Daiva Tamošaitytė ir dr. Mahešvaris po koncerto Sri Aurobindo ašramo mokykloje. 1995 m. Kazimiero Seibučio nuotr.
Iš parodos ašrame 1995
Tekstas, pateiktas „Lietuvos rytui”:
Šių metų kovo mėnesį lankiausi Sri Aurobindo ašrame, Pondičerio mieste Pietų Indijoje. Kovo 31 dieną skambinau Čiurlionio fortepijono kūrinius – preliudus ir fugas, skaičiau paskaitą apie Čiurlionį – muziką ir dailininką, supažindinau klausytojus su jo biografija, surengiau Čiurlionio paveikslų trisdešimties pirktinių reprodukcijų parodą, kuri kabėjo savaitę. Nors Čiurlionio muzika (ypač nuo 1904 metų) nėtra lengva nei atlikti, nei suvokti iš pirmo karto, jaučiau, jog ašramo klausytojai (nemažai brahmanų kastos, europiečių ir atvykusių iš JAV), tarp kurių buvo ne tik muzikų, bet ir rašytojų, poetų, dramaturgų, aktorių, šokėjų – pajus subtilią ir rafinuotą Čiurlionio kūrybos dvasią. Ir neapsirikau! Teko palikti savo natas, padovanojau tris audio kasetes su Čiurlionio fortepijoninės, chorinės ir kamerinės muzikos įrašais, ta intencija gautais iš maestro Donato Katkaus.
Norėčiau pabrėžti vieną esminį momentą: skirtingą publikos receptyvumą. Šiuo požiūriu nėra prasmės kalbėti apie auditorijos muzikinį išsilavinimą, skonį ar norą įvertinti pianisto virtuoziškumą bei interpretaciją, kaip yra įprasta sekuliariose Vakarų salėse. Netgi žodis „geranoriškumas“ skambėtų juokingai. Atvirumas, susikaupimas, ramybė, pakilumas – štai keletas bruožų, kuriais galima būtų apibūdinti koncerto metu tvyrojusią atmosferą, kurios netrikdė netgi skambus triukšmas iš gatvės, kadangi skambinau vidiniame Lavinimo centro kiemelyje po atviru dangumi. Nebuvo justi jokio asmeniškumo – buvo klausomasi Muzikos, kuriai kaip įmanydama stengiausi netrukdyti lietis…
Galbūt mano santykį su Čiurlioniu galėtų nusakyti pora sakinių iš paskaitos pabaigos, kur paminėjau, jog pats Čiurlionio vardas man asocijuojasi su žodžiais „čiurlenti, lietis, sroventi“ (visuomet maniau, kad nomen est omen…), ir kad pati Čiurlionio muzika yra kaip meditatyvūs garsai šaltinio, trykštančio iš pačių vidinės prigimties gelmių.
Bet iš tiesų to ir sakyti nereikėjo: kas YRA Čiurlionis, žmonės pajunta tiesiogiai savo vidine klausa, ir tai buvo matyti iš giedrų jų veidų, prašymo paskambinti dar. Reikėtų pridurti, jog klausytojai, susirinkę tą vakarą, buvo žmonės, užsiimantys sadhana, arba dvasine tobulėjimo praktika, pagrįsta Sri Aurobindo (1872-1950) integralinės jogos principais. Apie jogą kalbėti čia turbūt ne vieta, tačiau ko gera tik Indijoje įmanoma suvokti, kas iš tiesų yra dvasios inteligentija.
Kalbant apie kultūrinį istorinį perimamumą, norisi atkreipti dėmesį į tai, jog pradedant lietuvių kalbos giminingumu sanskritui ir baigiant mūsų įvairių laikų šviesuomenės domėjimosi Indijos kultūrine ir dvasine patirtimi (puikiai žinome, kad tarp jų yra pats Čiurlionis, turėjęs neabejotinų okultinių sugebėjimų), yra visai tikra, jog netrukus bus galima kalbėti ne tik apie išorinius ekonominius Lietuvos-Indijos ryšius, ne tik kultūrinius mainus, bet ir gilesnes sąsajas, liudijančias apskritai visą žmoniją vienijančias tiesas.
1995 gegužė
Iš mašinraščio, Daivos Tamošaitytės archyvo