Singuliarumas. Antlaikis esinys visatoje, projektuojantis grynuosius dažnius į įvykių horizontą
Mano protas dabar tyluma, beasmenė, nuoga,
Vienintelis toks kuo aiškiausias vaizdingas pasaulis,
Dievystės patvirtinta skleidžias beribė tyla,
Didybė gryna, be minties, nepažinusi valios.
Kadaise lapus jos Neišmonė pildė ir raštą
Išmargino laiko spėjimais aklais, pribarstė
Žinučių blizgių apie slystančią šviesą bekraštę
Ap’ ant briaunų᷉ Prigimties klajojančias sielas svarstė
Bet dabar į svarbesnį Žodį aš įsiklausęs
Spindulys nematomas ir nebylus jį pagimdė
Šį Balsą pagauti Tylos vien gali ausys
Iš Dienos amžinosios šlovės pasiųstas jis randas;
Bekraštė nesudrumstoji ramybė pavirsta
Džiaugsmo kaskadom gilaus palengvėjimo jūroj.
Vertė Daiva Tamošaitytė 2026 vasario 20 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Word of the Silence, p. 609