Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Himnas
Šlovinga giesmė
Nemirsiu aš.
Nors kūnas šis, kai jo dvasia išnirs
Iš ankšto luobo, ugnį pamaitins,
Tai būstas ris, ne aš.
Palikęs narvą,
Perregimą, erdvų ruimą aptinku.
Dvasia, išvengus alkanų kapų,
Perkirs mirčiai nervą.
Naktų šaltų
Gelmėj švies saulė, Laikas liausis ėjęs,
Iš darbo žvaigždės bus paleistos vėjais.
Aš nedingstu, lieku.
Pirmam gyvójui
Kritus žemėn, jau buvau pradėtas,
Sustingus dar negimusioms planetoms
Legendà gyvuoja.
Esu šviesìnis
Šviesulio, ir stūgsmas liūto, džiaugsmas
Ryto; aš lyčių daugybės siausmas,
Protėjas begalinis.
Aš medžio baras
Augant jam iš amžinos žydrynės;
Tyliai krintanti rasa rytinė,
Esu bedugnės marios.
Draugẽn subūręs
Dangų ir užtvindytas žemès,
Buvau mąstytoju praamžiu gimęs.
Aš būsiu, nors ir miręs.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. balandžio 21 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Triumph-Song of Trishuncou
Collected Poems, p. 215-216