Samsaros ratas
Ar pabaiga?
Ar baigias viskas, kuo mes esam buvę,
Ką nuveikėm ir ką svajojom –
Neatmenamas vardas, forma nebaigta
Ar pabaiga tai?
Po plokšte iš akmens bepūvąs kūnas,
Ant laužo virtęs pelenais,
Ištirpęs ir mintis išbarstęs protas, –
Ar pabaiga tai?
Mūs menkos valandos, kurių nebėr,
Kadaise tokios didžios aistros
Mirštą, lyg žemė su aušra šaipytųs –
Ar pabaiga tai?
Dievobáimingam kopimui ilgesys
Širdims štai apgautóms įduotas
Pasauliui ritantis mirtin ir pragaran, –
Ar pabaiga tai?
Nukritus arfa guli nebyli:
Nemãtomasis muzikántas mirė?
Nuvirtus medžiui, paukštis kur giedojo,
Ar ir giesmė nutilt privalo?
Vieningas mintimis, kursai valingai
Likimo žemės kismui dirbo,
Širdim vieningas, vylęsis, mylėjęs,
Argi ir jam jau galas?
Nemirtingas mariame jo Vardas:
Dievybė meniška čionai
Kas kartą persikuria dieviškiau,
Netrokšdama išnykti
Kol padaryta bus, kam žvaigždės žiebtos,
Ir širdys Dievą kol suras,
Savižini taps siela. Net tada
Ne pabaiga tai.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. balandžio 14 d.
Versta iš: Sri Aurobindo, The End?
Collected Poems, p. 643-344