R Y Deshpande
Įvadas
Fizinė transformacija – ankstyvoji pradžia
Turbūt nesuklystume sakydami, kad paskutinės lemiamos fizinės transformacijos procesas Sri Aurobindo jogos tapasjos[1] praktikoje prasidėjo maždaug XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Fiziniame lygmenyje veikiančios Viršprotinės sąmonės įkūnijimą, arba tobulumą (siddhi), jis pasiekė dar 1926 metais; tai paskatino tam tikrą jos veikimo globalumą materialiame lygmenyje. Nuo tada visas jogos pastangas jis nukreipė į dar aukštesnį, antprotinį tobulumą pačiame kūne. Tai sukūrė visiškai naują padėtį evoliucionuojančios Žemės kontekste; nors ši padėtis buvo kupina pavojų, joje slypėjo didžiulės galimybės, kurios atsivėrė slaptos rankos jau vedamos eigos kryptimi. Valia turėjo tapti fizinio lygmens Valia.
Ši mirties kamuojamo fizinio kūno transformacija neabejotinai buvo labai sunkus uždavinys, kurio analogiją galbūt galima įžvelgti nebent tolimoje senovėje, kaip antai rišio Agastjos vedinėje tapasjoje. Tačiau pastarojo kūnas negalėjo atlaikyti „trigubo nuodo“ poveikio, ir jam galiausiai teko atsisakyti daug reikalaujančio bandymo, mat kūnas buvo nepasiruošęs sutalpinti švytinčio nemirtingumo krūvį. Jis neturėjo šiam tikslui būtinų dvasinių privalumų: kūnas vis dar buvo neišdegtas indas, atapta tanu, puodas, pagamintas iš trapaus molio; sunkumui įveikti reikėjo kitokios tapasjos, kitokių pastangų. Kūno ląstelės dar buvo nepabudusios giliai jose slypinčiai realybei. Vystantis toliau, viršprotinė sąmonė taip pat dar buvo galutinai neparengta ir neįtvirtinta bendram, kolektyviniam veikimui. Tai įvyko daug vėliau, tik po Avataro atėjimo[2] – Mahabharatos karo metu Dvapara jugos pabaigoje.
Prabėgus ilgiems ir nedrąsiems pasirengimo šimtmečiams, novatoriškos rišio Agastjos užduoties vėl ėmėsi Sri Aurobindo, kuris jai suteikė šviesų ir aiškų išbaigtumą. Vis dėlto, net atėjus šiam Žemės evoliucijos istorijos momentui su būtinu Aukščiausiojo pritarimu, nesąmoningos prigimties problema dar ilgai liko neišspręsta. Tai ir buvo didžiausias Sri Aurobindo rūpestis. Jis dėjo pastangas dviem kryptimis: siekė sukelti aukščiausios Tiesos veiklumą, arba dinamiškumą, ir nuleisti jį į žemišką lygmenį, taip pat neatsinaujinusią, nesąmoningą medžiaginę prigimtį paruošti netrukdomam to dinamizmo veikimui. Tai užtikrinti leido dvasinė ir okultinė-joginė tapasja, kurią jis atliko kartu su Motina. Ji atvėrė naujas, šviesias fizinės prigimties duris, pro kurias Begalybės plotmės galėtų patekti į žemiškąjį žaidimą. Šiuo metu tai yra jau įvykęs dalykas švelniajame fizinės prigimties kūne.
Turbūt praverstų žinios apie Sri Aurobindo ir Motinos jogos tapasjos praktikos etapus, pereitus plačiais žingsniais. Tam tikrų užuominų galime aptikti kai kuriuose to meto jų raštuose, ypač Sri Aurobindo poetinėse kompozicijose, kuriose yra neabejotinų autobiografinių faktų. Pavyzdžiui, 1933 metais rašytame laiške Dilipui Kumarui Roy‘ui apie tai, kaip veikia Tiesos dinamizmas, jis sako: „Protas negali numatyti ar nuspėti to, ką darys antprotis. Protas yra Tiesos ieškantis Neišmanymas, o antprotis, arba antmonė, pagal apibrėžimą yra Tiesos Sąmonė: tai savivaldi Tiesa, įsigyvendinanti per savo galią. Antprotiniame pasaulyje netobulumas ir nedarna neišvengiamai išnyks. Tačiau dabar siūlome ne paversti Žemę antprotiniu pasauliu, o nužengdinti antmonę kaip Jėgą ir įtvirtintą sąmonę tarp viso kito – leisti jai čia veikti taip, kaip Protas veikė nužengęs į gyvybę ir materiją, būdamas saviraiški Jėga tarp kitų. To pakaks pakeisti pasaulį ir Gamtą, pralaužiant dabartines jos ribas. Tačiau ką, kaip ir kokiu laipsniu Ji tai darys, dabar nereikėtų sakyti – kai Šviesa bus čia, ji pati atliks savo darbą, o kai Žemėje įsitvirtins antprotinė Valia, ta Valia ir spręs.“
Tačiau prieš tai jis turėjo nudirbti savo darbą; jis privalėjo „knistis gilyn į pasąmonės purvą“. Apie šį knisimąsi – apie tai, ką jis rašė kitur ne kaip apie „plevenimą ir kilimą“, o „kasimą ir rausimą“ – galime susidaryti tam tikrą vaizdą iš tuo metu dar nepublikuoto jo eilėraščio „Dievo triūsas“ (A God‘s Labor) posmelio; tai buvo prieš 1935-uosius metus. Štai strofa, kurią jis buvo nusiuntęs Dilipui Roy‘ui:
Tasai kurs atneš mums dangų čionái
Pats nužengt į molį privalo
Prigimties žemiškosios nešt naštą ilgai
Į sopulingąjį leistis kelią.
Taigi, štai kuo tuo metu užsiėmė Sri Aurobindo: jis norėjo nutiesti vaivorykštės tiltą tarp žemės ir dangaus, ir šiame vyksme privertė dievybę priimti gimimo ir mirties vargus, čia vyraujančių niūrių ir niekingų sąlygų nelaimes ir kančias. Koks Dievas noriai nusileistų ir priimtų šį iššūkį, sutiktų pereiti pro gimimo, kuris yra mirtis, vartus? Tik pati Dievystė – Avataras. Jis ateina ir prisiima mirtingojo likimą.
Tačiau taip pat turėtume nepamiršti, kad galbūt šis varginantis kasimasis ir gilinimasis buvo ne visiškai būtinas, kad galėjo būti sklandesnis plaukimas tikslo link; iš tikrųjų buvo labai didelė tikimybė, kad pergalė – ranka pasiekiama. 1935 metais Sri Aurobindo šį tą apie tai parašė Nirodbaranui. Antprotinė Šviesa „leidosi dar prieš 1934 metų lapkritį, bet vėliau pakilo visas prakeiktas purvas, ir Ji sustojo. Tačiau tebėra raudona ir tamsiai raudona šviesa. Pirmoji – tai antprotinė Dieviškoji Meilė. Kita yra antprotinė fizinė Jėga.“
Todėl natūralu, kad jo rūpestis nukrypo į šio „prakeikto purvo“ problemas. Rūpėjo ne dangaus palaima, o šiame neišmanančiame pasaulyje esamos aplinkybės, – giliai apačioje, purve. Jis labiau užsiėmė šia pragariška opozicija, nei aukštybių įtikinėjimu, kad jo raudonos ir tamsiai raudonos sėklos šiame niūriame prakeiktame dumble gali sudygti ir pražysti. Tačiau vėliau dėl spaudimo iš viršaus ir pasąmonės maišto iš apačios pasipriešinimas tapo dar nuožmesnis. Tuomet kilo realus pavojus, kad jei Dievybė bus pažadinta per anksti, tas pabudimas gali vesti į visišką sunaikinimą, nes atrama, ādhāra,[3] dar bus nepasiruošusi. „Antprotinės fizinės Jėgos“ veikimas sukėlė tamsų atsaką nesąmoningos materijos gelmėse. Be abejo, su juo teko susidurti ir jį įveikti. Reikėjo pripažinti melo realybę, jo veikimo būdus iki pat atšiauriausių ir tamsiausių smulkmenų, jį reikėjo iki galo perprasti siekiant dvasinio žygio naudos. Todėl jogos veržmė pasuko kitu keliu.
1935 metų liepą Sri Aurobindo savo trumpoje poemoje „Dievo triūsas“ užsimena apie šią giliai įsišaknijusią kovą su žemiškosios kūrinijos tamsa, apie kurią ką tik parašėme. Be jokios abejonės, tai gana aiškiai autobiografinis pasakojimas, nurodantis į to meto siekius. Tai nereiškia, kad neturėtume vertinti šio eilėraščio kaip puikios kompozicijos, puikaus kūrybinės veiklos pavyzdžio; tačiau gana dažnai vertinant praleidžiamos poezijos joginės ir dvasinės pusės. Dilipui Roy‘ui šis kūrinys yra „gražus, nors ir šiek tiek liūdnas“, Amalui Kiranui – „labai jaudinanti mistinė“ ir psichologiškai pagrįsta poema, autentiškai apibūdinanti iš viršaus regimą viziją, o Srinivasai Iyengarui – tai poema, parašyta „numatyto neišvengiamumo“ sąlygomis ir perteikianti Sri Aurobindo dėl žmogaus ir žemės perkeitimo atliktą integralinę jogą.
Tai yra iš kritikų poetinio įvertinimo sklindantys visiškai pagrįsti teiginiai, tačiau svarbiausia yra suvokti, kad poemoje yra kalbama apie okultinį veiksmą „knisimosi“ operacijos kontekste. Neturėtume nė akimirką pasiduoti minčiai, kad šios „sunkios ir skausmingos“ užduoties metu Sri Aurobindo, kuris visada pirmiausia buvo poetas, tiesiog atsidavė kerinčiam mūzos lyrizmui; kita vertus, fiksuodamas dvasines to meto patirtis, jis nepateikinėjo ataskaitos ir nerašė dienoraščio poezijos kalba. Tai reikštų atmesti jį kaip jogą.
Tačiau labiau tikėtina, kad Sri Aurobindo tam tikra prasme jautė poreikį suteikti visam sunkumui aiškią ir konkrečią formą, apibrėžtumą, kad galėtų su juo dorotis kaip su apčiuopiamu ir objektyviu pasipriešinimu savo geidžiamam dieviškam darbui. Pasąmonės maištą reikėjo suvokti kaip jogos tapasjos, skirtos „žmogaus ir žemės transformacijai“, pusę. Per visus nuobodžius ir bevaisius žinomos ar nežinomos istorijos šimtmečius žmogus taip ir liko žmogumi, o liūdna žemė sunko nuo vis žiauresnio ir baisesnio sielvarto. Ilgalaikėje tėkmėje įvyko daug aukštesnio lygmens nužengimų, pasirodė pranašų, kurie tam tikru mastu daugelį išgelbėjo, ir buvo Avatarų, kurie vienas po kito pasirodė smunkančiais teisumo amžiais. Dangų užpildė gaivesnės šviesos, o jų buvimas atnešė paguodą sergančiai rasei. Tačiau niekas per daug nepasikeitė, niekas nepasikeitė iš esmės. Nesąmoningos nakties tamsoje šios šviesos pasirodė esančios nepakankamos. Į tai reikėjo atsižvelgti.
Norėdamas ištirti šią neįžvelgiamą naktį, jogas Sri Aurobindo įžengė ten, kur niekas anksčiau nebuvo įžengęs; bebaimis, jis kreipėsi į naktį, jos tamsią ir pavojingą širdį. Kasdamasis dar giliau, – apie tai kalbėjo rišis Agastja, – jis atsitrenkė į vartus bedugnėj ir pasiekė niūrius bei bauginančius namus, kuriuose ji gyveno. Ten jis išvydo,
… kaip melas giliai pasodintas
Ant visų daiktų šaknų
Ir saugo mįslę pilkas sfinksas
Ant drakono plačių sparnų.
Jis žvelgė į nuogos nakties akis, žvelgė tiesiai į ją savo ugninga dvasia ir kalbėjo su ja greita oranžinės ir auksinės liepsnos kalba. Žinoma, per visą šią kelionę į siaubingą Tamsą jo vienintelis nuolatinis ir nepalaužiamas palydovas buvo Aukščiausiojo Šviesa, su kuria jis buvo neatsiejamai susivienijęs. Visi šydai suplyšo; su juo, nepaprastu tyrinėtoju, tolydžio išliko transcendentinis Spindesys, kuris suteikė jam įsitikinimą dėl galutinės pergalės:
Aš kasiausi gilyn ir gilyn taip ilgai
Į siaubingą purviną maũrą,
Upės vagą jos dainai auksinei tenai,
Amžinosios ugnelės žaizdrą.
Aš mẽdžiagoj dirbau tamsioj, kamavaus
Kad atneščiau žmogui ugnį;
Bet pragaro pyktį, pagiežą gavau
Kaip atpildą visad bedugnį.
…
Žaizdų mano tūkstantis ir viena
Vis puola Titanų karaliai,
Bet triūsą tęsiu, kol ateis ta diena
Kai įtvirtinsiu amžiną valią.
…
Mano kojos beviltiškais láiptais lypėjo
Beribè ginkluotos taika,
Dievo spindesio ugnį nešė su vėju
Žmogiškajan tarpeklin tada.
….
Krūtinėje žemės ugnys įžiebtos
Negęstančios saulės liepsnoja
Gimimo stebuklo gùdriai susietos
Dvasios atgimusios stojas
Ilgis lyg liepsnos Palaimos, Tiesos:
Rausvais aukso láiptais nuskleñdžia
Rojaus vaikai kaip dėmelės šviesos
Jos baigtį tamsos pranašauja.
Dar šiek tiek, ir gyvenimo naujosios durys
Bus apkaltos šviesos sidabru
Stogas auksuotas, mozaikinės grindys
Didingo pasaulio pribus.
Taip buvo žengtas didelis žingsnis ir gyvosios tiesos, įsitvirtinančios žemėje, perspektyvos priartėjo. Purve ir dumble įsiliepsnojo ugnis, nauja ugnis be dūmų, virstanti nuolat augančia liepsna, nemirtinga dangiškosios saulės šlove. Laimėjimas gali būti ne iš karto matomas, tačiau jo paslėptas atspaudas jau yra matomas subtilesniam žvilgsniui.
Šis neabejotinas laimėjimas įtvirtinamas suteikiant jam švelnų ir šviesų išraiškingo Žodžio kūną; tai kažkas nuostabaus, nes įsikūnijęs Žodis yra ne tik nesunaikinamas; tai spinduliuojantis branduolys, iš kurio jis skleidžia veržlų turinį. Jis tampa amžina veikimo jėga, rašančia būsimą dvasios istoriją dvasinių tiesų sąlygomis. Įtraukiantis eilėraščio lyrizmas, iš tikrųjų nepriekaištinga ir tobula pergalės giesmė, patvirtina šią precedento neturinčią pergalę; ji nutiesia kelią į galutinį tikslą. Čia, dvasinio laiko metraščiuose, įvyko nepakartojamas dalykas. Nūnai tikimės, kad vieną dieną šis triumfas atneš „dieviškąjį visetą“ į perkeistą žemę, o Pažadėtoji dovana bus įteikta:
Dabar, įkopus į kalnelį po kalnelio,
Žiū, štai paskiausias milžiniškas skardis verias,
Uola didžiulė, kur neįžengė žmogus:
Dar žingsnis – ir yra tik Dievas ir dangus.
„Vieną dieną. Dar truputėlis“ (One Day. The Little More)
Tai buvo 1938–1939 metai. Tačiau per tą laiką, per porą metų, buvo daroma didelė joga ir tapasja. Praktikuojančio Sri Aurobindo rūpestis buvo susijęs su žemiškosiomis apystovomis, su Žemės siela. Iš tiesų jis bandė įkurdinti antmonę fiziniame kūne visai ne dėl savo asmeninės individo gerovės; tai buvo daroma Žemės labui ir bendrai pažangai. Jam to nereikėjo dėl savęs, jo dėmesys buvo sutelktas į visuotinę prigimtį.
1935 metų lapkričio 25 dienos laiške Nirodbaranui Sri Aurobindo rašė: „Antmonės uodega leidžiasi žemyn, žemyn, žemyn. Kol kas tai tik uodega, bet kur ji gali prasmukti, ten seks ir visa kita… Kaip jau sakiau, aš atsisakiau bandymo sukelti didelį visuotinį nusileidimą, kuris tik sujudino didelį pasąmonės purvą. Šiuo metu esu užsiėmęs vien viršpročio (viršmonės) iki pasąmonės imtinai transformavimu į antprotį (antmonę); tuomet matysiu, ar galiu visa ką įveikti su antprotine uodega, ar ne. Šiuo metu aš tik mėginu žmones apsaugoti nuo pasirodymo isteriškais nesąmoningais mulkiais, kad per daug nesutrikdyčiau savo veiklos; kol kas – nelabai sėkmingai.“
Ne taip seniai, „šviesiausiu ašramo istorijos laikotarpiu“, Motina nuolat parsisiųsdavo didžiules galias į savo kūną; darė ji tai per joje jau įsitvirtinusią Viršmonę. Tačiau tada ji turėjo sustabdyti net ir ją, nes žmogaus gyvybinis ir medžiaginis kūnas buvo nepritaikyti. Todėl suprantama, kodėl antprotinių jėgų nužengimas visu spindesiu buvo visiškai neįmanomas. Be abejo, jos dėmesys taip pat buvo sutelktas į kelyje pasitaikančius sunkumus ir neatgimusių jėgų priešiškumą, kurios jeigu ne priešinosi, tai ant to kelio stovėjo ir pasireiškimui trukdė.
Tačiau stiprėjant sutelktai praktikai, tapo įmanomas ir didesnis nužengdinimas. Apie tai galima užtikrintai spręsti iš Sri Aurobindo 1934 metų rugsėjo 14 dieną parašyto laiško: „Anprotinė Jėga leidžiasi žemyn, bet ji dar neužvaldė kūno, arba materijos – tam vis dar yra smarkiai priešinamasi. Būtent viršmonės jėga jau paliesta, ir ji bet kuriuo metu gali būti suantprotinta arba užleisti antmonei savo prigimtinės galios vietą.“
Tokį įvykį galbūt regėtume po 1935 metų liepą atlikto Dievo triūso, nes maždaug tuo metu įvykiai neabejotinai pakrypo į gerąją pusę. Medžiaginis pasaulis tiesiogiai atsidūrė dvasinio žvilgsnio taikinyje, ir atrodė, kad tereikia žengti dar vieną žingsnį „dieviškojo viseto“ link. Iki 1935 metų rugpjūčio mėnesio Sri Aurobindo dažnai pradėjo užsiminti apie buvimą „labai arti“ to, kas būtų „visiška antmonės pasaulio įvalda“.
Tatai neabejotinai žymėjo svarbų jo jogos tapasjos tarpsnį, nors, jei taip galima išsireikšti, pripažino jis tai „žmogišku“ būdu. Sri Aurobindo kreipimasis į Ugnies Nuotaką, datuotas 1935 metų lapkričio 11 diena, rodo jo tvirtą pasiryžimą pateisinti jos reikalavimus. Ši ugninga jėga dabar galėjo įžengti į jo būtį ir pripildyti širdį ekstatiniu švytėjimu. Spindinti Saulės Ganga savo skubriu, žėrinčiu veržlumu galėjo tekėti kiaurai per jo būtį:
Ugnine nuotaka, apglėbki mane stipriai –
O sužadėtine Ugnies!
Atstūmiau žemės rožės žiedus mikliai
Ir aistrai rėžiau iš peties.
Gyvenimą, puikioji tu Ugnie, apsiauski maną, –
O daἶluma Šviesos!
Aš paaukojau ilgesį ir sielvartą išgyniau,
Ištversiu laimę aš tavos mėgõs.
Ekstazės atspindy, iš laimės virpesių suverpk kuodelį,
O atvaizde, mane pagavęs!
Tave regėtau vien, nuostabųjį veidelį,
Ir justau bučinį vien tavą.
Skambėki širdyje, tu amžinybės balse, –
O šauksme iš Vienintelio gelmių!
Jon antspaudą iš spindulių įspauski,
Gyvoji Saule Jo įsčių.
„Ugnies nuotaka“ ( Bride of the Fire)
O 1939 metų spalį matome kitokį vaizdą – jo plaukimą per didžiulį auksinį vandenyną:
Buvau dar apsuptas Šviesybės
Kai grįžau žemėn aš
Nešiau žiniją Nemarybės
Į mūs gimties olas.
„Salos saulė“ (The Island Sun)
Ar kas nors kada sugrįžo į šį trumpalaikį ir liūdną gyvenimą, į „mūs gimties olas“, į tirštus šios drumstos egzistencijos vandenis po to, kai nusiyrė dangun kylančia auksinių spindesių jūra? Budistui visas gyvenimas yra skausmas, kančia ir nelaimė, pirmiausia dėl žmogaus nesąmoningų troškimų ir tūkstančio norų siekiant beprasmybės. Jam vienintelis būdas išbristi iš šio duhkhos (skr. dukha – sielvartas) kupino mirtingumo yra eiti Aštuonialypiu Keliu, nes, pragmatiškai kalbant, nėra jokio būdo, kuriuo būtų galima išpirkti viską, kas čia yra. Didelė valtis gali keltu nuplukdyti į Tuštumos krantą arba neapibrėžiamą Šunją (skr. šūnya – tuštmė, niekis), bet tai, ką ji sugrąžina, yra tik jos ramus ikoniškas vaizdas. Tai neabejotinai sprendimas, kuriuo įmanoma pabėgti nuo dienos atšiaurumo ar nakties tvankumo. Tačiau jis yra vienpusis, ir todėl negali būti visapusiškai patenkinamas ar visavertis. Jame gyvenimo potraukiai palikti patys sau ir niekur nedalyvauja; turbūt niekas negali ramiai ilsėtis Patybės tuštumoje. Priešingai, iliuzionistinės pakraipos advaitinui nesuunku viską susigrąžinti, kai, atsiradus žinioms, pats šis iliuzinis pasaulis, kuris juk yra savęs nepažinimo produktas, išnyksta. Ekstatiškam vaišnavui visa ši kūryba yra tik nenutrūkstamas Dievo žaidimas arba līlā, ir iš tiesų nėra jokio dalyko, kuris jį trikdytų.
Šakto atveju viskas yra pačios aukščiausiosios Šaktės valia ir veikimas, o jo praktikų tikslas yra gyventi tapatinantis su jos valia ir veikimu. Pats tapdamas tuo dieviškumu, jis garbina savo garbinimo dieviškumą. Senovės upanišadų regėtojas troško peržengti Saulės Vartus, sūryasya dwārah, ir pasiekti nemirtingumą trigubame spindesyje, arba jis troško susilieti su aukščiausiąja Būtybe. Visa Aš-būtis, ašybė, ištirpsta, o vardas ir forma – kaip upė, tekanti į vandenyno platybes – praranda savo išskirtinumą. Net jei patektume į grynos idėjos pasaulį, kurio ryškiomis projekcijomis galėtumėme būti, nėra jokio mechanizmo, kuriuo jos šiltos realybės įkvėptys savo pirmykštės tiesos ir šlovės pavidalais galėtų būti atneštos į žemę.
Vedų rišis šaukėsi Nemirtingojo mirtingajame, meldė vaikų, galvijų, arklių ir dvasinės gausos, ir savo tapasjos dėka juos gavo; savo tiesą nešančiomis aukų apeigomis jis troško gyventi šimtą rudenų, jīvém śaradah śatam, ir netgi galime sakyti, kad jis labai troško gyventi džiaugsmingoje rudens kulminacijoje, vaisingoje laimėje, prajāvata saubhagam, kurią suprato kaip teisėtą atlygį. Bet
O siela, per anksti dar džiaugtis!
Tu pasiekei beribę Paties tylą,
Įšokai į bedugnę Dievo linksmą;
Bet kurgi paskirtį ir galią savo iššvaistei?
Gal pametei ant Amžinybės dyko kranto?
Viduj tavęs Patsai, jis ir pasaulis, brendo,
Ir ką tu padarei dėl tikslo jo žvaigždėto?
Pabėgus nei karūnos, anei pergalės nebus žadėtos!
Kažką nuveikt panūdai iš Nežinomybės,
Bet niekas nesibaigia, ir pasaulis sukas,
Nes atlikta tik pusė kosmiškojo Dievo triūso.
Ir amžinasis Ne vien priartėjo.
Visoje dvasinių pasiekimų ir pergalių kronikoje nuveikta tik „pusė kosmiškojo Dievo triūso“. Sri Aurobindo parašė šias eilutes apie 1942 metus ir pamatė, kad „mūs gimties olos“ liko neapšviestos. Geriausiu atveju, tai, kas retkarčiais buvo matoma ant jų sienų, buvo tik ryškūs tolimos anapusybės metami šešėliai. Tačiau kai Mokytojas-Jogas grįžta nešinas tos anapusybės Šviesa, ir atneša ją į medžiaginį pasaulį, tada pirmą kartą išvystame galimybę šioms oloms tapti Šviesos apgyvendinta vieta. Pradedame regėti naują pradžią. Jis pirmą kartą į urvą atnešė „Nemirtingojo žinojimą“, kuris vienintelis gali įvesti dieviškumą visu spindėjimo grožiu, nesumenkinamą net gaubiančios tirštos materialios tamsos. Vedų Nemirtingasis mirtingajame pavertė tą mirtingumą savimi, tačiau ne tolimame Anapus, o čia, žemiškosios nakties gelmėse. Jo dvidešimt penkerius metus trukęs užsiėmimas joga į „tapasjos urvą“ atnešė „vaisingą palaimą“.
Taigi galime sakyti, kad tikroji Sri Aurobindo fizinės transformacijos joga prasidėjo 1935 metais su Dievu, kuriuo jis žemėje buvo, nepaliaujamai darbuodamasis dieną naktį, diena iš dienos. Motina savo 1956 metų spalio 10 dienos kalboje mini žmonijos elitą ir pasakoja apie „seniai“ įvykusį Antmonės nusileidimą į Sri Aurobindo:
„Tai, ką Sri Aurobindo pažadėjo ir kas mus natūraliai domina, yra tai, kad atėjo laikas tam, kad kai kurie žmonijos elito atstovai, atitinką dvasingumui būtinas sąlygas, galėtų perkeisti savo kūnus pasitelkdami antprotinę Jėgą, Sąmonę ir Šviesą, kad nebebūtų gyvūnžmogiais, o taptų antžmogiais. Sri Aurobindo davė šį pažadą ir grindė jį žiniomis, kurias turėjo, būtent, kad antprotinė Jėga pasiekė pasireiškimo Žemėje ribą. Tiesą sakant, ji jau seniai nusileido į jį, jis ją pažino ir nutuokė apie padarinius.“
Kai 1954 metais Motinai buvo tiesiai užduotas klausimas apie tą „seniai“, ji atsakė iškart be mažiausios abejonės,kad vietos įvairioms interpretacijoms:
„ Net 1938-aisiais matydavau, kaip Antmonė nusileidžia į Sri Aurobindo. Ko jis tuo metu negalėjo padaryti, tai ją čia įtvirtinti. Jos įtvirtinimas čia būtų reiškęs visiškai kitokį jogos tapasjos kursą, kuris vyktų greitai, netrikdomas tingių žemiškos prigimties aplinkybių. Iš tiesų tada nebūtų nei dešinės šlaunies traumos ankstyvą 1938 metų lapkričio 24 dienos valandą, nei jo mirties 1950 metų gruodžio 5 dieną. Tačiau tai atsitiko. Tai reiškia tik tai, kad lemiamos kūno perkaitos problema dar nebuvo iki galo apsvarstyta, nes ji turėjo būti išnagrinėta atsižvelgiant į veikimo detales. Tiksliau sakant, nusileidžiantis antprotis dar nebuvo įsitvirtinęs fiziniame kūne. Antmonė Sri Aurobindo įsikūrė, bet jo kūno dar nebuvo perkeitusi. Antsąmoninė Jėga apėmė jį visą iki švelnaus (subtiliojo, arba sūkšma šarira – vert. past.) kūno.
Apie Antmonės nusileidimą į fizinį pasaulį Motina pasakoja: „Antmonė seniai – labai seniai – nusileido į protą ir net į gyvybinį pasaulį: jis veikė ir fiziniame pasaulyje, bet per tarpininkus. Klausimas buvo apie tiesioginį Antmonės veikimą fiziniame pasaulyje. Sri Aurobindo teigė, kad tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu fizinis protas gautų šviesos: jis buvo įrankis tiesiogiai veikti medžiagų medžiagoje. Šį antprotinę šviesą įimantį fizinį protą Sri Aurobindo pavadino Šviesos Protu.“
Tai buvo 1953 metų birželio 29 dieną. Įdomu, kad tai atskleisdama, Motina taip pat pateikia antpročio smelkiamo fizinio proto apibūdinimą kaip apie Šviesos Protą.
Apie antmonę ir jos įsitraukimą į žemiškąją operacijų schemą 1938 metais, dar prieš nelaimingą atsitikimą, yra paties Sri Aurobindo liudijimas. Tuo metu buvo tikima, kad antmonė netrukus nusileis ir perims čia reikalų valdymą. Amalis Kiranas, kuris persikėlė į Bombėjų, liepos pabaigoje apie tai parašė Sri Aurobindo ir gavo iš jo atsakymą, datuotą 1938 metų rugpjūčio 1 diena. Atsakydamas į aiškų Amalio Kirano klausimą dėl visuotinio nusileidimo, Sri Aurobindo padėtį paaiškino taip: „Tokio pobūdžio bendras nusileidimas, apie kurį kalbate, šiuo metu nenumatomas.“
Sri Aurobindo laiške tęsia mintį, jog privalome būti „teisingai atviri“, kad galėtume jį priimti, kai jis turėtų ateiti. Iš šios svarbios sąlygos galime drąsiai daryti išvadą, kad jame vykęs ankstyvasis nusileidimas buvo skirtas ne jam, o visuotinesniam pasireiškimui Žemėje. Galiausiai jis neabejotinai turėjo būti „bendro nusileidimo“ pobūdžio. „Teisingo atvirumo“ mumyse sąlyga vėl buvo paminėta „knisimosi“ darbo ir aršaus pasąmoninio pasipriešinimo antmonės nusileidimui kontekste. Problema slypėjo nepriimančioje, dvasiškai neatgimusioje ir nepasirengusioje bendruomenėje, ji slypėjo gana giliai miegančioje fizinėje substancijoje, nesuvokiančioje savo galimybių. Reikėjo rasti šio sunkumo šaknis.
Būtina sąlyga visiškam persikeitimui yra ta, kad pirmiausia antprotis turi pasireikšti kūno prote. Šis kūno, arba gyvosios materijos protas, pačios kūno ląstelės, turi priimti antprotį į save, ir savyje jį įtvirtinti. Tiesą sakant, po numatytos Sri Aurobindo mirties būtent tai ir vyko Motinos fiziniame kūne. Tačiau išankstinė sąlyga, kad antmonė fiziniame kūne liktų visam laikui, yra ta, kad fizinio kūno protas turi būti visiškai psichiškai suaktyvėjęs, arba susielintas. Iš tikrųjų būtent psichinės savybės, psichinė medžiaga suteikia nemirtingumą besivystančio pasaulio daiktams, todėl fizinio kūno psichinė perkaita turi įvykti dar iki bet kurios tolesnės pažangos, siekiant dar didesnės perkaitos. Ir toliau, kol psichės sukūnėjimas nėra įvykęs, kol šis pagrindas nėra visiškai paruoštas, apie aukštesnę antprotinę transformaciją negali būti nė kalbos. Iš metafizinės, okultinės ir dvasinės pusės tai būtų neteisinga. Sri Aurobindo, o veikiau Motina, antmonę priimantį fizinį protą pavadino Šviesos Protu. Todėl Šviesos Proto sukūrimas yra būtina sąlyga, kad būtų galima pradėti transformacijos darbą. Be šios būtinos sąlygos bandymas būtų nesėkmingas.
Ar Sri Aurobindo įvykdė šią sąlygą – Šviesprotį pirmiausia įkurdinti savyje? Tai gali skambėti keistai, bet galime užtikrintai teigti, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, po Dievo triūso, ši sąlyga buvo pradėta vykdyti.
1972 metų sausio 30 dieną Motina pasakė: „Sri Aurobindo iš dalies įkūnijo antprotinę jėgą ir savo pavyzdžiu parodė, ką reikia daryti, norint pasiruošti jos pasireiškimui.“ Bet pažiūrėkime, kaip viskas vyko.
1938 metų liepą jogas ir poetas buvo susitikęs su pirmaprade Naktimi. Tai buvo Kūrinijos Naktis. Jis išėjo jos pasitikti, krūtinėje „nešinas antlaike kibirkštimi“. Jis žinojo, kad tai bus labai drąsus ir pavojingas susitikimas, išskirtinis ir lemtingas įvykis, kupinas įvairiausių atspalvių galimybių. Jo likimas, taigi ir pasaulio likimas, liko jose, vedančiose į žemiškąjį nemirtingumą, įkalintas. Taigi, jis, piligrimo siela, sudarė sandėrį su Naktimi. Bet koks buvo to drąsaus ir pavojingo pasimatymo rezultatas? Kas iš tikrųjų įvyko jo metu? Išskyrus kelias plačias užuominas, joks oficialus pranešimas nebuvo paskelbtas. Apskritai galėjo pasirodyti, jog jis pasiklydo, o „varginančiai kelionei“ nėra galo. Vis dėlto juntama viltis, įsitikinimas ir tikrumas, kad bus pasiektas kelias, vedantis į nemirtingumą. Jį lydėjo neatimama laisvė, jogas ir poetas gyveno visa persmelkiančioje ir šviesioje Dvasios ramybėje, buvo apimtas didžiulės nejudrios Būties palaimos. Netrukus jo kambarius apšvies begalinė Šviesa, ir pagava keliaus jo nervais ir kiekviena kūno ląstele. Tylioje ekstazės liepsnoje, išsaugodamas „pojūtį gyvą Nenykstančio“ net ir kūniškoje egzistencijoje, jis žengs savo tikslo link. Tai buvo išties didinga, tai buvo absoliučiai nuostabu. Jei gyvas kūnas tokiu būdu užsiliepsnojo, tai reiškė, kad jame radosi kvapą gniaužiantis Šviesos Proto suvokimas arba siddhi, pasiekimas, kad fizinis pasaulis pradėjo priimti antprotinį. Sri Aurobindo neabejotinai žengė to link – tai buvo nepaprastas įvykis, svarbus evoliucijos tęsinio etapas. Sakoma, kad Pitagoras turėjo auksinę šlaunį, o šimtmetį perkopęs rišis Vamadeva visus šešiolika metų gyveno auksiniame kūne. Tikrai kažkas auksinio nutiko tolimoje praeityje, nors ir individualiame lygmenyje, tačiau nūnai Šviesos Protas kūną pavertė savo nuolatiniu pagrindu, nuolatiniais namais.
Jo sonete „Auksinė šviesa“ aptinkame nedviprasmišką šio nepaprasto Šviesos Proto pasiekimo apibūdinimą. Būtent dėl to Sri Aurobindo ir dirbo maždaug dvylika paskutinių metų, užsiimdamas nemirtingomis eilėmis apie Begalybę, ir versdamas ją pasukti žemiška linkme.
Sonetas pirmą kartą buvo parašytas 1938 metų rugpjūčio 8 dieną, praėjus vos savaitei po jo minėto anksčiau aiškinamojo laiško Amaliui Kiranui apie „bendrą nusileidimą“, kuris tuo metu nebuvo matomas. Sonetas vėliau, 1944 metų kovo 3 dieną, buvo pataisytas. Nedideli pataisymai yra kalbinio pobūdžio, tačiau kai dėl mūsų tikslų, kalbant apie esmę ji išliko nepakitusi.
1952 metais buvo išleistas keturiasdešimt aštuonių eilėraščių rinkinys pavadinimu „Paskutiniai eilėraščiai“, kurį sudaro daugiausia sonetai. Laimei, brangus ir gražus šio rinkinio privalumas yra tas, kad lygiagrečiuose puslapiuose turime ir originalų faksimiles. „Auksinėje šviesoje“ yra nurodytos abi datos, todėl tai yra pataisyta šio rinkinio versija; deja, antroje spausdintos transkripcijos eilutėje yra neteisingas perskaitymas – „kambariai“ buvo perskaityti kaip „kirminai“! Tačiau šis rinkinys yra labai vertingas ta prasme, kad jis puikiai apibūdina jogą 1937–1944 metų laikotarpiu. Tai vienintelis mums prieinamas dokumentuotas užuominų apie to meto dvasinius Sri Aurobindo kaip jogo pasiekimus šaltinis, todėl jis yra nepaprastai brangus.
Kalbant apie jo autobiografinę kūrybą su saulės šviesa, turime jo magnum opus, „Savitrę“ – epą, apimantį visus jo siddhi, pasiektus iki 1950 metų lapkričio 15 dienos, kai maždaug tuo metu jis oficialiai nustojo kurti: „Savitrė“ yra išsamiausias jo, taip pat ir Motinos iki tol atliktos, jogos tapasjos aprašymas, kurią jis darė siekdamas pasaulio perkaitos; gaila, kad neseniai išleistoje biografijoje „Sri Aurobindo gyvenimai“ poema paikai vadinama „išgalvotu kūriniu“, kažkuo dvasiškai naiviu ir lengvabūdišku. Tačiau „Auksinėje šviesoje“ aiškus, patvirtinantis ir atveriantis teigimas dėl jo tiesiogiai atskleistos gelmės turi kitokią, įtikinamą ir tikrą išraišką:
Šviesa auksinė nužengė į smegenis manąsias
Ir kambariai pilkieji proto, saulės palytėti,
Į Išminties slaptingą erčią aiškiai atsiliepia,
Ramiai nušvitę, ima spindėte spindėti.
Šviesa auksinė nužengė į mano gerklę,
Ir visa, ką kalbu – tai dieviška gaida,
Giesmė skambi apie Tave ši vieniša nata;
Ir Nemarybės vyno mano žodžiai prisigėrę.
Šviesa Tavoji nusileido man į širdį,
Amžinumu Tavu ji smigo į gyvybę;
Dabar, išaugus į šventyklą, kur buvoji,
Troškimai veda vien Tavon esybėn.
Šviesa Tavoji nusileido man į kojas;
Tau vietą ir žaidimų lauką žemė kloja.
Paskutinė ankstesnio juodraščio eilutė buvo „Žemė dabar tavo žaidimų aikštelė, o mano mieloji“, jos reikšmingas pokytis nuo 1938 metų „Žemės“ iki 1944 metų „Mano žemės“ atspindi jo pasiekimo fiziniame kūne specifiškumą. Jei ta, kurią jis anksčiau, pirmajame juodraštyje šlovino kaip „mano mieląją“, – auksinė Šviesa, – nusileido į jo smegenis, gerklę, širdį ir kojas, vaizdingai atstovaudama „mano žemei“, tuomet galime neabejotinai atpažinti kūno ir proto atsivėrimą antprotinei realybei: tai yra aiškiausias sakinys apie Sri Aurobindo patirtą Šviesos Protą, apie kurį vėliau kalbėjo Motina, sakydama, kad antprotinė energija į jį nusileido „seniai“. Šiek tiek vėliau, apie 1942 metus, knygoje „Savitrė“ randame eilutę apie šį įsigyvendimą:
Energija pirmykštė paėmė jį į rankas;
Ir plūstanti Šviesa jo smegenis apsupo,
O visa apimanti žinija jo širdį užuklupo:
Jame sukilo mintys, žemės protui nepavaldžios,
Galybės žaidė, netekėjusios mirtingais nervais:
Jis Viršprotyje paslaptis nuskaitė,
Ekstazę jis Viršsielos apturėjo.
„Auksinė šviesa“ turi būti laikoma neabejotina kūno perkaitos pradžia, kurią Sri Aurobindo gavo kaip gimtadienio dovaną savaite anksčiau, iki 1938 metų rugpjūčio 15 dienos. Įsiveržiančiai dievystei jis paaukojo fizinę esybę ir pavertė ją šventykla jos nuolatiniam buvimui. Tosios kvėpuojančios, gyvos ir švytinčios dievystės Antmonės Šviesa, Sąmonė ir Jėga šitaip veiksmingai, talentingai ir nuostabiai pasirodė Žemės žaidimų aikštelėje.
„Savitrėje“ šie įvykiai išsamiai nupasakoti. Poemos pagrindinis veikėjas savo gyvenimą grindė Amžinybe. Jis žino savo dvasios šaltinį, bet nusprendė įsikūnyti žemėje. Kosminė praeitis sunkiai slegia su savo fiziniu tinguliu ir tamasu (skr. tamas – inercija, nepaslankumas; vert. past.), vitališkomis reakcijomis ir maištu bei proto negalia mintimis pakilti į mėlynąsias aukštybes. Būtent šiuo pavidalu dvasios galios ir galimybės turi apsireikšti ir pradėti veikti. Šiek tiek imlūs, šie nariai greitai pavargsta. Pasąmonės stygos nuolat traukia žemyn, žemiška trauka nusodina džiaugsmą, suvokimą apie laisvą ir gilią intuiciją, kruopštaus ir išmanaus darbininko tobulumą. Tačiau aukščiausiasis Diplomatas gali pasinaudoti net ir šia padėtimi. Jis ateina į tamsius kambarius, užsidengia šydu ir tyliai atlieka savo darbą, kol neatgimusios esybės pajus poreikį ir norą keistis. Būtinai visi privalo išmokti paklusti aukštesniam dėsniui, judėti laimingais, greitais išraiškingos Tiesos ritmais. Kūno ląstelės turi išlaikyti Nemirtingojo liepsną. Taip jau yra nutikę.
Motina atskleidžia: „Kalbant apie kūną, jis yra mokomas gyventi tik per Dievystę ir Jos vardan, – tai liečia visut viską, viską be išimties. Tik tada, kai sąmonė yra kiek įmanoma labiau susijusi su Dievystės Sąmone, atsiranda būties jausmas. Jis dabar įgauna nepaprastą intensyvumą. Kai fizinis kūnas bus perkeistas, jis bus tvirtas daiktas, žinote, toks neišjudinamas – ir bus užbaigtas. Ir toks konkretus… Skirtumas tarp buvimo Dievystėje, egzistavimo tik per Ją ir Joje, ir buvimo sąmonėje (ne įprastoje, natūralioje, o žmogiškoje sąmonėje) yra toks didelis, kad vienas atrodo kaip mirtis šalia kito, toks didelis tas skirtumas yra…“ Kitaip tariant, fizinis suvokimas yra tikrai apčiuopiamas suvokimas. … Pirmą kartą, anksti ryte, pamačiau save, savo kūną – nežinau, ar tai antprotinis kūnas, ar… (kaip tai pasakyti?) pereinamasis kūnas, – bet turėjau visiškai naują kūną. … Jis buvo labai baltas. Jis buvo itin lieknas, jis buvo dailus. Tikrai darnus pavidalas. Taigi tai buvo pirmas kartas. Aš visiškai nežinojau, neturėjau jokio supratimo, koks jis bus, visiškai jokio, ir aš pamačiau: aš buvau tokia, aš tokia tapau… Antprotinis pasaulis egzistuoja visada, ir aš antprotiniame kūne esu ten nuolat. Dabar žinau, kad tam, kad du pasauliai susijungtų, o jų santykiai būtų nuolatiniai ir sąmoningi, trūksta tarpinės zonos tarp esamo fizinio pasaulio ir antprotinio pasaulio, tokio, koks jis yra. Ši zona dar turi būti sukurta tiek individualioje sąmonėje, tiek objektyviame pasaulyje, ir ji yra kuriama. Kai anksčiau kalbėjau apie kuriamą naują pasaulį, kalbėjau apie šią tarpinę zoną. Kai esu „šioje“ pusėje – tai yra, fizinės sąmonės srityje – ir matau antprotinę galią, antprotinę šviesą ir substanciją, nuolat persmelkiančią materiją, matau ir dalyvauju šios zonos kūrime.“
Vis dėlto: ar Motinai pavyko atlikti savo darbą? Jei būtume nerišlūs ir pakrikę, taip ir paklaustumėme. Bet ji tai padarė. „Savitrėje“ mums sakoma, kad sėkla bus pasėta neišmatuojamą Mirties valandą. Ar tatai buvo pasėta? Kada atėjo didžioji Mirties valanda? Ar ji žymi Amžinosios Dienos pradžią? Ir kada ji prasidėjo? Žemės dvasinėje istorijoje ji prasidėjo su tąja nepaprasta mirtimi, kai raudonai auksinė sėkla buvo pasėta 1950 metų gruodžio 5 dieną 1:26 valandą nakties, – ištikus galingo masto nuostabiai Mirties valandai, kai, išbandęs viską, Sri Aurobindo viską šlovingai ir pasiekė. Tą pergalės akimirką jis įtvirtino Antmonę savo kūne, ją kaip ir išsaugojo, – tvirtai, nepajudinamai ir didingai.
Žengdama į priekį, ji pradėjo veikti visuotiniu mastu Žemės švelniojoje fizinėje plotmėje. Tai Amžinosios Dienos aušra, kurią Sri Aurobindo aprašė „Savitrėje“. Jis ją pasakoja kaip dvasinę legendą, kaip nuostabios evoliucijos pergalės istoriją. Ji taip pat yra autobiografinio pobūdžio. Joje prasideda Motinos ląstelių transformacijos joga.
RY Deshpande
2013 m. sausio 12 d.
Tekstą ir Sri Aurobindo eiles iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė
Apie autorių
Gimęs 1931 m. balandžio 17 d., dr. R. Y. Deshpande yra profesorius, filosofas, autorius, poetas ir Sri Aurobindo ašramo Pondišeryje gyventojas. Baigęs Osmanijos universitetą Haidarabade, 1955 m. jis įstojo į Tata fundamentinių tyrimų institutą Mumbajuje kaip fizikas tyrėjas ir dirbo šioje organizacijoje iki 1957 m. 1957 m. jis įstojo į Bhabhos atominių tyrimų centrą Mumbajuje, kur dirbo iki 1981 m. ir kartu su dr. Radža Ramanna vadovavo keliems atominės energijos ir kosmoso projektams pažangių technologijų srityje. 1964 m. gavęs branduolinės fizikos daktaro laipsnį, nuo 1964 iki 1965 m. dirbo Lorenso Berklio laboratorijoje Berklyje, Kalifornijoje, JAV. Jis yra paskelbęs apie penkiasdešimt mokslinių straipsnių nacionaliniuose ir tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Jis taip pat buvo daugelio daktaro disertacijų kietojo kūno fizikos srityje egzaminuotojas. 1981 m. Deshpande įstojo į Sri Aurobindo ašramą Pondišeryje. Trisdešimt metų jis dėstė fiziką ir keletą kitų dalykų, tokių kaip astrofizika, Savitri, ateities poezija, mokslas ir visuomenė, Sri Aurobindo tarptautiniame švietimo centre. Aštuonerius metus jis buvo Sri Aurobindo ašramo leidžiamo mėnesinio kultūros apžvalgos „Motina Indija“ redaktoriaus pavaduotojas. 2007–2008 m. Deshpande buvo Los Andžele įkurto internetinio žurnalo „Mokslas-kultūra-integrali joga“ redaktorius. Jo prozos ir poezijos kūriniai apima tokius pavadinimus kaip „Šri Aurobindo ir Naujasis tūkstantmetis“, „Vjasos Savitri“, „Senovės Savitri pasaka“, „Satyavanas turi mirti“, „Visas gyvenimas yra joga“, „Nagin-bhai man pasakoja“, „Rododendrų slėnis“, „Viskas yra sapnų liepsna“, „Po lietaus medžiu“, „Nežinomybės paieška“, „Ambrozijos lažybos“, „Savitri: pastabos ir komentarai“, „Elementai ir evoliucija“, „Šri Aurobindo Naradas“, „Saulės Dievo gimimas“, „Giesmės tapimui“, „Šie kalnai“, „Slaptos žinios“, „Savitri kalbos: simbolių aušra“, „Islamo indėlis į mokslą“, „Didysis mokslas ir Indija“, „Bėga per Savitri“, „Žvilgsnis į simbolių aušrą:“. „Pastabos-komentarai-diskusijos“, „Savitri: nemirtingumo poezija“ ir „Sanatana Dharma: aurobindonietiška perspektyva“ – tai tik keletas pavyzdžių. Jis taip pat redagavo šias knygas: „Nirodbaranas: poetas ir sadhakas“, „Amalas Kiranas: poetas ir kritikas“ ir „Savitri perspektyvos“.
Versta iš:
‘Savitri and the Yoga of the cells’ by R. Y. Deshpande : article
[1]Skr. tapasya – energinga veržmė ar siekis, griežta asmeninė valia, askezė. (vert. past.)
[2] Turimas galvoje Sri Krišnos atėjimas. (vert. past.)
[3] Skr. ādhāra – indas, vežimas, atrama; Sri Aurobindo sistemoje protas, gyvybė ir kūnas. (vert. past.)