Šyva ir Parvatė
Pasaulio Žaismė
(Išvara Išvarei)
Per Viešpaties metus neišmatuotus dar žmogaus minties ar žemės šokio, ar mėnulio sūkio,
Aš saugojau Nematomojo dėsnį dėlei šypsenos tavos, mieloji mano;
Gyvenimams be skaičiaus skriejant ant sparnų lyg paukščiams per plačiausią jūrą,
Slenkant šimtmečiams, ant kelio aš budėjau, idañt tavosioms kojoms leñgva bėgti būtų.
Ar žemė, šokanti su saule, vilkinčia ugnies drabužiais, buvai ne tu, apglėbus mano sielos liepsną,
Argi mėnulio ilgesingi žvilgsniai, kupini džiugaus nektaro, nebuvo mano akys, ieškančios tavęs Erdvėj?
Skubà pasaulio ir lenktynės proto, ir ilgiausi yriai metų plaukiančios flotilės
Manasis greitis perskrodžiant dalykų srautą buvo, kad pagaliau prie tavo veido prisiglausčiau.
Ko ieško žemė, tatai mano, ir milžiniška amžių apimtis širdies manosios turinį sudaro;
Mat paklūstù slaptingai ir aukščiausiai Valiai, ir žingsniams tavo Motinos galingos.
Storžievyje silpnam ir įžvalgiam žmogaus prote, ir žvilgsny Dievo ramiame
Esu, žygiuodamas suniókotais Gyvenimo keliais į tavo juoką, meilę šviesulingą.
Neprasidėjus Laikui, Erdvei dar neišsidriekus, kad žaist galėtum su pasauliais tu,
Atsidaviau į tavo galios malonias rankas, idant išjudintum mane ir vestum, ir nukreiptum;
Į žemę buką nukritau, kad iš troškimų savo tu galėtum išaust man dvasios drobę
Milijonais sielų raštų, su manim gyvų.
Pasauliai vien žaidimų laukas tėr‘ Tavajam „Aš“, Dviejų Vienam‘ įvairiaspalvė kaukė,
Esu tavy, kaip tu esi many, o Mylimoji; artimesni mes nei krūtinė ir širdis;
Įžiebtas dvasios kibirkšties, iššokau iš tavęs ir įsitvirtinau aš sielos ugnyje;
Į mūsų judesį žvaigždynai sukas, pagal Laiko ritmą, ir mudviejų vienovėj ilsisi Gamta.
Kuomet pirmiau Šviesa iš Nemonės gilios įsižiebė, idant ūkus ir saulę susikurtų,
Mūs rankos susitiko, tiesdamos‘ per tuščią Naktį, ir įdegė švytėjimą lemtingą;
Iš miego nejudraus sistemos didelės pakirdo, iškilo žalias krateris gyvybės,
Kad mes galėtume žiūrėti kits į kitą, iš žvilgsnio gyvo, įdėmaus gelmių.
Keliavo protas iš pakopos į pakopą, plačiai akis atvėręs arba pagaulus,
Ir įtemptai mintis darbavos, kad pažintų save visą, ir tave iki pat atomo per plotį ir per gylį,
Kad mano ilgesiai ir tavo būtų kuo arčiau, širdis į širdį ir patybė į patybę,
Kaip jūros susijungia arba rankos, arba palaima budinčio ir miegančio nūnai.
Kuomet iškilęs protas žus tavoj šviesoj beribėj, žmogus nuskęs plačiam dieve,
Tava Tiesa atriš liepsnas iš aukso ir nutviks baltumas deimantinis;
Savidžiugą ras àpšviestosios mano sielos, apglėbs visus Vienam‘ artimame,
Gėla širdies pavirs palaima, o taipogi saldybė tavo žemę užvaldys.
Tada gyvenimas bus tavo rankos, prìglaustos prie žavesio pilnos arba ramios krūtinės,
Jis džiaugsis dvasios neužgęstančia liepsna, kuri liepsnos ant aukuro ramybės nemirtingos.
Mūs akys susitiks akių gelmėj, ilgám kur meilė uždaryta, esybės laikosi tvirtai kartu,
Ir aš žinosiu, kad žaidimas buvo vertas vargo, nes baigias apkabinimu tavu.
Vertė Daiva Tamošaitytė 2023 gruodžio 25 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The World Game (The Ishwara to the Ishwari)
Collected Poems, p. 632