Sri Aurobindo 1950 metų balandį. Henri Cartier-Bressono nuotr.
Sri Aurobindo pasaulėžiūra suteikia kiekvienam individui prasmingą vietą progresyviame kosminiame išsivystyme, ir atveria naują bei tikslingą perspektyvą į žmogaus pastangų, individualių ar kolektyvinių, supratimą.
Vakarietiškas išsilavinimas
Aravindas Ghose‘as gimė Kalkutoje 1872 m. rugpjūčio 15 d. ir išgyveno 78 metus. Iš šio gyvenimo jis pasitraukė Pondičeryje 1950 m. gruodžio 5 dieną.
Mokslus jis ėjo Anglijoje kartu su savo dviem broliais — tėvas anglofilas pasirūpino, kad jis gautų visiškai vakarietišką išsilavinimą. Po ikimokyklinio lavinimo Dardžilingo loretiečių moterų vienuolyne, jie buvo išsiųsti į Angliją gyventi vieno dvasininko šeimoje Mančesteryje. Paskui jie buvo priimti į Šv. Pauliaus mokyklą Vakarų Londone, o vėliau mokėsi Kembridžo universitete. Aukštieji mokslai Sri Aurobindo puikiai sekėsi ir laikydamas vadinamąjį Classical Tripos — klasikinių kalbų egzaminą bakalauro su pagyrimu laipsniui gauti jis pelnė rekordiškai aukštus įvertinimus. Tačiau jį jau buvo palietęs Indijos nepriklausomybės siekis, ir jis nebenorėjo tapti kolonijinės administracijos tarnautoju — eiti pareigas, kurių jam pageidavo tėvas ir galimybę į kurias užtikrino įgytas išsilavinimas. Jam pavyko pasiekti, kad jį diskvalifikuotų už nepasirodymą privalomame jojimo įgūdžių patikrinime, ir 1893 m. grįžęs į Indiją jis stojo tarnauti Barodos kunigaikštystei, kurioje liko iki 1906 m.
Nacionalistų lyderis
Tais metais jis grįžo į gimtąjį miestą, Kalkutą, ir tapo pirmuoju naujos Bengalijos nacionalinės kolegijos rektoriumi. Jis atsistatydino iš šio posto dėl vis aktyvesnio įsitraukimo į nacionalistinį sąjūdį. Sri Aurobindo buvo pirmasis iš nacionalistų lyderių, įsakmiai pareiškusių, kad jų sąjūdžio tikslas yra visiška Indijos nepriklausomybė, ir kelerius metus šiai kovai jis skyrė visą savo energiją ir išskirtinius gebėjimus. Tai atvedė prie to, kad jis buvo suimtas dėl kaltinimų išdavimu ir kaip teisiamasis beveik metus laikomas Alipuro kalėjimo vienutėje. Per tą laiką jis patyrė esmingų dvasinių potyrių, kurie įtikino jį sanatana dharmos — Indijos senovinio dvasinio žinojimo ir veiklos — tiesa.
Pondičeris
Po išteisinimo ir paleidimo į laisvę ši dvasinė nuovoka paskatino jį rasti prieglobstį nuo besitęsiančio britų valdžios persekiojimo Pondičeryje, tuomet priklausiusiame Prancūzų Indijai, kur jis atsidėjo intensyvioms pastangoms tirti šios nuovokos atvertas naujas galimybes. Remiamas savo dvasinės bendradarbės, Motinos, ir naudodamas naujai atrastus dvasinius gebėjimus jis toliau nenuilstamai dirbo siekdamas Indijos ir pasaulio pakilimo. Kai Indija 1947 m. rugpjūčio 15 d. atgavo nepriklausomybę, jis atsiliepė į prašymą paskelbti šia proga žinią savo tėvynainiams kalba apie penkias svajones, dėl kurių jis dirbo ir kurios dabar ėmė jo akyse pildytis.
Penkios svajonės
Tos penkios svajonės buvo:
- „… revoliucinis judėjimas, kuris sukurtų laisvą ir vieningą Indiją.“
- „ … Azijos tautų atgimimas ir išsivadavimas ir jos grįžimas tęsti savo didžiojo vaidmens žmonijos civilizacijos progrese.“
- „… pasaulinė sąjunga, sukurianti išorinį pagrindą teisingesniam, šviesesniam ir kilnesniam gyvenimui visų … [žmonių].“
- „… dvasinė Indijos dovana pasauliui.“
- „… naujas žingsnis evoliucijoje, kuris pakylėtų …[žmones] į aukštesnę ir platesnę sąmonę ir pradėtų spręsti problemas, kurios trikdė ir kamavo […juos] nuo tada, kai […jie] pradėjo mąstyti ir svajoti apie asmeninę tobulybę ir tobulą visuomenę.“
Optimistinė ir dinamiška pasaulėžiūra
Didelis Sri Aurobindo originalumas yra tas, kad jis sulydė šiuolaikišką mokslinę evoliucijos sampratą su amžinuoju gnostiniu visa smelkiančios dieviškosios sąmonės, palaikančios visą fenomeninį buvimą, patyrimu. Jo sintezė buvo ne filosofinis konstruktas, bet realizacija, kylanti iš tiesioginio dvasinio patyrimo. Vis sudėtingesnių sąmonės formų ir aukštesnių lygių išsivilkimas iš pirminio visiško materialaus nesąmoningumo yra suprantamas kaip palaipsnis grįžimas į įsivilkusios Dvasios savivoką ir įvairiopą saviraišką. Šis procesas akivaizdžiai nėra pasibaigęs, ir yra lauktina aukštesnių sąmonės lygių ir nesąmoningesnių išraiškos formų evoliucija. Bet išsivysčius Protui, žmonės gali, jei nusprendžia, panaudoti savo valią ir supratimą tam, kad pradėtų sąmoningai dalyvauti šiame savęs atradimo ir savęs tyrimo procese. Šis žinojimas pagrindžia optimistinę ir dinamišką pasaulėžiūrą, kuri suteikia kiekvienam individui prasmingą vietą progresyviame kosminiame išsivystyme, ir atveria naują bei tikslingą perspektyvą į žmogaus pastangų, individualių ar kolektyvinių, supratimą. Daugelis šios jo pasaulėžiūros aspektų yra išsamiai gvildenami 37-iuose Sri Aurobindo pilnų raštų (The Complete Works of Sri Aurobindo) tomuose.
Sri Aurobindo mokymas
Sri Aurobindo progresyvi pasaulio vizija veda į platesnes savęs, gyvenimo, kitas sritis. Dvasinis kelias — ar sadhana — kurį jis išplėtojo, derina savanoriškai prisiimtą psichologinę discipliną ir įvairias jogos praktikas. Jau prieš šimtmetį jis paskelbė: „Visas gyvenimas yra joga.“ Čia toliau pateikiamą tekstą Sri Aurobindo pats trečiu asmeniu parašė 1934 m. vasarį.
Sri Aurobindo
Sri Aurobindo mokymas ir sādhanos metodas
Sri Aurobindo mokymas remiasi senaisiais Indijos išminčiais, jog anapus visatos apraiškų esti Būties ir Sąmonės Tikrovė, visų daiktų Patybė, viena ir amžina. Visos esybės yra suvienytos šioje Vienintelėje Patybėje ir Dvasioje, tačiau — prote, gyvybėje ir kūne — jas atidalija tam tikras sąmonės susiskaidymas, savo tikrosios Patybės ir Tikrovės neišmanymas. Pasitelkus tam tikrą psichologinę discipliną, galima pašalinti šią skiriamosios sąmonės skraistę ir imti suvokti savo tikrąją Patybę, Dievystę, esančią mumyse ir visame kame.
Sri Aurobindo mokymas teigia, kad šioji Vienintelė Būtis ir Sąmonė yra įsivilkusi čionai į Materiją. Evoliucija — tai metodas, kuriuo ji išsivaduoja; sąmonė apsireiškia tame, kas atrodo nesąmoninga, o apsireiškusi spiriasi kilti vis aukščiau, spiriasi sykiu plėstis ir vystantis vis labiau tobulėti. Gyvybė yra pirmasis šio sąmonės išsilaisvinimo žingsnis, o protas — antrasis; tačiau evoliucija nepasibaigia protu, ji laukia išsilaisvinimo kažkame didingesnio, sąmonėje, kuri yra dvasinė ir antmoninė. Kitą žingsnį evoliucija turėtų žengti Antmonės ir Dvasios, kaip vyraujančios sąmoningos esybės galios, išsivystymo link. Kadangi tik tuomet Dievystė, įsivilkusi daiktuose, visiškai išsilaisvins, ir gyvenimui taps galima apreikšti tobulumą.
Tačiau jei ankstesnius evoliucijos žingsnius Gamta žengė nesiremdama sąmoninga valia augalų ir gyvūnų gyvenime, tai žmoguje Gamta tampa pajėgi vystytis kliaudamasi sąmoninga paties įrankio valia. Vis dėlto to neįmanoma nuveikti vien su protine žmogaus valia, nes protas eina tik iki tam tikro taško, o tada tegali judėti ratu. Reikalingas atsivertimas, sąmonės posūkis, kuriuo protas pasikeistų į aukštesnį pradmenį. Šis metodas aptinkamas visose senovės psichologinėse disciplinose ir jogos lavybose. Praeityje tai buvo mėginama pasiekti pasitraukiant iš pasaulio ir išnykstant Patybės ar Dvasios aukštybėse. Sri Aurobindo moko, kad esąs galimas aukštesniojo pradmens nužengimas, kuris dvasinę Patybę išlaisvins ne tik iš pasaulio, bet ir pasaulyje, pakeis proto neišmonę ar itin ribotą jo žinojimą antmonine Tiesa-Sąmone, kuri bus deramas vidinės Patybės įrankis ir leis žmogiškajai esybei atsiskleisti ne tik dinamiškai, bet ir vidujai, ir išaugti iš savo vis dar gyvūniškos žmogystės į dieviškesnę rasę. Psichologinė jogos disciplina gali būti panaudota šiam tikslui atveriant visus esybės sandus atsivertimui ar perkaitai vis dar nuslėpto antmoninio pradmens nužengimu ir veikimu.
Tačiau to negalima atlikti iš sykio, per trumpą laiką ar kokia nors sparčia ir stebuklinga perkaita. Siekėjas turės nueiti ne vieną žingsnį, kol antmoninis nužengimas taps įmanomas. Žmogus daugiausia gyvena savo paviršiniame prote, gyvybėje ir kūne, tačiau jo viduje esti vidinė esybė su didesnėmis galimybėmis, kurioms jis turi prabusti, — nes dabar jį pasiekia tik labai ribotas šios vidinės esybės poveikis, kuris jį stumia nuolat siekti vis didesnio grožio, harmonijos, galios ir žinojimo. Tad pirmasis jogos procesas — tai šios vidinės esybės sričių atvėrimas ir gyvenimas iš čia išorėn, valdant savo išorinį gyvenimą vidine šviesa ir jėga. Tai darydamas žmogus atranda savyje savo tikrąją sielą, kuri yra ne šis išorinis protinių, gyvybinių ir kūninių pradų mišinys, bet kažkokia Tikrovės, esančios anapus jų, dalis, kibirkštėlė iš vienintelės Dieviškosios Ugnies. Jis turi išmokti gyventi savo sieloje ir jos veržimusi Tiesos link išskaistinti bei perorientuoti visą likusią prigimtį. Paskui gali eiti atsivėrimas aukštyn ir Esybės aukštesniojo pradmens nužengimas. Tačiau net tuomet tai nebus išsyk pilnutinė antmoninė Šviesa ir Jėga, kadangi tarp įprastinio žmogaus proto ir antmoninės Tiesos-Sąmonės esama keleto sąmonės sričių. Šios įsiterpiančios sritys turi būti atvertos, o jų galia atnešta žemyn į protą, gyvybę ir kūną. Tik tada pilnutinė Tiesos-Sąmonės galia galės darbuotis prigimtyje. Taigi šios savidisciplinos, arba sādhanos, eiga yra ilga ir sunki, tačiau net mažumėliu jos laimima be galo daug, nes aukščiausias išsivadavimas ir tobulumas tampa labiau įmanomas.
Esama ir daug senesnėms sistemoms priklausančių dalykų, kurie būtini kelyje, — proto atvėrimas didesnei platybei bei Patybės ir Begalybės pojūčiui, išeiga į tai, kas vadinama kosmine sąmone, troškimų ir aistrų įvaldymas; išorinis asketizmas nėra esmingas, tačiau troškimų ir prisirišimų nugalėjimas, kūno bei jo poreikių, godumo ir instinktų valdymas būtinai privalomas. Čia derinami senesnių sistemų principai — žinojimo kelias, grindžiamas protine Tikrovės ir apraiškos skyra, širdies dievinimo, meilės ir atsidavimo kelias, ir veikimo kelias, nukreipiantis mūsų valią nuo savanaudiškų sumetimų į Tiesą ir tarnavimą aukštesnei Tikrovei nei ašybė. Turi būti išlavinta visa esybė, idant ji galėtų atsiliepti ir būti perkeista tada, kai prigimtyje bus įmanoma darbuotis tai aukštesnei Šviesai ir Jėgai.
Šiai disciplinai būtinas tiek Mokytojo įkvėpimas, tiek sunkiais tarpsniais ir jo priežiūra bei esamybė — nes kitaip būtų neįmanoma užsiimti ja be klaidų ir suklupimų, kurie pakirstų visas sėkmės galimybes. Mokytojas — tai žmogus, kuris pakilo į aukštesnę sąmonę bei būtį, ir dažnai yra laikomas jos apsireiškimu ar atstovu. Jis padeda ne tik savo mokymu, o dar labiau — savo poveikiu ir pavyzdžiu, bet ir galia perduoti kitiems savo potyrį.
Toks yra Sri Aurobindo mokymas ir lavybų metodas. Jo siekis nėra nei kokios nors religijos vystymas, nei senesniųjų religijų suliejimas, nei kažkokios naujos religijos įkūrimas, — nes bet kuris iš šių dalykų atitrauktų nuo jo centrinio tikslo. Vienintelis jo jogos tikslas yra vidinė saviugda, kuria užsiimdamas kiekvienas galėtų ilgainiui atrasti Vienintelę Patybę visame kame ir išplėtoti aukštesnę už protą sąmonę, dvasinę ir antmoninę sąmonę, kuri perkeis ir sudievins žmogiškąją prigimtį.
Sri Aurobindo, 1934 m. vasaris
Versta iš The Complete Works of Sri Aurobindo t. 36, Autobiographical Notes and Other Writings of Historical Interest, p. 547-550.
© Sri Aurobindo Ashram Trust 2006
Vertė Kazimieras Seibutis