Prisimenant birbynininką ir vyriausiąjį dainų švenčių dirigentą, liaudies kamerinių ansamblių steigėją ir meno vadovą, tarptautinių konkursų laureatą ir nusipelniusį artistą, Lietuvos muzikos akademijos profesorių PRANĄ TAMOŠAITĮ – jo atminimui skirto 90-mečio minėjimo LMTA vaizdo įrašas (filmavo Aistė Bružaitė).
Koncerto metu buvo demonstruojamas nuotraukų kaleidoskopas ir įvairias Tamošaičio veiklas atspindintys archyviniai vaizdo įrašai, parengti Daivos Tamošaitytės ir Anatolijaus Lapinsko. Koncertą vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis, koncertavo Egidijaus Ališausko vadovaujama „Sutartinė“, solistai Vytautas Juozapaitis ir Zita Grigienė, skambėjo Tamošaičio kūryba.
Pradžioje galima buvo pamatyti retą momentą iš TV filmo, kuriame Pranas Tamošaitis taria žodį ir birbyne groja „Ėsk, karvute“. Estafetę perėmė jo mokinys E. Ališauskas, gyvai atlikęs tą patį kūrinį scenoje. Jaudinančiai, galingai skambėjo solistų atliktos dainos ir nuoširdus profesoriaus V. Juozapaičio žodis apie „Sutartinę“: „Tai buvo vienas fantastiškiausių ansamblių pasaulyje, kuriam gyvenimą paskyrė Pranas Tamošaitis ir Regina Tamošaitienė. Buvo garbė jame dalyvauti“.
- Juodpusis rėmėsi Algirdo Vyžinto ir Daivos Tamošaitytės sudaryta monografija apie Prano Tamošaičio gyvenimą ir veiklą, iš kurios pacitavo prasmingą sakinį – „be praeities nėra ateities“. Jis pabrėžė, kad Tamošaitis koncertavo ne dėl išskaičiavimo, o kad parodytų pasauliui tautinius rūbus ir muziką. Taip buvo nueitas pusės šimtmečio kelias. Tamošaitis buvo tikras tautinio meno skleidimo entuziastas. „Labai norėtųsi, kad monografiją apie Praną Tamošaitį dažniau pavartytų tie, kurie matytų, kiek galima pasiekti, – sakė Juodpusis. – stebina veiklos apimtys, pasišventimas tokiam tikslui ir tai, kokius muzikinius dirvonus gali nuarti vienas žmogus.“
Profesorius, akordeonininkas, buvęs Lietuvos muzikos akademijos rektorius Eduardas Gabnys sakė, kad su „mieląja, gražiąja Regina Tamošaitiene ir jos bei Prano Tamošaičio neišskiriamu duetu“ yra susijęs trisdešimt metų. „Du didieji suteikė nacionaliniams instrumentams tikrąją dvasią ir grožį, pavertė nepakartojamais“, – sakė Gabnys. Jis prisiminė, kaip gyvendamas Panevėžyje, pirmą kartą išgirdo Prano Tamošaičio prakalbintą birbynę. Tenykščiai kolegos jam sakė, kad reikia ieškoti tokio tono, kokį turi Tamošaičio birbynė. Tačiau, pasak jo, „tos paslaptys ne taip lengvai pasiekiamos“. (Apie Tamošaičio birbynės ypatybes vėliau kalbėjo D. Tamošaitytė). E. Gabnys paminėjo dešimtį metų „„Sutartinės“ mokykloje“, nuolatinius koncertus ir keliones. Jis priminė, kad nebuvo dainininko, kuris nebūtų dainavęs su „Sutartine“, kad šią mokyklą – kaip parodyti talentą liaudies muzikai – išėjo daugelis kartų. „Dirbdami liaudies instrumentų katedroje, Regina ir Pranas Tamošaičiai buvo vedantieji pedagogai, davę kryptį, kuria turi rutuliotis žanras“, – sakė E. Gabnys, pridūręs, kad jo prisiminimai iš to laikotarpio nuostabūs. – Gaila, kad jaunimas linkęs pamiršti savo mokytojus“…
Pasak V. Juodpusio, į taurų birbynės skambesį lygiavosi iš Klaipėdos į minėjimo vakarą atvykęs P. Tamošaičio mokinys profesorius Vytautas Tetenskas, kuris prisiminė, kad būsimą dėstytoją pažinojo iš radijo, o susipažino su juo 1968 metais. Su Tamošaičio reiklumu, principingumu susidūrė dar studijuodamas J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kur jis vedė ansamblio klasę. Po dvejų metų įstojęs į Valstybinę konservatoriją, V. Tetenskas tapo ne tik Tamošaičio birbynės klasės studentu, bet ir jo globotiniu: „Tik jo dėka viską pasiekiau. Su „Sutartine“ teko apkeliauti daug šalių, mane nuolat leido į sceną, bendravome valstybinių egzaminų, dainų švenčių, J. Švedo konkursų metu. Profesorius visą laiką globojo mane, buvo net piršlys mano vestuvėse kaime. Jis visada laikėsi savo duoto žodžio.“ V. Tetenskas pažymėjo jo dėtas visas pastangas puoselėjant kamerinę muziką visuomeniniais pagrindais.
„Sutartinei“ kūrė labai daug lietuvių kompozitorių. Vienas jų – Anatolijus Lapinskas, vakaro metu pateikęs daug muzikos video pavyzdžių. Jis kalbėjo apie P. Tamošaičio kūrybą, kuri pagal harmonizavimo reikšmę patenka į profesionalių ansamblių muzikos lobyną, o pagal stilistiką ir skambesį iškart atpažįstama. „Sutartinė“, anot jo, išnešė į pasaulį ir parodė lietuvių charakterį. Jį Tamošaitis formavo liaudies dainų pavyzdžiu. A. Lapinskas pabrėžė, kad Virgilijaus Noreikos kūrybinis kelias neatsiejamas nuo „Sutartinės“, kuri yra klasikinis pavyzdys, kaip turi skambėti liaudies daina „be invazijų“. Buvo pademonstruoti klasikiniai pavyzdžiai – „Saulutė nusileido“ (istoriniai kadrai iš koncerto Gedimino kalno papėdėje su V. Noreika); originali „Nemuniečių polka“, sukurta „Nemuno“ ansamblio prašymu, kurio konsultantu dirbo P. Tamošaitis – parodyti kadrai iš 2018 metų Dainų šventės ir pasakyta, kad ši polka ir toliau keliauja po pasaulį; Valentino Čepkaus ypatingai, iš širdies atliekama daina „Vidur žalios pievos“; Sibiro tremtinės, nepamiršusios liaudies dainos, Nijolės Ambrazaitytės įrašas „Po darželį vaikščiojau“; iš liaudies kilusio Vaclovo Daunoro ankstyvas įrašas „Užaugo berželis“. Galiausiai buvo parodytas A. Lapinsko dar studijų metais sukurtos „Kalendorinės siuitos“ „Pavasario“ dalies įrašas iš 1990 metų dainų šventės, diriguojant Pranui Tamošaičiui.
Prano Tamošaičio 90-mečio minėjimas visapusiškai atspindėjo jo kaip solisto, ansamblių vadovo, pedagogo, dirigento ir kompozitoriaus veiklą dalyvaujant jo mokiniams, kolegoms, „Sutartinei“ ir solistams. Šiais metais pasitinkant 95-metį, šis renginys primena, kiek daug buvo sukaupta ir nuolat perteikiama gyvu skambesiu koncertuojant visame pasaulyje, dar nenutrūkus unikaliai Prano Tamošaičio sukurtai liaudies muzikos tradicijai ir ją sujungiant su didžiąja scena bei profesionaliuoju menu.
Daiva Tamošaitytė
2026 birželio 1 d.