Radhos kreipimasis
Ką aš, Radhà, tau, mielas, teiksiu sakiny,
Jei žodžiai per silpni?
Gimty, mirty,
Būty ir įkvėpty
Tu, Dieve, Radhos vienas siekinys.
Stipriu tinklu tau kojos apraizgytos,
Juo siela sulaikyta;
Daviau galvotai
Tarnaut tau savo protą;
Neras širdis švelniau už jungą šitą.
Aš apmečiau žvilgsniu pasaulius tris
Stebėdamasi baisiai,
Buvau viena,
Nepakvietė nieks „Radha!“
Nesveikino ir mielo veido nenutaisė.
Namus pasiekus, tuščias tėvo žvilgsnis
Išvengė džiaugsmo mirksnio;
Nebuvo draugės
Balsu mielu kaip volungės.
Be atsako nakty paliko šūksnis.
Todėl mielon šventovėn pagaliau
Švarias godas nešiau.
Priimk, mielasis,
Lig kojų nekaltasis,
Priglust prie jų turiu; ak! Kaip meldžiau
Kad neatstumtum nuo brangios krūtinės
Nepalaimintos merginos.
Leisk įsitvert
Man į karalių vertą
Jį glostyt ir sulaukt švelnaus guodimo.
Maniau, Radhà, be viešpaties mieliausio, –
Užgauk tad stygą galingiausią –
Esu bejėgė
Ištvert net valandėlę;
Kai nėr jo, žūsta siela kuo žiauriausiai.
Akimirksniui pradingus iš akių tau,
Many širdis apmiršta.
Tarsi merginos
Kur paslaptį brangina
Ant kaklo kabinu tave – laimikį skirtą.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. balandžio 20 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, Radha‘s Appeal (Imitated from the Bengali of Chundidas)
Collected Poems, p. 32-34