Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mintys
Kaip klajojanti burė balta
Per žýdrumą nakties
Mano mintys keliauja slapta
Į įlanką Nebaigties.
Girdis žemės tylūs balsai,
Nuo ašarų apsunkę
Laiko, dreifuoja išilgai
Metų šešėlių tankio.
Bet kerintis gūsis ugnies,
Užbùrtas švytėjimas keistas
Įtampą tylią pusnies
Ant sniego nugulė mestas,
Kaip saulė, pametusi taką,
Kai nešasi gemalą – aušrą –
Įsčiose pàslėptą kriaũkšlę –
Snaudžia ir niekaip negęsta.
Neramūs sapnai išsprūsta
Už durų perlù išpuoštų
Būties, grožio jie panūsta
Miglotų mįslingų krantų,
Kur tyliai glūdinčios sėklos
Didžio regėjimo brinksta
Ir vaisiai amžino sirpsta:
Kraštą pasaulio nemėklų
Paliẽčia glamonė skaisti,
Atsiminimai pakirsta
Sunkaus alpulio išsupti
Džiaugsmų neapturėtų.
Iš jų ugnies sūkurys
Ritmingai kyla į erdvę,
Kad kūnas Dievo gimtų
Belytį veidą turįs.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 m. gruodžio 30 d.
Versta iš: Nirodbaran, Like a white wandering sail In Fifty poems of Nirodbaran with corrections and comments of Sri Aurobindo