Motina su mokiniais
Buvau paklausta, ar mes užsiimame kolektyvine joga ir kokios yra kolektyvinės jogos sąlygos?
Pirmiausia turėčiau pasakyti, jog, siekiant užsiimti kolektyvine joga, turi būti kolektyvinė bendrija ir turėtume kalbėti apie įvairias sąlygas, reikalingas tam, kad būtų tokia kolektyvinė bendrija. Bet praėjusią naktį susapnavau simbolinį sapną apie mūsų kolektyvinę bendriją.
Šią viziją patyriau nakties pradžioje ir nuo jos prabudau jausdama gan nemalonų įspūdį. Tada vėl užmigau ir ją pamiršau. Dabar, kai galvojau apie man užduotą klausimą, ši vizija grįžo. Ji grįžo su tokiu dideliu intensyvumu ir taip įsakmiai, kad dabar, kai noriu jums tiksliai pasakyti, kokią kolektyvinę bendriją mes norime įgyvendinti sutinkamai su tuo idealu, kurį Sri Aurobindo nužymėjo paskutiniame Dieviškojo gyvenimo skyriuje, — gnostinę, antmoninę kolektyvinę bendrystę, kuri vienintelė gali užsiimti Sri Aurobindo pilnutine joga ir realizuoti save fiziškai progresuojančiame ir vis dieviškesniame kolektyviniame kūne — prisiminimas apie šią viziją tapo toks įsakmus, kad sutrukdė man kalbėti.
Jos simbolis buvo labai aiškus, visiškai žinomas, bet kaip tik dėl savo žinomumo pasižymėjo realizmu, kuris neapgauna. Jei nupasakočiau šią viziją detaliai, jūs galbūt nepajėgtumėte jos suprasti; ji gana painoka. Tai buvo vaizdinys didelio viešbučio, kuriame visos žemiškos galimybės buvo apgyvendintos skirtinguose kambariuose ir kuriame viskas nuolat kito.
Pastato dalys ar net ištisi jo sparnai imdavo ir sugriūdavo net jei juose gyvendavo visi žmonės, tad jeigu pakeisdavai buvimo vietą šiame didžiuliame viešbutyje, rizikuodavai daugiau nebegrįžti į savo kambarį, nes jis jau būdavo sugriautas ar perstatomas kitame plane. Buvo tvarka, organizacija, o tuo pat metu fantastiškas chaosas. Visa kartu sudarė simbolį, kuris tikrai tinka tam, ką Sri Aurobindo rašo čia[1] apie kūno perkaitos būtinybę ir apie tokio pobūdžio perkaitą, kuri turi įvykti, kad gyvenimas galėtų tapti dieviškuoju gyvenimu.
Mano vizija buvo maždaug tokia: kažkurioje šio milžiniško pastato centrinėje dalyje buvo kambarys, rezervuotas, kaip atrodė, motinai ir jos dukrai. Motina buvusi senyva ponia, labai svarbi ir autoritetinga matrona, turinti savo požiūrį į tai, kaip visa organizuota. Duktė turėjo kažkokią judėjimo ir veiklos galią, kuri jai leido būti visur tuo pat metu net nepaliekant to kambario, kuris, beje, buvo ne šiaip kambarys, bet veikiau kažkoks apartamentas, išsiskiriantis ypatingu bruožu būti pačiame centre. Bet visą laiką ji ginčijosi su savo motina. Motina norėjo išlaikyti dalykus tokius, kokie jie yra, su tuo pačiu ritmu, kokį jie turėjo, kitaip tariant, būtent tą įprotį sugriauti vieną dalyką siekiant pastatyti kitą, ir vėl šitą dalyką sugriauti, kad būtų pastatytas kitas, įprotį, kuris suteikė pastatui pasibaisėtino suirutės išvaizdą. Dukteriai tai nepatiko, ji turėjo kitą planą. Ji ypač norėjo suteikti kažką labai nauja organizacijai, kažkokią superorganizaciją, kuri panaikintų suirutės būtinybę. Galiausiai kadangi buvo neįmanoma suprasti viena kitos, ji paliko kambarį, kad surengtų bendrą apžiūrą. Ji atliko apžiūrą, pamatė, ką norėjo pamatyti, o tada norėjo grįžti į savo kambarį, kad imtųsi galutinių priemonių, — ir štai čia prasideda kažkas veikiau ypatinga. Ji gerai prisiminė vietą, kur buvo tas kambarys, bet kaskart jai pasukus kambario link, arba laiptai išnykdavo, arba daiktai taip pasikeisdavo, kad ji nebegalėdavo rasti kelio; tada ji ėjo čia, ėjo ten, lipo viršun, leidosi apačion, ieškojo, išeidavo, sugrįždavo — nepajėgdama rasti kelio atgal į tą kambarį. Visa tai turėjo tokią pažįstamą, tokią įprastą fizinę išvaizdą, kaip paprastai būna tokiose simbolinėse vizijose, kažkur buvo to viešbučio administracija ir it kažkokia valdytoja, kuri turėjo visus raktus ir žinojo, kur kiekvienas gyvena.
Tad duktė nuėjo surasti tą valdytoją ir paklausė jos: „Ar galėtumėte parodyti kelią į mano kambarį?“ — „Suprantama, tai labai lengva.“ Visi sužiuro į ją tarsi sakydami: „Kaip galite tai sakyti?“ Bet ji pakilo ir valdingai paprašiusi rakto, rakto nuo to kambario, tarė: „Aš jus palydėsiu iki jo.“ Ji ėjo visokiausiais keliais, tokiais painiais, tokiais keistais! Duktė sekė iš paskos labai dėmesingai stengdamasi nepamesti jos iš akių ir kaip tik tą akimirką kai, akivaizdu, priėjo prie vietos, kur turėjo būti tas vadinamasis kambarys, staiga valdytoja su savo raktu ėmė ir išnyko! Šio išnykimo pojūtis buvo toks aštrus, kad tuo pat metu išnyko viskas.
Norėdama padėti jums suprasti šią mįslę, galiu pasakyti, kad motina reprezentuoja fizinę prigimtį, tokią, kokia ji yra, o duktė — naująjį kūrimą. Valdytoja — tai protinė sąmonė, organizuojanti pasaulį taip, kaip iki šiol ją kūrė Prigimtis, kitaip tariant, iškiliausia organizuojančioji nuovoka, kuri apsireiškė medžiaginėje Prigimtyje, tokioje, kokia ji yra dabar. Tai vizijos raktas. Žinoma, kai prabudau, iškart sumojau, kas galėtų išspręsti šią, regis, visiškai neišsprendžiamą problemą. Valdytojos ir jos rakto išnykimas buvo akivaizdus ženklas, kad ji yra visiškai nepajėgi nuvesti į savo tikrąją vietą to, ką galėtumėme pavadinti naujojo pasaulio kuriamąja sąmone.
Aš žinojau tai, bet nebuvau patyrusi to vizijoje, o tai reiškia, jog tai dalykas, kuris dar nepasireiškė. Šis dalykas, kuris dar nepasireiškė pastate, kaip tik yra sąmonės būdas, kuris perkeis šį nerišlų kūrimą į kažką, kas realu, tikrai sumanyta, panorėta, atlikta, su centru savo vietoje, atpažinta vieta ir su realiai veiksminga galia. Šis simbolis visiškai aiškus: čia yra visos galimybės, čia yra visos veiklos, bet padrikos ir sujauktos. Jos nėra nei suderintos, nei suvienytos, nei telktinai susietos su vienintele centrine tiesa, sąmone ir valia. Dabar vėl grįžtame prie klausimo apie kolektyvinę jogą ir apie kolektyvinę bendriją, kuri gali ją įgyvendinti. Kokia turėtų būti ši kolektyvinė bendrija?
Žinoma, tai nėra viena iš tų savavališkų konstrukcijų, kurias kurdami žmonės viską padrikai suverčia be tvarkos, be realybės, kai viską laiko iliuziniai saitai, kuriuos čia simbolizuoja viešbučio sienos. Įprastinėse žmonių konstrukcijose, kaip, pavyzdžiui, religinėse bendruomenėse, saitus reprezentuoja vienuolyno pastatas, aprangos tapatybė, veiklos tapatybė, net judėjimo tapatybė, tiksliau sakant, visi dėvi tą pačią uniformą, visi keliasi tą pačią valandą, visi valgo tą patį, visi kartu meldžiasi ir t. t. Esti bendra tapatybė, o po ja, savaime suprantama, sąmonių, kurių kiekviena reiškiasi savaip, chaosas, kadangi ši tapatybė, kuri siekia ligi tikėjimo ir dogmos, yra gan iliuzoriška.
Tai viena iš labiausiai paplitusių žmonių kolektyvinės bendrijos tipų — susiburti, susisieti, susivienyti apie bendrą idealą, bendrą veikimą, bendrą realizaciją, tačiau visiškai dirbtinai.
Sri Aurobindo, priešingai, sako mums, jog tikra bendruomenė, kurią jis vadina gnostine ar antmonine bendruomene, gali egzistuoti tik tada, kai ją grindžia kiekvieno jos nario vidinė realizacija, tikra, konkreti kiekvieno bendruomenės nario vienybė ir tapatybė su kitais jos nariais, kitaip sakant, kiekvienas turi jaustis ne kaip narys, kažkaip suvienytas su kitais, bet kaip visi viename, pačiame savy. Kiekvienam kiti turi būti jis pats kaip jo nuosavas kūnas, būti ne protiniu ar dirbtiniu būdu, bet sąmone, vidine realizacija.
Todėl prieš tikintis realizuoti šią gnostinę kolektyvinę bendriją, kiekvienas iš pradžių turi tapti, bent jau pradėti tapti gnostine būtybe. Tai akivaizdu. Individualus darbas turi eiti pirma, o kolektyvinis darbas jį sekti; bet nutinka taip, kad spontaniškai, be jokio savavališko valios įsikišimo, individualų judėjimą ima, taip sakant, kontroliuoti ar net varžyti kolektyvinė būklė. Tarp kolektyvinės bendrijos ir individo esti tarpusavio priklausomybė, iš kurios nėra galima visiškai išsivaduoti, net ir bandant išsivaduoti. Net ir tie, kurie bando šia joga visiškai išsivaduoti iš žemiškos ir žmogiškos sąmonės būklės, vis dar bus, bent jau pasąmonėje, susaistyti su visumos, kuri stabdo, traukia atgal, būkle. Galima bandyti eiti daug greičiau, galima bandyti numesti visą saitų ir atsakomybės naštą, bet galų gale realizacija netgi to, kuris pasiekė evoliucijos raidos viršūnę ir eina pačiame jos priekyje, priklauso nuo visų realizacijos, priklauso nuo kolektyvinės bendrijos žemėje būklės. O tai, žinoma, traukia atgal, traukia atgal iki tiek, jog kartais gali praeiti šimtmečiai, kol žemė taps pasirengusi ir bus galima realizuoti tai, ką reikia realizuoti.
Štai kodėl Sri Aurobindo taip pat sakė, jog yra būtinas dvejopas judėjimas, ir kad individo pastangos siekti pažangos ir realizacijos turi būti suvienytos su pastangomis pakelti visumą, kad ji pasiektų būtiną pažangą, kuri leistų individui pasiekti didesnę pažangą — masių pažangą, leidžiančią individui žengti dar vieną žingsnį. Ir tam, manau, mums naudinga kažkiek pamedituoti kartu: padirbėti kuriant bendrą atmosferą, kuri būtų kiek organizuotesnė už mano praėjusios nakties viešbutį!
Taigi geriausia, ką galima padaryti su šiomis meditacijomis, tai nueiti gilyn į save, nueiti kiek įmanoma toliau, ir rasti vietą, kur būtų galima jausti, suvokti ar net kurti vienybės atmosferą, kurioje tvarkos ir organizacijos jėga galėtų kiekvieną elementą padėti į savo vietą ir atskleisti naują suderintą pasaulį, pasaulį anapus chaoso, kuris egzistuoja šiuo metu.
Versta iš
„Bulletin du Centre International d’ Éducation Sri Aurobindo“, Février 1963
Iš prancūzų k. vertė Kazimieras Seibutis
[1] Motina tik ką perskaitė ištrauką iš Antmonės apsireiškimo (Dieviškasis kūnas)