Sri Aurobindo poemos”Savitrė” rankraščio pavyzdys. Sri Aurobindo ašramo archyvai, 2010 spalio 9 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Poetas tampa amžinosios grožio ir palaimos dvasios pasiuntiniu, kuris dalinasi aukščiausiuoju kuriamuoju savaime trykštančiu džiugesiu, tokiu artimu pirmapradei būtį pradėjusiai ekstazei, dieviškajai Ānandai.
Visuose daiktuose ir už kiekvieno patyrimo, kad ir kokį veidą jis atsuktų paviršiaus protui, slypi gili esminė mėga ir grožis, kuris mumyse prisiglaudusiai dvasiai jį parodo kitokį, nei pradinis įspūdis, sakytum, ne protinio susidomėjimo žavesį, skausmą, malonumą, o veikiau atsivėrusią būties mėgos tiesą ir galią ir mūsų pojūtį kaip visuotinės senovės filosofų Ānandos formą – ramią, tačiau sujaudintą ekstazę, su kuria būties dvasia stebi save ir savo kūriniją. Šis gilesnis dvasinis jausmas, ši Ānanda yra poetinio džiugesio ir grožio versmė. Ji trykšta iš aukščiausio potyrio turinio – aukščiausios estezės, kuri savo prigimtimi yra dvasinė, neasmeninė, nepriklausoma nuo žmogiškų atliepų ir proto aistrų, štai todėl poetas geba skausmą ir sielvartą, pačius tragiškiausius ir baisius, ir bjaurius dalykus perkeisti į poetinį grožį, – būtent dėl neasmeninio dvasinio džiaugsmo, būdingo visai patirčiai, kad ir kokia būtų jos prigimtis.
Ši pagava, platoniškasis dievystės užvaldymas ir entuziazmas kyla ne iš protinio, bet sielinio patyrimo, ir kuo daugiau protas dalyvauja, tuo labiau šis dieviškasis užvaldymas menksta ir esti praskiedžiamas silpnesnės dvasios.
Protinis ar gyvybinis susidomėjimas, malonumas, minties, gyvenimo ar veiksmo skaudulys nėra poetinės mėgos ir grožio šaltinis; visa tai gali tapti gilesniu dalyku tik jiems nugrimzdus į sielą, švytinčioje sielos atmintyje patyrus virsmą ir tapus dvasiniu patyrimu. Turbūt tatai graikai turėjo galvoje, Mnemosinę padarę amžina mūzų motina; aistros gali tapti poetine medžiaga tik išmaudytos panašiame spindinčiame šaltinyje ir patyrusios apvalymą, katarsį, apie kurį kalbėjo graikų kritikai. Gyvenimo vertybės tampa poetinėmis tik išaukštintos ir pakeistos į sielos vertybes. Poetinė mėga ir grožis gimsta iš gilesnės pagavos, nei paviršiaus protas ar gyvybės pasimėgavimas. Senovės Indijos kritikai poezijos esmę apibūdino kaip rasą, šiuo žodžiu pabrėždami sutelktą būseną, dvasinę jausmo esenciją, arba esminę estezę, sielos mėgavimąsi tobulu jausmo šaltiniu.
Vien išpuoselėta poezija, graži forma ir žodžiu, žaisdama paviršinėmis proto ir jausmų stygomis, nepasitarnaus jos tikslui. Žmogaus protas atsiveria dar nebūtam pasaulių didingumo ir gyvenimo stebuklų regmės gyliui, žmogaus patybei, dvasios paslapčiai jame ir visatoje. Šioje regmėje ateities poezija turėtų ieškoti įkvėpimo, ir kuo didesnis jos būties grožio universalumas, kuo smarkiau per intuityvų žvilgsnį ir estezę ji sieks giliausių poetinės mėgos versmių ir grožio, tuo labiau taps galinga kuriančiąja didingesnio žmonių gyvenimo jėga. Šiuolaikinis poetas yra visiškai teisus ta prasme, kad visomis kryptimis laužo ribas, nubrėžtas praeities poetų aplink savuosius magiškus rūmus; jis turi reikalauti visų dalykų danguje ir žemėje ar už jų ir gauti savo dalį.
Kuo labiau priartėjame prie visiškos Ānandos, tuo didesnis tampa mūsų džiaugimasis žmogumi, visata, pagaulia ir kūrybinga dvasine jausena, kurios balsui reikalingi sujaudinti poetinės kalbos tonai.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2025 kovo 21 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Future Poetry