Teisuolis
Kur vyras, neišjudinamas baimės nei vilties?
Pritars Dievai jam išmintingieji išties.
Jį, valios nepalaužiamõs ir paskatų̃ švarių,
Ir nepaleñkiamą žmonių blogų,
Atviro kurs būdo, galios, aukso nesivaiko
O tik tiesaus ir aukšto kelio laikos:
Jį vieną išmintingu laiko ir nesùterštą geismų
Dievai, tik jį teisiu savu teismu.
Nors žmonės duoda rubinų, apdovanojimą įteĩkia
Mielesnį už akis Elenos –
Taip, buvo brangesnių daiktų, bet nepalenks jie
Nusidėti šitą vyrą slaũnų.
Valdovams žemės galingiesiems baisią lemtį taisant
Jis jųjų įtūžio nepaisys,
Skaitlingi aidintys seime balsai širdies
Jo nepatrauks ir neįveiks išties.
Nors Vandenynas išdidumą purpurinį siūlo,
Jisai ne sukrečia, bet tiktai judina jo sielą,
O keteras bangų, iškylančias į didį aukštį
Žvilgsniu aštriu jis regi tarsi paukštis.
Lygius laukus, mielas tykias girias jo akys veria,
Į naktį juodą jisai neria.
Pekla jam priešais; laukia jo kardai, draugai išduoda;
Bet nemeta jis kelio – eina grúodu.
Jis nepabūgs žaibuojančio dangaus,
Neišsigąs tūžmingų iššūkių griaustinio,
Jei žemė sudrebės ar jūra, potvynio ar gaisro paragaus,
Nepasiduos lig kirčio paskutinio.
Nors Viešpats dangų perplėštų it lapą,
Įtūžęs sudaužytų kalnus,
Žvaigždes didžiąsias užgesintų, sunaikintų saulę,
Nepasiduotų nė nekrūptelėjęs jis apgáulei.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2023 gruodžio 31 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Just Man
Collected Poems, p. 43