Daiva Tamošaitytė ir Nirodbaranas jo kambaryje prie Sri Aurobindo samadhio 1995 m. kovo mėn.
Su Nirodbaranu (1903 lapkričio 17 – 2006 liepos 17) pradėjau susirašinėti iškart grįžus iš Pondičerio, 1995 metų balandį. Laiškai eidavo ilgai, jį aplankiau Indijoje dar sykį 1998 metais; paskui atsirado ilgas tuščias laikotarpis dingus vienam (o gal ir keliems, dabar sunku pasakyti) jo laiškų. Iš viso turiu aštuoniolika jo ranka rašytų laiškų. Nirodbaranas išėjo į kitą pasaulį būdamas 103 metų, praktiškai iki galo išlaikęs darbingumą ir gyvą protą.
Niekas, net didelės nesėkmės ar Dievo priešininko spendžiami spąstai, ypač stengiantis nutraukti bendraminčių santykius ir bendradarbiavimą, išardyti šeimas ir ratelius ar šalinti naujos minties pionierius iš darbo ir viešosios erdvės, Dievo akivaizdoje nenueina veltui, nes sykį užmegztas ryšys išlieka visam laikui. Nirodbaranas yra man sakęs, „jei Sri Aurobindo kartą ėmė tavim rūpintis, jis niekada nebeapleis” („If Sri Aurobindo has taken care of you, he will never leave you alone”). Ir tuomet visos pastangos užkirsti kelią jogai ir darbui sukelia griuvusios užtvankos efektą. Kuo ilgiau srauni galios upė žabojama betono užtvarų, tuo baisesnė jos vandenų jėga, jai išsiveržus į laisvę.
Daiva Tamošaitytė
Pirmasis laiškas. 1995 metų rugpjūčio 26 diena
Antrasis laiškas. 1995 metų gruodžio 8 diena
Paskutinis laiškas. 2002 metų gruodžio 21 diena
Laiškai iš Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo