Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Saulės sonata. Allegro
Neįmanomo kvietimas
Dievybė stumia mus link neįkūnytų dalykų.
Lemties plačiosios klostėse užmigęs,
Pasaulis, saugomas Tylos šiurenančių sparnų
Glaudžia gražią jų negalimybę:
Bet atsisveikinant suvìrpa mėlio vartai;
Keista grožybė žvelgia į sapnuojančias akis;
Išdidžios mus dievybės bando ir likimai didūs;
Iš Rojaus tiesias rankos ir veidai artyn.
Kas švyti ten aukštai, vidùjai tūno:
Nepasiekta palaima mūs gimimo teisė bus;
Ir įsimyli grožį mūsų padūmavusiosios sielos;
Mes esam įpėdiniai tų beribių platumų.
Daiktai iš ateities negalimo dar kaukę mūvi;
Mirtingasis – tai išėjimo nemarybėn būvis.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2025 m. sausio 22 d.
Versta iš: The Call of the Impossible
Collected Poems, p. 595