Permainų vėtrų nepalaužta, nešė kultūros žiburį iki galo

 

Kanklininkei, solistei, pedagogei ir dirigentei Reginai Praksedai Paskačimaitei Tamošaitienei (1930-2021) rugpjūčio 11-ąją būtų sukakę 95-ri. Ji yra viena žymiausių vyresnės kartos kanklininkių, išvariusių platų barą koncertinėje bei pedagoginėje veikloje, ženkliai prisidėjusi prie kankliavimo mokyklos plėtros, repertuaro modifikuotiems liaudies instrumentams gausinimo, kamerinio liaudies instrumentų ansamblio žanro sukūrimo, profesionalaus aukščiausio atlikėjų meistriškumo ugdymo bei atstovavimo lietuvių liaudies menui Lietuvos ir pasaulio scenose. Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, R. Tamošaitienė joje dirbo 1955-2000 metais (dėstė kanklių ir dirigavimo specialybes, kamerinį ansamblį, partitūrų skaitymą, dirbo mokslinį darbą, dalyvavo Dainų šventėse, Lietuvos ir sąjunginėse konferencijose, festivaliuose, konkursuose kaip žiuri narė.) Jos klasę baigė 40 kanklininkių ir 20 dirigentų. R. Tamošaitienė buvo Liaudies dainų ir šokių ansamblio (vad. Jonas Švedas) artistė ir solistė (1952-1964), liaudies kamerinio ansamblio „Sutartinė“ (vad. Pranas Tamošaitis) solistė, kanklių grupės vadovė ir koncertmeisterė (1956-2001), medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio „Rūta“ orkestro vadovė (1956-1975). Su „Sutartine“ iškovojusi sąjunginių ir tarptautinių konkursų laureato vardą, ji 1974 m. pelnė nusipelniusios Lietuvos respublikos artistės vardą, 1979 m. jai suteiktas mokslinis docentės laipsnis.

 

Apie savo šviesios atminties Mamytę Reginą noriu palikti atsiminimus kaip apie asmenybę. Kadangi apie ją yra straipsnių spaudoje,[1] o kaip profesionalaus lietuvių liaudies instrumentų judėjimo atstovę ir artistę – daugybė recenzijų Lietuvos ir užsienio spaudoje, jos veiklą su įvairiais kolektyvais įamžino tūkstančiai TV ir radijo įrašų (vien užsienyje, socialistinėse ir kapitalistinėse šalyse priskaičiuota virš 3000 koncertų), ir dėl to, kad baigusi valstybinę konservatoriją iki 2000 metų dirbau jos, kaip ir Tėvelio klasėje koncertmeistere, dalyvavau koncertinėse kelionėse Vokietijoje, Švedijoje ir įvairiuose renginiuose, tai iš arti galėjau stebėti jos darbą. Taip pat ir gyvenome visada kartu arba šalia (išskyrus trejus metus po mano vedybų ir kelionę į Ameriką) iki pat Mamos mirties. Ši man labai svarbi sielų giminystė, iš jos paveldėta pagarba ir prisirišimas prie giminės vertybių leidžia per įvykių prizmę reflektuoti svarbaus Lietuvos kultūrinio etapo eigą. Nugyvenusi ilgą gyvenimą, ji buvo ir okupacijos, ir Nepriklausomybės atkūrimo liudininkė.

 

Vaikystės ir jaunystės metai

 

Visada jaučiausi saugi, augdama plačioje giminės aplinkoje. Mano tvirtybės šaknys buvo žinojime, kad esu kilusi iš kilmingų giminių iš abiejų pusių, kurios skaičiuoja šimtmečius Lietuvos žemėje: tėvo – nuo „Tamošaitynės“[2] tarp Skirsnemunės ir Jurbarko, mamos – nuo Panevėžio. Onos Maksimaitienės monografijoje minimas XVIII a. pradžios registras, kuriame tarp turtingiausių Panevėžio Senamiesčio savininkų užfiksuotas bajoras Matas Paskačinas, nemokėjęs mokesčių.[3] Regina Prakseda Paskačimaitė gimė 1930 m. rugpjūčio 11 d. tarnautojų šeimoje. Tėvas Stanislovas Paskačimas (1898 sausio 21-1981 sausio 10) buvo Panevėžio apygardos teismo sekretorius ir sekretoriato vadovas, mama Antanina Briedelytė Paskačimienė (1906 liepos 13-1969 vasario 10 d.), 1925 m. baigusi penkias Panevėžio gimnazijos klases (mokė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) ir 1926-aisiais rudenį – mašininkių kursus Kaune, 1928-1940 m. dirbo sekretore-mašininke pas advokatą Česlovą Petraškevičių ir Panevėžio apygardos teisme. „Tėvuko tėvo neprisimenu, o močiutė (Ona) mirė, kai man buvo buvo treji metukai. Tuomet su tėvais gyvenome senelio Justino namuose. Namelis buvo nedidelis, bet kitame gale gyveno tėvelio brolis Povilas. Vėliau, 1935 -aisiais, tėvai pasistatė naują namą, pirko 30 arų sklypą iš Jono Juškaus. Senajame ilgai gyveno Povilas.“[4]

 

 

Seneliai iš motinos pusės, Viktorija (Čilinskaitė) ir Antanas Briedeliai, gyveno Tilvyčio g. Nr. 14. Antanas Briedelis (Briedis) g. 1860 lapkričio 28 d. Šambalioniškiuose, Ramygalos valsčiuje, 1883–1904 dirbdamas Panevėžio policijoje platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su knygnešiais J. Bieliniu, J. Bataičiu.[5] „Buvo gal 1942, gal 1943 metai, kai mirė mano senelis. Šviesus jo paveikslas taip ir stovi akyse. Aukšto ūgio ir kaktos, pražilęs ir ūsuotas, jis nerūkė ir negėrė, mokėjo gražiai pjaustinėti ir drožinėti. Broliui iš faneros išdrožė tokią „tačkutę“. Kokia ji mums buvo graži! Senelis buvo knygnešys.[…] Bostono enciklopediją pamačiau 1988 metais, Floridoje aplankiusi tetą Kazimierą Sakalas. Žinios apie senelį ten šykščios. Gaila, kad būdami vaikai, nesistengėme ko nors daugiau sužinoti. Užėjus rusams, tėvai, matyt, bijojo vaikams apie tai pasakoti. Kad senelis buvo knygnešys, sužinojau iš mamelės“, – atsiminimuose rašė Regina.[6]

 

 

Pasiturinti šeima turėjo mėsos krautuvę tame pačiame name, kuriame gyveno. 2008 metais su mama apsilankėme tuose namuose; 1910 m. statytas medinis namas, į kurio pirmą aukštą reikėdavo lipti laiptais, dabar jau kone langinėmis remiasi į grindinį. O anais laikais, ten suskambus varpeliui, iš gatvės pusės į krautuvėlę užeidavo pirkėjas, jį pasitikdavo senelis su balta kepure ir prekystaliu, apkrautu šviežia skerdiena.[7] Mama su jauduliu prisiminė vaikystės laiką su seneliais, taip pat ir tai, kad buvo prie senelio Antano jo mirties valandą, o močiutė Viktorija sulaukė senyvo amžiaus, bet buvo graži, nepražilusi, su ilga kasa ir mirė nuo širdies smūgio ant jos rankų.[8] Močiutė namą po karo pardavė ir, padedama Mykolo Karkos, nupirko mamai fortepijoną iš aristokratės ponios Birulienės. Pirkimo Pasirašyme, datuotame 1947 m. kovo mėn. 10 d., juodu rašalu ant languoto popieriaus lapo ranka parašyta: „Aš, Antanina Birulienė, gyv. Panevėžy, Liaudies g. 12, pardaviau pil. Paskačimienei Antaninai savo nuosavą rudos spalvos firmos „Sreder“ rojalį už sutartą kainą septynis tūkstančius (7000) rub. kurio sumą tuojau gavau:“ (parašas ir data). Šiandien žmonės nežino, koks didelis būdavo mokslo ir meno troškimas, ir kiek jis kainuodavo… ir kaip tai man primena kitą istoriją, apie Tėtuko Prano akordeoną „Hohner“, kurį jo tėvas Kleopas nusipirko, pardavęs savo paveldėtą žemės dalį (10 hektarų Geišų kaime)! Abu instrumentai kartu su Mamytės kanklėmis ir dabar stovi mūsų bute Vilniuje, Totorių g. 19-8.

 

 

Naujame name gyvenimas bėgo ramia vaga. „Mano ramioji, miela ir užtikrinta vaikystė. Gyvenimo užtikrintumą pajutau dar būdama mergytė. Kas man neatsitiktų, visada galvodavau: juk yra mama, kuri viską žino, yra tėtis, kuris viską išmano. Mokyklos pirmokėle bebūdama dalyvaudavau šokių rateliuose. Jei kildavo kokių abejonių – ar gražus mano tautinių spalvų, languotas taftinis sijonėlis, ar dera prie juodo aksominio kiklikėlio, kuriuos vaikai apspitę žiūrinėjo – galvodavau: rūbus pasiuvo ir mane aprengė mama, vadinasi, nėra ko gėdytis. Vasarą ravim žolę nuo takelių prie gražios klombos, kartu „griciruoja“ ir tėtis. Praeiviai eina, spokso ir, matyt, suka galvą, kodėl ponas Paskačimas, būdamas apygardos teismo sekretorium, dirba tokį juodą darbą. Tegul žiūri – tėtis moko, vadinasi, taip reikia. Abiem su broliu nupirko pačiūžas. Mūsų sklypas buvo Senamiesčio gatvėje, pažymėtas 54 numeriu (dabar – 64), įsiterpęs tarp gatvės ir Nevėžio upės. Ledas čia pat. Tėtis, pats su pačiūžomis, paėmęs mane už vienos rankos, brolį – už kitos, moko ir moko, kol susirenka žioplių būrys… Vėliau, kada išmokom čiuožti, tėtis paleisdavo mus vienus, bet sakydavo: „Jei prigersit, nepareikit nė namo“. Nors ledas braškėjo po kojomis, kai į lenciūgą susikibdavom po dešimt penkiolika vaikų, nučiuoždavom daug kilometrų iki cukraus fabriko Pušaloto gatvės rajone. Žandai raudoni. Toks laisvalaikis. Vasarą – maudynės! Iš pat jaunystės tėvai mokė įvairių namų darbų, daržovių laistymo, ravėjimo ir bulvių kasimo.“[9] Vaikai ne tik kartu su tėvais dirbdavo ūkio darbus, bet vasarą padėdavo kaimynų (Kupčiūnų) ar giminių (ūkininkų Breivių) laukus nudirbti, daržus nuravėti, sodus saugoti, vaismedžius ir vaiskrūmius apskinti ir pan. Paskačimai turėjo dar truputį žemės Klaipėdos gatvės dešinėje pusėje. Brolis Zenonas paaugęs visur lydėjo dėdę Povilą ūkio darbuose, šis kinkydavo arklį ir ardavo, sėdavo ir pjaudavo javus. Stanislovo, priklausiusio Šaulių sąjungai, brolis Povilas buvo savanoris, ir už tarnybą gavo šiek tiek žemės.

 

 

„Mes, trys vaikai, aš, broliai Gintautas ir Zenonas, buvome auklėjami auklių. Vaikystės prisiminimai labai gražūs. Šeimoje nebuvo jokių ginčų, barnių. Tėvelis dirbo visokius namų darbus, padėdavo plauti indus ir grindis. Buvo labai tolerantiškas ir komunikabilus žmogus. Mamutė – labai dvasinga, tikinti, patriotė. Antanina buvo kukli – viską, ką galėjo ir turėjo viršaus, atiduodavo tarnaitėms. Žmonės juokaudavo, esą Paskačimienės tarnaitės vaikšto su skrybėlėmis, o ji – su berete! Šalia šventinių laikotarpių tėvai bendraudavo su bendradarbių šeimomis. Sekmadieniais lankydavo vieni kitus, o mes, jų vaikai, žaisdavome kartu.“[10] Mama prisimena, kad mamolė buvusi puiki kulinarė, kepė Napoleoną, šventėms būtinai – paršelį; ir aš pamenu senelius, atvykstančius Kalėdoms su kiškio pyragais; iš mamos išmokau ne tik tą senovinį Napoleoną, bet ir firminį šeimos „Pierniką“ kepti… Kartu išmokau daugybę lenkybių, ypač namų apyvokos ir virtuvės pavadinimų. Deja, močiutė Antanina pasimirė, kai man buvo šešeri. Buvo aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė ir kairiarankė, šią savybę perdavusi ir man. Labai ją mylėjau.

„Iš vaikystės prisimenu Senamiesčio kultūrinį gyvenimą. Skaistakalnyje vykdavo gegužinės. Didžiausios šventės – šv. Kalėdos ir Velykos. Pamenu, kaip dvasingai ir kultūringai jas švęsdavome. Mes, vaikai, svečiams turėdavome padeklamuoti eilėraščių, pagroti ir padainuoti. Būdamos paauglės, traukdavome dainas ne tik susėdusios vakarais, bet ir atlikdamos namų ruošos darbus. Šiaip visi žmonės daug dainuodavo, daugiausiai liaudies dainas. Gražų balsą turėjo Elena Breivienė, mano teta, ir Stasė Breivytė bei Paulius Breivė. Gerai prisimenu varduvių papročius. Ant durų būdavo kabinami vainikai. Anksti rytą muzikantai užgrodavo palangėje ir pasveikindavo varduvininką. O gimimo dieną švęsti tradicijos nebuvo: ji atsirado vėliau. Mūsų kultūriniame gyvenime buvo svarbūs kunigai ir Angelaičių organizacija. Prisimenu kunigą Gobį, kuris subūrė gitaristų ansamblį. Jame grojo Stasė Breivytė, Laima Krasauskaitė, Paulius Breivė ir kiti. Aš buvau šokėja. Paruošę programą važinėdavome po Panevėžio apylinkių kaimus ir koncertuodavome. Šokiams akompanuodavo Palmira Breivytė.“[11] Regina dainavo ir bažnyčios chore.

 

 

Paskačimai turėjo gramofoną, fortepijoną (pirktą iš Birulienės) ir 1935 metų laidos radijo imtuvą „Philips“. Stasys – ir dviratį. Mamytė, klausydamasi transliuojamų fortepijono koncertų, sakydavo, kad labai nori muzikantus išvysti ir tapti pianiste. Petrapilį baigusi advokato žmona ponia Ona Petraškevičienė tapo pirmąja mokytoja, pas kurią mama mokėsi privačiai. Vėliau prie jos prisijungė pusseserė Palmira. Abidvi eidavo keturis kilometrus iki vasaros vilos Sodų gatvėje, iki pradžios mokyklos Smėlynės gatvėje – dar kilometrą. Didžiuliame name buvo daug kambarių, juose mergaitė pasiklysdavo. Kartais mokytoją atrasdavo lauke. Ponas advokatas trumpom sportiškom vasarinėm kelnėm, lanką šienaujantis dalge, mamai darė nepaprastą įspūdį. Tetos Elenos, Palmiros mamos, namuose buvo apsistoję bajorai Kontrimai, kurių (Česlovo) pianinu mama skambindavo iki tol, kol jai buvo nupirktas savas rojalis. Kartu su Breivyte jos lankė ir muzikos mokyklą. Vėliau Palmira baigė arfos specialybę ir buvo pirmoji LNOBT arfininkė. Karo permainų vėtros, kada šeimos padėjo viena kitai nelaimėje, muzika ir artima bičiulystė nuo vaikystės abi jungė visą gyvenimą. Palmira, mano krikšto mama, iki šiol yra gyva, jai šįmet liepos 9 d. sukanka  96 metai. „Su Rene gerai sutarėme. Ji visada buvo optimistė“, sakė Palma.

Šalia II Panevėžio mergaičių gimnazijos, mama lankė muzikos mokyklą, joje fortepijono mokė Sofija Petkūnienė, teorijos dalykų – Antanas Belazaras, ji dainavo Mykolo Karkos vadovaujamame chore, o įsisteigus Vytauto Kligio simfoniniam orkestrui, buvo jo solistė ir atlikdavo fortepijono partijas (Franco Schuberto h-moll Nebaigtąją simfoniją; W. A. Mozarto koncertą d-moll.) Panevėžyje vyko daug viešų koncertų, kuriuos lankydavo tėvai ir miesto visuomenė. Regina kaip solistė koncertuodavo ir Panevėžio dramos teatre (skambino V. Kalinikovo „Elegiją“), taip pat akompanuodavo solistams dainininkams. Gavusi puikų pastatymą ir pagrindus iš Petraškevičienės, mat grojo daug etiudų ir pratimų (ir tiesią sėdėseną ant trečdalio kėdės), mama buvo virtuozė, jos repertuare buvo Fryderyko Chopino etiudai, Sergejaus Rachmaninovo preliudai… Tačiau pianiste jai, priešingai nei kartu besimokiusiai Gražinai Ručytei, tapti nebuvo lemta.

 

 

„Ir kuo tik tada nebūdavome: ir muzikantėmis, ir aktorėmis (vaidinome Žemaitės pjesę „Trys mylimos“), ir balerinomis. Šokti mane mokė ir mama, lankiusi baleto pamokas. Ilsėdavomės tik vasarą. 1949 metais baigiau gimnaziją, o 1950 – aisiais – muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Stojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje (1949 m. Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos, todėl buvo didelis konkursas). Parengiau baigiamųjų egzaminų programą: F. Chopino etiudą cis-moll op. 10 Nr. 4, L. van Beethoveno koncertą c-moll Nr. 3, du A. Skriabino preliudus, keletą lietuviškų pjesių. Likus gal dviem ar trim savaitėm iki baigiamųjų egzaminų, man neleido groti Skriabino, todėl vos spėjau išmokti vieną pjesę iš P. Čaikovskio „Metų laikų“. Tai buvo inspektorės Zinaidos Kumpienės nurodymas. Ji inspektavo mokyklas ir turėjo įgaliojimus. Nepedagogiško poelgio priežastys man dabar aiškios. Pirma, Skriabino, kaip mistiko, negrojo turbūt ir visoje Sovietų Sąjungoje – tai buvo nusikaltimas. Antra, mano anketoje buvo pažymėta, kad esu kilusi iš tarnautojų. Matyt, kažkam kilo noras pamokyti buožę, kurios tėvas už tautinius įsitikinimus buvo 1945 metais įskųstas, suimtas ir išvežtas į Vorkutos lagerį. 1950-aisiais Stalinas dar buvo gyvas.“[12]

 

 

Šioje vietoje prieiname lemtingą lūžį, šeimos gyvenimą pasukusį nesibaigiančių išbandymų keliu. Labai vaizdingai mama aprašo pirmąją rusų okupaciją, toliau sekusią vokiečių okupaciją, sirenas ir lėktuvų antskrydžius. 1944 metais gandras jai atnešė broliuką, kai jai tebuvo vos keturiolika. Reginutei teko ir auklės vaidmuo: kol ji broliuko neužmigdydavo, ji negalėdavo eiti į muzikos mokyklą ar gimnaziją. Tų metų vasarą pasigirdo kalbos, kad grįš rusai ir visus išžudys. Prasidėjo antskrydžiai. Šeima nutarė slapstytis Gitėnų kaime netoli Panevėžio: užlipino langus, kad neišbyrėtų, ir išvažiavo. Prieš tai, prisimena mama, kurią dieną atvažiavo teta Kazimiera (mamos Antaninos jaunesnė sesuo) su vyru Jonu, pusantrų metų sūneliu Romuku ir įkalbinėjo su jos šeima trauktis į Vakarus. Tačiau tėvai nusprendė likti tėvynėje. Šeima, kad pramistų, nusipirko karvutę ir paršiuką, laikė vištų ir gaidį, pati užsiaugindavo daržovių.

Tolesnė istorija man paliko daugiau klaustukų, nei atsakymų. Mama rašė: „Vieną ankstyvą rudens rytą girdim daužymą į duris ir šauksmą: „Otkroj dveri!“ Į namus įsiveržė keletas ginkluotų vyrų rusiškom kareivių uniformom ir pradėjo versti namą aukštyn kojom. Šitokio barbarizmo niekada nebuvom matę. Mama pradėjo verkti, nė dviejų metų neturįs broliukas – rėkti. Atvykėliai ragina tėtušį rengtis ir neaiškina, kodėl. Nenujausdamas nieko blogo, jis, kaip priderėjo teismo sekretoriui, apsirengė geraisiais rūbais – apsivilko tamsų angliškos vilnos kostiumą, demisezoninį paltą, užsidėjo skrybėlę. Pasiruošęs išeiti, tarė: „Aš greit grįšiu“. Tas „greit“ įvyko po pusantrų metų, praleistų Vorkutos lageriuose. Šiurpus vaizdas tebestovi prieš akis: nualpus ant gatvės mama, subėgę kaimynai ir mes, verkiantys vaikai. Kraupiausią momentą šeimos gyvenime prisiminsiu, kol būsiu gyva. Tėvas buvo apkaltintas už tautinius įsitikinimus ir suimtas. Nors sovietų valdžia jokių įrodymų neturėjo ir bylos nesudarė, tėvą tampė po Panevėžio ir Lukiškių kalėjimus. Paskiau bylą vis tiek sukurpė ir išsiuntė jį į Vorkutą.“[13] Kitoje vietoje ji rašo: „Okupavus Lietuvą, baigėsi normalus mūsų šeimos gyvenimas. Su prasidėjusiu karu, trėmimais ir baime į mūsų namus atėjo skurdas. 1945 m. mano tėvas Stanislovas Paskačimas buvo neteisėtai suimtas, pagal RTFSR BK 58-tą ir 58-2 straipsnius apkaltintas ir kalinamas Panevėžio kalėjime (prieš tai – Panevėžio apskrities NKVD areštinėje). Vėliau, kaip politinis kalinys, buvo išsiųstas į Vorkutą. Jau mūsų laikais Ypatingieji archyvai bylos nesurado. Taigi gyvenimas buvo nelengvas, nes mūsų šeimą sudarė penki asmenys. Tėveliui grįžus iš Sibiro, šeimos materialinė padėtis nepagerėjo, nes jis septynerius ar aštuonerius metus negavo darbo.“[14] Įkalinus senelį, mano močiutę Antaniną atleido iš darbo, ir jai šiaip ne taip suradus darbą turguje, ji ten pardavinėjo lašinius sustirusiomis iš šalčio rankomis, apmautomis pirštinėmis be galų. Palmira prisimena, kad ji labai tvarkingai ir meistriškai pjaustydavo dešrą – matyt, padėjo patirtis, įgyta tėvelio krautuvėje. Antanina siųsdavo vyrui į kalėjimą siuntinius. Paskui ji dirbo mašininke Vykdomajame komitete ir pramonės kombinate, bet ir čia nuo jos akių nenuleido: pagal turimus dokumentus jai nepriskaičiavo dešimties metų stažo, nes „nerado“ liudininko, kuris būtų su ja dirbęs… Visa tai ir nesibaigiantys rūpesčiai, matyt, ir sutrumpino jos gyvenimą iki 63 metų.

Labai intriguojanti atsiminimų vieta: „Išliko keletas laiškų, kuriuos tėtušis parsivežė iš lagerio. Skaitydama juos, apverkiu varganą jų turinį ir mąstau: „Viešpatie, už ką?!“ Vieną gražią dieną prasiveria virtuvės durys ir pamatau tėtušį. Tėtušis apsivilkęs bušlatą, apžėlęs, ant galvos kažkoks apdaras susuktas, akys žaižaruoja. Vaizdas buvo toks netikėtas, kad net nustebom: „Argi čia mūsų tėvelis?“ Dieve, ką su juo padarė! Dar ilgai vaikščiodamas ūmiai žvilgčiodavo atgal, ar tik kas neseka. Praėjus tam tikram laikui supratau, kad nepaprastai gera tėtušio orientacija, dirbant teisme įgyti įgūdžiai, rusų kalbos mokėjimas ir komunikabilumas jam padėjo atsilaikyti prieš KGB. Kai pati sukūriau šeimą, vis ragindavau: „Tėtuši, rašyk atsiminimus“. Kaip jie būtų dabar skaitomi! Tėtušis turėjo rašytojo gyslelę, eiliuodavo, tačiau ir eilėraščiai buvo sunaikinti. O jis atsakydavo, kad nenorįs mums pakenkti, gyvenimo vis vien nebepakeisi. Mintis, kad netolimoj ateity būsim laisvi, į galvą neateidavo. Apie tai tik pasvajodavom, o jam, „susipažinusiam“ su okupantu iš arčiau, tokia galimybė apskritai atrodė esanti utopija! Iš šių dienų žvelgiant atgal matyti, kaip smarkiai buvo sugniuždytas mūsų tikėjimas ateitimi ir noras būti. Sakytum, žiauri pamoka visiems, kas kada nors praranda viltį ir pasitikėjimą savim. Niekada to nedarykit, brangieji. Jei būtų tie memuarai, jie virstų dar vienu žiauraus elgesio, kankinimų ir patyčių, vykdytų prieš nekaltus lietuvius, įrodymu. Atminty išliko pasakojimai prislopintu balsu apie tai, kad tremtinius suvarydavo basus ant sniego, kad tėvas turėjo atiduoti visus drabužius, vestuvinį žiedą, auksinius dantis…Tačiau tėtušis buvo nepėsčias. Sugyvenamo, gyvo ir optimistiško būdo, jis įsitaisė dirbti virtuvėje. Bet kokia ten buvo virtuvė… Grįžo sutinęs, praradęs sveikatą, nuo skorbuto išbyrėjusiais dantimis ir chroniška bronchine astma, kankinusia jį iki gyvenimo galo. Turėjo praeiti daug metų, kol vėl pasidarė panašus į žmogų. Taigi kiek negundžiau – viskas veltui. Tėtušis nieko daugiau nepasakojo ir nerašė. Viliuosi, kad rusams sugrąžinus archyvus, atsiras ir tėtušio byla, su kuria gal nors dukros ir anūkėlis galės susipažinti.“[15]

Į 1998 m. liepos 21 d. prašymą YA atsiuntė atsakymą, datuotą 1999 01 12 d., kuriame rašoma, kad „Lietuvos SSR VRM nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie Padskočimo Stasio, Justino, g. 1898 ištrėmimą į Vorkutą nėra“. Mamai siųstame 2005 metų rugsėjo 29 d. generalinės prokuratūros rašte pažymima, kad Stanislovas Paskačimas buvo neteisėtai represuotas, apkaltintas pagal RTFSR BK 58 str. (1a ir 11 punktus) ir kalinamas Panevėžio apskrities NKVD skyriaus areštinėje ir Panevėžio kalėjime nuo 1945 m. rugsėjo 22 d. iki 1946 m. spalio 21 d. Mama gavo nukentėjusiosios nuo politinių represijų statusą. Deja, tiesos ir man nepavyko išsiaiškinti. 2024 metais Ypatingajame archyve neradau jokių senelio pėdsakų. Padėjo istorikas Arvydas Gelžinis, kuris vargais negalais atrado jo suėmimo kortelę, ir pasakė, kad archyvuose pažymėta, kad jo tolesnis likimas… nežinomas. LGGRTC išleistoje knygoje „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“, 1998, jokių žinių apie jį nėra. Mįslė darosi visai įdomi, nes bet kuriuo atveju turėjo būti užvesta byla, kuri yra dingusi, o žinodama teisingą senelio būdą ir raštingumą, esu tikra, kad jis sakė ir rašė tiesą. Dar įdomiau, kad vienintelis šaltinis yra gausus epistoliarinis palikimas, kurio liko mažai vertinga dalis; tik dalį laiškų pavyko perskaityti.  Kokiu būdu jis parsigavo į Tėvynę, gal iš tremties pabėgo, taip ir nežinome. Šitą klausimą dar teks išsiaiškinti…

Ta proga galiu pasakyti, kad senelį prisimenu visada pasitempusį, tiesų, griežtą, su nedideliais apvaliais akinukais skaitymui. Visus namų darbus dirbo su marškiniais ir kaklaryšiu. Vasaras liepos mėnesiais su seseria Dalyte leisdavome Panevėžyje, tame sename 120 kvadratų mediniame name su tujomis galinėje pusėje ir klombomis aplink namą. Didžiuliame sode, kaip kadaise mama, skaitydavau knygas, su šuniu Reksu lakstydavau palei Nevėžį. Senelis ir mane muštruodavo ravėti ir laistyti gėles, atsimenu spalvingus „šuniukus“. Močiutei mirus, jis gamindavo man aukštaitiškus varškėčius su spirgais, rūgštynių sriubą, rabarbarų kompotą. Tradicinis patiekalas būdavo virtiniai su džiovintais baravykais, ypač per Kalėdas. Miegodavau didžiajame senelių miegamajame su didelėmis lovomis ir spinta, kurią turiu iki šiol. Tiesiastygis fortepijonas jau buvo išsiderinęs, ant jo stovėjo staugiančio Vilniaus vilko medinė figūrėlė, už nugaros – krosnis, etažerėje kūpsojo knygos, ant sienų kabojo jaunos mamytės ir dėdės Zenono portretai. Kambaryje stovėjo didžiulė palmė, kuri paskui ilgą laiką augo mūsų namų salione Vilniuje, Lazdynuose. Visur buvo močiutės siuvinėti daiktai, staltiesės, o virtuvėje prie pečiaus – ant sienų mėlynais siūlais baltame fone siuvinėti epizodai iš šeimininkių gyvenimo (juos tebeturiu, kaip ir kai kuriuos indus, rakandus; deja, per karą sode užkasto sidabro ir aukso tėvai neberado, kad ir kiek ieškojo). Pamenu ne tik uogų, kriaušių ir obuolių skonį (iš jų mamytė virdavo obuolienes ir uogienes, nors vyšnias, serbentus ir ypač agrastus mums skinti būdavo vargas), bet ir ledą kibire prieangyje, šulinį kieme prie maumedžio ir rūtų darželio, sandėlius, malkinę ir rūsį su varlėmis. Kvapus. Mano, vaiko, vaizduotę žadino paslaptingas tamsusis kambarys. Skalbinius džiaustėme ore. (Mamytė pasakodavo, kaip skalbinius skalbdavo ir skalaudavo upėje). Kai rudenį atvažiuodavo rąstai ir juos pradėdavo pjauti, man būdavo labai baisu. Bėgdavau iš altanos kuo toliau. Kartais senelis pasiųsdavo pirkinių „in krautuvėly“. Pats jis gyveno mažame kambarėlyje prie virtuvės, ten laiką mušė senovinis laikrodis. Kai žiūrėdavo televizorių, uždengdavo jį spalvotu stiklu. Kartais aplankydavo kaimynas Kupčiūnas – jau žiūrėk, ir einąs palei langą. Žinoma, gražiųjų laikų matyti man neteko, kai čia virte virė gyvenimas; kai būdavau visai mažytė ir susirinkdavo svečiai, man liepdavo pašokti ir padaryti kniksiuką. Senelis buvo nekalbus, o į mano klausimus, barbendamas pirštais į stalą, atsakydavo trumpai: „Ėėė, bratkus moj“ ir „dvilypės kitaikos“! Daugiau nieko iš jo nepavykdavo išpešti. Jam rašydavau pasveikinimus ant atvirukų. O jo laiškai mamai ir mums visiems būdavo parašyti nuostabiai gražiu smulkiu braižu, juose jis dalykiškai papasakodavo apie viską, apie darbą ir kainas, rūpinosi mumis. Iš jų į mane padvelkdavo aukštos kultūros asmenybė, visada laikanti tam tikrą atstumą. Vis dėlto jis buvo ūmus, linksmas, mėgdavo anekdotus, priešingai nei labai tyli ir švelni močiutė. Iš jo linksmą būdą paveldėjo jauniausias sūnus Gintautas, jam net apie akis ir lūpas buvo susiformavusios juoko raukšlelės. Žiemą senelis dažnai gyvendavo pas mus Vilniuje, tuometinėje Uborevičiaus gatvėje (dabar – Birželio 23-iosios g.). Jis man kietai pindavo kasas. Mamytė jį labai prižiūrėjo, buvo pasamdžiusi seselę, kuri ateidavo jam suleisti vaistų, juos ji pirkdavo ir siųsdavo į Panevėžį. Namo gale buvo nedidelis butukas, kuriame gyveno nuomininkai, o sūnui Gintautui mirus, jį paveldėjo jo dukra, mano pusseserė Silvutė, taip pat pianistė. Jos brolis Dainius, kaip ir tėvas klarnetistas ir mama Dana, pianistė, taip pat muzikantas. Mano vienmetis, jis kurį laiką mokėsi Čiurlionio meno mokykloje griežti smuiku. Savo namo dalį mama pardavė dar tarybiniais laikais ir už tuos pinigus pastatė kolektyviniame sode Nemenčinės plente mūrinį namelį, tada patį pirmą, į kurį visi ėjo pažiūrėti. Vėliau, 2018 metais, mamai padėjau parduoti ir žemę, nors turimų nuosavybės dokumentų neradom. Ji buvo perkelta į kažkokią dykrą, tikrojo sklypo palei Nevėžį negrąžino, buvo grasinama baudomis už atseit nepriežiūrą. Seneliui mirus, jis buvo pašarvotas savo namuose.

Namai Panevėžyje, Senamiestyje, man buvo tikrieji pasakų namai, kurių iki dabar ilgiuosi ir dažnai sapnuoju, kaip vaikštau po tylius kambarius, kuriuose gyvena svetimi, bet jie ima ir pavirsta puošniais rūmais.

 

Studijos ir darbas valstybinėje konservatorijoje

 

Nepaisydami nieko, tėvai stengėsi vaikus išmokslinti. Brolis Zenonas išvažiavo į Kauno politechnikos institutą mokytis inžinieriaus automobilininko specialybės, o Regina – į Vilniaus konservatoriją.

Zenonas buvo aukštas, augalotas ir vešliais plaukais, kalbėjo skambiu baritonu. Gimęs 1932 m. gegužės 27 d. senajame prosenelių name Senamiestyje (ten dar buvo klėtis, daržinė ir tvartas ant pat vyšniom apsodinto Nevėžio kranto), jis šeimoje, mirus tėvui, buvo autoritetas. Baigęs aukštąjį mokslą, įgijo automobilių inžinieriaus specialybę, buvo paskirtas į Vilniaus taksi parką vyriausiuoju inžinieriumi. Dalyvaudavo SSSR ralio varžybose, tapo sporto meistru ir triskart čempionu. Su geriausiu draugu Vincu subūrė bičiulių ir automėgėjų klubą. 1968 m. Zenonas vedė Marytę Kišūnaitę, su ja susilaukė dviejų sūnų, Dariaus ir Sauliaus. Vieno ralio metu įvykus nelaimei (jam būnant šturmanu ir netyčia prisnūdus, atsidarė automobilio durys, ir iškritęs jis nugara atsitrenkė į akmenį), Zenonas visam gyvenimui liko invalidas iki juosmens, nebevaldė kojų. O vestuvių sąlyga buvo, kad tai būsiąs paskutinis kartas… Paskui jis dirbo teismo ekspertizėje. Niekada, net prieš mirtį (apleido šį pasaulį kitą dieną po mamos 80-mečio šventės), nesu jo mačiusi nusiminusio, jis visada buvo linksmas ir griausmingai juokaudavo. Mama dėl mylimo brolio labai išgyveno ir stengėsi padėti, kuo tik gali.

Palmiros taip pat likimas nepagailėjo. Jos tėvas buvo stambus ūkininkas, turėjo dvylika ha. Okupavus Lietuvą, jų žemėse iš pradžių kas norėjo, tas galėjo jos nusipirkti, sovietai pradėjo be sutikimų statyti savo objektus, o paskui atėjo įsakymas išsikraustyti. Visą žemę areštavus ir nacionalizavus, šeimą perkėlė į Pelkių gatvės šešis arus. Tėvas Vincas pradėjo statyti namo pamatus, bet jo sveikata šlijo. Elena Paskačimaitė Breivienė, mamos teta, tragiškomis aplinkybėmis 1971 m. tapo našle. Bet visi išsimokslino: Palmira tapo muzike, nors širdy norėjo studijuoti dailę, Staselė ir Paulius baigė medicinos mokslus.

 

 

O studijos valstybinėje konservatorijoje buvo įdomios, patrauklios. Nepriimta į fortepijoną, Stasiui Vainiūnui užtikrinus, kad kitais metais, parengus tinkamą programą „be Skriabino“, ji tikrai būsianti priimta, mama sutiko su Jono Švedo pasiūlymu mokytis kanklių specialybės. Kad padėtų vargstantiems tėvams ir visai šeimai, broliui į Kauną siųsti po 100 rublių, mama nuo trečio kurso įsidarbino į Liaudies dainų ir šokių ansamblį, o Švedas jai surado dar papildomą darbą I vaikų namuose Žvėryne, kur ji susipažino su Beatriče Grincevičiūte, ir šalia vaikų mokymo jos kartu koncertuodavo. Mamą kanklių specialybės mokė Pranas Stepulis, dirigavimo – Konradas Kaveckas (antroji specialybė), partitūrų skaitymo – Konstantinas Galkauskas, liaudies muzikos kūrybos – Jadvyga Čiurlionytė. Su ja ilgus metus siejo graži kūrybinė draugystė. Metus mąsčiusi, mama nebenorėjo pereiti į fortepijono katedrą. Pokaris buvo sunkus. Stipendijos neužteko, pačiai daug kartų teko badauti, kartais po dvi tris dienas nieko neturėjo burnoje. Tačiau gyvenimas virte virė. Mama pasižymėjo sporte ir tapo konservatorijos merginų krepšinio komandos kapitone (visą gyvenimą per TV žiūrėjo rungtynes). Turėjo abonementą į visus filharmonijos koncertus, ypač mėgo simfoninę muziką. Mažai kas žino, kad ji stažavo pas Ilją Musiną; klausydamasi koncertų įrašų, mėgo diriguoti. „Maudžiausi simfonijų jūrose, patirdama pakilią palaimos būseną, augau kaip muzikė“, prisimena ji. Liaudies instrumentų orkestre susipažino su būsimu sutuoktiniu Pranu Tamošaičiu, kurį tuomet gaubė talentingo birbynininko aureolė.

 

 

„Nuolat bendraudama su Pranu, konservatorijos katedroje ir darbe, negalėjau atsispirti jo optimizmui, šypsenai ir komplimentams. Greitai pasirodė, kad jis mano gyvenime vienintelis: nėra už jį gražesnio, puikesnio ir protingesnio. Taigi 1954 metų vasarį sumainėm žiedus. Buvau ketvirtame, o Pranas – trečiame kurse. Gyvenom bendrabutyje. Kadangi tais metais vyko dekada Maskvoje, kurioje dalyvavo ir liaudies instrumentų ansamblis, bažnytines sutuoktuvių apeigas atidėjome kovo mėnesiui. Jos vyko mano gimtajame Panevėžyje. Nors ir sunkūs buvo laikai, tėvai iš paskutiniųjų iškėlė vestuves. Ta proga net kiaulę papjovė. Prieš tai įvyko kelionė į Maskvą. Mudu su Pranu, kaip sutuoktinius, apgyvendino „Europos“ viešbučio dviejų lovų kambaryje. Caro laikų baldais apstatytoje puošnioje aplinkoje praėjo medaus mėnuo. 1954-ieji buvo laimingiausi metai.“[16]

 

 

Tėvai gyveno bendrabutyje Skapo gatvėje (joje vėliau buvo antrieji LMA rūmai, o mes jau gyvenome Totorių gatvėje, tad darbo vieta buvo po ranka). Paskui nuomojosi butelį Žvėryne, Vytauto gatvėje 44, kuriame gimė pirmasis vaikelis – sūnus Arvydėlis. Dar vėliau šeima gyveno dviejų kambarių bute Uborevičiaus gatvėje, paskui tėvas gavo keturių kambarių butą tuomet ką tik pastatytuose Lazdynuose, Erfurto g. 34-60, juose praėjo didžioji mūsų gyvenimo dalis – 26 metai (nuo 1972 iki 1998). Daugelio darbų ir kūrybinių sėkmių sūkury paskendo didžiosios šeimos netektys. 1954 m. rugpjūčio 26 d. gimęs Arvydas išgyveno tik iki spalio 26 d. Tuomet ligoninėse medicina ir sanitarija buvo prasta, atsiliepė ir įtampa: kūdikis nebegalėjo valgyti, užsikrėtė dezinterija ir mirė ant mamytės rankų. Sesuo Dalia gimė 1955 m. gruodžio 24 d. Trečias brolis, Algirdukas – 1960 m. gegužės 2 d. Išgyveno jis iki 1961 m. vasario 21 d., ūmai susirgęs plaučių uždegimu. Nuo jo į kitą pasaulį jau beveik buvau persikrausčiusi ir aš, šeimos pagrandukas, gimusi 1963 m. kovo 17 d. (man buvo treji metukai, kai prie manęs, kaip sakė mama, buvo sušauktas daktarų konsiliumas, ir jis pasakė, kad nieko nebegali padaryti, pati išgyvensiu arba ne). Sveiki gimę vaikučiai likimo valia atgulė senosiose Saltoniškių kapinėse šalia pusbrolio Lino Neveravičiaus. Apie tai išgirdau daug vėliau, jau būdama studentė. O pasaulis matė tik spindinčią tėvų gyvenimo pusę. Dabar suprantu, kad šeima dėl nelaimių neiširo ir išliko tik dėl didžiulės meilės vienas kitam ir atsidavimo profesijai, kurioje žygiavo abu petys petin. Mamos laiškai iš gimdymo namų kupini meilės ir rūpesčio. Apie brolį Algirdą ji rašė, kad buvo labai gražus vaikas, visada labai linksmas ir nuolat juokdavosi. Vos sulaukusi Dalytės, skubėjo pranešti naujieną mylimam vyrui: ‚Man dukrytę atneš tik rytoj! Aš taip bijau, taip drebu, kaip ji atrodys. Sesutės vakar klausiau, sakė, kad visai normali ir suvalgo nemažai… Dieve, jei tik valgys, aš būsiu laiminga, o jei vėl bus kas nors, ramybės nerasiu visą gyvenimą…“[17] O apie mane parašė, kad didelės tėtuko nosies man nepavyko išvengti…

 

 

Kas galėtų patikėti, kad kaip tik tais metais tėvai sėkmingai kopė karjeros laiptais, pasiekė tarptautinio pripažinimo ir 1957 m. VI Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje tarp 90 kolektyvų iškovojo pirmą vietą ir aukso medalį trijose kategorijose! Išgarsėjo su jais pasirodęs dainavimo studentas Virgilijus Noreika. Nuo tada prasidėjo ilgi ir įdomūs gastrolių metai po pasaulį, „Sutartinės“ šlovė, darbas su kitais kolektyvais. Abu tėvai dirbo valstybinėje konservatorijoje iškart ją baigę. Kurį laiką mama dėstė ir Balio Dvariono muzikos mokykloje. Apie tuos metus ir viso gyvenimo veiklą mama plačiai rašė atsiminimuose, kuriuos čia cituoju ir dar ketinu išleisti, ir jau publikuotuose straipsniuose.[18] Todėl apsiribosiu jai pačiais svarbiausiais momentais, kurių kitur nėra.

 

 

Branda

 

Tėvai savo triūso dėka buvo įgiję didžiulį autoritetą, kuris juos gelbėjo visur ir visada. Jiems teko būti pirmiems daugelyje sričių. Tačiau užklupusi šlovė ir garsas jų neužmigdė. Šalia įtempto darbo teko rūpintis šeima, artimaisiais, bendradarbiais ir studentais. Nors buvo Lietuvos kūrybinio elito dalimi ir apsupti mūsų meno korifėjų, koncertuodavo jungtiniuose koncertuose su kitų respublikų ir šalių žvaigždėmis ambasadose, prezidentams ir karaliams, ir įvairios valstybinės reikšmės progomis (pvz., Pasaulinėje parodoje Briuselyje Expo‘58), jie šventes šventė tik giminėje, su ansambliečiais ir artimiausiais draugais. Kitkam, kažkokiai bohemai nelikdavo laiko.

 

 

 

Man mamytė buvo nepasiekiamo tobulumo ir grožio karalienė. O ji tokia ir buvo (jaunystėje ir laiškus pasirašinėjo „Rex“). Kadangi tėveliai nuo aušros iki sutemos sukosi repeticijose, įrašuose, darbuose ir vakariniuose koncertuose, būdavo po dvi savaites ir ilgiau išvykę gastrolių, mus padėjo auginti tarnaitė ir seneliai, ypač Ona Šimkytė Tamošaitienė. Pamenu ilgas dienas besiilgint mamos. Nuolat žiūrinėdavau tėvų nuotraukas, kuriose įamžinta nepaprasta mano mamytės elegancija. Jos paltus, skrybėlaites, kostiumėlius, batelius, rankinukus ir papuošalus atsimenu iki šiol. Mama buvo labai principinga, energinga ir sąžininga. Visada gyvendavo nuo algos iki algos, bet padėdavo visiems, o iš gastrolių savo sąskaita parveždavo nematytų neregėtų lauktuvių. Niekada šeimoje negirdėjau jokių apkalbų. Jai buvo labai svarbu etiketas, kurio nuosekliai mokė ir mus, dukras.

„Jos pamokose reikalavimai buvo griežti ir aiškūs, buvo ugdoma disciplina ir atsakomybė. Ji ne tik įskiepijo meilę kanklėms kaip tautiniam instrumentui, bet ir padėjo įsitvirtinti muzikiniame pasaulyje visam sąmoningam gyvenimui. Dažnai kreipdavausi į savo buvusią dėstytoją patarimų specialybės klausimais ir ne tik… Visada žavėjo Reginos Tamošaitienės atsidavimas savo darbui (dėstymui kankliuoti). Tą meilę Ji perdavė ir savo studentėms, kurios tęsė tas pačias tradicijas populiarindamos liaudies instrumentinę muziką, ruošdamos ateinančią kartą šiai misijai. Todėl visai nekeista, kad prabėgus daugiau nei 50 metų po konservatorijos baigimo visi susitinkame, pasišnekame apie daug ką. Visada stebina jos domėjimasis „Lietuvos“ ansamblio, liaudies instrumentų katedros veikla, muzikiniu gyvenimu, politika, absoliučiai viskuo, kas vyksta aplinkui. Ji į viską labai karštai reaguoja, norėtų daug kam daryti įtaką. Bendravimas su Ja suteikia laukimo džiaugsmo ir pilnatvės“, prisimena Elona Bartkutė Raudonienė.[19] Pas mamą atvyko studijuoti Tule Kaan iš Estijos (kanelės). Su jos dėstytoja Els Rode mamą siejo šilta draugystė, jos susirašinėjo iki 2016 metų. Mokiniai, o ypač sutartiniečiai visada susirinkdavo pasveikinti jos įvairiomis progomis.

 

 

 

Akordeonininkas, pedagogas ir poetas Žygimantas Laurinavičius prisimena: „Ypatinga ryški dėstytoja buvo R. Tamošaitienė. Kai rugsėjo 1-ąją buvau paskirtas pas ją mokytis dirigavimo disciplinos, muzika ir dirigavimas tapo man didžiausia palaima. Įvairiaspalvė, visada kupina džiugesio, šypsenos, didžiausio optimizmo, ryškaus intelekto ir žmoniško supratimo, didelės vidinės kultūros ir erudicijos asmenybė. Jos dėka įsimylėjau dirigavimą simfoniniam orkestrui. Kiekvienas studentas tik galėjo pasvajoti apie toki dėstytoją. Kai dėstytoja pasirodydavo Konservatorijos koridoriuje, visų akys mukrypdavo į ją – tokia patraukli ir spinduliuojanti buvo jos asmenybė. Dirigavimo užsiėmimai vykdavo labai profesionaliai. Dėstytoja labai protingai ir taktiškai vedė prie kūrinio visumos supratimo, neprimesdama savo nuomonės. Nebuvo kategoriška, bet labai nuoširdi ir reikli. Dirigavome nelegvus kūrinius, kuriuos reikėjo išmokti groti fortepijonu. Kai ansamblis „Sutartinė“ koncertavo Tauragėje, ji aplankė mano sergančią ir nevaikštančią mamą. Tai paliko gilų įspūdį, kad toks didis žmogus nepasididžiavo apsilankyti savo studento namuose ir suteikti džiaugsmo jos brangiausiam žmogui.“[20] Stažuodama Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, Regina talentingam jaunuoliui išrūpino galimybę Leningrade studijuoti simfoninį dirigavimą, surado konsultantus. Deja, to neleido Ž. Laurinavičiaus materialinės galimybės. O gal būtų radęsis dar vienas žymus dirigentas! Mama niekada savo pasirinkimuose neklysdavo.

Tamošaitienė Kartu su Zita ir Pranu Stepuliais parengė kankliavimo programą, su Vaclovu Paketūru – „Kankliavimo sąsiuvinius“ I-IV mokyklų klasėms (metodinę dalį). Redagavo beveik visą Valentino Bagdono kūrybą, etiudus ir koncertus. Gerai pamenu, kaip mama rašė viso savo gyvenimo svarbiausią opusą, į kurį sudėjo visą savo patirtį.[21] Jį jau buvome parengusios spaudai (suredagavo mano draugė Rasa Jurgelėnaitė). Deja, leidimo dėl man nežinomų priežasčių jis neišvydo. Apie jį mama rašė: „Gulbės giesmė. Anais laikais darbus išspausdinti galima buvo tik per pažintis, kurių nemokėjau ir nenorėjau „daryti“, vėliau nebuvo pinigų, todėl rankraščiai, išskyrus paskutinį šimto puslapių darbą, guli neliesti. Mokslinį darbą mėgau ir kurį laiką vadovavau studentų moksliniam būreliui, buvau mokslinių darbų vadovė ir oponentė. Šifravome liaudies dainas, studentai dalyvaudavo mokslinėse tautosakos ekspedicijose. Visa tai buvo gražu!“[22]

 

 

 

Apie mažiau žinomą gyvenimo pusę ji papasakojo jubiliejiniame interviu, publikuotame „Pasaulio lietuvio“ tinklalapyje.[23] Su mamos seserimi Kazimiera Sakalas ji bendravo visą gyvenimą laiškais, joms pavyko susitikti gastrolių Kanadoje metu 1972 m. Mes su mama aplankėme ją Majamyje, Floridoje 1988 metų pavasarį, susipažinome su Romu Sakalu, jo žmona Dana Maurukaite ir trimis dukromis Rima, Daina ir Vida bei tuometės lietuvių inteligentijos atstovais. Kazė buvo atvykusi į Lietuvą, o mirė netrukus po mūsų apsilankymo Sąjūdžio metais. Romas, garsus neurochirurgas, su šeima taip pat buvo pas mus svečiuose. Kazimiera kaip ir visi Briedeliai buvo graži, mėlynakė, pasitempusi, energinga ir labai sąmojinga. Ji baigė Kauno universitetą. Trečias Briedelis, Vladas, mamos dėdė, taip pat pasitraukė į Ameriką prieš karą, tarnavo JAV kariuomenėje ir gana anksti mirė. Žinių apie jį mažai.

 

 

Su mama artimai bendravau iki pat paskutinių jos gyvenimo dienų. Kai atsikrausčiau į Totorių gatvę, tėvai įsigijo butelį virš manęs, palėpinį butą praplėtė iki didelių apartamentų. Net galvojome įrengti laiptus iš vieno buto į kitą. Gyvendami šalia, galėjome vieni kitiems padėti bet kada. Mamytė buvo labai vaišinga: visos svarbiausios giminių šventės vyko mūsų namuose prie apkrautų vaišėmis stalų. Ji kviesdavo ir solistę ponią Ireną Ylienę. Jos dosnumas buvo nepaprastas ir labai retai besutinkamas. Ji gyvai domėjosi politika ir rašė politinius užrašus, ištikimai balsavo už bendrakursį Vytautą Landsbergį ir konservatorių partiją. Nebijojo kritikos, buvo didelė patriotė ir gynė tradicines vertybes. Turėjo ir poetės gyslelę – parašė eilių. Taip pat sakydavo, kad jei ne muzika, būtų studijavusi architektūrą. Savo daržininkės pomėgius įgyvendino kolektyviniame sode, tris kartus laimėjo gražiausio sklypo titulą: ji ten dirbdavo, o paskui ilgai gėrėdavosi gėlėmis. Šią aistrą iš jos perėmiau aš. Mamytė, kaip jaunystėje, labai mėgo grybauti, todėl rudenį automobiliu veždavau ją ir tetas, arba drauges į Valkininkų, Nemenčinės miškus. Megzti ji nelabai mėgo, o siūti ar lyginti tai visai ne. Nepaprastai mylėjo vienintelį anūkėlį Jeronimą Mantvydą, kurį labai lepino kaip savo sūnų, padėjo auginti, man išvykus į užsienį ar rašant disertaciją.

 

 

 

Kartu su mamyte praleidau labai daug laiko ir darbe, ir namuose. Atsimenu ją kaip griežtą, energingą, valdingą, kartais tiesiog ugnies vulkaną, bet visada švytinčią, rausvaskruostę, nepaprastai gražios lygios veido odos. Mamytės buvo rudos akys, labai stori kaštoniniai plaukai, taisyklingi veido bruožai ir grakštus sudėjimas. Mane ji vadindavo Daivute arba senoviškai, kaip mamolė mokė – Daivole“. Visus artimus žmones vadindavo tik mažybiniais vardais.

To pakilimo, kurio tikėjosi sulaukus Sąjūdžio metais, su laiku liko vis mažiau. Nors abu su tėtuku per Sausio 13-ąją budėjo prie parlamento, rengė koncertus valstybių datų progomis, parengė religinę programą, sau ordinų nesistengė kabinti, o tyliai ramiai dirbo darbą. Jie niekada nieko neprašė, nes buvo įsitikinę, kad darbas žmogų puošia. 2001 metų lapkričio 9 dieną Muzikos akademijos salėje vyko ir Prano 70-mečio, ir „Sutartinės“ 45-mečio minėjimas. „Tai buvo mano ir Prano atsisveikinimas su koncertine veikla“, prisiminė mama. Bet mamytė iki galo išliko veikli ir organizuota, apie save atsiminimuose teigė: „Man jau septyniasdešimt ketveri, tačiau iki šiol laikausi panašaus griežto ritmo, viską atlieku pagal planą“. 90-mečio proga Mamytė buvo pagerbta LMTA, apdovanota Kultūros ministerijos padėkos raštu. Išėjo ji netikėtai, pavasarį, 2021 m. birželio 20 dieną, mūsų namuose. Buvo sekmadienis, gražinau sodą, tikėdamasi ją atsivežti, padėti atgauti jėgas. Bet mylimos mamolės jau nebeišvydau gyvos… Nepaisant pandemijos apribojimų, Į šv. Petro ir Povilo šarvojimo salę susirinko tiek žmonių, kad netilpo. Egidijus Ališauskas grojo birbyne, o Algirdas Vyžintas stebėjosi jos tautiniais rūbais, gintariniais karoliais, nėriniuotomis iki alkūnių baltomis pirštinaitėmis ir nuometu. Palaidota Regina šeimos kape šalia vaikų, vyro ir anytos senosiose Saltoniškių kapinėse.

 

 

Vietoj Post scriptum

 

Šiais prisiminimais norėjau palikti ne pagražintą, o tikrovinį liudijimą, kokia stipri buvo artimųjų valia, nepaisant okupacijos paliktų randų, kaip karštai Mamytė veržėsi į aukštumas, kokia ji buvo inteligentiška ir išlaikyta, kaip saugojo mus, seseris, nuo gyvenimo skersvėjų, ir mes augome saugiai, nieko nežinodamos apie netektis, galėjome mokytis fortepijono ir daryti viską, ką norime. Mes turėjome du pianinus, kuriais kartais grodavome koncertus, fortepijono solo ir orkestro partijas. Vieną jų, „Weinbach“, iki šiol turiu ir juo skambinu.[24] O pasiekimai buvo matomi ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai už jos ribų. Pasak mamytės, net ir daugiau ten, nei čia. Ji buvo kovotoja. Dabar tai – visos Lietuvos kultūros paveldas ir turtas. Įvertinimo ir tinkamo įamžinimo jis vis dar laukia. Prisimindama Praną, bendrą gyvenimą įvertino šitaip: “Prisiminimai apie mūsų bendrą gyvenimą liko nepaprastai šviesūs. Juos vertinčiau kaip įdomiai, prasmingai išgyventą laiką, kuris buvo skirtas tik mums abiems, gimusiems po „laiminga žvaigžde“. Būta, aišku, visko: laimių, nelaimių, išgyvenimų, tačiau dabar aš regiu mūsų gyvenimą tik šviesių, šiltų spalvų, turiningą, kryptingą, pilną netikėtumų, siurprizų ir sunkaus darbo“.[25]

Mamytės atminimas kaip ugnis dega širdy, jis niekada nepalieka. Ji visada buvo ir liko pavyzdžiu daugelyje sričių. Dažnai sau tariu, kad likimas mane labai apdovanojo, kad turėjau tokią šeimą ir tėvelius, tokią nuostabią Mamą. Labiausiai Jai esu dėkinga už nepalaužiamą dvasią.

 

 

2025 birželio 26 d.,

Vilnius

 

 

[1] Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Paskačimų saga.//Muzikos barai, 2015 spalis Nr. 9-10, p. 24-28. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Nepamirštami kankliuotojai.//Santara, 2015 ruduo 117/118, p. 100-106.

Daiva Tamošaitytė. Regina Tamošaitienė – atlikėja, pedagogė ir dirigentė.//Tautos skambesiai, sud. Regina Marozienė, 2014, p. 39-42.

Algirdas Vyžintas. Muzikė Regina Tamošaitienė. Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija. Liudvika Knizikevičienė, Panevėžio bendruomenė SENAMIESTIS, 2007, p. 89-90.

Straipsniai apie Reginą Tamošaitienę Muzikos enciklopedijoje, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, „Kas yra kas Lietuvoje“ ir kt.

[2] Taip iki šiol gyventojai vadina vietą Molynės kaime, kurioje gimė kelios kartos; dabar išlikęs tik sodas.

[3] Ona Maksimaitienė. Panevėžio miesto istorija. Nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio. 2003, p. 62.

[4] Regina Tamošaitienė. Apie tėvus ir šeimą. „Senamiestietis“ (Panevėžio bendruomenės „Senamiestietis“ tarybos leidinys, 2015 m. Gruodžio 19 d. Nr. 9, p. 4.

[5] Žr. str. apie Antaną Briedį (Briedelį) Bostono enciklopedijoje VI tome ir Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne „Lietuvos knygnešiai daraktoriai 1864-1904“, Diemedis, Vilnius, 2004.

[6] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas, p. 4.

[7] Iš mano prašymu padarytų Arvydo Karaškos pokalbių su Regina Tamošaitiene 2015 m. (8 valandų įrašai dingę, likusi 1:30 val. dalis – apie Panevėžį)

[8] R. Tamošaitienė: „Mano seneliai iš tėvo pusės palaidoti senosiose kapinėse, o mamos – Ramygalos gatvėje, vadinamosiose naujosiomis. Ten pat ilsisi ir abu tėveliai.“ Šeimos kape šalia tėvų atgulė ir brolis Antanas Gintautas Paskačimas (aut. Past.)

[9] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas, p. 1.

[10] Regina Tamošaitienė. Apie tėvus ir šeimą. „Senamiestietis“ (Panevėžio bendruomenės „Senamiestietis“ tarybos leidinys, 2015 m. Gruodžio 19 d. Nr. 9, p. 4.

[11] Regina Paskačimaitė Tamošaitienė. Pokario paauglės prisiminimai. Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija. Liudvika Knizikevičienė, Panevėžio bendruomenė SENAMIESTIS, 2007, p. 180-181.

[12] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, p. 3-4, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas

[13] Ten pat, p. 6-7.

[14] Regina Paskačimaitė Tamošaitienė. Pokario paauglės prisiminimai. Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija. Liudvika Knizikevičienė, Panevėžio bendruomenė SENAMIESTIS, 2007, p. 179-180.

[15] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, p. 7-8, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas

[16] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, p. 9, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas

[17] Laiškas, rašytas pieštuku ant sąsiuvinio lapų. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas

[18] Regina Tamošaitienė. „Iš dienoraščių. Pažintis ir gyvenimas su Pranu.“ Pranas Tamošaitis. Gyvenimas ir veikla. Sudarė ir parengė Daiva Tamošaitytė, Algirdas Vyžintas. LMTA, Vilnius, 2011, p. 251-263.

Regina Tamošaitienė. „Žiupsnelis prisiminimų apie Maestro.“ Ateities kartoms. Naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvnimą ir veiklą. Sud. Algirdas Vyžintas, LMTA, Vilnius, 2008, p.  326-333.

Regina Tamošaitienė. „Darbštus kaip bitelė.“ Pranas Stepulis. Sud. Algirdas Vyžintas, Lietuvos muzikos akademija, 2003, p. 162-163.

Regina Prakseda Tamošaitienė. „Norėčiau padėkoti.“ Vaclovas Paketūras. Padėk kitiems tobulėti. Sud. Lina Budzinauskienė, LKTI, 2023.

[19] Elona Bartkutė Raudonienė. „Bendravimas su Ja suteikia laukimo džiaugsmo ir pilnatvės“. 2020 liepos 20 d. Rankraštis, Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas

[20] Žygimantas Laurinavičius. Prisiminimai apie dėstytoją Reginą Tamošaitienę. 2015 m. Rankraštis, asmeninis Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[21] Regina Tamošaitienė. „Kankliavimo raida ir metodika“, 1993 rankraštis, Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas. Kiti jos straipsniai: Regina Tamošaitienė. „Žiupsnelis prisiminimų apie Maestro.“ Ateities kartoms. Naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą. Sud. Algirdas Vyžintas, LMTA, Vilnius, 2008, p.  326-333. Regina Tamošaitienė. „Darbštus kaip bitelė.“ Pranas Stepulis. Sud. Algirdas Vyžintas, Lietuvos muzikos akademija, 2003, p. 162-163. Regina Prakseda Tamošaitienė. „Norėčiau padėkoti.“ Vaclovas Paketūras. Padėk kitiems tobulėti. Sud. Lina Budzinauskienė, LKTI, 2023.

[22] Regina Tamošaitienė. Mano prisiminimai. 2000-2008 m., rankraštis, p. 15, asmeninis Daivos Tamošaitytės archyvas

[23] Daiva Tamošaitytė. Regina Tamošaitienė: “Mes buvome labiau vertinami užsienyje.” Jubiliejinis interviu/ https://pasauliolietuvis.lt/regina-tamosaitiene-mes-buvome-labiau-vertinami-uzsienyje/?fbclid=IwAR25RCFcYWcFnuMGYU8ss2001fBOVRNO9aOVv6EdygSoYqETnuPJJLSl-bc // https://pasauliolietuvis.lt/regina-tamosaitiene-mes-buvome-labiau-vertinami-uzsienyje/ 2021 03 10

[24] Sesuo Dalia, kaip ir aš, mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, baigė valstybinę konservatoriją ir stacionaro aspirantūrą Leningrade (įgijo fortepijono ir kamerinio ansamblio specialybę). Ji, bet taip pat baigė religinius mokslus Romoje ir pasirinko klauzūrinės vienuolės kelią, bet muzikuoja ir dabar.

[25] Regina Tamošaitienė. „Iš dienoraščių. Pažintis ir gyvenimas su Pranu.“ Pranas Tamošaitis. Gyvenimas ir veikla. Sudarė ir parengė Daiva Tamošaitytė, Algirdas Vyžintas. LMTA, Vilnius, 2011, p. 251-263.