Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Angelas (Angelo preliudas)
Vėlyvas keliauninke, kam tuščiai liūdi,
Kad laikina naktis prarijo tavo kelią?
Nesi tu vienišas pavojuos, ir esi
Nepàliktas žiaurios pabaisos norų galiai.
Nestok ties jos lobynu, neramus šykštuoli,
Ir ties džiaugsmais trumpais triukšmingos praeities,
Kada dievystė ir mylįs Bičiulis uõliai
Dalija tau malonę linksmą ir giliai širdies
Kertelėsna įlieja savo romią šviesą.
Neleiski baimei ir dvejonei pulti proto,
Bet skaistus Vedlys vairuos į šviesų uostą
Laivą per ilgų aklų šešėlių plotus.
Keleivi, glusk prie kojų Jo ir rask paguodą,
Kuriai dangus ir žemė susijungę atsiduoda.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2025 m. sausio 3 d.
Versta iš: Nirodbaran, „Belated traveller, vainly dost thou mourn“, 16.2.36, p. 2
In Fifty poems of Nirodbaran with corrections and comments of Sri Aurobindo