Sri Aurobindo apie 1918-1920 metus
Dievo triūsas
Surinkau aš svajas sidabro orè
Tarp aukso ir ciano
Suvyniotas minkštai palikau aure;
Tai brángakmeniai mano.
Nutiest laumės juostą lig žemės baudžiaus
Jungiančią sferas
Pasėt planetos judriam vidury
Begalybės nuotaikas.
Bet per skaistūs mūs dangūs ir per toli,
Per trapi eterinė esmė;
Per staigi mūs šviesa negalėjo išlikt;
Negilios šaknys gelmėj.
Tasai kurs atneš mums dangų čionái
Pats nužengt į molį privalo
Prigimties žemiškosios nešt naštą ilgai
Į sopulingąjį leistis kelią.
Privertęs dievybę žemyn aš žengiu
Į žemę šią niūrią išties,
Nežinąs, vargstąs, išaugintas žmonių
Stoviu vartuos mirties ir gimties.
Aš kasiausi gilyn ir gilyn taip ilgai
Į siaubingą purviną maũrą,
Upės vagą jos dainai auksinei tenai,
Amžinosios ugnelės žaizdrą.
Aš mẽdžiagoj dirbau tamsioj, kamavaus
Kad atneščiau žmogui ugnį;
Bet pragaro pyktį, pagiežą gavau
Kaip atpildą visad bedugnį.
Nes gyvūnas žmoguj jo protą apgauna;
Jis vilias patenkint geismus,
Priglobtas baisusis nykštukas apmauna,
Mėgstąs sielvartą vien ir skausmus.
Pilkas èlfas sudreba gavęs liepsnos
Ir visko, kas miela ir gryna;
Tik aistra, malonumas, erškėčiai gėlos
Jo dramą palaiko plyną.
Aplink vien nesantaika ir tamsuma,
Nes lempos vadinamos saule,
Nes einant ir klumpant blausi jų šviesa
Atspindi Nemirštančių kelią.
Žmogus uždega mažą žibintą vilties
Kurs į pakraštį klaidų veda;
Tiesos tik dalelę pajėgia aprėpt
Piligrimù jis smuklėj dedas.
Teisiausios Tiesos žmonės bijo, ją neigia,
Šviesiausios Šviesos jie nenori;
Dievus neišmanančius kviestis jiems reikia
Ar demonų rinktis altorių.
Kas àtrasta buvo vėl reikia atrast
Priešas nukìrstas atgyja,
Mūšį po mūšio per amžius pratęst
Beprasmių gyvenimų viją.
Žaizdų mano tūkstantis ir viena
Vis puola Titanų karaliai,
Bet triūsą tęsiu, kol ateis ta diena
Kai įtvirtinsiu amžiną valią.
Kaip jie tyčiojas, šaipos, velniai ir žmogà!
„Jų viltis – tai Chimeros galva,
Išpaišanti dangų ugnim purvina;
Tu prapulsi, ir baigsis veikla.
„Kas esi tu, vapąs apie leñgvumą tūlo
Ir džiaugsmą, ir rūmą auksinį
Mums, atskalūnams neišmonės liūno
Su lemtim surištiems geležine?
„Tai mūsų ši žemė, laukymė Nakties
Mūs mirgančiom blankiai švieselėm.
Kaip praleistų šviesos ji šventosios tėkmes
Ar ištvertų troškimą dievelio?
„Tad eime, nužudykim ir žygį jo baikim!
Tuomet atsigaus mūs širdis
Atsikračius šlovės jo ir galios véikiai
Ir balta jo rimtis netrukdys.“
Bet mirtingoj krūtinėj Dievas yra
Klaidas jis įveiks ir likimą,
Ir taką pramins per klampynes maurias
Bevardei Nekaltybei.
Balsas šaukė: „Ženk, kur dar niekas nebuvo!“
Ir rauskis link apačios
Kol pasieksi nykųjį dugną iš mūro
Kur aklinoji varčia.
Aš išvydau, kaip melas giliai pasodintas
Ant visų daiktų šaknų
Ir saugo mįslę pilkas sfinksas
Ant drakono plačių sparnų.
Palikau blizgučiùs paviršiaus aumens
Nepatenkintų norų marias
Ir per kūno alėjas aklas be plaukmens
Į paslaptis nėriau žemas.
Per žemės bežadės kraupią šerdį ėjau
Juodų mišių varpą girdėjau.
Iš kur trykšta šaltinis kančių aš mačiau
Dėl ko pragaras rados regėjau.
Vaitoja drakonas murmąs virš manęs
Kaũkas balsą aplinkui skraidina;
Į Tuštmę įsiskverbiau, į įsčias minties
Ir žengiau per bedugnį duobyną.
Mano kojos beviltiškais láiptais lypėjo
Beribè ginkluotos taika,
Dievo spindesio ugnį nešė su vėju
Žmogiškajan tarpeklin tada.
Tasai, kuris aš, su manim buvo vis;
Visos uždangos dryksta nūnai
Jo balsą girdįs ir jo valią turįs
Lygioj kaktoj ašai.
Tiltas kabo tarp žemo ir aukšto plotmių
Ir krinta auksinis krioklys
Nuo safyro kalnų dantytu spektru
Ir mirga tarp krantų.
Krūtinėje žemės ugnys įžiebtos
Negęstančios saulės liepsnoja
Gimimo stebuklo gùdriai susietos
Dvasios atgimusios stojas
Ilgis lyg liepsnos Palaimos, Tiesos:
Rausvais aukso láiptais nuskleñdžia
Rojaus vaikai kaip dėmelės šviesos
Jos baigtį tamsos pranašauja.
Dar šiek tiek, ir gyvenimo naujosios durys
Bus apkaltos šviesos sidabru
Stogas auksuotas, mozaikinės grindys
Didingo pasaulio pribus.
Aš paliksiu svajas sidabriniam ore,
Nes auksiniai žydra apranga
Gražiai įsikūnijus vaikščios žeme
Tavo gyvoji tiesa.
Vertė Daiva Tamošaitytė 2024 m. balandžio 27-30 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, A God‘s Labour
Collected Poems, p. 534-538