Statybininkai Puškare, Indija. Himanshu Sharma nuotr.
Manoji siela
Tamsos nėra, tik užsimerkiam
ir užsidarom nuo šviesos;
Ir skausmo nėr, tik traukiamės
nuo Malonumo, kurs nelauktas ir stiprus;
Nėra mirties, tik baimė Amžino Gyvenimo
kursai sugrįžęs kerta mums.
Mūs drebantys ir baikštūs pojūčiai
prilimpa prie paviršiaus judesių tuščių, menkų,
nereikia jiems begališkumo plataus kilsmo
nušluojančio, praeinančio pro šalį.
Nurimk, nurimk, o siela mano! grimzk gilyn:
Tu krištolinį širdies indą pasipuošk
giedra gelme nežinomų erdvių –
lašas po lašo jojon susirinks
palaima nemirtingiesiems skirta ragaut,
ir spindulys po spindulio šviesa išbrėkš dievystės.
arba – ir tam būk pasiruošus, siela, mano siela –
begalybė val᷉kčių neužkardytųjų kris žemyn,
staiga pratrūks žvaigždynų gaisras.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. gruodžio 22 d.
Versta iš: Nolini Kanta Gupta, My Soul
An anthology of spiritual poetry „Light of Lights“, p. 40