Nirodbaranas 1998 metų sausio 8 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Sri Aurobindo yra pasakęs, kad pirmiausia jis yra poetas, o tik paskui visa kita. Pridurčiau, kad ir paskiausiai jis buvo poetas: prieš pat palikdamas kūną, baigė savo veikalą „Savitrė“. Jis buvo ne tik poetas, bet ir poetų kūrėjas – man teko laimė būti vienu iš jų. Sri Aurobindo man rašė: „…čia, Pondičeryje, mes mėginome ne gaminti poetus, bet suteikti jiems gimimą, dvasinį, o ne fizinį gimimą kūne. Mūsų nuomone, daugeliu atvejų mums pavyko, – vienas tų atvejų yra jūsų kilnusis aš, – ar, jei tikėsime Liūdnojo Vaizdo Riteriu jumyse, nusižeminęs, menkas, beviltiškas ir neveiksmingas aš.“ Kitą sykį jis parašė: „Pagaliau poema, regis, pavyko. Taigi gimdymo skausmai ar netgi chirurginės žnyplės buvo naudingos. Laikas pasirodyti jogui, ar kaip? Netgi su žnyplių pagalba!“
Pagal profesiją gydytojas ir gyvybingas kūniškas žmogus iš prigimties, akademinio gyvenimo laikais aš skaičiau labai mažai poezijos ir anglų, ir bengalų kalbomis, tačiau kaip daugelis bengalų, mėgavausi poezija daugiausiai gimtąja kalba. Kai atvykau į ašramą prisiekęs sau, kad ketinu užsiimti joga, savo nuostabai pamačiau, kad poezija yra vienas iš užsiėmimų, kurį kai kurie mokiniai pavertė sadhanos[1] priemone. Sri Aurobindo juos įkvėpė, ir netgi gyvai rodė susidomėjimą jų rašiniais. Ašramas net dūzgė nuo jų harmonijų. Mano slapta meilė įsidegė, ir aš pradėjau kurti poemas bengališkai, turėdamas labai menkas žinias apie metrą. Kaip ir buvo galima tikėtis, išėjo tik bandymai kuo nors sekti ir vargu, ar jie buvo įkvėpti. Labiausiai jiems trūko turinio. Tokią nuomonę išreiškė Sri Aurobindo. Kadangi aš tęsiau darbą, jis parašė, kad turiu talentą ir galiu jį išplėtoti. Vėliau aš gavau keletą poezijos pamokų apie metrą iš Dilipo Kumaro Rojaus[2], ir su jo bei Nišikantos[3] padėjimu atradau savo rašymo būdą, tačiau mane visada palaikė Sri Aurobindo įkvėpimo ir nurodymų Malonė.
Tiek apie mano bengališkas kompozicijas. Tai, kaip aš leidausi į „auksines sritis“, priklausančias anglų poezijai, yra neperprantama. O kaip ir kodėl Sri Aurobindo mano flirtą su Mūza iš užsienio laikė įdomiu, man lieka dar didesne paslaptimi. Šalia kitų darbų, jis buvo apsikrovęs aštuonių ar devynių valandų kasdieniu laiškų rašymu mokiniams. Be to, mano nebrandžių įsivaizdavimų proveržio jis ėmėsi iškart ir nusiteikė juos paversti tikrais vaizduotės kūriniais. Aš turėjau savo nuomonę ar ne(są)monę[4] apie metrą, ir kada aš jį naudojau visiškai laisvai, įsivaizduodamas, kad tai chorėjas, nors iš tiesų tai buvo jambo kratinys arba nerangus anapestas, Sri Aurobindo linksmai laidė žaibus, tačiau nesiliovė mane taisęs, neprašė mesti pašėlusio užsiėmimo. Priešingai, jis man suteikė visišką laisvę, mandagiai patardamas tam kartui prisilaikyti paprasto metro, tačiau, nepaisant keleto pamokų, paimtų iš Ardžavos (Džono Čadviko)[5], aš tęsiau savo beatodairišką mėgavimąsi tiek ekscentriškomis metro naujovėmis, tiek mẽdžiaga, o Sri Aurobindo kartas nuo karto sušukdavo: „Kas čia per metras? Tai keturkojis!“ Ir taip toliau. Pradėjau užrašinėti dalykus tokius, kokie jie ateidavo, nė nenutuokdamas, ką rašau, nes jie buvo iš mistinės-siurrealistinės poezijos srities. Visą atsakomybę palikau jo meistriškai priežiūrai ir rūpesčiui. Būčiau norėjęs taip pasielgti ir su dvasinėmis pratybomis. Praėjus ilgam ir skausmingam nėštumo, gimdymo kančių, apgailėtinų nesėkmių bei laipsniškos pažangos laikotarpiui, pasirodė poetas. Mokytojo taisymai vis retėjo, ir kai kurias poemas jau galėjau laikyti savomis. Tačiau taip atsitiko todėl, kad jų naudai ar nenaudai jis pareiškė, jog galiu tęsti, mat buvau tik kuklus įrankis ir neįstengiau kaip, pavyzdžiui, Amalis Kiranas, vertinti savo kūrybos. Pirmą sykį aš suvokiau, kad veikiant įkvėpimo jėgai galima rašyti poeziją ničnieko apie ją nenutuokiant. Ak, tatai buvo nuostabi kelionė, gurus prie vairalazdės ir jo paliepimu irklais besidarbuojantis mokinys, Mokytojui dažnai peikiant ugdytinio nerangumą. Mudu dieviškai yrėmės į uostą, kol neįsikišo niūri Lemtis. 1938 metais Sri Aurobindo nukrito ir susilaužė koją. Mudviejų poetinė Mūza taip pat buvo rimtai sužeista, ir visos mūsų literatūrinės pastangos staiga nutrūko.
Šis nelaimingas atsitikimas įvyko mano poezijai pasiekus brandą po trejų metų tikrinamos eigos. Kai jų kokybė ėmė gerėti, Sri Aurobindo ties geriausiomis poemų eilutėmis pradėjo braižyti statmenas linijas. Pradėjo nuo vienos, perėjo prie dviejų, trijų ir galiausiai pasiekė keturias linijas. Mano džiaugsmas taip pat kilo panašia tvarka, ir kai prie posmo išvysdavau keturias išskirtinumo, kaip jis sakydavo, žymes, mano širdis šokdavo kaip povas. Kitų pakenčiamų eilių šiupiny šis sakinys, „Bedugnis grožis skausmo ratile“ suspindo vieniša šlove, įgijęs keturias tiesias linijas paraštėje. Bet aš negalėjau nustatyti, ką puikaus jis įžvelgė šiame sakiny, ir, mano paklaustas, už savo audringą pritarimą jis turėjo sumokėti pateikdamas didingą paaiškinimą, kurį įtraukiau į šią knygą. Taigi aš buvau dvigubai palaimintas sandėriui. Per šešis tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų mėnesius parašiau šimtas aštuoniasdešimt šešias poemas, iš kurių penkiolika buvo nepaprastai gražios. Sri Aurobindo jas laikė retu žygdarbiu ir išreiškė didžiai glostančią viltį, jog vieną gražią dieną mūsų jungtinė įmonė pagamins geresnių dalykų, nei kiti ašrame!
Aš dažnai norėjau mesti šį žadimą; jis kainavo taip brangiai! Tačiau jo įkvėptas ir nenuilstamai drąsinamas stūmiausi pirmyn tol, kol mano paties pavyzdžiu jis įrodė, kad mano įsitikinimas, jog Jėga turi daugiau galios duoti dvasinių rezultatų, nei protinių (literatūrinių), yra klaidingas.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 12 26
Versta iš: Apology, In Nirodbaran, Fifty poems of Nirodbaran with corrections and comments of Sri Aurobindo, 1983
Daivos Tamošaitytės nuotr.
[1] Sadhana – skr. dvasinės pratybos. Vert. past.
[2] Dilipas Kumaras Rojus (Dilip Kumar Roy) – indų muzikantas, dainininkas, muzikologas, romanistas, poetas, eseistas ir jogas. 1965 m. Indijos Nacionalinė muzikos, šokio ir dramos akademija suteikė jam aukščiausią apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus – Sangeet Natak Akademi stipendiją. Vert. past.
[3] Nišikanta (Nishikanta Roychaudhuri) – Sri Aurobindo mokinys. Rabindranatas Tagorė paskatino jį rašyti eiles bengališkai jam būnant Šantiniketane. Pondičeryje jį labai įkvėpė Sri Aurobindo, kur jis kūrė aukštesnės sąmonės poemas.
[4] Žodžių žaismas: angl. „I have my own sense or nonsense of metre.“ Vert. past.
[5] Džonas Čadvikas, t. p. Ardžava (John Chadwick, aka Arjava) – prieš atvykdamas į ašramą dėstė matematikos logiką.