Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mano kelias I
Dvasios keliai
Kas Prigimčiai nurodo kryptį kilsmo?
Žmogaus ne protas, perrašantis, raišas,
Drožiąs figūras apkapotas ir stačias,
Bet daug švelnesnis sielos regmės virsmas.
Silpnybėm jo tarnavo įrankiai nepriekaištingai
Bet pasikeist, idant Ugnies takus pramintų
Ramiái neišmatuojamai patybei reikia
Lig paskutinės pagavos įkaitusios spiralės.
Dvasia jam tiesia margą platų kelią,
Pajust pasaulį savyje jis gali,
Prisilietimą skaidrų, matymą tą patį,
Įerdvinantį žvilgsnį dievo – Mintį plačią,
Ramiausią širdį, užjaučiančią tautą,
Sparnuotą valią, griežtą ir ginkluotą.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2023 gruodžio 8 d.
Versta iš:Sri Aurobindo The Ways of the Spirit [I]
Collected Poems p. 597