai įmestas į kalėjimą? Pažvelk dabar į magistratą, pažvelk į kaltintoją.“ Aš pažvelgiau ir išvydau ne magistratą, — tai buvo Vāsudeva, tai buvo Nārāyana, kuris sėdėjo čia teisėjo kėdėje. Aš pažvelgiau į kaltintoją ir išvydau ne atstovą, palaikantį kaltinimą; tai buvo Śrī Kṛṣṇa, kuris sėdėjo čia, tai buvo mano Mylimasis ir Bičiulis, kuris sėdėjo čia ir šypsojosi. „Ar vis dar būkštauji? — sakė jis. — Aš esu visuose žmonėse ir valdau jų veiksmus ir žodžius. Mano globa tebėra su tavimi ir tau nėra ko bijoti. Bylą, kuri buvo tau iškelta, palik man. Tai ne tavo reikalas. Atkrausčiau čia tave ne dėl teismo, bet dėl kažko kita. Pati byla tėra priemonė mano darbui ir niekas daugiau.“ Vėliau, kai teisminis bylos nagrinėjimas prasidėjo sesijų teisme, ėmiausi rašyti daugybę instrukcijų savo advokatui dėl to, kas klaidinga parodymuose prieš mane ir dėl kokių punktų liudytojai galėtų būti kryžmiškai apklausti. O tada įvyko tai, ko nelaukiau. Tvarka, nustatyta dėl mano gynybos, buvo staiga pakeista, ir manęs ginti stojo kitas advokatas. Tas advokatas, mano draugas, pasirodė nelauktai, ir aš nežinojau, kad jis pasirodys. Jūs visi girdėjote vardą to žmogaus, kuris nustūmė šalin visas kitas mintis ir atsisakė visos savo praktikos, kuris ištisus mėnesius diena iš dienos sėdėjo iki vidurnakčio ir pakirto savo sveikatą, kad išgelbėtų mane, — tai šridžutas Chittaranjanas Dasas. Pamatęs jį pasijutau ramiau, bet vis vien maniau, jog būtina rašyti instrukcijas. Tuomet palioviau dėl visa to rūpintis ir gavau tokią žinią iš vidaus: „Tai žmogus, kuris išgelbės tave nuo žabangų, apraizgiusių tavo kojas. Ne tu turi jį instruktuoti. Aš pats duosiu jam instrukcijas.” Nuo tada aš nepratariau nė žodžio savo advokatui apie bylą ir nedaviau jam nė vienos instrukcijos, o jeigu išvis man būdavo užduodamas klausimas, visada pasirodydavę, jog mano atsakymas nepadėjo bylai. Aš palikau bylą advokatui, ir jis visiškai perėmė ją į savo rankas, o rezultatą jūs žinote. Visą tą laiką žinojau, ką Jis yra numatęs dėl manęs, nes vis girdėjau, visad klausiausi balso viduje: „Aš vadovauju, todėl nebijok. Užsiimk savo darbu, dėl kurio tave atkrausčiau į kalėjimą, o kai išeisi, atsimink — niekada nebijok, niekada nesvyruok. Atsimink, jog tai aš veikiu, o ne tu ar kažkas kitas. Kad ir kokie užslinktų debesys, kad ir kokie užgriūtų pavojai ir kančios, sunkumai ar neįmanomybės — nėra nieko neįmanoma, nieko sunkaus. Aš esu tautoje ir jos kilime, aš esu Vāsudeva, aš esu Nārāyana, ir ko norėsiu, tas ir bus, ne tai, ko nori kiti. Jei ką užsimosiu įvykdyti, tai to nesustabdys jokia žmogiškoji galia.“
Tuo kartu Jis ištraukė mane iš vienatvės ir patalpino tarp tų, kurie buvo apkaltinti kartu su manim. Jūs šiandien daug kalbėjote apie mano pasiaukojimą ir atsidavimą savo šaliai. Girdėjau tokio pobūdžio kalbų nuo tada, kai išėjau iš kalėjimo, bet klausytis jų nebuvo smagu, net kiek skausminga. Juk žinau savo silpnumą, esu savo paties klaidų ir atkritimų auka. Nebuvau aklas paklydimams anksčiau, bet kai atsiskyrime jie visi sukilo prieš mane, juste juos pajutau. Supratau, jog aš, žmogus, esu silpnybių sankaupa, ydingas ir netobulas įrankis, tvirtas tik tada, kai į mane įeina aukštesnė stiprybė. Tada atsidūriau tarp tų jaunuolių ir daugelyje jų atradau didžiulę drąsą, savęs užmiršimo galią, palyginti su kuria aš buvau visiškas niekas. Pamačiau vieną ar du, kurie mane pranoko ne tik savo jėga ir būdu, — tokių būta daug, — bet ir pažadu to intelektualinio gebėjimo, kuriuo aš didžiavausi. Jis sakė man: „Tai jaunoji karta, nauja ir galinga tauta, kuri kyla mano paliepimu. Jie pranoksta tave. Ko tau bijoti? Jeigu tu atsitrauktum į šalį ar užmigtum, darbas vis vien būtų atliktas. Jeigu rytoj tavim atsikratytų — štai jaunuoliai, kurie perims tavo darbą ir atliks jį su daug didesne galybe nei tu jį būtum bet kada atlikęs. Tu tik gavai iš manęs kiek stiprybės ištarti žodį šiai tautai, kuris padės ją pakelti.“ Toks buvo tas kitas dalykas, kurį Jis man pasakė.
Tačiau tada netikėtai nutiko vienas dalykas, ir akimirksniu aš vėl atsidūriau vienutės atsiskyrime. Pasakoti to, kas vyko su manimi tuo metu, nesu linkęs, išskyrus tai, jog diena iš dienos Jis rodė man savo stebuklus ir davė man suprasti aukščiausiąją hindų religijos tiesą. Prieš tai turėjau daug abejonių. Buvau auklėjamas Anglijoje ir augau tarp svetimų idėjų ir visiškai svetimoje aplinkoje. Daugelį dalykų hinduizme anksčiau buvau linkęs laikyti įsivaizdavimais, maniau, kad jame esama daug svajojimo, daug iliuzijos ir māyos. Bet dabar diena iš dienos aš išgyvenau prote, išgyvenau širdyje, išgyvenau kūne hindų religijos tiesas. Jos man tapo gyvais potyriais, ir man atsivėrė dalykai, kurių negali paaiškinti joks materialistinis mokslas. Kai pirmąsyk ėmiau artintis Jo link, artinausi ne visiškai bhaktos dvasia, ne visiškai jñānio dvasia. Atėjau pas Jį senų seniausiai Barodoje, keletas metų prieš tai, kai prasidėjo svadešis ir aš buvau įtrauktas į viešojo gyvenimo lauką.
Tuomet artindamasis prie Dievo, aš vargu ar turėjau gyvą tikėjimą Juo. Manęs būta agnostiko, būta ateisto, būta skeptiko, ir aš nebuvau visiškai tikras, jfog Dievas apskritai yra. Nejaučiau Jo esamybės. Ir vis dėlto kažkas mane traukė prie Vedų tiesos, Gītos tiesos, hindų religijos tiesos. Jaučiau, jog kažkur šioje jogoje turi būti galinga tiesa, turi būti galinga tiesa šioje religijoje, grindžiamoje vedānta. Tad kai ėmiausi jogos ir nusprendžiau ją daryti, kad įsitikinčiau, ar mano idėja esanti teisinga, aš tai dariau tokia dvasia ir kreipdamasis į Jį su tokia malda: „Jei Tu esi, tai tu žinai mano širdį. Tu žinai, kad aš neprašau mukčio, neprašau nieko, ko prašo kiti. Aš tik prašau stiprybės pakelti šią tautą, prašau tik leisti gyventi ir dirbti šiems žmonėms, kuriuos aš myliu ir kurių meldžiu, kad galėčiau pašvęsti jiems savo gyvenimą.“ Ilgai siekiau jogos realizacijos ir pagaliau tam tikru mastu ją pasiekiau, bet nesijaučiau patenkintas dėl to, ko troškau labiausiai. Tada kalėjimo, vienutės atsiskyrime aš vėl to paprašiau. Tariau: „Duok man savo ādeśą. Aš nežinau, kokį darbą daryti ar kaip jį daryti. Duok man žinią.“ Jogos bendrystėje atėjo dvi žinios. Pirmoji žinia sakė: „Aš daviau tau darbą ir tas darbas — padėti pakelti šią tautą. Neilgai trukus ateis laikas, kai tu išeisi iš kalėjimo; kadangi mano valia nėra ta, jog šįsyk tu arba būtum nuteistas, arba turėtum leisti laiką, kaip leidžia kiti, kentėdamas dėl savo šalies. Aš pašaukiau tave dirbti, ir tai yra ta ādeśa, kurios tu prašei. Aš duodu tau ādeśą eiti ir daryti mano darbą.“ Atėjo antroji žinia ir sakė: „Kažkas tau buvo parodyta per šiuos vienerius atsiskyrimo metus, kažkas, dėl ko tu turėjai savų abejonių ir kas yra hindų religijos tiesa. Tai ši religija, kurią aš keliu prieš pasaulį, tai ją aš tobulinau ir vysčiau per ṛṣius, šventuosius ir āvatarus, ir dabar ji eina daryti mano darbo tarp tautų. Aš keliu šią tautą, kad pasiųsčiau savo žodį. Tai sanātana dharma, tai amžinoji religija, kurios tu iš tikrųjų nežinojai anksčiau ir kurią aš tau dabar atskleidžiu. Agnostikui ir skeptikui tavyje buvo atsakyta, juk aš daviau tau įrodymus viduje ir išorėj tavęs, fizinius ir subjektyvius įrodymus, kurie tave patenkino. Kai tu eisi, visad sakyk savo tautai šį žodį, kad jie pakilo dėl sanātana dharmos, pakilo dėl pasaulio, o ne dėl savęs. Aš duodu jiems laisvę tarnauti pasauliui. Todėl kai sakoma, kad Indija pakils, tai reiškia, kad pakils sanātana dharma. Kai sakoma, kad Indija bus didi, tai reiškia, kad sanātana dharma bus didi. Kai sakoma, kad Indija išsiplės ir išsiplatins, tai reiškia, kad sanātana dharma išsiplės ir išsiplatins visame pasaulyje. Indija egzistuoja dėl dharmos ir dharma. Siekti šios religijos didybės, reiškia siekti šios šalies didybės. Aš parodžiau tau, kad esu visame kame ir visuose žmonėse bei daiktuose, kad esu šiame judėjime ir kad ne tik veikiu tuose, kurie stengiasi dėl šalies, bet taip pat darbuojuosi tuose, kurie jiems priešinasi ir stovi skersai jų kelio. Aš darbuojuosi kiekviename žmoguje ir kad ir ką jis mąstytų ar darytų, jie negali padaryti nieko, tik padėti man siekiant mano tikslo. Jie taip pat daro mano darbą, jie nėra priešai, bet mano įrankiai. Visuose savo veiksmuose jūs judate priekin, nežinodami kokiu keliu judate. Jūs manotės darą vieną dalyką, bet darote kitą. Jūs siekiate vieno rezultato, bet jūsų pastangos prisideda prie kito, kuris skirtingas ar priešingas. Tai Šaktė išžengė ir įėjo į žmones. Seniai aš jau rengiau šį pakilimą, o dabar atėjo laikas, ir tai aš vesiu į jo išsipildymą.“
Toks tad yra tas žodis, kurį turėjau jums tarti. Jūsų draugija vadinasi Religijos gynimo draugija. Ką gi, religijos gynimas, hindų religijos gynimas ir pakėlimas priešais pasaulį, — tai ir yra darbas, kuris laukia mūsų. Bet kas yra toji hindų religija? Kas yra ta religija, kurią vadiname sanātana, amžinąja? Ar ji yra hindų religija tik todėl, kad ją išlaikė hindų tauta, kad šiame pusiasalyje ji išaugo atsiskyrus tarp jūros ir Himalajų, kad šioje šventoje ir senovinėje žemėje ji buvo patikėta arijų rasei saugoti ją per amžius. Tačiau ji nėra apibrėžta vienos šalies ribomis, ji nepriklauso išimtinai ir visiems laikams ribotai pasaulio daliai. Tai, ką mes vadiname hindų religija, yra iš tikrųjų amžinoji religija, nes ji yra visuotinė religija, apimanti visas kitas. Jeigu religija nėra visuotinė, ji negali būti amžina. Siaura religija, sektantiška religija, išskirtinė religija gali gyvuoti tik ribotą laiką ir tarnauti ribotam tikslui. Hindų religija — tai vienintelė religija, kuri gali triumfuoti prieš materializmą įtraukdama ir numatydama mokslo atradimus ir filosofijos spekuliacijas. Tai vienintelė religija, kuri tvirtina žmonijai apie Dievo artumą mums ir apima visus įmanomus būdus, kuriais žmogus gali suartėti su Dievu. Tai vienintelė religija, kuri nuolat primygtinai teigia tiesą, kurią pripažįsta visos religijos, — kad Jis yra visuose žmonėse ir daiktuose ir kad mes judame bei esame Jame. Tai vienintelė religija, kuri leidžia mums ne tik suprasti ir tikėti šią tiesą, bet ir išgyventi ją kiekviena mūsų esybės dalimi. Tai vienintelė religija, kuri rodo pasauliui, kas yra pasaulis, kad jis — tai Vāsudevos līlā. Tai vienintelė religija, kuri rodo mums, kaip mes galime geriausiai atlikti savo vaidmenį toje līloje, rodo jos subtiliausius dėsnius ir kilniausias taisykles. Tai vienintelė religija, kuri neatskiria gyvenimo su visais menkiausiais mažmožiais nuo religijos, kuri žino, kas yra nemirtingumas ir visiškai pašalino nuo mūsų mirties tikrovę.
Štai toks žodis buvo įdėtas man į lūpas, kad ištarčiau jums šiandien. Tai, ką ketinau kalbėti, buvo atimta iš manęs, o be to, kas man duota, neturiu ką daugiau pasakyti. Galiu jums tarti tik tą žodį, kuris buvo įdėtas į mane. Tas žodis jau ištartas. Kartą jau kalbėjau su šia jėga manyje ir sakiau, kad šis judėjimas nėra politinis judėjimas, kad nacionalizmas nėra politika, bet religija, kredo, tikėjimas. Šiandien aš tai vėl pakartoju, bet jau kitais žodžiais. Aš nebesakau, kad nacionalizmas yra kredo, religija, tikėjimas; aš sakau, kad sanātana dharma mums yra nacionalizmas. Šioji hindų tauta gimė su sanātana dharma, su ja jinai juda ir su ja auga. Kai sanātana dharma ima smukti, tauta irgi smunka žemyn, ir jeigu sanātana dharma galėtų žūti, su sanātana dharma žūtų ir tauta. Sanātana dharma — tai ir yra nacionalizmas. Štai ta žinia, kurią turėjau jums pasakyti.
Uttarpāṛos kalba
Iš anglų k. vertė Kazimieras Seibutis