Kamerinio liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė” gastrolės Nepale. 1989 m. Prano Tamošaičio nuotr.
Mažų tautų ir jų etnokultūros išlikimas globalėjančiame pasaulyje yra vienas svarbiausių nūdienos uždavinių, keliamų tarptautinių kultūros paveldo organizacijų. Daug esu rašiusi šia tema, o stebint pastarųjų kelerių metų slinktis, ypač pasaulio susiglaudimą ir sprendimų centralizavimą pandemijos ir kitokių sudėtingų iššūkių sąlygomis, grėsmė, kylanti mažoms tautoms ir jų kultūrai regisi dar aiškiau, pirmiausiai dėl to, jog pasitvirtina kultūrologų prognozės, kad pasaulį krečiant suirutėms, kataklizmams ar įvykus geopolitiniams lūžiams, stichinėms nelaimėms, pirmiausia nukenčia nedidelės šalys. Tuo metu tarptautinė pagalba yra labai svarbi. Mano daugelio metų mokslo ir kultūros tyrimų analizė leidžia teigti, kad šį klausimą sprendžiant prioritetai lieka tie patys, tačiau priemonės ir aplinkybės nuolat keičiasi, o sėkmė priklauso nuo lankstumo, inovatyvumo, geros valios ir kitų faktorių.
Prioritetų kaita taip pat gali būti grėsmės faktoriumi, jeigu kuri nors politinė jėga ima formuoti viešąją nuomonę, jog etninė kultūra, tam tikri nacionaliniai paveldo elementai yra pasenę, kad būtina drąsiai imtis eksperimentų. Naujos idėjos visada yra puiku, bet kaip ir mokantis amato, taip ir formuojant pasaulėžiūrą pirmiausia reikia profesionaliai išmokti istorines pamokas, atrinkti tai, kas tautos kultūroje buvo pažangu ir ypač – kas turi išliekamąją vertę nepriklausomai nuo mados skersvėjų. Taigi prioritetai yra sudėtingas klausimas, nes žmogaus mentalitetas yra lėtai kintantis, formuojasi labai ilgai ir turėtų remtis daugelio kartų patirtimi. Nustatant prioritetus labai svarbu atlikti lauko tyrimus ir objektyviai išsiaiškinti, kaip naujos paradigmos veikia susiklosčiusias visuomenes, etnines bendruomenes, kas sudaro jų branduolį, kokį nuošimtį etninė kultūra sudaro bendroje kultūros dalyje, kaip koreliuoja jos ir kitų sričių finansavimas, kaip tai atsiliepia švietimui, ir panašiai.
Įsigalėjus atvirų durų politikai, lietuviai tiesia tarptautinius kultūros tiltus. Jaunai demokratinei valstybei – jaunuomenės kuriami projektai tikintis apsikeitimo naujomis idėjomis ir glaudesnio bendradarbiavimo su senosiomis Europos valstybėmis. Tokią kryptį palaiko mums svarbios Europos Sąjunga ir UNESCO. Tačiau pasaulyje visuotinai priimtas taikaus bendrabūvio taisykles nuolat kaitalioja vadinamieji galios diskursai, o senųjų valstybių kūrybos galių sklaida yra regimai didesnė ir paveikesnė. Viena vertus, Rytų Europos šalims yra siūlomos lygios starto galimybės ir stebima, kaip jomis naudojamasi, kita vertus, dėl istoriškai susiklosčiusių sąlygų, kada lietuviškoji kultūra išgyveno priverstinį prisitaikymą prie ją užgožusių kitų tautų kultūrų carinio imperializmo ir vėlesnių okupacijų laikotarpiais, pasinaudoti teikiamomis galimybėmis atkurtoje Lietuvos Respublikoje nėra lengva. Vis dar bijoma tapti lygiaverčiu partneriu. Nepatikliai žvelgiama į tautinių kultūros formų atkūrimą ir įtvirtinimą. Trūkinėjantis kultūrinio paveldo tęstinumas, kaip šiuolaikinės valstybės pagrindas, ne tik nepalaikomas, bet yra keičiamas nesibaigiančiais eksperimentais ir inovacijomis iš šalies. Dėl to pagaminama daug menkavertės kultūrinės „produkcijos“, o ES teikiamos lėšos iššvaistomos. Tačiau eksperimentas visada yra paauglystės, veržlumo ir ieškojimų požymis, sveikintinas tada, kai atsiremia į paveldą. Šiuolaikinės švietimo ir kultūros programos yra perdėm nutolusios nuo amžiais lietuvių savitumą brandinusių ir saugojusių tautos gaivintojų nuostatų. Vis dėlto tos nuostatos, principai ne tik nėra mirę, bet išgyvena atgimimo laikotarpį. Vis geriau suvokiama, kad jokia save gerbianti tauta neatmeta jau sukurtų kultūros gėrybių, nepradeda rašyti savo istorijos tuščiame lape, o išsaugo ir išgrynina tai, kas turi nelygstamą, antlaikinę prasmę. Tik prasminga būtis suteikia viltį ir postūmį išlikti ir tęsti tautos egzistenciją kintančiomis sąlygomis.
Kultūra pati savaime yra dailiais pavidalais reiškiamų dvasinių tiesų santalka. Kiekviena tauta turi sutelkusi savitus dvasinius klodus, kuriais išsiskiria iš kitų. Kuo stipresnė toji dvasinė raiška, tuo ji esti savitesnė ir įdomesnė pasauliui. Kad ši pastanga kurti būdingais bruožais pasižyminčią literatūrą, muziką, meną, architektūrą ir kitas lytis būtų sąmoninga ir atspindėtų tautos gelmėse glūdinčią prigimtinę tikrovę, būtina užtikrinti jos gyvybingumą. Mūsų protėviai kūrė mums ir ateinančioms kartoms kūrinius, kurie turi įkvėpti, o ne būti pamiršti ir atmesti. Ši kūrinija yra tikra, kai daugybe gijų yra susijusi su tūkstantmečiais pagarbiai kultivuota gamta, natūraliai susiklosčiusiomis etikos normomis, pasaulėžiūra ir grožio pajauta, arba estetikos visetu. Lietuviai turi labai seną ir turtingą paveldą. Tai dėmesingai pabrėžė popiežius Pranciškus ištarme „saugokite savo tautos šaknis“. Suvienodėjęs vienmatis pasaulis svetimas lietuvio sielai. Niekas neturi teisės ardyti pamatų, ant kurių stovi Lietuvos ateitis.
Mes, lietuviai, iš Europos tautų turime geriausiai išlikusį etninį paveldą, turime dainų šventes, daugelį kitų pasiekimų, tačiau inovacijų ir globalių pasiūlymų fone teikiame pirmenybę jau nebe to paveldo išsaugojimui ar pratęsimui, jo tiesiog nebefinansuojame ar finansavimą mažiname, todėl jis regimai nyksta, ir tai tampa įsisenėjusia problema. Kita vertus, valstybinis diskursas remiasi istoriniais šaltiniais, atsiminimais ir surinkta archyvine medžiaga, pasak kurios sunkiausiais Lietuvai momentais žmonės išliko ir laisvę atgavo tik dėl dvasinių vertybių, neatsiejamų nuo etninio ir tautinio auklėjimo. Nors gali atrodyti kitaip, tačiau šių vertybių poreikis yra labai didelis, ir pailiustruoti jį norėčiau citata iš naujausio interviu su Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyve, buvusia politine kaline, Norilsko sukilimo dalyve, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu (2003) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2008), gydytoja Joana Ulinauskaite-Mureikiene, kurios prisiminimų knyga „Likimo išbandymai“ sulaukė jau penkto leidimo: „Išskirsiu du svarbiausius dalykus. Niekada, kur begyventų, Lietuvoje ar kokioje užsienio šalyje, neužmiršti, kad yra lietuviai, senos, garbingos, dvasiškai turtingos šalies palikuonys, labai senos kalbos, garbingos istorijos paveldėtojai, kad mūsų tauta iškentėjo daug tragiškų istorinių įvykių, bet nepasidavė. O tremties pojūtį, Tėvynės ilgesį patirs ir jaunoji, vidutinė karta, tie, kurie emigravo. Juk nesvarbu, savu noru išvažiuosi, ar tave privers – Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks. Naivu galvoti, kad gyvendamas Anglijoje tapsi anglu, išvykęs į Ispaniją – ispanu. Taip nebus. Tėvynė yra vienintelė, ją gavome iš Dievo. Kitos mums niekas neduos. O tauta nėra tuščias žodis. Nesuprasti Tautos reikšmės yra nedovanotina klaida. Tauta yra galinga jėga, į kurią galima atsiremti sunkiausiomis akimirkomis. Jei ne tautinė vienybė, tarpusavio palaikymas, ar būtume išgyvenę lageriuose, tremtyje, okupacijoje tokį ilgą laikotarpį neprarasdami laisvės troškimo, nenutautėję, išlaikę savo kalbą, papročius ir sulaukę Nepriklausomybės atkūrimo? Tikiu, kad praeis metai, kiti, ir tie savanoriai tremtiniai pradės grįžti į Lietuvą, pajutę, kad netekus Tėvynės nuskursta jų dvasia, supratę, kad materialinė gerovė jau nedžiugina.“ (https://alkas.lt/2021/06/21/j-mureikiene-mano-teva-i-gyvenima-grazino-tik-lietuviska-daina/)
Būtent po platųjį pasaulį išsibarstę lietuviai labai gerai jaučia savo šaknų jėgą, puoselėja tautinius papročius, net vestuves kelia tradicines, su tautiniais rūbais, piršliais ir svočiomis, turime daug gražių ir nuostabių atgaivintų ir tęsiamų tradicijų už Atlanto ir kitose lietuvių bendruomenėse. Nė neabejoju, jog mūsų išeiviai, ir tie, kurie grįš, ir pasilikusieji – sąmoningoji tautos dalis – reikšmingai prisidės prie Lietuvos savitumo stiprinimo ateityje. Galiausiai net iš populiaraus taško žvelgiant, visada ieškoma, kuo galima išsiskirti iš kitų kultūrų ar šalių, tad siūlyčiau neieškoti, ko nepametę, o parodyti pasauliui tai, kuo esame unikalūs jau ne vieną šimtmetį. Darbo šioje srityje – nors vežimu vežk.
Todėl kviesčiau susigrąžinti tąsias kultūros paveldo vertybes į dienotvarkę, tautos akiratį, idant jos vaidintų klasikinį joms būdingą vaidmenį tautos ir pasaulio gyvenime. Kultūros ugdymas yra pagrindinis svertas dalyvaujant tarptautiniame forume. Jis lemia ir užtikrina tautos ir valstybės savarankiškumą, yra vienintelė strategija, nukreipta į amžinuosius ir didžiausius pasiekimus. Reikėtų dėti pastangas, kad Lietuvos balsas per jos atstovus būtų girdimas ir vertinamas visame pasaulyje atnaujintais pagrindais, kad būtų gerbiama ir palaikoma kuo tvirčiau kiekvienos ES narės teisė į savarankišką kultūros gyvavimą ir kartu – visavertį apsikeitimą geriausiomis idėjomis, įgalinančiomis sąžiningą unikalių kultūrų bendradarbiavimą bei jo iškėlimą į kuo aukštesnį dvasinį lygmenį.
Kita vertus, būtina paminėti keletą faktorių, kurie istoriškai yra ganėtinai nauji ir požiūris į juos vaidins lemiamą vaidmenį etninių kultūrų išlikime. Turiu galvoje su naujomis filosofinėmis kategorijomis, tokiomis, kaip antropocenas ar transhumanizmas, ateinančias ir naujas perspektyvas, strategijas bei naują kultūros turinį. Neatsižvelgti į jas jau ir dabar nebeįmanoma, ir nors žinių iš naujausių pasiekimų transhumanizmo srityje turime ne tiek jau daug, diskursas tik įsibėgėja, jau galima brėžti skirtingas pasaulėžiūras, kurių viena remiasi išimtinai mokslu ir progresyvizmu, neigiančiu religijas ar patį Dievą, o kita vadovaujasi dvasine patirtimi nuo savų istorinių, religinių ir kultūrinių ištakų. Apibendrintai galima teigti, kad pirmoji pažiūra išreiškia beatodairišką senų formų atmetimą ir drąsų, veržlų technologijų taikymą visose srityse, siekiant per bioinžinerinius procesus aktyviai formuoti net patį žmogų ir jo vietą kosmose; antroji laikosi natūralaus žmogaus vystymosi ir šia prigimtine teise paremtomis laisvėmis bei teisėmis. Taigi šiuo atžvilgiu mažų tautų ir etninių kultūrų išlikimo laukia dideli pokyčiai.
Manytina, kad abi tendencijas galima suderinti, jeigu bus laikomasi jau minėtų paveldo tęstinumo prioritetų, kurių pagrindu įmanu kūrybingai taikyti pačius naujausius mokslo pasiekimus ir drąsiausias fantazijas paversti tikrove. Ir, be abejo, supratimas, jog kitos kultūros yra nepaprastai įdomios tuo, kuo skiriasi iš kitų, ir bendros pastangos nesunaikinti savitų formų įvairovės ir pasaulio nepaversti vientisa uniformuota, kad ir labai blizgančia ir pasiturima gyvenimo erdve galėtų būti nuolat iškeliamas į forumų rampų šviesą. Juk tik skaičiuoti ir rungtyniauti, kas pasaulyje tą patį pagamina greičiau, našiau ar pats pirmas būtų tiesiog neįdomu.
2021 09 01
Vilnius
PUBLIKUOTA: „Pasaulio lietuvis“, 2021 metai/584