Liepsnojantis vėjas
Liepsnojantis vėjas auksinių rytų
Užplūdo septyniariópu dvelksmu įdienojus
Koks šuolis žvėries ir sparnai angelų!
Bet alpsta širdis, nors protas ir kūnas žėruoja.
O, karšti, vidudienio gūsiu stiprus,
Kur ryto balsus ir vakaro tylą padėjai?
Kur mėnesienos melsvas midus?
Gyvybei ir protui sužydus, širdis teliūdėjo.
Nors auksas ir degantis jų raudonumas
Dangų ir žemę grožiù spindėti priverčia,
Apmirus baltybė širdies ir rausvumas.
Šalin skrieki, vėjau! Aš Meilės lauksiu vogčia.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 sausio 1 d.
Versta iš: Sri Aurobindo Flame-Wind
Collected Poems, p. 574