Mikelandželas. Rachelė. Popiežiaus Julijaus II koplyčia. 1505-1545.
Mano esybė gili, nemari atrasta:
Už išorės proto ji slypi didi ir giedra
Nesilpstanti skrodžia pasaulį rega,
Tai Dievas – žiūrovas ir mūsų scena.
Joks skausmas, liūdesys širdies ir kūno
Neįžengs į tyrą ir bebalsę jo šventovę.
Dalios skalikai, baimė ir pavojus,
Nutrūkę nervus plėš – ne dvasios amžinovę.
Pabusk krūtinėj, Dievo spinduly,
Nedūlančioj dirvoj širdies arimų
Liepsningas, nenusakomas Svety!
Mirtis arti, lemtis jau duoklę ima;
Dūžiùs Jis girdi, ir kaip dūžta Prigimtis
Rymo Jis kaip milžinas, baltai spindįs.
Vertė Daiva Tamošaitytė 2026 vasario 12 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Guest, Collected Poems, p. 612