Publicistika
Daiva Tamošaitytė. Ką rinksimės – magiškąją burtų lazdelę ar dieviškąjį žinojimą? (tęsinys)
Mėginimas technologiniais tinklais ir žeberklais supančioti dvasios milžinus ir bet kurią laisvą sielą yra ne tik didžiausias nusikaltimas prieš žmoniją, bet ir sukrėtimus pranašaujantis nesėkmingas mėginimas pasukti evoliucijos ratą atgal priešinga dieviškajai teleologijai kryptimi.
Daiva Tamošaitytė. Ką rinksimės – magiškąją burtų lazdelę ar dieviškąjį žinojimą?
„Galutinė tikrovė“ yra tai, kas apibrėžiama kaip dieviškosios tikrovės įkūnijimas, tačiau „priklausomai nuo daiktų tiesos, ne žmogus, o antprotinis antgamtės principas nulems naujosios pasaulio tvarkos pusiausvyrą“.
Daiva Tamošaitytė. Kultūros padėtis transhumanizmo sąlygomis
Komunizmo statytojai nebesako, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“, o perfrazavus, „kultūra turi būti kultūringa“. Kad ir kaip norėtume būti prieškyje, vis dėlto nepamirškime, kad technologijos turi būti ne atplėštos nuo kultūros, o tarnauti žmogui.
Daiva Tamošaitytė. Ateitis pagal ketvirtosios industrinės revoliucijos architektus: kai kurių aspektų analizė
Kadangi mūsų pasaulis greitai kinta, ir dar prieš dešimtmetį neįsivaizdavome tokių griežtų pokyčių, kuriuos regime nūnai, Azijos tyrimus teko papildyti posthumanizmo ir jo sudedamosios dalies, transhumanizmo, vykstančio su pagreičiu, studijomis.
dr. Daivą Tamošaitytę kalbina dr. Rasa Čepaitienė. Ką pranašauja požmogio era?
Nuo apšvietos iki moderniosios filosofijos įvyko posūkis, ir jo pradžia sietina su Friedrichu Nietzsche. Tai posūkis nuo racionalaus ego, cogito, į valią, will to power.
Daiva Tamošaitytė. Humanizmo kultūros pabaiga. Įžanga
Žmogiškumas tampa problema, kalbama apie „humanizmo smurtą“, jis laikomas istorijos mutacijų padariniu pradedant graikais (Aristotelio visuomeninis gyvulys), per Renesansą (žmogus jau ne gyvūnas, bet dar ne dieviškas), apšvietos laikotarpį, kurio metu jis tapo sekuliarus, iki XIX a., o XX a. regimas kaip imperializmo padarinys.