Sri Aurobindo apie 1918-1920 metus
Šališkas poezijos ir meno kritikos dėmuo
Visa poezijos kritika turi stiprų dėmenį, kuris yra didelių skirtumų šaltinis, o juos aptinkame vienodai „žymiems“ kritikams vertinant bet kurį autorių. Čia viskas yra reliatyvu, Menas ir Grožis taip pat, ir mūsų požiūris į dalykus bei jų vertinimas priklauso nuo sąmonės, kuri žiūri ir vertina. Kai kurie kritikai tai pripažįsta ir atvirai užsiima visiškai šališku kritikavimu – „todėl man tai patinka, o šitam nepritariu, aš pateikiu savas vertybes“. Daugelis pluša, stengdamiesi įtikti savo asmeniniam patinka ar nepatinka pagal kažkokį kritikos standartą, kurį jie suvokia kaip nešališką; šis nešališkumo poreikis nepriklausomos nuo mūsų ar kieno kito asmenybės neãsmeniškos tiesos dėlei yra pagrindinis meno teorijų, kanonų ir normų šaltinis. Tačiau teorijos, kanonai ir normos pačios įvairuoja, ir viename amžiuje nusistovi tam, kad kitame būtų sulaužytos. Ar tokiu atveju nėra meno grožio, kuris nepriklausytų nuo mūsų skirtingos galvosenos? Ar grožis yra mūsų proto kūrinys, minčių ir jausmų darinys, jokiu būdu neegzistuojantis pats sau? Tokiu atveju Grožio Gamtoje nėra, jis primestas Gamtai mūsų protų, adhyāropa. Bet tai prieštarauja faktui, kad tik atsiliẽpiant į objektą, o ne nepriklausomai nuo jo, gražaus arba negražaus dalyko idėja iš pradžių randasi mumyse. Tame, ką matome, grožis egzistuoja, tačiau jis turi dvi puses: esminį grožį ir pavidalus, kuriuos įgyja. „Pakeliui klajojantis amžinas grožis“ klajoja gausybe besikeičiančių pavidalų kreipdamasis į gausybę sąmonės pavidalų. Štai čia atsiranda sunkumas. Kiekviena individuali sąmonė mėgina aprėpti per formą išreikštą amžinąjį grožį (šičia – tam tikrą poemą arba meno kūrinį), tačiau arba formos palaikoma, arba atmetamà, visiškai jos sužavėta arba visiškai pasibjaurėjusi, iš dalies traukiama arba iš dalies atstumiama. Perteikdamas grožį, poetas ir menininkas gali klysti ir suvokimą sugadinti, tačiau net ir tai skirtingiems žmonėms turi skirtingą poveikį. Vis dėlto, dar griežtesni skirtumai kyla iš proto sandaros ir atitinkamo jo atsako skirtybės. Negana to, yra protų, – iš tiesų daugelis jų, – kurie iš viso neatsiliepia į „meninį“ grožį: kas nors nemeniška yra arčiau jų turimo grožio pojūčio; kitu atveju jie siekia ne grožio, o vien gyvybinio pasitenkinimo.
Joks kritikas negali išvengti šių ribotumų. Jis gali pamėginti tapti visa apimančiu, nešališku ir atrasti dorybių bei ypatingą charakterį vìskame, ką skaito ar mato poezijoje ir mene, net jei šie nesužadina didelio palankumo ir atsako. Aš pagal temperamentą turiu mažai simpatijų daugeliui Pope‘o ir Drydeno darbų, bet galiu įžvelgti jų išskirtinį tobulumą ir jėgą jų pačių srityje, – meistrišką glaustumą, energingumą, aštrumą ir geležinį tikslumą, kuriais jie nukala savo mintį ir eiles; taip pat matau, jog įliejus šiek tiek kitokios kokybės, jos galėtų pagrįsti iš tikrųjų didingą poetinį stilių, tokį, kokį Drydenas parodė svo geriausiais darbais. Tačiau šioje vietoje mano vertinimas stabteli; aš negaliu pakilti į susižavėjimo aukštumas tų, kurie juo sustatė į vieną gretą ar netgi aukščiau Wordswortho, Keatso ir Shelley‘io – niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad jų darbai, kad ir kokie patvariai tobuli būtų savo rėmuose ir savo maniera (bent jau Pope‘o), yra menkesnės poetinės kokybės. Šiuos svyravimus sukelia grožio samprata ir pojūtis pagal temperamentą. Panašiai Housmanas išaukština Blake‘ą remdamasis tiesioginiu pajautimu ir savotiška poetinio grožio samprata apie įtaigą vidiniams pojūčiams, sugadinta įtaiga ir nužydėjusiu grožiu dėl ryškaus apvalkalo ir intelektinės minties turinio. Tačiau dabar to neaptarinėsiu. Visa tai anaiptol nereiškia, kad kritika stokoja tikros prasmės. Kritikas gali padėti atverti protą grožio rūšims, kurias pats regi, ir ne vien tik atrasti, bet ir įvertinti kai kuriuos jų tikrosios vertės elementus, kurie padaro jas gražiomis arba suteikia joms tai, kas labiausiai būdinga ir nepakartojama jų ypatingame grožyje. Pavyzdžiui, Housmanas daugeliui gali padėti Blake išvysti tai, ko jie nematė anksčiau. Jie gali nesutikti su jo Blake‘o ir Shakespeare‘o sugretinimu, tačiau iki tam tikro laipsnio gali juo sekti ir geriau perprasti tą poetinio grožio elementą, kurį jis pervertina, bet tuo pačiu padaro jį plačiau matomą.
Jeigu savo poemas nusiųsite penkiems skirtingiems poetams, gausite penkis visiškai nesulyginamus ir prieštaringus jų vertinimus. Poetui patinka tik jo paties temperamentą ir skonį atitinkanti poezija, visa kita jis pasmerkia arba ignoruoja. (Mano paties atvejis skiriasi, mat pirmiausia esu ne poetas[1] ir kritikuodamas laikausi nuostatos vertinti visa, kas gali būti vertinama, kaip visapusiški kritikai tai daro.) Šiuolaikinė poezija, be kita ko, iš šiuolaikinių kritikų retai sulaukia teisingo nuosprendžio.
Nieko nėra tuštesnio, nei poeto mėginimas rašyti tikintis išgarsėjimo ir pagyrų nūdien, kad ir kaip pritariama tai gali būti, jei taip atsitinka; tačiau tame nėra jokios galutinės vertės, nes labai prasti poetai mėgavosi didžiule šlove tuo metu, kai didieji savo laikmečio poetai buvo visiškai užmiršti, jų nuopelnai žinomi tik saujelei, ir platesnį įvertinimą aplink ją kaupė labai lėtai. Poetas turi eiti savo keliu, stengdamasis susirinkti įžvalgas iš to, ką žmonės sako prieš ar už, jeigu iš jų kritikos gali būti naudos, tačiau ne skatinamas kokio nors kito akstino (jei jis tai gali), – labiausiai siekti išgaląsti savikritikos pojūtį padedant kitiems. Skirtingi vertinimai jo neturi nė kiek stebinti.
1932 metų vasario 2 d.
Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 12 30
Versta iš: Sri Aurobindo, Subjective element in criticism of poetry and art, In Letters on Poetry Literature and Art, 1994.
[1] Šioje vietoje Sri Aurobindo tikriausiai norėjo pasakyti, kad vertindamas kūrinius jis pirmiausia yra jogas, o tik paskui poetas. Vert. past.