Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Saulės sonata. Andante
Nužengimas
Ląstelės virpa spindesio užplūstos,
Siela, kūnas maišos stipriai suimti,
Ir vis daugiau šviesos it jūros vilnys
Ritas per mane.
Sustingęs it akmuo ar statulà,
Jaučiuos platus, laikau pasaulio svorį;
Žūtbūtinai žemyn Dievybė žengia
Į marias galūnes.
Aplink bežadė Begalybė telkias;
Galybę amžinos šlovės įspaudžia;
Širdis ir protas neaprėpiamì kaip kosmas;
Nutilę žemės šnabždesiai.
Vìkriai lenkdamas erdves iš aukso
Pažinimas šoka, žaibo srautas;
Apleidę Neapsakomo ugningą menę,
Mintys dvasioj tviska.
Lėtai širdis lyg milžino plaktukas plaka,
Nuo Dievo slenksčio link manęs balsai artėja,
Netaupūs žodžiai Prigimties viršūnių
Žengimo šio vežėčios.
Pasaulis perkeistas į vienį glaudų;
Nemarios sielos, begalinės galios susitinka,
Jungtiniam šoky siuva Prigimtį besiūlę,
Nemirtingo ritmas.
Aumuo, širdis ir kūnas tapę árfa,
Dainuoja himną ámžinas gaidas atradę, –
Šviesa, jėga, palaima, išmintis antlaikiai
Amžiams susijungia.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. balandžio 25 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, Descent
Collected Poems, p. 578