Sofija Kareivaitė. Daivos Tamošaitytės vertimo „Dvylika metų su Sri Aurobindo” pristatymas Rašytojų sąjungoje

„Dvylika metų su Sri Aurobindo”, 2014 metų laida

2014 metų lapkričio 24 dieną Rašytojų sąjungos klube įvyko Nirodbarano knygos „Dvylika metų su Sri Aurobindo“ pristatymas. Vakare dalyvavo knygos vertėja, filosofė dr. Daiva Tamošaitytė, indologas dr. Audrius Beinorius, filosofas dr. Naglis Kardelis. Diskusiją pagyvino birbynininko Egidijaus Ališausko ir kanklininkės Aistės Bružaitės atlikta muzika. Pristatymo pasiklausyti atėjo kolegos mokslininkai Vacys Bagdonavičius, Vytis Vidūnas, Valdas Jaskūnas, Dainius Razauskas, filosofai Vytautas Radžvilas, Vytautas Rubavičius, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Ozolas, Juozas A. Krikštopaitis, Andrius Konickis, signtaras Algirdas Endriukaitis, diplomatas Mindaugas Butkus, kurie vienaip ar kitaip gilinasi į indų kultūrą ar dalyvavo diskusijoje, būrys bičiulių menininkų, poetų, kompozitorių. Vakarą vedęs N. Kardelis kvietė dalyvius ir klausytojus diskutuoti, tad jis truko ilgiau nei dvi valandas, o temos, regis, tebuvo pradėtos…

Naglis Kardelis

Naglis Kardelis: Sri Aurobindo – labai iškili indų nacionalinio išsivadavimo asmenybė, Indijos dvasinis lyderis. Indija sudaryta iš daugybės tautų, o jis – bengalas, ir kartu įgyja visoje Indijoje pripažintą dvasinį statusą šalia Gandhi, Jawaharlalo Neru ir kitų. Nirodbaranas, knygos autorius, buvo asmeninis jo sekretorius ir gydytojas. Viena vertus, Aurobindo buvo politinis lyderis, pasižymėjęs aiškia nekompromisine Indijos ateities vizija ir bandęs ją įgyvendinti, daręs įtaką politiniam procesui, revoliucionierius, nukentėjęs nuo kolonijinio režimo, kita vertus, galėtume jį pavadinti guru. Jo apmąstymai yra pristatomi neformaliame kontekste, per kasdieninės patirties prizmę. Knygoje yra daug detalių iš privataus gyvenimo, pasiginčijimų, įvairių nuomonių, visa Nirodbarano bendravimo virtuvė su garsiuoju Sri Aurobindo. Indų politinės idėjos, pasiekimai yra aktualūs ir šiais laikais. Pabandykime pakalbėti apie tai, kuo indų patirtis yra mums svarbi ir politine, ir dvasine prasme. Indai mums ir tolimi, ir artimi. Prisiminkime Vydūną, kitus to meto lietuvių nacionalinio išsivadavimo lyderius. Visi jie mąstė apie lietuvių tautos ir kalbos ištakas. Svarbi jų mintis, kad lietuvių kalba ir sanskritas yra dvi archaiškiausios indoeuropiečių kalbos, ir kad mes esame indų broliai dvyniai, tiktai kitame pasaulio krašte, atklydę į Europą. Politinių ir dvasinių saitų analizavimas lydėjo visą Lietuvos politinę istoriją. Apie ją kalbėjo ir tautininkai, ir Mažojoje Lietuvoje diskusija plėtojos, ir tarpukariu, o dabar jau turime tokių puikių specialistų kaip profesorius Audrius Beinorius, Vilniaus universiteto orientalistikos centro direktorius, ar šioje salėje sėdintis dr. Valdas Jaskūnas, garbinga kitų mokslininkų draugija. Galima apie tai kalbėti ir kultūrologiniu, ir dvasiniu, net mistiniu ar literatūriniu aspektais, nes Sri Aurobindo buvo labai plati asmenybė visais atžvilgiais: ir poetas, ir filosofas, ir politikas, ir teologas, ir dvasinis vadovas. Toks gebėjimas suderinti perspektyvas gali būti pavyzdys mums, gyvenantiems laikais, kada išgyvename autoritetų krizę, kurie galėtų suvienyti visą tautą. Neramus jo laikų politinis kontekstas priemena tai, ką matome ir dabar. Daiva Tamošaitytė – filosofijos daktarė, rašytoja, žmogus, kuris aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame diskurse, kuriai skauda dėl Lietuvos, ji seka politinius įvykius ir turi ką pasakyti. Daiva yra susitikusi su Nirodbaranu, tai perdavos tradicija. Taigi nuo Sri Aurobindo mums skiria du žmonės: Nirodbaranas ir jo knygos vertėja, Daiva Tamošaitytė. Kai spausite jai ranką, žinokite, jog Sri Aurobindo yra labai arti… Papasakokite apie šios knygos atsiradimą, jos reikšmę mūsų kultūrai.

Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė: Tikiu tokiu aforizmu, jog ne žmogus renkasi kelią, o žmogų kelias renkasi pats. Norėčiau tarti keletą žodžių apie tai, kaip iš muzikos pasukau į filosofiją; juk dar taip neseniai koncertavome su čia birbyne raliuojančiu Egidijumi. Ogi filosofija domino nuo vaikystės. Kelias rinkosi mane įdomiai, ne per Vakarų, o per Rytų filosofiją. Susipažinusi su Sri Aurobindo raštais Kazimiero Seibučio intelektualų ratelyje bene 1986 metais, jau baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, radau juose atsakymus į esminius mane dominančius klausimus. Žavėjo jo asmenybės stotas ir maštabas, intelektinė drąsa, išsilavinimas ir daugelis kitų dalykų. Štai mano mokslo darbo vadovas A. Beinorius turbūt neprieštaraus, jog Sri Aurobindo šalia Ramakrishnos ir Vivekanandos yra trečias didžiausias moderniosios Indijos protas, tiesa, jauniausias. Tačiau anuomet Lietuvoje daugeliui jo vardas siejosi tik su integraline (arba visuotine) joga. Kaip įprasta su naujais vardais, į Lietuvą ši asmenybė įžengė pro užpakalines duris: kažkas skaitė Satpremo „Sąmonės kelionę“, kažkas iš kažko girdėjo apie tokį jogą, kuris buvo laikomas dar viena populiaria, jeigu ne kičine asmenybe tarp kitų guru arba pseudoguru, besiskinančių kelią į Vakarus kaip njueidžo reiškinys. Tokioje šviesoje kalbėti apie Aurobindo kaip rimtą ir dėmesio vertą individualybę, žinomą tik iš nuogirdų, buvo beveik neįmanoma, o suteikti jam vietą akademinėje sferoje – beveik utopija. Todėl reikėjo padėti tam pagrindus. 1993–4 metais išvykau į Ameriką, ten lankiausi tarptautiniuose centruose Matagiryje (Niujorke), East-West Culture Center Los Andželese, kur susipažinau su mokslininkais Debashishu Banerjee, Bina Chaudhuri ir žmonėmis, tiesiogiai pažinojusius Aurobindo mokinius arba Mirrą Alfassą (Motiną). Ten dalyvavau tarptautinėje konferencijoje AUM. Asmeninė pažintis su vienu iš Aurobindo ašramo Indijoje valdytojų, žymiu rašytoju Manoj Dasu suteikė galimybę nuvykti į Indiją ir pamatyti viską savo akimis. Kai pirmą kartą 1995 metais atvykau į Sri Aurobindo ašramą, buvau patekusi tarsi į kitą dangų; pažintis su dvasiniais žmonėmis užfiksavau keturių valandų vaizdo juostoje. Pasisekė, nes dar gyvi buvo beveik visi artimiausi Aurobindo ir Motinos bendražygiai, su kuriais nusišypsojo laimė asmeniškai pabendrauti: tai Nirodbaranas, Pranabas, Sunilas, Sethna, Jayantilalas, Manoj das Gupta, gyvųjų tarpe nebebuvo tik Champaklalo, Pavitros ir Nolinio. Dabar ir jie visi – išėję… Daugelis sulaukę beveik šimto metų arba peržengę tą ribą. Ašrame susipažinau su prancūsų ir rusų inteligentais, tokiais, kaip Galina ir jos sūnūs Kristofas ir Sebastienas Pitojevai, nuo bolševikų revoliucijos į Vakarus pasitraukęs rašytojas, leidėjas Dmitrijus von Morenšildas. Šie legendiniai žmonės atskleidė savo širdies kampelį ir suteikė labai tikrą, vibruojantį anų laikų, kai Mokytojai dar buvo gyvi, pojūtį. Sužavėjo ir nestandartinė vaikų mokymo programa, pagal kurią ugdoma integrali asmenybė. Kelionių įspūdžius aprašiau spaudoje, straipsniai publikuoti knygoje „Sena ir nauja“ (Naujoji Romuva, 2010). Indijoje ir ašrame bei jo centruose Delyje ir Kalkutoje, taip pat Aurovilyje dar lankiausi 1998 ir 2010 metais. Keliones, suprantama, lėmė ir studijos. Susidomėjimas Aurobindo filosofija tapo profesija, ir 2009 metais KFMI apgyniau disertaciją. Iš daugiau nei 30 mokslo straipsnių, konferencijų pranešimų didžiąją dalį sudaro indologijos studijos. Dabar galiu tvirtai pasakyti: Aurobindo Ghose’as orientalistų pastangomis užima deramą vietą akademinėje sferoje, nors tyrimai tik prasideda.

Norėčiau nušviesti jo menkiau žinomas gyvenimo puses. Pirmiausia, nedaug kas žino, kad jis buvo vienas svarbiausių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio lyderių, pirmasis pareikalavęs Indijai visiškos laisvės, svaraj, ir sukūręs politinę nacionalizmo doktriną. Jo kritiniai tekstai spaudoje, anot britų, jį padarė pavojingiausiu žmogumi visoje imperijoje, nes žadino žmonių viltį ir pasiryžimą. Delyje, Parlamento rūmuose, garbingiausioj vietoj šalia Gandhi, Nehru ir poros kitų žymiausių lyderių matome ir Sri Aurobindo nuotrauką. Buvo pristatytas Nobelio premijai. Antra, jis buvo poetas ir tokiu save laikė iki pat mirties. Visą gyvenimą kurtą poeziją, poemas vainikavo ilgiausias anglų kalba parašytas epas „Savitrė“, kurį sudaro 24 000 eilučių. Aurobindo ašrame įkūrė poetų mokyklą, kurios principus nusakė veikale „Ateities pozija“. Trečia, jis parašė komentarus sanskrito tekstams – Vedoms, Upanišadoms ir Gytai, kurie kartu su svarbiausiu jo filosofiniu veikalu „Dieviškasis gyvenimas“ sudaro originalų indėlį į metafizinį hinduizmo paveldą, jį galima vadinti neovedantine pūrnadvaitos mokykla. Žinia, žmones jis labiausiai intriguoja kaip jogas. Lietuvoje pagaliau randasi suvokimas, kad joga yra psichofizinė disciplina, kuri padeda žmonėms atsipalaiduoti, pailsėti, geriau pasijusti fiziškai, žodžiu, pagerinti gyvenimo kokybę, todėl jogos sveikatos centrai populiarėja. Labiausiai paplitusi yra hatha joga, arba kūno pratimai, asanos. Aurobindo integralinė, arba visuotinė joga, kaip rodo pavadinimas, apima visas žmogaus sudedamąsias dalis, protą, gyvybę ir kūną. Jos principai yra išdėstyti knygoje „Jogos sintezė“ ir laiškuose mokiniams. Yra žinomas Aurobindo aforizmas, kad „visas gyvenimas yra joga“, kitaip sakant, žmogus vienaip ar kitaip tobulėja, kuria save.

Norėčiau išskirti tuos Aurobindo palikimo aspektus, kurie imponuoja minties šviežumu ir maštabais. Aurobindo yra vienas didžiausių XX a. mąstytojų, sukūręs originalią žmonijos ateities viziją, pagrįstą tradicine hindų pasaulėžiūra, upanišadomis ir sanatana dharmos, arba amžinosios religijos, konceptu. Tačiau hindų paveldą jis rekonstravo ir suformavo savitą sampratą, kurią sujungė su evoliucine žiūra, tiksliau, išlukšteno ją iš šventraščių simbolinės kalbos. Pasak jo, žmogus, kaip ir visa gamtoje, evoliucionuoja. Jis tėra tarpinė būtybė, kuri taps antžmogiu, tik ne nyčiškąja ar šiuolaikinių transhumanistų formuluojama prasme, o dvasine. Svarbiausias dėmuo čia – sąmonė ir jos lygmenys. Antžmogiu žmogus gali tapti pasiekęs aukščiausią sąmonės pakopą, o šiame procese pamažu transformuoti visą save, taip pat ir kūną. Aurobindo vizija, ar net pažadas užsimena apie tokias būties sąlygas, kurias dar reikia sukurti, tačiau nepalieka abejonių, kad tai tikrovė, kuri ateis, nes yra užkoduota pačioje visatos sąrangoje.

Mes žinome, kaip dažnai žmonės neranda gyvenimo prasmės, yra kupini nevilties. XXI amžius yra stresų ir antidepresantų amžius. Kodėl? Žmonės nežino, kur ieškoti atsakymų, nors internetas yra visų paslaugoms. Tai paradoksas. Lietuvoje savižudybės pasiekusios nesuvokiamą mastą. Kodėl? Neranda paguodos, trūksta meilės. Sakyčiau, filosofinė Aurobindo mintis yra ne tik įdomi, bet absoliučiai optimistiška. Jis yra sakęs, kad jei žmonės žinotų, koks atlygis jų laukia iš Dievo, tučtuojau viską mestų ir sektų paskui Jį. Deja, prigimtis dažnai temdo sąmonę ir pasiryžimą. Toks kelias reikalauja ne tik užsispyrimo, nuojautos, bet ir tinkamo pasirengimo. Anksčiau ar vėliau žmogus, pasirinkęs dvasinį kelią, susiduria ne tik su vidaus demonais, bet ir su aplinkos priešiškumu, nesupratimu, turi pereiti pavojų pilną vadinamąjį „mirties slėnį“, arba kaip sako Kryžiaus Jonas, išgyventi sielos naktį. Ir vis dėlto, regis, kitos išeities nėra: arba eini į priekį, arba atgal. Todėl labai svarbu tikėtis, kad vieną gražią dieną šalia atsiras tas, kuris išves į šviesą, kad į rankas pateks knyga, kuri atvers akis.

Kitas svarbus momentas yra tas, kad visa Aurobindo pasaulėžiūra yra matricentristinė. Šiuo požiūriu jis toks vienas ir tarp vedantininkų, brahmanizmo šalininkų (išskyrus kitą didijį – Ramakrišną). Pagal jo doktriną pasaulį kuria dieviškoji Motina, arba šaktė, sąmoninga energija. Ji yra transcendentinė ir gamtiška. Gamtoje jai atstovauja keturios dievybės arba dieviškieji atributai – Mahakalė, Mahešvarė, Mahalakšmė ir Mahasarasvatė. Indijoje ir dabar sutinkame daugybę dieviškosios Motinos ir deivių garbinimo formų, taip pat egzistuoja tantrinės praktikos, kur guru yra moteris. Tačiau Aurobindo metafizika paremta ne religiniu kultu, o rašytine tradicija. Vedantoje aptinkame dviejų pradų pusiausvyrą. Priešingai naujaisiais amžiais įsivyravusiam patriarchaliniam pradui ir pagal jį perkonstruotoms monoteistinėms religijoms, čia ryški moteriškojo prado aktyvi funkcija, tuo tarpu vyriškasis tėra pasyvus liudininkas, stebėtojas, dar – sankcijos davėjas. Būtent ši moteriškoji energija, kundalinė-šaktė, vykdo perkaitą žmoguje.

Aurobindo yra parašęs veikalą Motina, kuriame išdėstė tos perkaitos ir moteriškosios esmės prielaidas. Realizuoti pagrindinį uždavinį – nužengdinti antsąmonę, arba antmonę į žemę, kad abi hemisferos, dangiškoji ir žemiškoji, susijungtų ir žmogus pakiltų į naują evoliucijos pakopą – jis ėmėsi su Mirros Alfassos pagalba. Todėl jis ją ėmė vadinti Motina, ir kreipinys prigijo tarp mokinių. Mirra visais atžvilgiais buvo unikali asmenybė: jos valios jėga, inteligencija, dvasiniai sugebėjimai buvo skirti įkūnyti Aurobindo įžvalgoms. Įdomu, kad ne visi ašramo vyrai pajėgė tai priimti: Motina buvo moteris, prancūzė, be to, du kartus ištekėjusi, vartojo kosmetiką… Tokiems, kurie moterį laikė žemesne už vyrą, teko išvykti. O Motina ėmėsi drąsių žygių: ašrame moterims suteikė lygias teises su vyrais visose srityse, taip pat sporte. Kadangi Indijos Pietuose labai karšta, ji sukūrė specialias sportines uniformas, kurių apatinė dalis buvo šortai. Tai buvo tikra revoliucija, juk Indijoje pasirodyti viešai rodant apnuogintas kojas laikoma didžiausiu nepadorumu…

Kalbant apie poeziją, man svarbus hierarchinis momentas. Juk poeziją galima skirstyti ne tik pagal įtaigumą, genialumą, naujumą, bet ir pagal tai, kokios dvasinės aukštumos atsiveria eilėse. Aurobindo teigia, kad aukščiausias poeto statusas yra kaip rišio, išminčiaus ir regėtojo. O nuo jo iki apačios yra daug laiptelių. Pomodernizmo sąlygomis girdime daug tuščios, nieko nesakančios ar net destruktyvios vadinamosios poezijos, kuri dvasinio peno žmogui neduoda, veikiau registruoja anomalijas. Svarbus ir buitinis lygmuo. Europoje įsigalėjęs mitas, kad kūrėjas, menininkas turi būti laisvas, kone asocialus, neigti priimtas etikos normas, gyventi bohemišką, palaidą gyvenimą, vartoti kvaišalus, propaguoti netradicinį seksą ir panašiai. Tačiau toks gyvenimo būdas neturi nieko bendra su poezijos ar meno kokybe. Aurobindo poetinė mokykla atkuria moralios laikysenos, švarios sąžinės ir sielos perspektyvą. Gera žinoti, kad yra ir kitaip, kad pasaulyje yra neliestų kampelių, kur žmogus yra žmogus, o ne gyvūnas. Kad iš tikrųjų disciplina, pastangos išaugti iš ydingai formuojamų stereotipų, tobulumo alkis yra žmogui įgimta savybė. Mane žavi poetas ar muzikantas, kuris geria žalią arbatą, vaikšto gamtoje ir skaito kokį Shelly’į ar Keatsą. Kūrybai ieško įkvėpimo savyje, vienatvėje, o ne trajektorijoje tarp barmenų ir sutenerių. Tuo tarpu menininko, neatsiejamo nuo valkatos ir palaidūno įvaizdžio, kultą palaiko visa šiuolaikinė medija, kinas, literatūra. Kitokį įvaizdį turbūt būtų sunku parduoti…

Visi šie įvairiapusio Sri Aurobindo gyvenimo aspektai, pradedant poezija ir baigiant politika, atsispindi Nirodbarano biografijoje „Dvylika metų su Sri Aurobindo“, kuriai parašiau įžangą. Joje aptariau esminius momentus, kurie gali būti svarbūs juo besidominčiai auditorijai. Knygoje yra priedai, paties Aurobindo politiniai tekstai, kurie, kaip ir skyrius „Karas ir politika“, mūsų įtempto laikmečio sąlygomis tampa vėl aktualūs. Nors knyga prasideda II pasaulinio karo išvakarėse nutikusiu nelaimingu įvykiu, kai Aurobindo susilaužė koją, ir baigiasi jo išėjimu į anapus, tai yra, apima tik dvylika gyvenimo metų, joje gyvai, smaikščiu lengvu stiliumi perteikiama ir autentiška atmosfera, ir smulkiai aprašyta didžiojo rišio asmenybė bei kasdienybė, kuri buvo prieinama tik artimiausiai jo aplinkai. Tuo ji labiausiai ir vertinga – kaip retas amžininko, netgi asmeninio sekretoriaus, fiksavusio kiekvieną žodį, liudijimas. Ši Aurobindo biografija yra pirmoji, išversta į lietuvių kalbą. Nirodbaranas skrupulingai fiksavo galbūt skaudžiausius Aurobindo gyvenimo įvykius iki pat jo išėjimo. Mane knyga patraukė ir garsiuoju chirurgo skepticizmu, kai jis kasdien kvescionavo savo guru mokymą, ir detektyvui prilygstančiam įvykių dėstymui, ir jo subtiliu humoru, smelkiančiu visą tekstą. Žinia, pačiam Nirodbaranui pažadėjau šią knygą išversti. Tokios jos pasirodymo priežastys.

Daiva Tamošaitytė perskaitė ištrauką iš knygos ir toliau tęsė: Sri Aurobindo – tai mūsų Herkaus Manto ir Vinco Kudirkos variantas. Man įdomu, kaip toks žmogus, pasiturinčios bengalų šeimos išsiųstas į geriausias britų imperijos mokyklas tapti sahibu, paklusniu imperijos tarnautoju, gavęs geriausią klasikinį išsilavinimą Dardžilinge ir Anglijoje, privačiai ir Kembridžo universitete, sužibėjęs poetiniuose konkursuose, bendravęs su Oskaru Waildu ir kitais to meto intelektualais, mokėjęs visas pagrindines šiuolaikines Europos kalbas bei graikų ir lotynų ir jomis skaitęs, atsivertė į savo tautą. Tėvo auklėjamas griežta Didžiosios Britanijos dvasia, kai nuo mažens nebuvo jam leista kalbėti gimtąja kalba, jos išmoko tik septyniolikos metų, jau grįžęs į Indiją. O grįžo neįvykdęs užduoties: sąmoningai kelis kartus praleido jojimo egzaminą ir buvo pašalintas iš nuolankios imperijai prestižinės civilinės tarnybos sąrašų. Dirbo Barodos maharadžos asmeniniu sekretoriumi, įsiliejo į indų Renesanso reformatorių gretas, leido įtakingą dienraštį Bande Mataram, įkūrė nacionalistų partiją. Kitas man įdomus aspektas buvo tas, kaip ateistas, koks jis tuos visus metus buvo, atsivertė ne tik į savo šalies istorinę, kalbinę, kultūrinę patirtį, bet ir į religiją, jogą, atrado dvasinę perdavą ir jos pamatu sukūrė savo teoriją, kurią grindė praktiškai, man vieną įdomiausių ir logiškiausių šiuolaikinių teorijų, iš dalies tęsdamas Vivekanandos liniją.

Naglis Kardelis: Sri Aurobindo baigė studijas Anglijoje, klasikinės kultūros tyrimų svarbiausiame centre, ir turėjo tapti anglu „iki panagių“. Tačiau pamatė, kad turi kažką tokio savo mąstyme, ir pateikė autentiškesnių dalykų. Akivaizdu, kad žmogui, susidūrusiam su vakarietišku paveldu visomis prasmėmis, ir filosofija, ir klasikine mitologija, visi kiti Vakarų civilizacijos aspektai taip pat buvo svarbūs. Jis diskutavo su vakarietiška tradicija, su ja turėjo sąlytį. Tačiau, matyt, jam to nepakako iki išsipildymo, kad teko grįžti. Mums atsitinka priešingai: dažnai nesuradę atramos savoj tradicijoj, antikoj, romėnų tradicijoj, krikščionybėj, puolame į Indiją ir grįžę iš ašramų mąstome ir klausiame, ar tai mums skirtas dvasinis palikimas, ar turime grįžti prie savo šaknų? Sri Aurobindo mums taria ir skleidžia žinią, kad tapus beveik vakariečiu, turime jų ieškoti. Mūsų gabus jaunimas irgi, baigęs Kembridžus ir Oksfordus, gavęs magistro ir daktaro laipsnius turi spręsti dilemą, ar tapti geru advokatu už gerą atlyginimą, ar padaryti gerų darbų Lietuvai, kurie labai svarbūs. Aurobindo gyvenimas parodo, kaip paragavus svetimų nektarų ir ambrozijų, grįžtama prie savo nemirtingumo eliksyro, amritos. Tad Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimas yra reikšmingas mums. Mūsų gerbiamas svečias A. Beinorius parašė įdomią ir intelektualiai reikšmingą knygą „Indija ir Vakarai: kultūrų saveikos pjūviai“. Kaip atrodo Sri Aurobindo dvasinis ir politinis palikimas Vakarų ir Rytų dialogo kontekste, ką iš ilgametės indologo perspektyvos pasakytum apie šią Daivos išverstą knygą, kaip atrodo Sri Aurobindo vieta Indijos kontekste?

Audrius Beinorius

Audrius Beinorius: Nuoširdžiai lenkiu galvą prieš čia esančius žmones, sąjūdžio aktyvo lyderius, kurių kai kurie buvo ir mano disertacijos komitete. Manau, kad tai yra neatsitiktinis dalykas, nes nepaisant pakitusių elito konotacijų mūsų visuomenėje, jūs ir esate tikrasis Lietuvos elitas. Neatsitiktinai tai susiję su Sri Aurobindo, nes jis buvo ir yra Indijos intelektinis elitas, netgi sakyčiau numeris vienas. Vėlgi nukrypdamas nuo temos ir Naglio klausimo, norėčiau pasakyti, kokius atsiminimus man kelia Sri Aurobindo vardas: tai šviesūs sovietiniai laikai. Buvo žmonės, dirbę ideologijai, ir buvo šviesi pogrindžio kultūra, į kurią tu patenki, kurioj gyveni, gauni tekstus, literatūrą. Sri Aurobindo tekstus sovietmečiu leido samizdatas, ir jie buvo vienas sąjūdžio ideologinių šaltinių. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris 1989-1990 metais nebuvo skaitęs, aišku, rusiškai, Sri Aurobindo tekstų, kurie buvo vadinami įvariai – integraline joga, fragmentais, ir jie vaidino milžinišką vaidmenį formuojant kitokią pasaulėžiūrą, ieškant atsakymų į pamatinius egzistencinius klausimus, formuojant tam tikras socialines, pilietines raiškos formas. Taigi Sri Aurobindo man ir siejasi su tais šviesiais laikais, nes nežinau, kiek žmonių dabar skaito Aurobindo. Nekalbu apie ideologinį anstatą, kuris mus spaudė, bet apie tai, kad tas laikotarpis padėjo išsluoksniuoti žmones. Kitas dalykas, su kuriuo man siejasi Aurobindo, tai su nedidele Žirgo gatvele Antakalnyje, kurioje gyveno Kazimieras Seibutis, pas kurį rinkdavosi didelis ratas žmonių, ir per kurį, bent jau aš asmeniškai, susipažinau su Aurobindo tekstais. Jis buvo vienas iš tų neformalių, nediplominių Lietuvos intelektualų, kuris vaidino milžinišką vaidmenį skleidžiant ne tik Sri Aurobindo, bet ir kitas tuo metu nelegalias idėjas. Maža to, kad Kazimieras turėjo visą nelegalią Sri Aurobindo biblioteką, gyvendamas kartu su Daiva, bet ir turėjo knygrišyklos cechą. Mane labiausiai pribloškė tai, kad jis turėjo visą rankinę knygų įrišimo techniką. Daugelis tekstų, kurie atkeliaudavo iš Rusijos bibliotekų, Kazimiero (kaip mes jį draugų tarpe vadindavom – Kaziuko) rankomis būdavo įrišami ir platinami. Taigi Sri Aurobindo man pirmiausia siejasi ne tiek su Indijos socialiniais kultūriniais procesais, kiek su Lietuvos sąmonėjimu ir įvairiais jo aspektais, kuriais jo palikimas buvo gvildenamas. Jis iki šiol daugeliui Indijos politikų ir intelektualų – ryškiausia žvaigždė.

Šis Daivos tekstas šalia jos mokslo darbų yra tikrai puikus įvadas į Aurobindo paveldą, nes paties Aurobindo veikalų vertimų stokojame. Pats Nirodbarano tekstas yra unikalus tuo, kad į garsaus jogo, poeto gyvenimą pažvelgta tarsi pro rakto skylutę: ne vienas skyrius skirtas tam, kad sužinotume, kaip Aurobindo gyveno, rengėsi, kaip maitinosi. Dėl tokio asmeninio jo gyvenimo atspindėjimo skaitant kartais kildavo baimė, ar tai nedesakralizuos tojo pakylėto apie jį sukurto įvaizdžio… Tačiau priešingai, pajutau, kad jo įvaizdis, nekalbant apie nupasakotą ankstyvesnę jo politinę kovą (eilės laukia norinčių patekti į jo celę Alipūro kalėjime) ne tik nenukenčia, bet gerai atspindi filosofinį religinį, metafizinį, scholastinį paveldą, atskleistą šalia buvusio liudininko, per distanciją sekusio įvykius. Tai – dokumentika. Daivos disertacijos tema buvo ne tik apie Aurobindo ir šaktę, moteriškąjį principą, bet dalis disertacijos skirta jo idėjų kontekstualizavimui Lietuvoje, tai yra, kokie ryšiai sieja XX a. pradžios sąjūdžius. Basanavičius, aušrinininkai, varpininkai veikė tuo pačiu laikotarpiu. Aurobindo, veikęs kaip kaip nacionalistų lyderis, pasitraukė į savotišką užsisklendimą, tačiau toliau domėjosi politine kova ir buvo vienas tų žmonių, kuris sveikino nepriklausomą Indiją ir perspėjo dėl jos laukiančių grėsmių ir pavojų, kurie yra akivaizdūs dabartinėje Indijoje. Jie akivaizdūs ir dabartinėje Lietuvoje. Taigi paraleliai, lyginamosios kultūrų sąveikos prasme Sri Aurobindo socialinės politinės įžvalgos, ką jau kalbėti apie dvasines, yra itin aktualios.

Daiva Tamošaitytė: Visuomeninės draugijos, Indijos-Lietuvos forumo narės Sri Aurobindo kultūros židinio vienas tikslų ir yra versti jo rašytinį palikimą – darbas sudėtingas ne tik dėl turinio, bet ir dėl formos, dėl kalbos stiliaus, tačiau jis vyksta. Keletas žodžių apie knygoje pateikiamus Aurobindo epo „Savitrė“ ištraukų vertimus. Esu dėkinga poetui Kornelijui Plateliui, kad jis meistriškai išvertė tas eiles. Vilčiausi, kad jis kada nors išvers ir visą epą, didžiausią anglų literatūroje. Tai taip pat labai sudėtingas uždavinys, nes Aurobindo rašo novatoriška poetine kalba, naudoja kvantityvinį metrą. „Savitrė“ yra didžiausio jo filosofinio veikalo „Dieviškasis gyvenimas“ poetinis atitikmuo, tad bent jau šiedu veikalai turėtų būti išversti į lietuvių kalbą.

Audrius Beinorius kreipėsi į auditoriją su klausimu: ar filosofas turi aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, ar, kaip Aurobindo, gali pasitraukti į vienumą ir mąstydamas taip pat daryti jam poveikį. D. Tamošaitytė pakvietė pasisakyti filosofą, singatarą Romualdą Ozolą.

Romualdas Ozolas

Romualdas Ozolas: „Knygą perskaičiau. Tai buvo sunkus darbas, nes patenki į visiškai kitą materiją. Racionalistinis mąstymas čia nelaikomas idealu. Tikrovės nusakymai – visai kitam lygmeny, ne tiek supratimu, kiek nuojauta pasitikint ir bandant į kitą adresuoti. Pastaruoju metu man įdomus ribos klausimas, kuris filosofų mąstysenoje yra visais įmanomais būdais terorizuojamas ir bandomas sunaikinti, ne ta prasme, kokią kultūros filosofija praktikuoja, bet būtent naikinamąja, grubiai pakeičiant prasmes, reikšmes ir išverčiant tai į savotišką naujakalbę ar paukščių kalbą, ar kaip ją pavadinsime. Šiuo požiūriu knygoje įdomūs dalykai pajaučiami, lyginant su europietiška filosofine būsena šiandien. Dėl atsiskyrėliškumo ir visuomeniškumo. Vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad jeigu visuomenėje yra žmonių, kurie prasmių kalbą išverčia į reikšmių kalbą, kitaip sakant, daro tuos didžiuosius tekstus suprantamai, kartais juos nuleidžiant net iki buitinės kalbos, tai visuomenė praturtės, jei atsiras užsidarėlių, kurie stengsis pasiekti tuos nepasiekiamus buitinei mąstysenai dalykus, kurie gali atsiskleisti tiktai absoliučiai izoliuojantis nuo to, kas yra šio pasaulio sumaištis ir terorizmas. Ar Lietuvoj šitai galima? Bandyti reikia. Dar prieš 1990 metus Arvydui Šliogeriui sakiau: „Man nereikia tavo idėjų, aš pats turiu. Man reik, kad veiktum kartu su manim, o aš – su tavim.“ Toks buvo metas, reikėjo padaryti darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Bet dabar jam sakau: „Būk ten, kur esi.“ Nes dabar atėjo metas, kai atsiskyrimas padės mums visiems, net jei jį smerktume šiandien. Tik taip įmanomi praregėjimai, kurie suteikia horizontus kiekvienai konkrečiai tautai. Tauta taip pat yra subjektas, ir jei ji turi savo autentiškus mąstytojus, kurie žino, kaip jai gyventi, ji jau turi aukščiausią galimybę būti šiame pasaulyje. Kol to neturi, tauta gali tik kopijuoti, ką masiškai dabar matome, ir šiandien Lietuvoje klausimas ne apie tai, ar yra tokių mąstytojų, o ar bus pakankamai tų, kurie galės transformuoti, transliuoti, ir dar daugiau: ar bus tų, kurie tai norės suprasti.

Daiva Tamošaitytė: Ši knyga, kurią išverčiau jau seniai, prieš aštuonerius metus, bet vis nebuvo lėšų jai išleisti, kol pagaliau leidimą finansavo Amerikos fondas (Foundation for World Education), šiomis dienomis man atrodo vėl kaip niekada aktuali, ir būtent politine prasme. Joje yra trys paties Aurobindo politiniai tekstai ir skyrius apie Antrąjį pasaulinį karą, kurio užkulisiniai įvykiai ir priežastys pateikiamos nukeliant paslaptingą mažai kam žinomą uždangalą, ir iš kurio matyti, atsakant į Audriaus klausimą, jog jogas ir atskirtyje gali nuveikti labai daug. Šie puslapiai vertingi ir stebint dabartines kolizijas Irake, Sirijoje, ypač Ukrainoje, nes laikas tarsi sugrįžo atgal (Aurobindo esant gyvam buvo baiminamasi dėl trečiojo pasaulinio karo).

Audrius Beinorius: Šioje salėje turime šių metų Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vacį Bagdonavičių, kuris yra geriausias Lietuvoj Vydūno filosofijos žinovas, ne kartą savo tekstuose minėjęs sąsajas tarp Vydūno ir Sri Aurobindo. Kur tos sąsajos gali būti matomos dabartyje?

Vacys Bagdonavičius

Vacys Bagdonavičius: Vydūnas yra vedantos plejados atstovų atitikmuo ypač dėl iškelto klausimo – aktyvaus veikimo ir meditacinio susitelkimo. Visus juos įkvėpė Bhagavadgyta, kuri suderino šiuos dalykus. Vydūnas ir jo amžininkai Indijoje veikimą realizavo. Jis buvo aktualus tada, aktualus ir dabar. Egzistuoja tos pačios problemos, tik kitais rakursais. Sakykim, anuomet Mahatma Gandhi, Ramakrishna, Sri Aurobindo pritaikė Bhagavadagytos principus, jogą, o Vydūnas taip pat veikė tuo metu, kai tautai reikėjo išlikt ir eiti į laisvę. Jis sakydavo, kaip esant išorinei laisvei, pasiekti tą tikrąją, dvasinę laisvę, jei žmonės, visuomenė netobuli? Šia prasme didžiųjų vedantininkų ir Vydūno palikimas labai svarbus. Vartotojiškos visuomenės kultūros ir esminės dvasinės laisvės prieštara išlieka. Pavojaus, grėsmių akivaizdoje pats neįveikiamiausias, galingiausias ginklas – tai tautos dvasinė stiprybė, vienybė, nesusiskaldymas. Juk 1991 metais kaip tik ta dvasia praktiškai ir veikė, nors ne visi buvo girdėję Vydūno ar Gandhi, ar Sri Aurobindo vardą. Vydūnas parašė Antanui Smetonai laišką, kuriame rašė, kad lietuviai bus viena aiškiausiai žmoniškumą reiškiančių tautų pasauly, ir tai bus didžiausia dovana pasauliui.

Audrius Beinorius: Manyčiau, kad dabar, jei Sri Aurobindo būtų gyvas, matydamas, kas dedasi kabutėse dvasingoje Indijoje, jis raudotų… Klanai, korupcija, susiskaldymas, ir baisiausias dalykas – šneku iš savo patirties – tai, kas griauna kadaise tolerantišką, daugiaetninę, daugiakalbę Indiją, yra indų nacionalistų fundamentalizmas. Nepamiršiu vaizdo, kaip viename stadione žygiuoja Šivos kariai, iškėlę rankose Bhagavadgytą, ir tai priminė Trečiąjį Reichą. Hindų nacionalistai sugriovė didžiausią manuskriptų biblioteką, kurioje dirbo vienas anglų mokslininkas ir rašė tai, kas jiems nepatinka. Taigi nepaisant Aurobindo ir Gandhi vizijų, Indija žengia į šiuolaikinį, modernų pasaulį. Priminsiu, kad Aurobindo nebuvo vien tiktai naujos filosofijos kūrėjas, jisai rėmėsi senuoju Indijos paveldu. Iki šių dienų Indijoje jo tekstai ir komentarai Bhagavadgytai, Vedoms, Upanišadoms lieka nepamainomi. Čia yra mūsų baltų paveldo tyrinėtojas, mitologas Dainius Razauskas, kuris su Sri Aurobindo irgi susipažino ten pat, Žirgo gatvėje.

Dainius Razauskas

Dainius Razauskas: Noriu pareikšti pagarbą čia esantiems mūsų kultūros ir laisvės žiedo atstovams ir kartu prisiminti, kad Kazimieras Seibutis ir Sri Aurobindo suvaidino lemtingą vaidmenį mano gyvenime. Buvau jaunųjų rašytojų sekcijos narys ir berods kovo mėnesį važiavau į Nidos rašytojų poilsio namus. Mano pusę čemodano užėmė šviesta Sri Aurobindo knyga, ji buvo Kazimiero kopijuota ir įrišta, storais viršeliais, nepakeliamai sunki. Ten ją ir skaičiau. Kazimieras užsiėmė ne vien samizdatu, jis eidavo į mokslų biblioteką, iš ten jos vardu rašydavo į Maskvos Lenino biblioteką, o atsiųstas knygas iš mūsų bibliotekos slapta paimdavo ir pas draugus kopijuodavo. Aurobindo vertė Rigvedą savaip, nestandartiškai. Į daug ką reikia žiūrėti ne metaforiškai, nes apie vidinį pasaulį tik taip ir galima kalbėti. Net žinomas terminas pasigilinus reiškia ką kita, nei išoriniame pasaulyje reiškęs žodis. Aurobindo mėgino versti tekste nebepalikdamas metaforų, kurių mes jau nebesuprasime, o metaforų reikšmes išversti į vidinę dvasinę kalbą. Tokie vertimai leidžia, veikiau verčia skaityti seną daugiaprasmį ir nebesuprantamą tekstą tam tikru registru. Tą registrą jis iškėlė ir pabrėžė. Nepaisant to, pačių vaizdinių yra be galo daug, jis jų nevengia, ir jie lietuvio ausiai skamba taip, lyg būtų kažkur girdėti, gal vaikystėje: žirgeliai, saulė veža… Jei tai būtų akademinis vertimas, būtum priverstas pats rasti raktą, bent man tai būtų nepakeliamas darbas. O čia į tave kreipiasi labai gilių įžvalgų autorystė. Tą knyga ryte rijau. Girdėjęs lietuvių liaudies dainą, pamatai, kad vaizdiniai – tokie patys. Tik dainoj apdainuojammi žemdirbiai, jie sėja, pjauna, o Aurobindo vertime atsiveria labai gilus, asmeniškas, vidinis klodas. Tada supranti, kad įvaizdis visur yra tas pats, ir jį galima išgirsti perkeltine prasme, nukreipiančia į vidų. Šis supratimas man prasidėjo su Sri Aurobindo.

Naglis Kardelis: Diskusijai įsibėgėjus, prašytume prof. Bronislavo Kuzmicko pakalbėti apie krikščionybės ir indų kultūros santykį, nes mums reikėtų ar indišką matmenį įtraukti į krikščionišką savimonę, ar krikščioniškąjį – į indų. Kaip suderinti abraomiškąjį ir indoeuropietiškąjį sąmoningumą? Klausiu neatsitiktinai, nes B. Kuzmicko dėka krikščioniškasis mąstymas buvo pakylėtas į visiškai kitokį lygmenį. Kaip mums žvelgti į dialogo ar konflikto galimybę, nes ir konfliktas gali būti produktyvus?

Daiva Tamošaitytė: Norėčiau padėkoti Nagliui už svarbų klausimą, nes šiais neramiais laikais jis iškyla nepaprastai aštriai ir aktualiai. Tai paliudys štai visas flangas mano kolegų filosofų, su kuriais diskuotuojame, ieškom išeičių. Tačiau labai dažnai įtraukti žmones į visuomeninę veiklą nepavyksta, nes du flangai – krikščioniškasis ir indoeuropietiškasis, vadinamieji maceinininkai ir vydūnininkai – neranda bendros kalbos. Taigi tai – įsisenėjusi problema, kuri trukdo susitelkti, susivienyti, nors tikslai atrodo ir panašūs.

Bronislavas Kuzmickas

Bronislovas Kuzmickas: Man buvo maloni naujiena, kad išėjo šis vertimas, kurį laikyčiau įvykiu. Su Sri Aurobindo tekstais ir vertinimais susidūriau prieš keletą metų, kai man teko malonumas būti Daivos disertacijos komisijoje. Tada rašant atsiliepimą ir aptarinėjant, konsultuojantis kilo daug svarbių klausimų: filosofinių, etinių, antropologinio pobūdžio apie indiškumą, tautiškumą, nors pati tautiškumo sąvoka buvo atsinešta iš Europos, vakarietiškumą ir kitus dalykus. Man malonu prisiminti, kad nuo Aurobindo vis peršokdavome prie lietuviškumo ir tautiškumo aktualijų. Pastebiu, kad dėmesys induistikai ir lituanistikai Daivos asmenyje neblėsta. Svarbu, kad indiškoji išmintis gula ir į lietuviškai rašomus tekstus. Globaliajame atvirume reikia tam tikros atsvaros, jeigu skaitydami knygą žmonės gautų naudingų minčių. Mano rytietiški interesai pasireiškė labai anksti. Prieš daugelį metų buvome įkūrė Lietuvos orientalistų draugiją. Mano interesų sritis – rytietiškoji ir vakarietiškoji mintis, skirtumai ir bendrumai, krikščioniškoji ir daugiausia budistinė samprata. Iš tiesų konfesiniai skirtumai nelabai pajuda iš vietos, sunku juos peržengti, nors tuo požiūriu daug pasišventusių, išmanančių žmonių dirba. Iš katalikybės pusės galėčiau išvardinti dešimt katalikų vienuolių, kurie metų metus leidžia budistų ir kituose Rytų vienuolynuose, siekdami suvokti tų religijų prasmę. Pačioje krikščionybėje gyva iracionali, kontempliatyvi, mistinė pakraipa, produktyvūs autoriai kaip Karlas Raneris skiria du kelius, aktyvųjį ir kontempliatyvųjį. Kartais jie išsiskiria, ir kartais nelabai aišku, kuris jų svarbesnis. Gali būti katalikiškasis pamaldumas, poteriavimas, ir gali būti kontempliatyvus pamaldumas tyloje, jis daugiau asmenybiškas. Veiksenos skirtumai, ne tik religinėse srityse, daugiau pasireiškia konceptualumo lygmenyje, tačiau jie silpsta, nyksta ir galbūt visiškai išnyksta dvasinio patyrimo lygmenyje. Tokias išvadas ir apibendrinimus galime rasti krikščionių vienuolių raštuose, jog patirties lygmenyje išgyvenimai tie patys, pats asmens įtrauktumas į aukštesnes būties sferas, savęs peržengimas. Tačiau skirtumai tuoj pat atsiranda dogmos, sąvokų lygmenyje. Tai labai įdomi ir plati sritis. Gal reikėtų savęs klausti: „Kas tas aš, ar jo iš viso nėra?”

Naglis Kardelis: Prisimenu tuos laikus, kai prof. Bronislovas Genzelis vienu mostu išvertė iš posto Songailą. Tai man primena Sri Aurobindo, kuris balansavo ant terorizmo ribos. Kaip jums atrodo jo revoliucingumas jūsų politinio ir filosofinio mąstymo kontekste?

Bronislovas Genzelis

Bronislovas Genzelis: Buvau Lietuvos orientalistikos draugijos nariu, Maskvoj Aukščiausioj taryboj sutikau ne vieną orientalistą, kuris buvojo Vilniuje mūsų rengtose Rytų mokslinėse konferencijose. Paskui mūsų keliai taip išsiskyrė, kad darosi keista, jog priklausėme tai pačiai draugijai… Jeigu Indijoje malšinant sukilimą Gandhi kviečiami keli milijonai gultųsi ant geležinkelio bėgių, jie taip nenukraujuotų, kaip lietuviai. Vargu, ar Lietuvoje tai galėtume įgyvendinti. Mane visąlaik domino tautų likimas, kodėl vienos tautos išlieka, kitos – gimsta. Žydai, graikai išliko, graikai maždaug tame pačiame plote; o kiek tos tautos buvo puolamos, okupuojamos. Kalbant apie atsiskyrėlius, galima rašyti miške, bet tie raštai turi būti žinomi. Jei jie po šimtmečių atrandami, tautai reikšmės jie neturi. Mes nesusimąstome apie praeitį. Tarybiniais laikais istorikai buvo prievartaujami (Jurginis, Tyla ir kiti), bet mane baugina tai, kad dabar jie nėra verčiami kraipyti istoriją, bet tampa kosmopolitais, ne lietuviais, bet europiečiais. Žmonės ėjo į kalėjimus, kad galėtume laisvai reikšti mintis ir būti lietuviais. Lietuvos istorikai nėra prolietuviški, priešingai nei, pavyzdžiui, lenkai yra prolenkiški. Indai ir pradėjo nuo to, kad viskas, ir geri, ir blogai darbai, turi būti žinomi, negali būti retušuojami. Svarbiausias tikslas – būti savim. Būti savyje tauta. Esame situacijoje būti ar nebūti. Ji baisesnė, nei okupacijos metais. Kiek tokių, kurie nori būti? Kaip, Daiva, galvojate?

Daiva Tamošaitytė: Indijos nepriklausomybė buvo paskelbta per Sri Aurobindo gimtadienį, rugpjūčio 15 dieną, ir per visos Indijos radiją jo paskelbtame pranešime yra žodžiai, kad tai buvo didžiausia gimtadienio dovana. Tačiau Sri Aurobindo yra pasakęs, kad neabejoja, jog Indija bus laisva, tik didžiausias rūpestis bus, ką ji su ta laisve darys. Lietuvių padėtis identiška tam, kas vyksta Indijoje ir kitose išsivadavusiose šalyse, taigi nesame išskirtiniai pesimistai ar kosmopolitai. Nūdienos problemos yra bendros. Mano nuomone, tokių filosofų, kaip Aurobindo politinės veiklos studijos ir gali padėti pakelti galvas aukščiau. Kita vertus, dar bijome ir savo mąstytojų, jų mintis drąsiai pateikti, todėl ne pro šalį pasidomėti dvasiškai artimų tautų atstovų idėjomis. Aurobindo mane žavi minties jėga, drąsia bei optimistine žmonijos ateities vizija, būtent tuo, ko mums labiausiai trūksta kuriant ateitį. Ir čia jau kalbame ne apie indus ar lietuvius, o galime matyti platesnes, universalias sąsajas, aptariamus visuotinius būties klausimus, kurių sprendimas gali būti vaisingas ir mums.

Naglis Kardelis: Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į šios knygos ypatybes. Joje atsiveria plati panorama, selektyvus žvilgsnis į didžią asmenybę, didelio talento reikalaujantis gebėjimas ją tokiu kampu pamatyti. Daugeliui iš mūsų trukdo Aurobindo raštų rafinuotumas, kaip neįveikiamas kalnas. O čia anot Audriaus žvelgdami pro rakto skylutę, pamatome tą pačią asmenybę, tą patį mastą, bet labai jaukiai, neforsuotai, todėl pažintį su Aurobindo tikrai verta pradėti nuo šios nuostabios, žavingos biografijos. Tad priimkime ją kaip sugundymą, o paskui mūsų laukia kiti didieji Sri Aurobindo veikalai. Dėkojame visiems už šią intelektualinę šventę.