Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje ir asociacijos „TALKA Tautai ir Kalbai” logotipas. alkas.lt nuotr.
Sausio 18 d. Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės, kurios rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis, gali būti nurašomi paraidžiui (be diakritinių ženklų), jei šie asmenys to pageidauja. Įstatymas pateiktas tvirtinti Prezidentui, bet net tuo atveju, jei valstybės vadovas šį įstatymą vetuos, Seimo dauguma jo veto gali atmesti ir po kelių mėnesių dalies piliečių asmens dokumentuose atsiras lietuvių kalbos raidynui svetimos raidės q, w, x ir neįprasti sh, sch junginiai.
Apie tokio Seimo daugumos apsisprendimo naudą ir grėsmes kalbamės su publiciste, muzikologe, filosofe dr. Daiva Tamošaityte.
Gerbiama dr. Daiva, ar tikėjote, kad Seime bus priimtas toks įstatymas?
Man toks Seimo sprendimas nebuvo netikėtas po to, kai Seimo dauguma priėmė šio įstatymo teikimą. Tad nieko stebėtino, kad ta pati dauguma įstatymą ir priėmė.
Jūsų manymu, kodėl abejotinas tos Seimo narių daugumos apsisprendimas?
Pirmiausia įstatymas sudarys daug keblumų kalbininkams ir dokumentų tvarkytojams. Be to, jam įgyvendinti reikės atlikti daug šalies biudžetui brangiai kainuojančių procesų. O nauda, manau, bus labai nedidelė tiems žmonėms, kurie tas raides savo dokumentuose nori matyti tik dėl pragmatiškų sumetimų.
Juo labiau, kad įstatymas nesprendžia visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų, kad ir mūsų giminingų kaimynų latvių vardų ir pavardžių rašymo.
Manau, visai neatmestina galimybė, kad ateityje gali kilti latvių, kurių kalba mums gimininga, kurių raidynas nepatenka į šio įstatymo aprėptį, klausimas.
Teikiamą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą labai gerai komentavo kalbą ir istoriją išmanantys Seimo nariai Audronius Ažubalis, Valentinas Stundys ir Eugenijus Jovaiša. Apie tai yra daug kalbėję kalbininkai Kazimieras Garšva, Dainius Razauskas, asociacijos „Kalba tautai ir kalbai“ pirmininkas Mindaugas Karalius, etnokosmologas, alkas.lt redaktorius Jonas Vaiškūnas ir daugelis kitų.
Jų nuomone, paraidinis pavardžių perrašymas dokumentuose yra ne tik kalbinis, didelę sumaištį sukeliantis klausimas, bet ir valstybinis. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad tokio įstatymo nepriklausomoje valstybėje, turinčioje valstybinę kalbą, priėmimas pasaulio istorijoje būtų unikalus atvejis, kad toks nuolaidžiavimas būtų Konstitucijos nuostatų pažeidimas. Beje, prieš kelerius metus tai buvo patvirtinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Nepamirškime, kad mūsų Konstitucijoje yra 14 punktas, kuriame kalbama apie valstybinę kalbą. Taigi įstatymo priėmimas sukelia ir Konstitucijos nuostatų skirtingą aiškinimą.
Kadangi pati nemažai dirbu su kalba, net neįsivaizduoju, kaip galėčiau prisitaikyti prie šios naujos sistemos. Man asmeniškai tai daryti bus labai sunku, nors rašydama straipsnius visada pateikdavau minimų asmenų vardus ir pavardes rašomus jų kalba, o šalia ar išnašose – lietuvišką jų tarimą. Labiausiai mane stebina akademinio rato žmonių, save vadinančių šviesuoliais, aiškinimas, kad kažkada tos raidės buvo naudojamos, bet turime prisiminti, kad tada lietuvių kalba dar nebuvo sunorminta. Juk tada, kol lietuvių kalba nebuvo sunorminta, dalyje raštų buvo įterpiamos ir vokiškos raidės. Jos naudojamos ir Vydūno raštuose. Kodėl mes žiūrime į balanų gadynę ir norime Lietuvą atblokšti į tokius laikus, kai lietuvių kalba nebuvo sutvarkyta. Dabar, kai atliktas didžiulis filologinis darbas, manau, mes neturėtume sukti ienų atgal. Mūsų rašmenys pritaikyti lietuvių kalbai ir mūsų raidės labai aiškiai perteikia kalbos skambesį. Nubraukti mūsų kalbai svarbų sunorminimo laikotarpį – apskritai nesuvokiamas dalykas. Tokiame Seimo narių sprendime matau ne norą spręsti iškylančius klausimus, bet paprasčiausią kinkų drebėjimą. Nemanau, kad akademinio rato žmonių pozicija ieškoti pateisinimų, o ne spręsti problemą, yra sąžininga.
Nelabai sąžiningos pozicijos apraiškų galime įžvelgti ir atsiradusiame termine žmoga.
Turintys kalbai jautrią ausį puikiai girdime tam tikrą pajuokiamą šio žodžio atspalvį. Nuo amžių lietuvių kalba turėjo bendrinę giminę – nevėkšla, vėpla, niektauza, ir mes visi suprantame tam tikrą nelabai teigiamą tų žodžių atspalvį. Tad ir žmoga tegul būna, nes tas, kas turi ausį, tas girdi.
Tačiau tai suvokia jau susiformavusios asmenybės. Jaunimui tokie pakeitimai formuoja kitokias nuostatas. Tokiais sprendimais jis yra klaidinamas. Jiems atsirandanti painiava tampa natūrali, leidžianti galvoti, kad galima rašyti bet kaip. Ir jei jie neturės gerų mokytojų, kurie mokys juos taisyklingai rašyti, mūsų kalba atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Jaunimas ne tik nebegirdės priegaidžių, nebegirdės kalbos natūralaus bangavimo, kalbos melodingumo, jie nebesuvoks ir paslėptų prasmių ir reikšmių.
Deja, laikas nuo laiko pasigirsta teiginių, kad lietuvių kalba jau pakankamai sunorminta ir tolimesnis norminimas jai nebereikalingas.
Lietuviai esame išlaikę konservatyvų požiūrį ir tai, kas sutvarkyta, mes norėtume, kad taip ir būtų. Dėl to ir savo kalbą saugome. Mes nekalbame apie tai, kad kalbą reikia konservuoti. Kalba yra gyvas procesas, ir labai svarbu, kad ateinantys nauji dalykai atitiktų bendrinės lietuvių kalbos nuostatas. Bandymai suvelti kalbą – labai infantilus ir nebrandus bandymas padaryti kažką kitaip.
O gal tai agresyvesnio globalizmo, tirpdančio tautas ir valstybes, įtaka? Juk kalbos sumenkimas veda į tautos naikinimą.
Globalios tendencijos buvo, yra ir bus. Manau, labai gerai mokėti kitas, ypač labiausiai paplitusias, kalbas, kaip anglų, ispanų, vokiečių, rusų. Labai pageidautina, kad išsilavinęs žmogus laisvai bendrautų tarptautiniu lygmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime griauti savo gimtąją kalbą. Aš pati moku kelias kalbas, bet nė viena jų man neatstoja gimtosios lietuvių kalbos. Turime suprasti, kad savo kalbą privalome išlaikyti ir toliau plėtoti pagal jos norminimo nuostatas ir sveiką logiką. Priimdami pasaulyje vykstančius procesus, mes turime pirmumą teikti savo kalbai ir savo kultūrai.
Mes turime patys saugoti savo gražiausią ir nuostabiausią kalbą, kuri yra seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Tai pasaulio lobis ir galbūt tiems žmonėms, kurie supranta mūsų kalbos vertę, reikėtų pagalvoti apie galimybę ją apsaugoti papildomais teisiniais reglamentais. Galbūt net kreiptis į UNESCO, kad mūsų kalba dėl savo senumo ir unikalumo būtų saugoma ir šios organizacijos pasauliniu lygmeniu? Yra daugybė pasaulinio lygio kalbininkų darbų, įrodančių mūsų kalbos vertingumą pasaulio lingvistikos mokslams ir jais turėtume kaip galima greičiau pasinaudoti.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Genovaitė Paulikaitė