Publicistika

Mėginimas technologiniais tinklais ir žeberklais supančioti dvasios milžinus ir bet kurią laisvą sielą yra ne tik didžiausias nusikaltimas prieš žmoniją, bet ir sukrėtimus pranašaujantis nesėkmingas mėginimas pasukti evoliucijos ratą atgal priešinga dieviškajai teleologijai kryptimi.

„Galutinė tikrovė“ yra tai, kas apibrėžiama kaip dieviškosios tikrovės įkūnijimas, tačiau „priklausomai nuo daiktų tiesos, ne žmogus, o antprotinis antgamtės principas nulems naujosios pasaulio tvarkos pusiausvyrą“.

Komunizmo statytojai nebesako, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“, o perfrazavus, „kultūra turi būti kultūringa“. Kad ir kaip norėtume būti prieškyje, vis dėlto nepamirškime, kad technologijos turi būti ne atplėštos nuo kultūros, o tarnauti žmogui.

Kadangi mūsų pasaulis greitai kinta, ir dar prieš dešimtmetį neįsivaizdavome tokių griežtų pokyčių, kuriuos regime nūnai, Azijos tyrimus teko papildyti posthumanizmo ir jo sudedamosios dalies, transhumanizmo, vykstančio su pagreičiu, studijomis.

Žmogiškumas tampa problema, kalbama apie „humanizmo smurtą“, jis laikomas istorijos mutacijų padariniu pradedant graikais (Aristotelio visuomeninis gyvulys), per Renesansą (žmogus jau ne gyvūnas, bet dar ne dieviškas), apšvietos laikotarpį, kurio metu jis tapo sekuliarus, iki XIX a., o XX a. regimas kaip imperializmo padarinys.