Sri Aurobindo. Dieviškasis gyvenimas. Atgimimo filosofija

XX skyrius

 

Pabaigai priklauso šie įsikūnijusių sielų, kurios yra amžinos, kūnai… siela negimsta, nemiršta ir nėra taip, kad jau buvusi ji nebebus. Ji negimstanti, praamžė, amžinai tverianti; nužudžius kūną, ji nežūsta. Kaip žmogus nusimeta nudėvėtus apdarus ir apsivelka naujus, taip ir įkūnyta būtybė nusimeta kūnus ir prisiderina prie naujų. Tikra yra mirtis to, kuris gimė, ir tikras gimimas to, kuris mirė…

Gyta 18, 20, 22, 27

Patybė gimsta ir auga. Priklausomai nuo veiksmų, įkūnyta būtybė prisiima pavidalus paeiliui daugelyje vietų; daugelį šiurkščių ir švelnių pavidalų ji prisiima veikiant jos pačios prigimties savybių jėgai.

Svetasvatara Upanišada 11, 12

 

Gimimas yra pirmoji dvasinė fizinės visatos paslaptis, mirimas – antroji, gimimo paslapčiai suteikianti dvigubą keblumą; gyvenimas kitu atveju būtų savaime aiškus būties dalykas, bet dėl šių dviejų jis pats tampa paslaptimi. Jiedu rodosi esantys gyvenimo pradžia ir pabaiga, bet tūkstančiais būdų išduoda save kaip nė vienas iš šių dalykų, o veikiau pereinami tarpsniai slaptoje gyvenimo eigoje. Iš pirmo žvilgsnio gimtis gali pasirodyti kaip nuolatinis gyvenimo protrūkis bendroje mirtyje, pastovi aplinkybė visuotiniame Medžiagos[1] negyvastingume. Pažvelgus atidžiau matyti, kad gyvybė yra kažkas, kas įpinta į Medžiagą ar net įgimta energijos jėga, kurianti Medžiagą, atsiskleidžianti tik esant būtinoms sąlygoms, užtikrinančioms jai būdingus reiškinius ir priimtiną savitvarką. Tačiau užsimezgant gyvybei dar kai kas dalyvauja jai atsirandant – nebe medžiaginis veiksnys, o stiprus sielos liepsnos iškilimas, pirmasis akivaizdus dvasios virpesys.

Visos žinomos gimimo aplinkybės ir padariniai iš anksto numano tai, kas buvo nežinoma iki jo, – visuotinumo įtaigą, užsispyrimą gyventi, mirties neapibrėžtumą, nurodantį į nežinomą ateitį. Kuo buvome iki gimdami ir kuo tampame pasimirę yra klausimai, į kuriuos atsakymai priklauso nuo vienas kito, ir kuriuos žmogaus protas sau kelia nuo pat pradžių, net ir šiuo metu neapsistodamas prie jokio galutinio sprendimo. Iš tiesų, protas vargu ar gali duoti išbaigtą atsakymą: jis dėl pačios savo prigimties turėtų slypėti už fizinės sąmonės ir atminties duomenų, tiek žmonių rasės, tiek pavienio asmens, tačiau tai vieninteliai duomenys, kuriais protas įpratęs daugiau ar mažiau pasitikėdamas naudotis. Turėdamas skurdžius šaltinius ir dėl nieko neužtikrintas, jis nuo vienos prielaidos rieda prie kitos, ir kaskart kiekvieną iš jų pateikia kaip išvadą. Negana to, sprendimas priklauso nuo visatos judėjimo prigimties, šaltinio ir tikslo, ir pagal tai, kaip juos apibrėžiame, darome išvadas apie gimimą, gyvenimą ir mirtį, apie tai, kas buvo prieš tai ir kas bus po to.

Pirmasis klausimas yra, ar tasai „prieš“ ir „po“ priklauso fizinei ir gyvybinei, ar kokiu nors būdu, ir didesniu mastu, protinei ir dvasinei sričiai. Jeigu Medžiaga yra visatos pagrindas, kaip teigia tūlas medžiagininkas, jei daiktų tiesa randama pirmajame apibrėžime, kurį pateikė Varunos sūnus Bhrigu‘s, kada meditavo ties amžinuoju Brahmanu, tai yra, „Medžiaga yra amžina, nes iš Medžiagos visos būtybės gimsta, dėka Medžiagos visos būtybės egzistuoja, į Medžiagą visos būtybės išeina ir sugrįžta“, tada toliau klausinėti nebeįmanoma. Mūsų kūnų buvimas „prieš tai“ būtų jo sudedamųjų dalių surinkimas iš įvairių fizinių elementų padedant sėklai ir maistui ir veikiant galbūt paslėptoms, bet visuomet medžiaginėms energijoms, tasai sąmoningos būtybės būvis „prieš tai“ kaip pasirengimas per paveldėjimą ar kitą kūniškai gyvybišką arba kūniškai protišką veikimą visuotinėje Medžiagoje, jai susiaurinant veiksmą ir lipdant asmenį per mūsų tėvų kūnus, sėklą, genus ir chromosomas. Kūno būvis „po to“ būtų suirimas iki medžiaginių dalelyčių, o sąmoningos esybės „po to“ – atkrytis į Medžiagą, šiek tiek išlaikant savo veiklos veiksmingumą bendrame žmonijos prote ir gyvenime: šis paskutinis visai menamas išlikimas būtų mūsų vienintelė nemirtingumo galimybė. Kadangi Medžiagos visuotinumas daugiau negali būti laikomas duodančiu kokį nors pakankamą proto egzistavimo paaiškinimą, – ir, tiesą sakant, pati Medžiaga nebegali būti paaiškinta pačia savimi, – mes esame atbloškiami atgal nuo šio lengvo ir aiškaus sprendimo į kitas prielaidas.

Viena iš jų yra senas religinis mitas ir dogmos paslaptis apie Dievą, nuolat kuriantį daugybę sielų iš savo paties esybės, dar kitur – savo „kvėpavimu“ arba gyvybės galia, kaip teigiama, įžengiantį į medžiaginę gamtą ar veikiau kūnus, kuriuos joje jis kuria, ir juos iš vidaus atgaivinantį dvasiniu veikimu. Kaip tikėjimo paslaptis tai gali būti priimtina ir nesvarstoma, nes tikėjimo paslaptys iš tiesų skirtos likti anapus klausimų ir nagrinėjimo; tačiau mąstymui ir filosofijai tame mite stinga įtikinamumo, jis netinka žinomai daiktų tvarkai. Mat jame slypi du paradoksai, kuriems reikia daugiau pateisinimo net prieš pradedant juos svarstyti; pirma, tai nuolatinis, kasvalandinis kūrimas būtybių, kurios turi pradžią laike, bet ne pabaigą jame, ir, dar daugiau, yra gimusios kūno gimimo valandą, tačiau nesibaigia su kūno mirtimi; antra, jų iš gatavos daugybės jungiamas savybes, dorybes, ydas, pajėgumus, trūkumus, būdą ir kitus pranašumus bei negalias ne jie patys išvysto augdami, bet už juos juosius apsprendžia savavališkas įsakas – jeigu ne paveldėjimo teisė – ir dėl kurių pačių ir jų tobulo panaudojimo Kūrėjas juos laiko atsakingais.

Mes galime palaikyti, bent jau laikinai, tam tikrus dalykus, kaip teisėtus šio filosofinio protavimo spėjimus, ir kuo gražiausiai perkelti jų nuneigimo naštą ant neigėjo pačių. Tarp šių teiginių yra taisyklė, jog tai, kas neturi pabaigos, būtinai negalėjo turėti ir pradžios; visa, kas prasideda arba yra sukurta, turi pabaigą sustojus veiklai, kuri visa tai sukūrė ir įtvirtino, arba suirus audiniams, iš kurių viskas padaryta, arba liovusis veikimui, įgalinusiam radimąsi. Jeigu šiam dėsniui galioja išimtis, tai turi būti dvasios nužengimas į Medžiagą ir jos atgaivinimas dieviškumu arba suteikiant Medžiagai savąjį nemirtingumą; tačiau tokiu būdu nužengianti dvasia yra nemari, nepagaminta ir nesukurta. Jeigu siela būtų sukurta tam, kad įdvasintų kūną, jei jos įsibūtinimas priklausytų nuo kūno, jam išnykus jos išlikimui nebeliktų jokios priežasties arba pagrindo. Ta prasme galima teigti, jog kūno įdvasinimui suteikiama įkvėptis arba galia, jam sudūlėjus, sugrįžta pas savo Pradininką. O jeigu, priešingai, ji vis dar išsilaiko kaip nemirtinga įkūnyta būtis, tai turėtų tverti švelnusis arba sieliškasis kūnas, kuriame ji lieka, ir visiškai aišku, kad šis sielinis kūnas ir jo gyventojas turėtų egzistuoti pirma medžiaginio įrankio; neprotinga manyti, kad iš pat pradžių jie buvo sukurti trumpalaikiam ir dūlančiam pavidalui apgyvendinti; nemirtinga būtybė negali būti tokio neapčiuopiamo įvykio kūrinijoje padariniu. Jeigu siela išlieka, bet nukūnintoje būklėje, vadinasi, ji galėjo neturėti pirminės priklausomybės nuo kūno tam, kad išbūtų; ji turėjo gyvuoti kaip neįsikūnijusi dvaselė iki gimties mirksnio lygiai taip pat, kaip išlieka iškūnytoje dvasinėje esybėje po mirties.

Taip pat galime tarti, kad ten, kur Laike regime tam tikrą išsivystymo pakopą, tas išsivystymas privalėjo turėti praeitį. Dėl šios priežasties sielai įžengus į gyvenimą su ūgtelėjusia asmenybe, ši turėjo būti jos parengta ankstesniuose gyvenimuose čia ar kitur. O jeigu ji įsivelka tik į jau gatavą ir jos neparengtą gyvenimą ir asmenybę, o galbūt parengtą fizinio, gyvybinio ir protinio paveldėjimo, ji pati turėtų būti visiškai nepriklausoma nuo šio gyvenimo ir asmenybės, kažin kas atsitiktinai susieto su protu ir kūnu, ir todėl negali būti iš tikrųjų paveikta to, kas buvo padaryta ar išplėtota protiniame ir kūniniame gyvenime. Jeigu siela yra tikra ir nemirtinga, nesunarstyta esybė ar jos iškarpa, ji taip pat turi būti amžina, bepradė praeityje ir begalinė ateityje; tačiau būdama amžina, ji turi būti arba nesikeičianti ir gyvenimo ir jo sąlygų nepaveikta patybė, arba belaikis Puruša, amžinas ir dvasinis Asmuo, kuris nulemia besikeičiančios asmenybės srautą laike arba ją išreiškia. Jeigu siela yra toks Asmuo, ji gali išreikšti asmenybės srautą gimties ir mirties pasaulyje tik priimdama kūnų seką, – trumpai tariant, per nuolatinį ar pasikartojantį įsikūnijimą į gamtinius pavidalus.

Tačiau sielos nemirtingumas ir amžinumas iš karto savęs niekam neprimeta, netgi jei atmetame visų dalykų aiškinimą amžinąja Medžiaga. Mat mes taip pat turime hipotezę apie laikiną ar išskiriamą sielą, sukurtą pradinės Vienovės galios, iš kurios visi daiktai prasideda, kurioje gyvuoja ir liaujasi. Viena vertus, kai kurių šiuolaikinių idėjų ir atradimų pagrindu galime iškelti teoriją apie visatos Nesąmonybę/Nemonę, kuriančią laikiną sielą, sąmonę, kuri po trumpos žaismės užgęsta ir sugrąžinama į Nemonę. O gali būti amžinasis Tapsmas, pasireiškiąs kaip visatos Gyvybės jėga atsirandant Medžiagai kaip jos veiklos baigtiniam tikslui ir Protui kaip kito siekinio pabaigai, o šių dviejų Gyvybės jėgos reiškinių sąveika kuria mūsų žmogiškąją būtį. Kita vertus, mes turime seną teoriją apie vienintelę egzistuojančią Antsąmonę/Antmonę, amžiną nekaičią Būtį, kuri leidžia arba su Maja kuria asmeninio sielos gyvenimo šiame pasireiškiančio Proto ir Medžiagos pasaulyje regimybę, kai abu galiausiai yra netikri, – netgi jeigu jie turi arba įgauna laikiną tikrumą kaip reiškiniai, – mat viena nekaiti ir amžina Patybė arba Dvasia yra vienintelė esybė. Ir turime budistinę teoriją apie Niekį, arba Nirvaną, ir kažkokiu būdu jai primestą amžiną nuolatinio tapimo veikimą arba energiją, Karmą, sukuriančią atkaklios patybės arba sielos regimybę pastoviai trunkant sąsajoms, mintims, atsiminimams, pojūčiams ir vaizdiniams. Sprendžiant gyvenimo klausimą, savo poveikiu visi šie trys aiškinimai yra iš esmės vieningi, nes netgi Antmonė pagal visuotinio veikimo tikslus yra Nemonės atitikmuo; ji gali žinoti tik savo pačios nekaičią savaiminę būtį: Majos kuriamas atskirų būtybių pasaulis yra primestas šiai būčiai; turbūt jis vyksta savotiškoje į save panirusios sąmonės miego būsenoje, suṣupti[2], o iš jos vis dėlto iškyla visa veikli sąmonė ir reiškinių tapsmo kaita, panašiai kaip pagal šiuolaikinę teoriją mūsų sąmonė yra nepastovus išsivystymas iš Nesąmoningumo. Pasak visų trijų teorijų, tariama siela ar būtybės dvasinė asmenybė yra ne nemari amžinybės prasme, bet Laike turi pradžią ir pabaigą, ji sukurta Majos, Gyvybės jėgos ar kosminio Veikimo iš Nemonės arba Antmonės, ir dėl to yra nepastovi savo būtimi. Visoms trims atgimimas yra arba nereikalingas, arba apgaulingas; jis tėra regimybės pratęsimas arba pasikartojimas, arba papildomas besisukantis ratas tarp daugybės ratų sudėtingoje Tapsmo mašinoje, arba pašalinamas dėl to, kad vienintelis gimimas yra viskas, ko gali tikėtis sąmoninga esybė, atsitiktinai pagimdyta kaip nesąmoningos kūrinijos atplaišėlė.

Šitaip žvelgiant, ar mes manome, kad viena Amžinoji Būtis yra gyvybės Tapsmas, ar nekintama ir nekeičiama dvasinė Būtybė, ar bevardė ir beformė Nebūtis, tai, ką įvardijame siela, tegali būti besikeičiantis sąmonės reiškinių daugis arba srautas, pasireiškiantis tikru arba apgaulingu tapimu ir ten pat liausis egzistuoti, – o gal tai yra laikinas dvasinis podirvis, sąmoningas Antprotinės Amžinybės atspindys, kuris savo buvimu palaiko reiškinių daugmę. Jis neamžinas, ir vienintelis jo nemirtingumas yra ilgesnis ar trumpesnis Tapsmo tęstinumas. Jis nėra tikras ir visada esamas Asmuo, įtvirtinantis ir patiriantis daugybę reiškinių ar jų srovę. Tai, kas juos palaiko, ir kas iš tikrųjų ir visada egzistuoja, yra arba vienas amžinas Tapsmas, arba viena amžina neasmeniška Būtybė, arba nepaliaujamai veikiantis Energijos srautas. Šio pobūdžio teorijai nebūtinas visada tos pačios sielinės esybės išlikimas ir įsikūnijimas į vieną kūną po kito, vieną pavidalą po kito, kol pagaliau ji išsisklaido eigoje, panaikinančioje šį ratą užsukusį pradinį postūmį. Išsivysčius kiekvienam pavidalui, visai įmanoma išsivystyti jį atitinkančiai sąmonei, o kartu su išnykstančiu pavidalu ir jai išnykti; amžinai išlieka vienintelė visa įpavidalinanti Vienovė/Vienis. Dar kitaip žiūrint, kūnas surenkamas iš pagrindinių Medžiagos dalelyčių, pradeda gyvenimą gimimu ir baigia mirtimi tam, kad sąmonė galėtų išsirutulioti iš pagrindinių proto dalelių ir lygiai taip pat prasidėtų sulig gimimu ir baigtųsi sulig mirtimi. Ir šiuo atveju Vienovė, per Mają ar kitaip parūpinanti daleles kuriančią jėgą, yra vienintelė išliekanti tikrovė. Nei vienai šių teorijų persikūnijimas visiškai nebūtinas ir nėra neišvengiamas jų padarinys.[3]

Tačiau iš tikrųjų aptinkame didelį skirtumą. Atgimimą kaip visuotinį vyksmą senosios teorijos patvirtina, o naujosios paneigia. Šiuolaikinė mintis atsispiria nuo fizinio kūno, esančio mūsų gyvavimo pagrindu, ir nepripažįsta jokio kito pasaulio buvimo, išskyrus medžiaginę visatą. Ji mato proto sąmonę, susietą su gyvu kūnu, kuris gimdamas nerodo jokių ankstesnės asmeninės būties ženklų, o mirdamas kitos atskiros būties požymių taip pat nepalieka. Iki gimimo būna tik medžiaginė energija su gyvenimo užuomazga, geriausiu atveju – gyvenimo jėga, ji išlieka tėvų perduodamoje sėkloje, ir, paslaptingai įliedama praeitus pokyčius į esamą menką persikėlimo priemonę, šitaip keistai sutvertam naujam asmens protui ir kūnui suteikia tam tikrą protinį ir fizinį antspaudą. Po mirties išlieka toji pati medžiaginė energija, arba gyvenimo jėga, ji išlieka vaikams perduodamoje sėkloje ir veikia tolesnį protinio ir fizinio gyvenimo vystymąsi, nešamą su ja. Niekas po mūsų neišlieka, išskyrus tai, ką tokiu būdu perduodame kitiems, arba ką Energija, suformavusi asmenybę ankstesniu ir supančiu veikimu, per gimimą ir aplinką, gali priimti kaip gyvenimo padarinius ir įterpti į kitus veiksmus; išlikti gali tik tai, kas, progai pasitaikius ar veikiant fiziniams dėsniams, padeda sustatyti į daiktą kitų asmenų proto ir gyvybės sudedamąsias dalis ir aplinką. Matyt, už protinių ir fizinių reiškinių slypi visuotinė Gývastis/Gyvybė, o mes esame jos suasmeninti, besiplėtojantys ir pasireiškiantys tapiniai. Visuotinė Gývastis sukuria tikrą gyvenimą ir tikras būtybes, tačiau sąmoninga šių būtybių asmenybė nėra, ar, mažų mažiausiai, neturi būti amžinybės sąmonės ir netgi tvarios sielos ar antkūninio Asmens požymis bei pavidalas: šioje būties formulėje niekas mūsų nespiria tikėti kūno mirtį pergyvenančia sielos esybe. Joje nėra nei priežasties, nei galimybės atgimimą priimti kaip daiktų tvarkos dalį.

O kas, jeigu, augant mūsų žinojimui, atrastume, kaip pranašauja kai kurie tyrimai ir atradimai, jog protinės būtybės ir sielos esybės mumyse priklausomybė nuo kūno ne tokia visiška, kaip iš pradžių savaime atrodo, padarius išvadas vien pagal fizinės egzistencijos ir fizinės visatos duomenis? Kas, jeigu aptiktumėme, kad žmogaus asmenybė pergyvena kūno mirtį ir juda tarp kitų šios medžiaginės visatos planų? Vyraujanti šiuolaikinė mintis apie laikiną sąmoningą būtį turėtų prasiplėsti ir pripažinti už fizinę visatą platesnės Gývasties skalę, taip pat sutikti su asmeninio savitumo nepriklausomumu nuo medžiaginio kūno. Dėl naudos galima būtų iš naujo pritaikyti seną idėją apie psichinės esybės apgyvendintą švelnųjį pavidalą, arba švelnųjį kūną. Psichinė, arba sielinė esybė, turinti protinę sąmonę, arba, nesant pradinės sielos, išvystytą ir atkaklią protinę savastį, po mirties išliktų šiuo švelniu tvariu pavidalu, kuris turėtų būti jai sukurtas arba iki gimstant, arba gimimo metu, arba gyvenimui įsibėgėjus. Kadangi arba psichinė esybė jau egzistuoja kituose pasauliuose švelniu pavidalu ir ateina iš jų trumpai žemiškai kelionei, arba pati siela išsiplėtoja šiame medžiaginiame pasaulyje, o kartu su ja, Prigimčiai veikiant, išsirutulioja psichinis kūnas, išliekąs po mirties kituose pasauliuose, arba po persikūnijimo – čia. Tokie būtų du įmanomi pasirinkimai.

Išsirutuliojanti visuotinė Gývastis galėjo žemėje išvystyti augančią asmenybę, tapusią mumis, dar iki tol, kol apskritai įžengė į žmogaus kūną; mūsų siela galėjo vystytis žemesniuose gyvybės pavidaluose dar iki žmogaus sukūrimo. Tokiu atveju mūsų asmenybė anksčiau gyveno gyvūnuose, o švelnusis kūnas buvo lankstus darinys, pernešamas iš gyvenimo į gyvenimą, tačiau prisitaikantis prie bet kurios fizinės formos. Galėjo ir besivystanti Gývastis pagaminti išlikti pajėgią asmenybę, bet tik žmogaus pavidalu, kai jis buvo sukurtas. Tai galėjo įvykti veikiant ūmaus protinės sąmonės ūgtelėjimo jėgai, o kartu galėjo vystytis proto turinio švelnusis apvalkalas, kuris padėjo šią protinę sąmonę suasmeninti ir veikė kaip vidinis kūnas; panašiai šiurkštaus kūno sąranga vienu metu atskiria ir priglaudžia gyvūninį protą ir gyvybę. Kai dėl ankstesnės prielaidos, turime pripažinti, jog ir gyvūnai pergyvena fizinių kūnų suirimą ir turi savotišką sielos darinį, kuris jam nugaišus persikelia į kitus gyvūniškus pavidalus žemėje, o paskiausiai ir į žmogaus kūną. Vargu, ar gyvūno siela ištveria mirtį, nutolsta nuo žemės ir įžengia į kitus, nefizinius gyvenimo planus, ir pakartotinai sugrįžta čionai darydama visa tai tol, kol pasirengia persikūnyti į žmogų; nepanašu, kad gyvūno sąmoningo suasmenėjimo pakanka ištverti tokiam perėjimui arba prisitaikyti prie kito pasaulio. Anot antrojo spėjimo, jėga, skirta išlikti kituose būties planuose mirus fiziniam kūnui, galėtų atsirasti tik sulig žmogiškuoju evoliucijos lygmeniu. Jeigu siela yra ne tokia sudurstyta ir Gývasties išrutuliota asmenybė, o tvari nesiplėtojanti tikrovė, kuriai žemiškas gyvenimas ir kūnas yra būtinas laukas, atgimimo teorija pitagoriškąja persikėlimo prasme turėtų būti pripažinta. Tačiau jeigu tai nepaliaujamai besivystanti esybė, įstengianti nusigauti už žemiškojo lygmens, tuomet indiškoji idėja apie pereigą į kitus pasaulius ir grįžimą į žemiškąją gimtį pasidarytų įmanoma ir labai galima. Tačiau tai nebūtų neišvengiama, mat galima būtų spėti, jog sykį galėjusi pasiekti kitus planus, žmogiškoji asmenybė gali iš jų ir nebegrįžti: nesant tam didesnės įtikinamos priežasties, ji savaime gyvuotų aukštesniame plane, į kurį pakilo; ji baigtų žemiškojo gyvenimo plėtrą. Tiktai faktinių įrodymų apie grįžimą į žemę akivaizdoje platesnė prielaida būtų privaloma, ir taptų būtina pripažinti pasikartojantį atgimimą žmogaus pavidalu.

Bet net ir tuo atveju besiplėtojanti vitalistinė teorija neprivalėtų susidvasinti, pripažinti tikrą sielos buvimą ar jos nemirtingumą bei amžinumą. Asmenybę ji tebegalėtų laikyti visuotinės Gývasties sukurtu reiškiniu, sąveikaujant gyvybinei sąmonei ir fiziniam pavidalui ir jėgai, vienam kitą veikiant plačiau, įvairiau ir švelniau ir įgalinant kitokią legendą, nei buvo numatyta iš pradžių. Ji galėtų virsti savos rūšies vitalistiniu budizmu, pripažįstant Karmą, tačiau tik kaip visuotinės Gývasties jėgos veikimą; vienu iš padarinių ji galėtų laikyti asmenybės srauto tęstinumą persikūnijimo metu išlaikant proto sąsają, tačiau nepripažinti jokios tikros patybės nei asmenybei, nei bet kuriai kitai amžinai būtybei, išskyrus amžinai veiklų gyvybinį Tapsmą. Kita vertus, ji galėtų, paklusdama šiuo metu šiek tiek stiprėjančiai mąstymo krypčiai, visuotinę Patybę, arba kosminę Dvasią, laikyti pradinè tikrove, o Gyvybę – jos galia, arba atstovu, ir tokiu būdu pasidaryti savotišku sudvasintu vitalistiniu Monizmu. Pagal šią teoriją atgimimas taip pat galėtų būti įmanomas, bet ne būtinas; jis galėtų būti įvykiu, gyvenimo veiksniu, tačiau netaptų tikslinga būties teorijos išdava su neišvengiamais padariniais.

Majavados advaita, panašiai kaip budizmas, išeities tašku pasirinko jau priimtą įsitikinimą, – perimtų senovės žinių išteklių žiupsnį, – apie antfizines plotmes ir pasaulius ir apyvartą tarp jų ir mūsų, apsprendusį išėjimą iš žemės ir, nors tatai buvo ne toks pirmykštis atradimas, žmogiškos asmenybės sugrįžimą žemėn. Bet kuriuo atveju, už jų minties slypėjo senovinis suvokimas ir net patyrimas, ar bent jau ilgaamžis paprotys kalbėti apie fizinėje visatoje neįkalintos asmenybės būseną „iki“ ir „paskui“; mat jie rėmėsi požiūriu į patybę ir pasaulį, kuris į antfizinę sąmonę jau žvelgė kaip į pirminį reiškinį, o fizinę būtį – kaip į antrinį ir priklausomą. Aplink šiuos duomenis jie paišė amžinosios Tikrovės prigimties linijas ir apibrėžė reiškinių tapsmo pradžią. Todėl jie pripažino asmenybės išėjimą iš šio pasaulio į kitus ir sugrįžimą į gyvą esinį žemėje; tačiau budistiniu požiūriu taip pripažintas persikūnijimas buvo netikras, jis nebuvo tikro dvasinio Asmens atgimimas medžiaginėje būtyje. Vėlesnieji advaitininkai manė, kad dvasinė tikrovė yra čia, bet menamoji asmenybė, o todėl ir jos gimimas bei atgimimas buvo kosminės iliuzijos dalis, klaidinanti, tačiau veiksminga visuotinės Majos dėlionė.

Budistinė mintis Patybės buvimą paneigė, o atgimimas galėjo reikšti tik minčių, pojūčių ir veiksmų tąsą, iš kurių susidaro tarp pasaulių judantis padirbtas asmuo, – sakytume, tarp skirtingai sutvarkytų minčių ir pojūčių plotmių; nes iš tikrųjų tik sąmoningas sravėjimo pratęsimas sukuria ir patybės reiškinį, ir asmenybės reiškinį. Advaitos majavadoje buvo pripažįstamas dživatmanas[4], savita patybė ir netgi tikra asmenybės patybė[5], tačiau ši nuolaida mūsų įprastai kalbai ir mintims yra išgalvota ir menama. Mat paaiškėja, kad nėra jokio tikro ir amžino asmeniškumo, nei „aš“, nei „Jūs“, todėl negali būti tikros asmens patybės, netgi tikros visuotinės patybės, vien tik nuo visatos atsijusi Patis, niekada negimusi, niekada nepakitusi, niekada nepaveikta reiškinių kismo. Gimimas, gyvenimas, mirimas, visa daugybė asmeninių ir bendrų potyrių galų gale pasirodo esantys ne kas kas kita, o apsigavimas arba laikinas pasireiškimas; net prisirišimas ir išsivadavimas gali būti tokia apgaule ir laikino pasireiškimo dalimi: jie lygūs tik sąmoningai apgaulingų ašybės, arba ego, patyrimų tąsai, tojo „aš“, kuris pats tėra didžiosios Regimybės sántvaras, ir tąsos bei sąmonės išnykimui To, kuris vienintelis tebuvo, yra ir bus, antmoningume, ar veikiau Tame, kas neturi nieko bendra su Laiku ir per amžius esti negimęs, begalinis ir nenusakomas.

Taigi, vitalistinėje daiktų regmėje matyti tikra visata ir nors ir trumpas, bet tikras besirandąs žmogiškasis gyvenimas, kuris, nepaisant to, kad nėra visa ištveriančios Purušos, mūsų asmeniniam patyrimui ir veiksmams suteikia nemažos svarbos, – nes pastarieji tampant iš tiesų paveikūs, – o majavadoje šie dalykai iš tikro nieko nereiškia arba neturi apčiuopiamo poveikio, nebent kažką panašaus į sapno liekanas. Netgi išsivaduojama visatai sapnuojant arba vaidenantis, kada pripažįstama regimybė ir suasmeninto proto ir kūno baigtis; tikrovėje nėra nieko, kas būtų pririšta ir nieko, kas būtų atrišta, nes vienintelės egzistuojančios Paties ašybės apgavystė nepaliečia. Kad išvengtume nuoseklios pasekmės – visa griaunančio bergždumo, šiam sapno šleifui turime parūpinti naudingą tikrovę, kad ir kokią klaidingą ilgainiui, ir suteikti milžinišką svarbą mūsų priklausomybei ir asmeniniam išsivadavimui, nors asmens gyvenimas – tik apraiška, o tikrajai Patybei tiek priklausomybė, tiek išsivadavimas iš jos yra ir negali būti kas nors kita, kaip tik nebūtis. Priverstinai nusileidžiant šiam tironiškam Majos melagingumui, vienintelė tikra gyvenimo ir potyrio reikšmė turėtų slypėti saike, kuriuo matuojamas pasirengimas gyvenimo neigimui, asmens susinaikinimui ir visuotinės apgaulės baigčiai.

Tačiau tatai yra kraštutinis požiūris ir monistinio teiginio padarinys, o senesniame advaitos vedantizme, pradedant upanišadomis, taip toli nenueinama. Vykstantis laikinas Amžinojo tapimas laikomas tikra visata; asmuo taip pat įgyja pakankamo tikrumo, nes kiekvienas asmuo yra Amžinasis, įsivilkęs į vardą ir pavidalą, kuris asmeniu remia gyvenimo potyrius, paleidžia veikti amžinai besisukantį gimimų ratą išreikštyje. Asmens troškimai suka ratą ir tampa veiksminga atgimimo priežastimi, o protas nusisuka nuo amžinosios patybės žinojimo ir užsiima laikino tapsmo reikalais. Šiam troškimui ir neišmanymui paliovus, asmenyje esąs Amžinasis nuo asmenybėje įvykusių pasikeitimų ir patyrimų pasitraukia į nesibaigiančią, neasmeninę ir nekaičią būtį.

Tačiau asmens tikrovė esti visiškai laikina; ji neturi išliekančio pamato, net nuolatinio atsikartojimo Laike. Įsikūnijimas, kad ir labai svarbus šios visatos ūkio įvykis, nėra būtinas santykio tarp asmenybės ir tikslingo apsireiškimo padarinys. Apsireiškimas, regis, neturi jokio kito tikslo, išskyrus Amžinybės valią steigti pasaulio kūriniją, ir baigtis jis gali tik šią valią atšaukus; ši kosminė valia gali pati save atidirbti be jokio atgimimų mechanizmo ir asmens noro jį įtvirtinti; tas noras gali būti tik spyruoklė, bet ne visatos būties priežastis arba būtina sąlyga, mat jis pats šiuo požiūriu yra kūrimo vaisius, jo nėra anksčiau, nei prasideda Tapsmas. Valia kurti gali būti įvykdyta jai laikinai priėmus kiekvieno iš vardų ir pavidalų asmenybiškumą, daugelio nepastovių individų vienintelį gyvenimą. Sąmonė apsibrėžtų atitinkamai kiekvienos sukurtos būtybės tipui, tačiau ji gali puikiausiai prasidėti, pasirodydama kiekviename atskirame kūne ir baigtis sykiu su juo. Asmuo sektų asmenį kaip banga bangą, jūrai išliekant tai pačiai.[6] Kiekvienas sąmoningos būtybės darinys iškiltų iš visuotinio, rutuliotųsi jam skirtą laiką ir paskui vėl panirtų į Tylą. Šiam tikslui būtinybė suasmenintai atkakliái bei tvariái sąmonei priimti vardą po vardo ir pavidalą po pavidalo ir judėti tarp plotmių pirmyn atgal neakivaizdi, ir netgi kaip galimybė ji nėra stipri ar įsakmi; dar mažiau vietos čia lieka vystymosi pažangai, neišvengiamai vykstančiai kylant į kaskart aukštesnį pavidalą, tokiai, kokią turėtų pasiūlyti atgimimo teorija, ir kuri patvirtina Dvasios Medžiagoje susivystymą/involiuciją ir išsivystymą/evoliuciją – reikšmingai mūsų žemiškos egzistencijos apibrėžčiai.

Visai įmanoma, kad tokiu būdu Amžinasis iš tikrųjų galėjo pasirinkti pasireiškimą ar, veikiau, pasislėpimą mūsų kūne; gal jis panoro tapti asmeniu, keliaujančiu iš gimimo į mirtį ir iš mirties – į naują gyvenimą pastovios ir atsikartojančios žmogaus ir gyvūno būties ratu, arba tokiu atrodyti. Suasmeninta Viena Būtis pereitų įvairius išgalvoto tapsmo pavidalus arba, pagal tam tikrą veiksmo padarinių dėsnį, priartėjus pabaigai ir nušvitus, grįžtų į Vienovę, Vienintelis ir Tapatusis pasitrauktų iš tam tikro asmenėjimo. Tačiau toks ratas neturėtų teisingo pradinio ar baigtinio apibrėžtumo, suteikiančio tam kokią nors prasmę. Tame nėra nieko, dėl ko visa būtų būtina; tai tebūtų gryniausias žaidimas, Lyla. Tačiau jei sykį pripažintume, kad Dvasia įsivyniojo į Nemonę ir asmenine būtimi pasireiškia išsivyniojant pakopomis, tuomet visa eiga įgyja prasmės ir turinio; pažangus asmens kilsmas virsta šios visatos reikšmės pagrindine gaida, o sielos įsikūnijimas tampa savaiminga ir neišvengiama Tapsmo tiesos ir jam būdingo dėsnio pasekme. Atgimimas yra nepakeičiamas dvasinės plėtotės atidirbimo mechanizmas; tatai vienintelė įmanoma veiksminga sąlyga, akivaizdi ir veikli tokio pasireiškimo medžiaginėje visatoje eiga.

Išsivystymą medžiagoje mes aiškiname tuo, kad visata yra save kurianti aukščiausia Tikrovė, kurios esamybė dvasią padaro daiktų turiniu, – visi daiktai joje esti pasireiškimo dvasios galios, būdai ir pavidalai. Begalinė būtis, begalinė sąmonė, begalinė jėga ir valia, begalinė būties palaima yra Tikrovės paslaptis, slypinti už visatos regimų lyčių; jos dieviškas antprotis, arba Gnozė nustatė kosminę tvarką, tačiau ne tiesiogiai, o kliaudamasi trimis pavaldžiomis ir ribojančiomis sąlygomis, kurias mes čionai suvokiame kaip Protą, Gyvybę ir Medžiagą. Medžiaginė visata yra žemiausias į apačią neriančio pasireiškimo lygmuo, šios pasireiškusios būties trigubos tikrovės susivystymas į regimai nesąmoningą save, tai, ką mes įvardijame Nesąmonybe; tačiau šios pasireiškusios būties išsivystymas iš šito nesąmoningumo į atgautą savižiną iš pat pradžių buvo neišvengiamas. Neišvengiamas todėl, kad tai, kas yra susivystę, turi išsivystyti; mat tai yra ne tik būtis, savo priešybėje paslėpta jėga, o kiekviena tokia jėga dėl savo prigimties turi būti stumiama save atrasti, susivokti, atsiskleisti žaidžiant, bet ir tikruma to, kas ją slepia, tai Nemonės prarasta patybė, todėl jos siekti ir susigrąžinti ją turėtų būti visa slėpininga prasmė bei nuolatinis postūmis veikti. Sąmoningas asmuo šį susigrąžinimą padaro įmanomą; jame besiplėtojanti sąmonė tampa surikiuota ir pajėgi atsibusti savo pačios Tikrovėje. Nepaprasta asmens svarba, kuri didėja sulig jo kilimu pakopomis, yra pats nuostabiausias ir reikšmingiausias visatos įvykis, prasidėjęs be asmenybės nesuskirstytoje Nemonėje. Tokia svarba pateisinama tik tada, kai Patybė kaip asmuo yra ne mažiau tikra, negu kosminė Būtis, arba Dvasia, ir abi jos yra Amžinybės galios. Tik taip galima paaiškinti būtinybę asmeniui augti ir jo saviradą, kaip visuotinės Patybės ir Sąmonės ir aukščiausios Tikrovės atradimo sąlygą. Jei sutinkama su šiuo sprendimu, tai yra pirmoji išdava, pastovios asmenybės tikrumas; tačiau iš pirmosios išdavos seka kita – tai, kad tam tikras atgimimas nebėra galimas mechanizmas, kurį galima priimti arba atmesti, jis tampa būtinybe, neišvengiamu mūsų egzistencijos kertinės prigimties padariniu.

Kadangi nebepakanka teigti, jog menamas ar laikinas asmuo kaskart sukurtas sąmonės žaismo; asmenybė daugiau nebegali būti suvokiama kaip žaidžiančios sąmonės palydovė kūno vienete, kuris išlaiko pavidalą arba nebūtinai, pratęsia arba nebūtinai melagingą tęstinumą iš pavidalo į pavidalą, iš gyvenimo į gyvenimą, bet tikrai to neprivalo daryti. Regis, pirmiausiai šiame pasaulyje pamatome asmenį keičiantį asmenį be jokio pratęsimo, išnykstantį pavidalą, apgaulingą ar laikiną asmenybę išnykstančią kartu, o tuo metu visuotinė Energija, arba tam tikra visuotinė Būtis vienintelė išlieka amžinai; tai puikiai galėtų būti visas kosminės išreikšties pagrindas. Tačiau jei asmuo yra pastovi tikrovė, amžina Amžinybės dalelė arba jėga, jei jo sąmonės augimas yra priemonė, su kuria Dvasia daiktuose parodo savo buvimą, visata atsiskleidžia kaip sąlygotas amžinojo Vienio žaismo su amžinuoju daugiu pasireiškimas Sačidanandos esatyje. Tuomet, saugus už mūsų asmenybės pokyčių, palaikąs kismo srautą, turėtų būti tikrasis Žmogus, realus dvasinis Asmuo, tikrasis Puruša. Į visapusiškumą ištęstas Vienis egzistuoja kiekvienoje būtybėje ir šiuo asmeniškumu patvirtina save. Būdamas asmeniu, savo visišką būtį jis atskleidžia vienybe su visų visapusiškumu. Taip pat atskleidžia Anapusybę kaip Amžinasis, kuriame įsteigta visuotinė vienovė. Ši saviraiškos trejybė, ši nuostabi daugiabriaunės Tapatybės Lyla, šie Majos kerai, arba protėjiškas Begalybės sąmoningos būties tiesos stebuklas yra švytintis apreiškimas, iškyląs lėtai rutuliojantis iš pirminio Neišmanymo.

Jeigu nebūtų saviraidos poreikio, tik amžinas Sačidanandos būties žaismo malonumas, – o panašūs amžinieji malonumai yra tam tikrų aukštųjų sąmoningos būties būsenų prigimtis, – raidai ir atgimimui nebūtų reikėję  pradėti veikti. Tačiau atsitiko vienovės susiaurėjimas iki dalijamojo Proto, ir pasinėrimas į savimaršą žaidžiant paskiriems skirtumams, – pasireiškiantiems, nes tikroji vienovė už reiškinių skirtume lieka neperskirta, – išeina į priekį kaip vyraujanti tikrovė. Ši skirtumų žaismė surado kraštutines padalijimo pojūčio sąlygas dalijančiajam Protui nusėdant į kūno pavidalą, kuriame jis pradeda save suvokti kaip atskirą aš. Šiam dalijimo žaidimui atskirų Medžiagos pavidalų pasaulyje buvo padėti tankūs ir tvirti pamatai, susivyniojus veikliai Sačidanandos savižinai iki pat reiškininio Nesąmoningumo. Štai šis įsitvirtinimas Nesąmoningume dalijimą padaro saugų, nes jis įsakmiai priešinasi grįžimui į vienovės sąmonę; vis dėlto, nors ir veiksmingai kliudantis, jis yra pasireiškiantis ir laikinas, nes jame, virš jo ir remianti jį plyti visavaldi sąmoninga Dvasia, o regimoji Nemonė pasirodo esanti vien santalka, išskirtinis užsimiršusios sąmonės veikimas per bedugnį pasinėrimą į ją dominančią įpavidalinančią ir kuriančią medžiaginę eigą. Šitaip sukurtoje reiškinių visatoje atskira forma tampa pamatu ir išeities tašku visai gyvybinei veiklai; todėl asmeninis Puruša savo kosminius santykius su Vieniu mezga šiame fiziniame pasaulyje tam, kad įsitvirtintų pavidale ir priimtų kūną; tai kūną jis turi padaryti savu pagrindu ir išeities tašku gyvybės, proto ir dvasios plėtrai fizinėje egzistencijoje. Kūno priėmimą vadiname gimimu, ir tik jame gali vystytis patybė, santykių žaidimas tarp asmens, visuotinybės ir kitų asmenų. Vien jame mūsų sąmoninga būtybė auga ir pažangiai vystosi link aukščiausios vienybės su Dievu ir visų Dievuje atgavimo: viską, ką vadiname Gyvenimu, sudėjus daiktan, fiziniame pasaulyje regime kaip sielos raidą, ji tęsiama atgimimu kūne – priemonėje tikslui pasiekti, sąlygoje veiklai ir atkakliai evoliucijai.

Taigi gimimas yra būtinas Purušai reikštis medžiaginiame plane; tačiau jo gimimas žmogaus ar kitu pavidalu šioje pasaulio tvarkoje negali būti su niekuo nesusijęs įvykis, arba netikėtas sielos išvykimas į fiziškumą be jokio praeito pasirengimo ar vėlesnio išsipildymo. Susivystymo ir išsivytymo pasaulyje, ir ne tik kūniško pavidalo, bet ir sąmoningos esybės per gyvybę ir protą iki dvasios, toks atsietas gyvybės prisiėmimas kūne negalėtų būti asmeninės sielos būties taisyklė; tai būtų visai nereikšmingas ir nenuoseklus patvarkymas, keistenybė, kuriai gamta ir daiktų tvarka neturi vietos, priešiška prievarta, galinti sutrikdyti Dvasios saviraiškos ritmą. Tokio atskìrto sielos gyvenimo taisyklės įsibrovimas į besirutuliojančią dvasinę eigą padarytų ją padariniu be priežasties ir priežastimi be padarinio; tai būtų dabarties lopelis, neturintis nei praeities, nei ateities. Asmens gyvenimas privalo turėti tokį patį reikšmingumo ritmą, tą patį pažangos dėsnį, kaip ir kosminis gyvenimas; šiame ritme jis negali būti paklydęs netikslingas brukalas, o turi būti patvaria kosminio tikslo instrumentavimo vieta. Pagal tokį parėdymą mes taip pat negalime paaiškinti atitrūkusio pasirodymo, – vieno gimimo žmogaus kūne, kuris būtų pirmasis ir paskutinis tokios rūšies potyris, lygiai kaip negalime paaiškinti ankstesnio gyvavimo kituose pasauliuose, kurio laukia ateitis, bet dar kituose potyrio laukuose. Mat gyvenimas čia žemėje, fizinėje visatoje, nėra ir negali būti atsitiktiniu sostu sielos klaidžiojimui iš pasaulio į pasaulį; tai didis ir lėtas vystymasis, reikalaujantis, kaip mes dabar žinome, nesuskaičiuojamų Laiko erdvių raidai. Patsai žmogaus gyvenimas tėra išsidėsčiusių eilių atkarpa, per kurias paslėpta visatos Dvasia laipsniškai plėtoja tikslą ir išbaἶgia jį galutinai išplėsdama ir pakylėdama asmeninę sielos sąmonę kūne. Šis pakilimas gali įvykti tik atgimstant kylančia tvarka; paskiras atsiradimas perėjus ją kiaurai ir darant pažangą kita linija kažkur kitur negalėtų išsitekti šios besirutuliojančios egzistencijos sistemoje.

Nėra žmogaus siela, asmuo laisvu klajūnu, įgeidžiai skubančiu iš plotmės į plotmę pagal nevaržomą pasirinkimą arba paskui laisvą ir betarpiškai kintantį veiksmą ir jo pasekmes. Tai yra spindinti grynos dvasinės laisvės mintis, kuri gali būti teisinga anapusiniuose lygmenyse, arba įvykus galutiniam paleidimui, tačiau pirmiausiai ji netinka žemiškajam gyvenimui, arba gyvenimui fizinėje visatoje. Žmogaus gimimas šiame pasaulyje dvasiniu atžvilgiu susideda iš dviejų dalių – dvasinio Asmens ir asmenybės sielos; pirmoji yra amžina žmogaus esybė, antroji – jo kosminė ir kintanti būtybė. Kaip dvasinis nuasmenintas asmuo savo prigimtimi ir būtimi jis yra vienas su Sačidanandos laisve, kuri leido arba lėmė susivyniojimą į Nemonę tam tikram sielos potyrio ratui, kuris kitais būdais būtų neįmanomas, ir slapčia vadovauja vyksmui. Kaip asmeninė siela jis pats yra šios ilgos sielos potyrių raidos dalis gamtiniais pavidalais; jo paties raida turi paklusti visatos raidos dėsniams ir krypčiai. Kaip dvasia jis yra vienas su Antgamte, įgimta pasauliui ir jį perskverbiančia; kaip siela jis kartu priklauso Sačidanandos visuotinumui, kuris reiškiasi pasaulyje; jo patybės raiška turi pereiti kosminės raiškos lygmenis, jo sielos patyrimas privalo sekti Brahmano rato sukimąsi visatoje.

Visuotinė daiktų Dvasia, suvyniota į fizinės visatos Nesąmonybę, savo prigimtinę patybę išvynioja per eilę fizinių pavidalų kylant skalėmis nuo Medžiagos, Gyvybės ir Proto iki Dvasios. Pirmiausia ji išnyra kaip fizinėse formose paslėpta siela, visai pavaldi nemonės paviršiui; ji vystosi kaip vis dar slapta siela, tačiau jau linkusi išryškėti gyvybės formose, kurios išsidėsčiusios ant sienos tarp nemonės ir dalinės sąmonės šviesos, kuri yra mūsų nežinojimas; ji toliau vystosi kaip pradinė sąmoninga siela gyvūno prote ir, galiausiai, kaip dar išoriškesnė sąmonė, bet dar nevisiškai sąmoninga siela žmoguje: sąmonė čia skverbia visas paslėptas esybės dalis, vystosi pasireiškianti Prigimtis. Šis evoliucinis vystymasis turi ir visuotinį, ir asmeninį atspalvį: visuotinis plėtoja savo būties laiptelius ir sutvarkytą įvairovę jau išplėtotų būties pavidalų serijomis; asmeninė siela seka paskui šią kosminę eilę ir išreiškia tai, ką Dvasia visuotinai parengė. Visuotinis Žmogus, kosminis žmonijos Puruša, žmonių rasėje plėtoja jėgą, kuri išaugo į žmoniją iš apačios ir toliau augs į Antmonę ir Dvasią, kad taptų Dievyste žmoguje, suvokiančiame savo tikrą jungtinį aš ir dievišką savos prigimties visuotinumą. Asmuo privalėjo laikytis šios raidos krypties; jis turėjo būti sielos potyrių vadovu žemesnėse gyvybės formose, kol perėmė žmogiškąją evoliuciją: lygiai kaip Vienintelis gebėjo savo visuotinumu priimti šiuos žemesnius augalo ir gyvūno pavidalus, taip ir asmuo, nūnai žmogus, įstengė juos priimti ankstesniuose būties etapuose. Dabar jis pasirodo kaip žmogiška siela, Dvasia, prisiimanti išorinę ir vidinę žmonijos formą, tačiau ji jo neriboja, panašiai kaip anksčiau neribojo gyvūno ar augalo formos. Iš čia jis gali žengti į didesnę saviraišką ant aukštesnės Prigimties pakopos.

Daryti kitą prielaidą – tai manyti, kad  šiuo metu žmonių sielų potyriams vadovaujanti dvasia iš pradžių buvo suformuota žmogaus prote ir kūne, per tai egzistuoja ir negali egzistuoti atskirai nuo to, niekada negali pakilti ar nusileisti žemiau to. Iš tiesų tuomet galėtų būti pagrįstai spėliojama, jog ji nėra nemirtinga, tačiau pradėjo gyvuoti radusis evoliucionavusiam žmogiškam protui ir kūnui ir pradings jiems išnykus. Tačiau kūnas su protu nėra dvasios kūrėjai, tai dvasia sukūrė protą ir kūną; šiuos pradmenis ji rutulioja iš savo būties, ji nėra išrutuliota į būtį iš jų, ji nėra jų dalių sąvadas ar sandūros išvestinė. Jeigu rodosi, kad ji randas iš proto ir kūno, tai todėl, kad ji laipsniškai juose pasireiškia, o ne dėl to, kad yra jų sukurta ir tik dėl jų egzistuoja; kai ji pasireiškia, jie apreiškiami kaip pavaldūs jos būčiai, ir galų gale bus išrakti iš dabartinio netobulumo ir perkeisti į regimus dvasios pavidalus ir įrankius. Mūsų supratimas apie dvasią yra kaip apie kažką, kas nėra sudaryta iš vardo ir pavidalo, bet tas kažkas priima įvairų kūną ir protą priklausomai nuo įvairių sielinės esybės pasireiškimų.

Tai dvasia čionai atlieka laikydamasi nuoseklios raidos; ji išplėtoja vieną po kitos einančias formas ir tolesnius sąmonės sluoksnius: ji nesuvaržyta visada priimti vieną pavidalą, o ne kitą, arba įvaldyti vieną protavimo būdą, kuris yra vienintelis įmanomas šališkas pasireiškimas. Protinės žmonijos lygtys sielos nesupančioja; ji su jomis neprasidėjo ir nesibaigs; ji turėjo ikižmogišką praeitį ir turi antžmogišką ateitį.

Tai, ką regime Gamtoje ir žmogaus prigimtyje, pateisina šį asmenìnės sielos gimimą iš pavidalo į pavidalą, kol ji pasiékia žmogišką išreikštos sąmonės lygmenį, kuris yra jos įrankis kilti į dar aukštesnius lygmenis. Mes matome, kad Gamta vystosi pakopa po pakopos, ir kiekvienoje pakopoje ji surenka praeitį ir perkeičia ją į naujo vystymosi medžiagą. Mes taip pat matome, kad žmogaus prigimtis tokia pati; joje glūdi visa žemės praeitis. Ji savyje glaudžia mẽdžiagos dalelę, kurią perima gyvybė, gyvybės dalelę perima protas, o proto kruopą paima dvasia: josios žmogiškume dar tūno gyvulys; pati žmogaus esybės prigimtis iš anksto numato mẽdžiaginį ir gyvybinį lygmenį, kuris parengė jo išnirimą į protą ir gyvulio praeitį, o ši sudarė pirmąjį sudedamąjį jo sudėtinio žmogiškumo sandą. Ir nesakykime, kad taip yra todėl, kad medžiaginė Gamta išvystė jo gyvybę ir kūną bei gyvūninį protą, ir tik paskui siela nusileido į šitaip pagamintą pavidalą: tam tikros tiesos šioje mintyje esama, bet ne tokios, kurią ši formulė siūlo. Kadangi tai prileidžia sielos ir kūno, sielos ir gyvybės, sielos ir proto perskyrą, kuri neegzistuoja; nėra kūno be sielos, jokio kūno, kuris pats nebūtų sielos forma: Medžiaga pati savaime yra dvasios turinys ir jėga ir negalėtų egzistuoti, jei būtų kažkas kita, nes niekas negali egzistuoti, kas nėra Brahmano turinys ir jėga; Medžiaga, o tada dar aiškiau bei tvirčiau Gyvybė ir Protas, turi būti tatai, ir tatai įsielinta Dvasios esamybės. Jeigu Medžiaga ir Gyvybė būtų iš anksčiau neįsielintos, žmogus būtų neatsiradęs, nebent kaip kyšis arba įvykis – ne raidos tvarkos dalis.

Tuomet mes būtinai prieiname prie išvados, jog žmogaus gimimas yra sąlyga, kurią siela turi priimti po ilgos eilės persikūnijimų, ir kad šioje žemesnių gyvenimo žemėje formų eilėje buvo ankstesnės parengiamosios sąlygos; siela perėjo visą grandinę, kurią gyvybė pakabino fizinėje visatoje pasiremdama kūnu, fiziniu pradmeniu. Tada kyla kitas klausimas: ar, sykį pasiekus žmogiškumą, šioji persikūnijimų virtinė tęsiasi ir, jeigu taip, kokiu būdu, koks tai rinkinys ar pasikeitimai? Ir pirmiausia turime paklausti savęs, ar žmogus, kartą jau pasiekęs žmogiškumą, gali sugrįžti į gyvulio gyvybę ir kūną atgaline raida, kurią senos paplitusios persikėlimo teorijos laikė įprastu judėjimu. Atrodo neįmanoma, kad ji taip atkristų su viskuo, ir taip yra dėl tos priežasties, kad perėjimas nuo gyvūno prie žmogaus gyvenimo reiškia ryžtingą sąmonės pervartą, lygiai tokią pat ryžtingą, kaip gyvybinės augalo sąmonės tapimas protine gyvūno sąmone. Tikrai neįmanoma, kad toks Gamtos įvykdytas perversmas turėtų būti atšauktas sielos, ir joje esančios dvasios sprendimas pavirstų į nieką. Tatai būtų įmanoma tik sieloms, kurios galvoja, kad toks dalykas egzistuoja, kurių persivertimas buvo netvirtas, sieloms, kurios išsivystė pakankamai, kad nusilipdytų, užimtų ar įsivilktų į žmogaus kūną, tačiau nepakankamai, kad užtikrintų to įsivilkimo saugumą, nepakankamai, kad saugiai išliktų tiek daug pasiekus ir išlaikytų ištikimybę žmogiškam sąmonės tipui. Daugių daugiausiai gali būti, – jeigu manome, kad tam tikri gyvuliški polinkiai yra pakankamai smarkūs pareikalauti atskiro jų tenkinimo visiškai atitinkant jų rūšį, – tam tikrõs padermės dalinis persikūnijimas, žmogaus sielai palaidai laikant gyvūno pavidalą, po kurio seka nedelsiamas atsivertimas į normalią pažangą. Gamtos judėjimas visada toks sudėtingas, kad neturėtume dogmatiškai atmesti tokią galimybę, o jeigu tai būtų įvykis, tada už išpūsto paplitusio įsitikinimo apie kažkada buvusios žmoguje sielos gyvūninį atgimimą, kaip visai normalų ir įmanomą žmogui persikūnijimą, galėtų slypėti žiupsnelis tiesos. Kai dėl gyvūniško atsivertimo įmanomumo ar neįmanomumo, tai įprastu dėsniu turėtų būti atgimimas naujais žmogiškais pavidalais sielai, kuri vieną kartą sugebėjo sužmogėti.

Tačiau kodėl kalbame apie eilę žmogaus gimimų, o ne vieną? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios pats žmogaus atsiradimas tapo buvusių sekų viršūne, ankstesnių kylančių serijų, – taip turi būti dėl pačios dvasinės raidos būtinybės. Mat siela nebaigė to, ką turėjo vien išsivystydama į žmogiškumą; ji dar turi išvystyti šį žmogiškumą į aukštesnes galimybes. Akivaizdu, kad siela, kuri įsitaisusi Karibų gyventojuje ar bemoksliame laukinyje, Paryžiaus apače ar Amerikos gangsteryje, dar neišsėmė žmogiško gimimo būtinybės, neišvystė visų galimybių ar visos žmogiškumo reikšmės, neatskleidė visos Sačidanandos prasmės visuotiniame Žmoguje; nepadarė to nei siela, įsikūrusi vitalistiniame europietyje, užsiėmusiame dinamiška gamyba ar gyvybiniais malonumais, arba Azijos valstietyje, įnikusiame į tamsaus naminio ir ūkinio gyvenimo ratą. Mes netgi galime pagrįstai abejoti, ar Platonas su Šankara yra viršūnė, ir todėl jiedu pažymi dvasios išsiskleidimo žmoguje pabaigą. Mes linkę galvoti, kad jie yra riba, nes šitie žmonės ir kiti į juos panašūs mums atrodo esantys aukščiausiu tašku, kurį žmogaus protas ir siela gali pasiekti, tačiau tai gali būti mūsų esamų galimybių regimybė. Gali būti dar aukštesnė ar bent platesnė galimybė, kurią Dievystė dar tik ketina įkūnyti žmoguje, o jeigu taip, tai yra žingsnių pėdsakai, kuriuos šios aukštesnės sielos paliko, nes jie buvo reikalingi sukurti keliui į ją ir atverti vartus. Bet kuriuo atveju mes turime pasiekti šį esamą aukščiausią tašką, kad galėtume parašyti finis ties pasikartojančia asmens žmogiškąja gimtimi.Žmogus čia yra tam, kad pajudėtų iš neišmanymo ir smulkaus gyvenimo, kuriame jis sukasi savo prote ir kūne, į žinojimą ir platų dieviškąjį gyvenimą, kurį jis galėtų aprėpti išrutuliodamas dvasią. Mažų mažiausiai – atverdamas savyje dvasią, tikrosios patybės žinias, ir pasiekti dvasinį gyvenimą iki to meto, kada galės neabejotinai ir visam laikui pasukti kažkur kitur. Už šios pradinės viršūnės gali būti didesnis dvasios žmogaus gyvenimo sužydėjimas, ir kol kas patiriame tik pirmąsias jo užuominas; Žmogaus netobulumas nėra paskutinis Gamtos žodis, tačiau jo tobulumas taip pat nėra paskutinė Dvasios viršūnė.

Ši galimybė tampa tikra tokiu atveju, jei dabartinis vadovaujamasis proto pradas, toks, kokį žmogus išvystė, tai yra intelektas, nėra aukščiausias pradmuo. Jeigu pats protas pasižymi kitomis galiomis, nei kol kas dar netobulai įvaldytos aukščiausių žmogiško individo pavyzdžių, tuomet raidos linijos pratęsimas, vadinasi, ir kylanti atgimimų linija jiems įkūnyti yra neišvengiama. Jeigu Antmonė yra taip pat sąmonės galia, paslėpta šioje raidoje, gimimų virtinė negali nutrūkti net šioje vietoje; ji nepaliaujamai kils, kol protinė prigimtis bus pakeista antprotine ir įsikūnijusi antprotinė būtybė ims vadovauti žemiškajai egzistencijai.

Toks tatai yra racionalus ir filosofinis tikėjimo atgimimu pamatas; tokia yra neišvengiama logiška išvada, jeigu tuo pačiu metu egzistuoja ir vystymosi pradas Žemės Prigimtyje, ir asmeninės sielos, gimstančios besivystančioje Gamtoje, tikrovė. Jeigu sielos nebūtų, mechaninė raida vyktų be jokios būtinybės ir reikšmės, ir gimtis būtų tik dalis šio įdomaus, bet bejausmio mechanizmo. Jei asmuo būtų tik laikinas darinys, prasidedantis ir užsibaigiantis kartu su kūnu, tada raida galėtų būti Visų Sielos ir Kosminės Būties žaismė, per vis aukštesnes rūšis kopianti į galutinę savo galimybę šiame Tapsme, arba į aukščiausią sąmoningą pradą; tokiai raidai atgimimas kaip mechanizmas neegzistuoja ir nėra reikalingas. O gal, jei visa apimanti Būtis reiškiasi per išliekantį, bet apgaulingą asmeniškumą, persikūnijimas tampa tikimybe arba apgaulingu veiksmu, bet ir vėl jis nėra būtinas vystymuisi ir dvasiai; jis lieka priemone pabrėžti ir pratęsti iliuziją iki jos kraštutinės laiko ribos. O jei yra asmeninė siela arba Puruša, kuri nuo kūno nepriklauso, bet jame apsigyvena ir jį naudoja savo tikslams, tada atgimimas įgyja galimumą, bet ir jis nebūtinas nesant sielos raidos Gamtoje: asmeninės sielos buvimas asmeniniame kūne gali būti praeinantis reiškinys, vienišas potyris, neturintis čia nei praeities, nei ateities; jo praeitis ir ateitis galėtų būti kitur. Bet jeigu besivystančiame kūne ir jame apsigyvenusioje sieloje vyksta sąmonės raida, jeigu tai tikra ir sąmoninga asmenybė, tuomet akivaizdu, jog tatai yra augantis šios sielos Gamtoje patyrimas, įsipavidalinančios į šią sąmonės raidą: atgimimas yra savaime aiškus būtinas sandas, tvirtas ir įmanomas šios raidos mechanizmas. Jis toks pats būtinas, kaip ir pats gimimas; be jo gimimas liktų pirminiu žingsniu be pratęsimo, pradėta kelione be keliavimo ir atvykimo. Tai atgimimas gimčiai neišbaigtos būtybės kūne suteikia išbaigtumo ir dvasinės reikšmės pažadą.

 

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

Versta iš: Sri Aurobindo, The Philosophy of Rebirth, in The Life Divine, 1993

 

[1] Materijos – vert. past.

[2] Mandukjos Upanišados Pradžna (Prajna), panirusi į gilų miegą Patybė, yra daiktų viešpats ir kūrėjas.

[3] Budistinėje teorijoje persikūnijimas priverstinis dėl to, kad jį lemia Karma; ne siela, bet Karma yra regimai besitęsiančios sąmonės siejinys – mat sąmonė kas akimirką kinta: regimas jos tęsimasis, o tikrõs nemirtingos atgimstančios sielos nėra, kuri išgyventų kūno mirtį tam, kad atgimtų kitame kūne.

[4] Skr. jivātman – individuali, arba asmeninė patybė, patis; amžinos patybės dvasia gyvoje būtybėje. (vert. past.)

[5] Šioje pasaulėžiūroje Patybė yra vienis, ji negali būti daugis ar pasidauginti; todėl negali būti nė tikro asmens, daugių daugiausiai viena visagalė Patis, įkvepianti gyvybę į kiekvieną protą ir kūną kartu su mintimi apie „save“.

[6] Gydytojas Schweitzeris knygoje apie indų mintį teigia, jog tokia buvo tikroji upanišadų prasmė, o atgimimas – tai vėlesnis išgalvojimas. Tačiau beveik visose upanišadose yra daugybė svarbių atgimimą patvirtinančių sakinių, ir bet kuriuo atveju upanišadose sutinkama su asmenybės išlikimu po mirties ir jos kelione į kitus pasaulius, kas yra visai nesuderinama su tokiu aiškinimu. Jeigu išliekama kituose pasauliuose, taip pat čia įsikūnijusioms sieloms galutinai lemta išsilaisvinti Brahmane, vadinasi, atgimimas save primeta, tad nėra jokios priežasties manyti, kad tai buvo vėlyvesnė teorija. Rašytoją tikriausiai sujaudino vakarietiškos filosofijos polinkis išskaityti grynai panteistinį jausmą ten, kur senovės vedanta paliko žymiai švelnesnę ir sudėtingesnę mintį.