2010-ųjų metų podoktorantūros stažuotė Sri Aurobindo ašramo archyvuose Pudučeryje prasidėjo kelione iš Delio per keletą aplankytų žymių vietų, fortų, muziejų kituose miestuose. Šiame dviejų valandų filme su gidais lankiausi Gintaro mieste Džaipūre ir Tadž Mahale Agroje. Prabėgus penkiolikai metų nuo pirmojo apsilankymo Indijoje, joje daug kas buvo pasikeitę, pokyčiai nesustojo ir dabar, dar po penkiolikos metų. Tada po Tadž Mahalą galėjau laisvai vaikščioti ir viską fiksuoti, o dabar, pasirodo, net stambioms kelionių agentūroms ar keliautojams tai draudžiama: net fotoaparatus tenka palikti ties pirmuoju įėjimu ir mauzoliejų fotografuoti tik iš toli, arba, kaip padarė vienas išradingas britų keliautojas vakar, 2026 balandžio 26 dieną, per TV 3 rodytame siužete, – pafilmuoti iš upės… kas nieko nepriduoda, nes vis tiek regime tik bendrą tolimą vaizdą. Taigi mano užfiksuoti vaizdai, nuotraukos ir filmai iš objekto vidaus netikėtai tampa neįkainojamu turtu. Tiesa, dar tuomet Agros miesto valdžia jau uždarinėjo gamyklas, nes jų išmetami dūmai, pasirodo, kenkia baltam pelningiausio paveldo objekto marmurui. Skurdo po tokių patvarkymų ženkliai padaugėjo.
Ši situacija gyvai ataidėjo ir Pudučeryje: buvęs uostas, „Indijos Marselis”, 2010-aisiais jau niekuo nepriminė to laisvo mielo pajūrio, kokį mačiau iki 2000-ųjų. Taip pat miesto valdžios įsakymu, kažkam nuskendus, buvo uždrausta iš viso nusileisti prie jūros kranto, priėjimas užtvertas, o pakrantės kavinukės merdi arba užsidarė, restoranai tušti. Taigi jokių šansų pasivaikščioti kaip Palangoje ar kitur pasaulyje jūros pakrante, – prie Indijos vandenyno stebint daugybę juokingų kranto smėliu lakstančių ir į jį besirausiančių krabų, – neliko. Dabar, 2026-aisiais, draudimų šalyje, matyt, yra dar daugiau. Pamažu užsiveria ir galimybės vykti į šią šalį arba sulaukti iš jos svečių. Todėl kiekviena įamžinta akimirka tampa neįkainojama.
Daiva Tamošaitytė