Pondičerio uostamiestis

 

Maždaug pačiam pietryčių Indijos Koromandelio pakrantės vidurkely yra įsikūręs žavus nedidelis Pondičerio uostamiestis, kuris nuo 1673 m. iki 1954 m. buvo Prancūzijos kolonija. Tai šičia vieną niekuo neišsiskiriančią 1914 m. kovo popietę prasidėjo dvasinis Sri Aurobindo ir Motinos Mirros Alfassos bendradarbiavimas.

Mirra Alfassa (tuomet Mirra Richard) pirmą sykį apie Sri Aurobindo išgirdo 1910 metais, kai jos vyras Paulis grįžo iš apsilankymo Pondičeryje, vienos iš kelių nedidelių teritorijos atplaišų, kurias prancūzai kontroliavo tuomet didžia dalimi britų okupuotoje Indijoje. Paulis pranešė žmonai, kad Pondičeryje sutiko vieną jogą, vardu Aurobindo Ghose’as, ir rimtai susidomėjo jo gilia filosofija. To jogo fotografija, kurią atsivežė Paulis, buvo prastos kokybės, ir Mirra Alfassa neįžvelgė joje nieko nepaprasta. „Jis visiškai nebuvo panašus į tai, ką mačiau, — politiko likutis… Šiaip ar taip negaliu sakyti, kad pažvelgusi į tą fotografiją, pajutau: „Tai jis“, toli gražu. Įspūdis buvo toks, kad tai labai įdomus žmogus, nieko daugiau“[1]. Vėliau ji išgirdo kitą teigiamą atsiliepimą apie šį indų mistiką iš savo draugės Alexandros David-Néel[2], kuri Sri Aurobindo aplankė 1911 metų lapkritį ir išvyko smarkiai paveikta jo nepaprasto akių spindesio ir nuostabaus minties aiškumo[3]. Pačiai Mirrai Alfassai dvasiniai dalykai irgi nebuvo svetimi. Spontaniškų potyrių ji patirdavo nuo pat ankstyvos vaikystės, o vėliau Alžyre lavinosi pas Maxą Théoną ir jo žmoną Almą[4]. Ji taip pat nusimanė Indijos dvasinėje tradicijoje, žinių apie kurią sėmėsi skaitydama tokius veikalus kaip Bhagavadgyta ir Dhammapada, taip pat svamio Vivekanandos[5] knygas apie Radža jogą[6].

Paulis prasitarė Sri Aurobindo ketinąs sugrįžti į Pondičerį su žmona, kuri esanti „dvasiškai labiau pažengusi“ už jį[7]. 1914 m. pradžioje, praėjus ketveriems metams po pirmojo Paulio apsilankymo, Richard’ų planai aplankyti Indiją galiausiai išsipildė. Kad surinktų pinigų šiai kelionei, jiems teko parduoti ketvirtadalį nedidelio Mirros turto. Gautų pinigų, kaip tikėjosi Richard’ai, jiems pakaksią pragyventi Indijoje kokius dvejus metus[8]. Beveik mėnesį trukusi Richard’ų kelionė į Pondičerį prasidėjo 1914 m. kovo 8 d., kai Marselyje jie įsėdo į japonų garlaivį Kaga Maru“.

Bendrovės „Nippon Yusen Kaisha“ garlaivis „S.S. Kaga Maru“

Kovo 27-ąją Richard’ai išlipo į krantą Kolombo uostamiestyje Ceilone (dabar Šri Lanka), o tada, kirtę Palko sąsiaurį, pasiekė Dhanuškodį Indijoje, kur įsėdo į pašto traukinį-keltą, kaip jis tada vadinosi. Pondičerį, savo kelionės tikslą, Richard’ai pasiekė kovo 29-ąją. Kad praneštų apie savo atvykimą Paulis pas Sri Aurobindo nuėjo dar tos pačios dienos rytą. Bet Mirra norėjo susitikti Sri Aurobindo viena ir susitarė dėl asmeninio susitikimo vėliau dieną[9]. Jų atvykimas nebuvo netikėtas. Pasak Amritos[10], bendražygiams, susibūrusiems apie Sri Aurobindo, buvo pranešta apie „dviejų europiečių iš aukščiausių Prancūzijos sluoksnių“, kurie atvyksta su aiškiu ketinimu užsiimti joga, artėjantį vizitą.[11]

29-osios dienos popietę apie 15 val. 30 min. vietos laiku Mirra Richard nuėjo į François Martino gatvės[12] 37-uoju numeriu pažymėtą namą, kuriame gyveno Sri Aurobindo.[13]

Namas 37 Rue François Martin, kuriame nuo 1913 m. spalio iki 1922 m. rugsėjo gyveno Sri Aurobindo. Vėliau šiame name apsistodavo lankytojai, ir jis buvo pavadintas Svečių namais (Guest House).

Mirrai ėmus lipti laiptais, jis išėjo iš kambario ir tylėdamas sustojo laiptinės viršuje.

 Laiptinė, kurioje Motina pirmąkart pamatė Sri Aurobindo

„Tai regėjimo drabužis!“, – nusmelkė ją tyli nuostaba. Mirra prisiminė prieš keliolika metų regėjimuose matytą tamsaus gymio azijietį, kurį jinai vadino Krišna ir kuris paprastai vilkėdavo tai, ką ji manė esant „regėjimo drabužiu“ (iš tikrųjų, kaip pasirodė, tai tebuvo dhotis, indiškas drabužis, kuri paprastai dėvėjo Sri Aurobindo). Minėti vaikystės regėjimai ją įtikino, kad vieną dieną ji sutiksianti tą asmenį, pavadintą Krišna. O dabar jis stovėjo priešais ją „tiksliai toks kaip regėjime — taip pat apsirengęs, ta pačia poza, profiliu, pakelta galva“. „Jis pasuko galvą į mane… ir pažvelgusi jo akis pamačiau, kad tai Jis. Du dalykai susidėjo — ir tuojau vidinis potyris susijungė su išoriniu potyriu, įvyko susiliejimas, lemiamas susidūrimas“, — praėjus daugeliui metų prisiminimais dalijosi Motina[14].

Sri Aurobindo maždaug 1914 m.

Susitikimas padarė jai gilų įspūdį. Kitą dieną ji įrašė savo dienoraštyje: „Nesvarbu, kad esama tūkstančių būtybių, nugrimzdusių į pačią tirščiausią neišmonę, Tas, kurį matėme vakar, yra žemėje; jo buvimas yra pakankamas įrodymas, jog ateis diena, kai tamsa persikeis į šviesą, ir žemėje iš tikrųjų bus įkurta Tavo karalystė“ (Peu importe qu’il y ait des milliers d’êtres plongés dans la plus épaisse ignorance, Celui que nous avons vu hier est sur terre ; sa présence suffit à prouver qu’un jour viendra où l’ombre sera transformée en lumière, et où effectivement, Ton règne sera instauré sur la terre.)[15]

Sri Aurobindo taip pat rašė dienoraštį, kuris dabar išleistas kaip Jogos užrašai (The Record of Yoga). 1914 m. gegužės 23 dieną, praėjus maždaug septynioms savaitėms po jų susitikimo, į dienoraštį jis įrašė tokią mįslingą pastabą: Sielos giminystė (nuoroda į Rs [Richard’us]).“[16] Sunku su įsitikinimu teigti, bet tai galbūt ankstyviausia Sri Aurobindo užsirašyta pranašiška pastaba, kad jinai esanti jo Śaktė ir gimininga siela. Laiške vienam bendražygiui, Motilalui Royui, jis rašė: „Jis (Paulis) ir madam Richard yra reti pavyzdžiai jogų europiečių, kurie nėra suvilioti teosofinių ar kitų nukrypimų. Pastaruosius ketverius metus palaikiau su jais medžiaginį ir dvasinį ryšį.[17]

Paulis ir Mirra Richard’ai išsinuomojo namą Dupleix gatvėje[18], esantį visai netoli Sri Aurobindo gyvenamosios vietos. Jie pradėjo rengti reguliarius susitikimus, kurių metu diskutavo dvasinėmis ir okultinėmis temomis. Vadovaujama Sri Aurobindo Mirra ėmė mokytis sanskritą ir bengalų kalbą. Buvo nuspręsta pradėti leisti filosofinį mėnraštį „Arya, kurio bendraredaktoriais tapo Sri Aurobindo ir Richard’ai. Pirmasis Arya numeris pasirodė 1914 m. rugpjūtį.[19]

Namas 7 Rue Dupleix, kuriame apsistojo Richard’ai

Vieną dieną Paulis ir Sri Aurobindo, susėdę prie stalo, įsitraukė į ilgą diskusiją apie jogą, karą ir pasaulį apskritai, o Mirra pasyviai sėdėjo įsitaisiusi šalia jų ant grindų. Staiga ji pajuto kaip masyvi Jėga — plati tyla — nužengia į ją ir pripildo tris centrus: kaktą, tarpuakį ir gerklę. Iki to laiko, kai jie baigė šnekėti, Mirra pajuto, kad jos protas tapo visiškai tuščias. Ta protinė tyla buvo dovana, kurią ji gavo iš Sri Aurobindo ir kuri nebeapleido jos visą likusį gyvenimą.[20]

Kitąkart, kai Sri Aurobindo kalbėjo apie savo vaikystę ir lavinimą, Mirra jo pasiteiravo, kodėl jinai, nepaisant daugybės savo potyrių ir pasiekimų, tebėra tokia vidutinybė. Visą, ką ji bedaranti, atrodo jai taip vidutiniška. Jos tapiniai lyg nesantys blogi, bet taip tapyti gali daugelis. Jos muzika irgi nėra bloga, bet ji nesanti muzikos genijus. Savo filosofiniais gebėjimais jinai pranoksta draugus, bet ypatingu filosofiniu talentu to nepavadinsi. Sri Aurobindo atsakė, kad žmonių, kurie tobulumo pasiekia vienoje kurioje srityje, sąmonė paprastai būna labiau sutelkta ir apribota, o tai, kad ji stokoja išskirtinumo kurioje nors konkrečioje srityje, kaip tik suteikia jai didesnį lankstumą ir platesnį akiratį. Išgirdusi atsakymą Mirra pagalvojo, kad Sri Aurobindo jai tiesiog rodąs palankumą, tačiau vėliau suprato, kad tuose žodžiuose būta gilios tiesos. Kaip ji vėliau pažymėjo, toks gebėjimų ribotumas kai išties suteikė lankstumą ir platumą, reikalingą atsiverti naujų žmogaus užmojų sritims.[21]

Kitąsyk Mirra pasiteiravo Sri Aurobindo nuomonės apie panirtinio transo (samādhi) būklę, apie kurią ji buvo skaičiusi senovės jogos tekstuose. Ji paklausė: „Ką manote apie samādhį, transo būklę, kurios neatsimenama? Įžengi į būklę, kuri atrodo esanti palaiminga, bet po išėjimo iš jos visiškai nenuvoki, kas įvyko.“ Tada jis pažvelgė į Mirrą, sumojo, ką ji turinti omenyje, ir tarė: „Tai nesąmoningumas.“ Mirra paprašė paaiškinti plačiau. Jis atsakė: „Jūs įeinate į tai, kas vadinama samādhiu, kai išeinate iš savo sąmoningos esybės ir įeinate į savo esybės dalį, kuri yra visiškai nesąmoninga, ar veikiau į sritį, kurioje neturite atitinkamos sąmonės … regioną, kuriame nebesate sąmoningas … štai kodėl, suprantama, nieko neatsimenama….“ Gavusi tokį patikinimą jinai tarė: „Ką gi, man taip nebuvo nutikę.“ Į ką Sri Aurobindo atsakė: „Man irgi“.[22]

Sri Aurobindo ji taip pat paklausė apie „Kuṇḍalinės pakilimą“, kurį ji buvo patyrusi anksčiau Paryžiuje. Mirros potyris neatitiko aprašymo, kokį jinai perskaitė vienoje iš Vivekanandos knygų, nes jos atveju Jėga (KuṇḍalinīŚakti) pakilo virš galvos ir įsikūrė čia, maždaug aštuoni coliai (apie 20 cm) aukščiau galvos. Ji paprašė Sri Aurobindo paaiškinti šią anomaliją. Sri Aurobindo atsakė, jog taip būta ir su juo ir jog, anot senovės tekstų, nebegali gyventi, kai tai įvyksta. Tačiau jis nuramino Mirrą: „Čia esama dviejų žmonių, kurie nemirė!“[23]

1914 m. liepos 28 d. Europoje tarp Antantės ir Centrinių valstybių sąjungos[24] kilo Pirmasis pasaulinis karas. Po kelių mėnesių dėl jo Pauliui ir Mirrai staiga teko nutraukti viešnagę Pondičeryje. Prieš atvykdamas į šią prancūzų valdą Sri Aurobindo buvo žymus politinis lyderis, kovojęs su britų okupacija Indijoje, bet jo dvasiniai potyriai privertė jį palikti politinę veiklą. Paklusęs dvasiniam paliepimui jis atvyko į Pondičerį, kad čia atsiskyręs atsidėtų jogai. Tačiau britai tebelaikė jį pavojingu ekstremistu, kuris galėtų toliau kelti jiems rūpesčių, jei būtų paliktas be priežiūros. Tad britų šnipai nesiliovė sekti jo namų, o apie visus žmones, besilankančius pas jį, buvo reguliariai informuojama britų vyriausybė.

Motina 1916 m. Tokijuje

Paulis ir Mirra, suartėję su Sri Aurobindo ir kitais antibritiškais ekstremistais, irgi neišvengiamai tapo britų operatyvinės veiklos taikiniais. Karui nesiliaujant Paulis gavo kolonijinės prancūzų valdžios nurodymą grįžti į Prancūziją ir stoti tarnauti į armijos rezervą, todėl Richard’ai turėjo nutraukti savo viešnagę Pondičeryje, užtrukusią vienuolika mėnesių, ir 1915 m. vasarį išvyko atgal į Prancūziją[25]. Richard’ams pakeliui sustojus Kolombe, britai iš jų konfiskavo sanskrito gramatiką, kurią Mirrai buvo parengęs Sri Aurobindo[26]. Jie veikiausiai pamanė, kad tai antibritiška ekstremistinė literatūra.

Mirros Alfassos patirtas Krišnos regėjimas iš tikrųjų buvo dviejų dalių. Pirmoji dalis, kurioje jinai matė Krišną su „regėjimo drabužiu“ išsipildė, kai 1914 m. Mirra pamatė laiptinėje stovintį Sri Aurobindo. Antrojoje savo regėjimo dalyje ji matė save stovinčią šalia Krišnos, kuris žvelgė per langą. Kad tikrove taptų ir antroji regėjimo dalis, prireikė dar šešerių metų. Per tą laikotarpį jai teko grįžti į Prancūziją, paskui dar kelerius metus praleisti Japonijoje ir tik tada galutinai sugrįžti į Pondičerį[27].

Žvelgiant retrospektyviu žvilgsniu reikia pažymėti, kad regėjimus, kuriuose matė Sri Aurobindo, Motina patyrė laikotarpyje tarp vienuolikos ir trylikos metų, t. y. tuomet, kai Sri Aurobindo dar nebuvo pradėjęs užsiimti joga[28]. Tad, regis, Sri Aurobindo posūkis į jogą buvo nulemtas jau iš anksto.

Iš anglų k. vertė Kazimieras Seibutis

 [1] Motinos agenda, 1961 m. gruodžio 20 d. ir 1961 m. lapkričio 5 d.

[2] Alexandra David-Néel (1868 –1969), belgų prancūzų keliautoja, budizmo populiarintoja, anarchistė.

[3] Sri Aurobindo Archives and Research, 1987 m. balandis, p. 114.

[4] Maxas Théonas (1848–1927), iš Lenkijos kilęs žydų kabalistas ir okultistas, kurio tikrasis vardas galbūt buvo Louis-Maximilianas Bimsteinas. Jo žmona Alma Théon (1843–1908), gimusi Mary Chrystine Woodroffe Ware (ar Miriam Lin Woodroffe), iš Anglijos kilusi okultistė ir aiškiaregė.

[5] Vivekananda (1863 – 1902), žymiausias 19 a. bengalų mistiko Šri Ramakrišnos mokinys.

[6] Srinivasa Iyengar. On Sri Aurobindo, p. 396-398; Srinivasa Iyengar. On the Mother, p. 78-100.

[7] Life In Pondicherry 1910 And After. Documents in the life of Sri Aurobindo, no. 26

[8] Sri Aurobindo, „Letter to Motilal Roy dated 5 May 1914“, Autobiographical Notes, CWSA, t. 36, p. 204.

[9] Srinivasa Iyengar. On Sri Aurobindo, p. 396-398; Srinivasa Iyengar. On the Mother, p. 78-100.

[10] Amrita-da (1895 – 1969), Sri Aurobindo ašramo sadhaka.

[11] Amrita, Old Long Since, p. 27.

[12] Gatvė pavadinta François Martino (1634–1706), pirmojo Pondičerio generalgubernatoriaus, kuris 1674 m. įkūrė Pondičerį, būsimą Prancūzų Indijos sostinę,vardu.

[13] Srinivasa Iyengar. On Sri Aurobindo, p. 396-398; Srinivasa Iyengar. On the Mother, p. 78-100.

[14] Motinos agenda, 1961 m. gruodžio 20 d. ir 1961 m. lapkričio 5 d.

[15] La Mere. Prayers and Meditations. Collected Works, vol. 1, p 113.

[16] Sri Aurobindo, The Record of Yoga, p 478.

[17] Sri Aurobindo, Autobiographical Notes, CWSA, t. 36, p 195.

[18] Gatvė pavadinta markizo Josepho-François Dupleix (1697 – 1763), prancūzų kolonijinio administratoriaus ir generalgubernatoriaus Indijoje, vardu.

[19] Srinivasa Iyengar. On Sri Aurobindo, p. 396-398; Srinivasa Iyengar. On the Mother, p. 78-100.

[20] Motinos agenda, 1962 m. liepos 25 d.

[21] Motinos agenda, 1962 m. rugsėjo 5 d. ir 1967 m. vasario 18 d.

[22] The Mother. Collected Works of the Mother, t. 8, p. 276.

[23] Motinos agenda, 1970 m. liepos 11 d.

[24] Antantę, dar vadinama Trilype santarve, sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, o Centrinių valstybių sąjungai, arba Trilypei sąjungai, priklausė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija (formaliai likdama šioje sąjungoje pastaroji, karui prasidėjus, paskelbė neutralitetą). Didžiojo karo pradžia oficialiai laikoma 1914 m. liepos 28-oji, kai Austrija-Vengrija, skatinama Vokietijos, paskelbė karą Serbijai. Dingstis karui buvo prieš mėnesį, birželio 28 d. įvykęs Sarajevo atentatas, per kurį Bosnijos serbų nacionalistas Gavrila Principas nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą.

[25] Documents in the Life of Sri Aurobindo, „Sri Aurobindo, The Mother And Paul Richard 1911-1915“.

[26] Srinivasa Iyengar. On the Mother, p. 852.

[27] Motinos agenda, 1961 m.  lapkričio 5 d.

[28] The Mother. Collected Works of the Mother, t. 13, p. 38.